Dalius Navakauskas

Audriaus Bagdono nuotrauka

Mintimis valdomi kompiuteriai, jutiminių sistemų manipuliatoriai – artėja laikas, kai šios naujovės taps mūsų gyvenimo kasdienybe. Tai jau nebe svajonės, o pastarųjų metų mokslo laimėjimai, kurie, pasak intelektualiųjų sistemų kūrėjų, paveiks daugelį gyvenimo sričių.

Apie aukštąsias technologijas, mokslininko kelią ir dar daug ką – pokalbis su VGTU Elektronikos fakulteto profesoriumi Daliumi Navakausku. 

Esate VGTU Elektronikos fakulteto žmogus nuo studijų laikų ir savo karjeros pradžios. Ar tai reiškia, kad Jūsų kelias į elektronikos sritį nuo pirmųjų žingsnių buvo tiesus ir aiškus?

Kelias į elektronikos sritį iš tiesų buvo gana tiesus, tačiau jis ėjo per sandūras. O kažką daryti sandūroje reiškia, kad bus sunkiau, nei paprastai. Taip vis įvykdavo, kad atsidurdavau ten, kur keičiasi įprasta tvarka ir reikia priimti netradicinius sprendimus. Buvo nelengva, tačiau naudinga.

Elektronikos studijas pradėjau tuometinio Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, vėliau studijavau Vilniaus inžineriniame statybos institute, o baigiau Vilniaus technikos universitetą. Visa tai vyko nekeičiant studijų vietos – fakulteto rūmų, buvusių Aušros Vartų gatvėje. Šešiese buvome pirmoji Elektronikos fakulteto dieninių studijų laida.

Studijų metais gilintis į elektroniką paskatino profesorius emeritas Stanislovas Štaras. Jo raginamas susipažinau su elektrodinaminiais procesais – teko Fortran kalba programuoti dispersinių lygčių skaičiavimus, tam taikant SM 1600 kompiuterį, kuris užėmė pusę vidutinio dydžio laboratorijos ir turėjo 64 KB operatyviosios atminties ir 5 MB talpos standųjį diską, keičiamą atidarant didžiulį stalčių (šypsomės – Red.). Nepaisant nieko, mane visada žavėjo kompiuteriai, todėl ieškojau artimų šiam pomėgiui žmonių. Inžinieriaus baigiamąjį darbą, skirtą tiesinių poslinkių precizinio matuoklio kūrimui, rašiau vadovaujamas prof. Jono Stankūno, dabartinio AGAI direktoriaus. Tai buvo nauja, tuometinio fakulteto mokslininkų intensyviai nagrinėjama tema.

Įgijau radioelektronikos inžinieriaus specialybę studijų reformos metu, kai buvo įvestos bakalauro ir magistro kvalifikacinio laipsnio studijų pakopos, taigi nieko nelaukęs ėmiausi magistrantūros studijų. Drauge su kolega Šarūnu Pauliku pasirinkome tuo metu fakultete nenagrinėtą skaitmeninių filtrų kūrimo tematiką. Dviejų stažuočių Aalborgo universitete Danijoje metu, kur dirbome profesorių Ole Olsen ir Kjeld Hermanssen vadovaujami, įgijome daug skaitmeninio signalo apdorojimo patirties. Tiesa, vėl teko kovoti su stereotipiniu požiūriu – juk pirmieji gynėme bendrą, daugiau nei 300 psl. anglų kalba parašytą magistro baigiamąjį darbą.

Magistro baigiamasis darbas sulaukė išorinio pripažinimo – gavome Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų stipendiją. Manyčiau, tai atkreipė dėmesį ir prisidėjo prie to, kad daktaro disertacijos rašymui sutiko vadovauti akademikas Laimutis Telksnys – interneto plėtros Lietuvoje pradininkas, ilgametis Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo skyriaus vadovas. Tai dar vienas mano gyvenime įvykęs sutapimas, nes būtent jis, man dar mokantis mokykloje, įteikė pirmąjį pažymėjimą sėkmingai baigus tuo metu labai populiarią Jaunųjų programuotojų mokyklą.

Taigi daktaro disertaciją rašiau elektronikos ir informatikos sandūroje, todėl daugelį dalykų turėjau atrasti pats. Mano disertacijos tema buvo „Dirbtinių neuronų tinklai triukšmo iškraipytų dainų garso įrašams restauruoti“. Trumpiau sakant, užsiėmiau melizmų restauravimu.

Melizmų restauravimas. Šie žodžiai skamba tarsi iš restauratorių dirbtuvių... Teko girdėti, kad tos melizmos Jus atvedė į naują mokslinių tyrimų sritį.

Melizmos yra melodinės figūros, vartojamos pagrindiniams melodijos garsams pagražinti. Ryškiausiai jos atsiskleidžia grigališkajame chorale, kur tampa pagrindine giesmės ašimi. Yra sakoma, kad melizmos išvadavo muziką nuo žodžio valdžios ir įteisino „sielos virpesį“. Žinių apie melizmas sėmiausi iš Vytauto Didžiojo universiteto ir tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkų, dainų įrašus darėme kartu su Muzikos akademijos auklėtiniais. Sužinojau, kad lietuvių liaudies dainų grožį lemia trelės, grupetai, mordentai ir foršlagai – įvairios melizmų atmainos. Kadangi nacionaliniuose archyvuose saugoma vis dar nemažai analoginių lietuvių liaudies dainų įrašų, jų perkėlimo, nepažeidžiant melizmų, į skaitmeninę formą technologijos, ir tapo mano disertacijos pagrindiniu siekiu.

Mano apginta daktaro disertacija buvo iš elektros ir elektronikos inžinerijos mokslo krypties, o habilitacijos procedūra vyko jau informatikos inžinerijos mokslo kryptyje. Taigi galima sakyti, kad vėl buvau sandūroje ir įgijau dvigubą kvalifikaciją.

Habilitacijos procedūrai teikiau intelektualiųjų sistemų kūrimo, tyrimo ir taikymo darbų santrauką. Tuo metu jau buvau pakankamai sukaupęs patirties vaizdų apdorojimo srityje. Įsisavintos garsų restauravimo technologijos pravertė ir buvo apibendrintos atstatant prarastą ar iškraipytą informaciją vaizduose.

Šiuo metu nemažai laiko skiriu biomokslams – bioinžinerijai, biochemijai ir biometrijai. Sprendžiame garsui ir vaizdui apdoroti tinkamų intelektualiųjų sistemų įgyvendinimo problemas. Kadangi žmonių veiklos sąlygos nuolat kinta, jos reikalauja naujų skaitmeninio signalų apdorojimo priemonių, galinčių ne tik adaptuotis, bet ir save organizuoti – kaupti žinias apie aplinkoje vykstančius pokyčius ir jomis remiantis keisti sistemos veikimą, sudėtį ir reagavimo būdą. Dirbtinio intelekto pagrindu kuriami metodai ir sudaro mūsų kuriamų intelektualiųjų sistemų esmę.

Save laikote komandos žmogumi ar labiau mėgstate dirbti vienas?

Labai vertinu komandinį darbą. Nesiekiu visko padaryti ir pasiekti vienas. Jau išugdžiau penkis daktarus (kaip tik šį gruodį Edgaras Ivanovas gina disertaciją „Žodžio trukmės signalų apdorojimo priemonių kūrimas ir įgyvendinimas“), dauguma jų bei doktorantai ir magistrantai kartu su manimi dirba Elektroninių sistemų katedroje sukurtoje Elektroninių intelektualiųjų sistemų grupėje. Tai džiugina. Tai komanda, su kuria tęsiame mokslinius tyrimus. Per savo, kaip mokslininko, karjerą stengiausi būti įvairiapusis, neužsidaryti vienoje srityje, todėl prasmę matau dirbdamas kolektyve. Galbūt šį charakterio bruožą paveldėjau iš šviesios atminties Tėvuko, ne tik puikaus žmogaus, bet ir gero organizatoriaus, ilgamečio Ukmergės centrinės ligoninės vyr. gydytojo, kurį ukmergiškiai pamena už pagarbą žmogui (pastatė paminklą gyd. K. Mikalauskui), atsakomybės pojūtį (ne vienerius metus paaukojo ligoninės plėtrai) bei kaip rajono renginių sielą.

Man patinka posakis: „Sėkmė – tai įprotis.“ Jis apie įprotį daryti teisingus sprendimus, numatyti teisingus ėjimus. Todėl drįstu save vadinti mokslo politiku. Mokslo politiką galima paveikti per daugelį sričių, kad ir per doktorantūros studijas, disertacijų gynimus.

Tad ir pakalbėkime apie vadovavimą doktorantams, dalyvavimą disertacijų gynimuose. Juk tai atima nemažai laiko ir jėgų, bet, tikėtina, suteikia ir naudos?

Šiuo metu pirmininkauju VGTU Elektros ir elektronikos inžinerijos mokslo krypties doktorantūros komitetui, taigi neišvengiamai esu įtrauktas į šios mokslo krypties doktorantūros studijų organizavimą bei vertinimą. Kita vertus, pakankamai dažnai tenka vertinti informatikos inžinerijos ar net informatikos mokslo krypčių darbus. Mane dažnai kviečia ne kaip disertacijų gynimo tarybos narį, o kaip oponentą. Būdamas oponentu galiu turėti įtakos disertacijos kokybei, juk ekspertas skaito disertaciją dar visiškai „žalią“. Stengiuosi paredaguoti, padėti disertantui. Nesu kirvis, kuris kerta. Esu tas, kuris aptašo – darbą padaro tinkamesnį. Man tai taip pat naudinga, juk turiu galimybę susipažinti ne tik su VGTU, bet ir su KTU, VDU, VU, o kartais net kaimyninių šalių universitetuose vykdomų mokslinių tyrimų rezultatais. Štai netrukus dalyvausiu disertacijos gynime Vilniaus universitete, kur gydytoja gins disertaciją iš šnekos padargų funkcinių sutrikimų sąsajų su skleidžiamų garsų akustiniais parametrais.

Man patinka Marshall Goldsmith teiginys: „Kas tave atvedė čia, nenuves tavęs ten.“ Iš esmės tai apie gebėjimą nuolatos mokytis ir keistis, net ir tuo atveju, kai, regis, viskas sekasi. Taigi stengiuosi kiekvieną kartą išmokti ar išbandyti kažką naujo. Čia nemenką paspirtį gaunu iš savo mokinių. Pradėjęs nuo dirbtinių neuronų tinklų kūrimo, mokinių Romo Leonavičiaus ir Edgaro Ivanovo padedamas, praplėčiau jų taikymo kalbai apdoroti ribas. Drauge su Raimond Laptik gilinomės į sistemų optimizavimo klausimus, tam taikėme skruzdžių kolonijų teoriją. Ši teorija įdomi tuo, kad siūlo algoritmus, kurie remiasi gamtoje sutinkamų skruzdžių veiklos principais, kaip rodo praktika, leidžiančiais pakankamai nesudėtingiems individams komunikuoti ir spręsti sudėtingus uždavinius. Mokinių Artūro Serackio ir Daliaus Matuzevičiaus padedamas sprendžiau biochemikams aktualius klausimus – kūrėme metodus baltymų pėdsakams dvimatės elektroforezės vaizduose rasti bei įvertinti.

O kaip sekasi įgyvendinti mokslinius tyrimus – „nuleisti juos ant žemės“?

Mano arkliukas – mokslininkų grupių projektai. Šiuo metu vienam tokių projektų ir vadovauju. Tai lietuviškos šnekos atpažintuvo aparatinio įgyvendinimo projektas. Optimizuojame dinaminio laiko skalės kraipymo algoritmą ir siekiame atpažinti pavienius lietuvių kalbos žodžius. Tai 2 metų trukmės Lietuvos mokslo tarybos remiamas mokslininkų grupių technologinės plėtros projektas, jau vedantis į maketų konstravimą, t. y. įgyvendinimą. Tikimės, kad tai, ką kuriame, bus ne tik pagaminta bet, atėjus laikui, ir parduota. Įrenginys bus skirtas palengvinti gyvenimą neįgaliesiems. Dar tik projekto pradžia, o atpažintuvas jau sėkmingai atpažįsta 100 žodžių.

O jeigu kalbėtume globaliau, mokslinių darbų pritaikymas Lietuvoje – užduotis ne iš lengvųjų, nebent tai būtų tarptautinis projektas. Tarptautiniuose projektuose aktyviai dalyvavau iki 2006 metų, kol nepradėjau administracinio darbo kaip Elektronikos fakulteto prodekanas.

Ne visada ir ne visus mokslinius tyrimus įmanoma „čia ir dabar“ įgyvendinti. Dalyvaudamas projekte, nuvykęs į stažuotę ar konferenciją, gauni ne tik naujų žinių, bet ir bendrauji su iškiliomis savo srities asmenybėmis. Dažnai atsimenu bendravimo pamokas su žymiu profesoriumi Lennart Ljung, tikruoju nariu Švedijos nacionalinės mokslų akademijos, siūlančios kandidatus Nobelio premijų skyrimo komitetui. Profesorius L. Ljung yra pripažintas sistemų identifikavimo teorijos korifėjus. Su juo susipažinau nuvykęs stažuotis į Linčiopingo universitetą Švedijoje dar būdamas doktorantu. Vėliau ne kartą grįžau stažuotis bei vykdyti bendro tarptautinio projekto. Laikau šį profesorių sau pavyzdžiu, nes manau, kad jis ne tik puikus mokslininkas, bet ir talentingas organizatorius.

Ar galėtume praverti auditorijos duris, kur profesorius Dalius Navakauskas skaito paskaitą Elektronikos fakulteto studentams apie skaitmeninio signalų apdorojimo priemones ar schemotechniką? Kaip perteikiate savo sukauptas žinias?

Man patinka akademinis darbas, nes pats galiu planuoti savo veiklą ir laiką. Paskaitas ir laboratorinius darbus vesti pradėjau nuo 1992 m. Nuo to laiko dėsčiau daugiau kaip dešimt įvairiausių su elektronika susietų dalykų. Ilgiausiai – net dešimtmetį – padėjau profesoriui emeritui Raimundui Kirvaičiui dėstyti logines schemas. Dabar dalį mano vestų užsiėmimų, kad ir minėtas skaitmeninio signalo apdorojimo priemones, perėmė mano mokiniai.

Šiais mokslo metais dėstau visose trijose studijų pakopose: bakalaurantams vedu skriptinį programavimą, magistrantams – mokslinių tyrimų ir inovatikos pagrindus, o doktorantams – dirbtinių neuronų tinklų teoriją. Bakalaurantus stengiuosi išmokyti programuoti MATLAB programų paketu, kurį pats naudoju moksliniams tyrimams dar nuo magistrantūros laikų. Magistrantams bandau atskleisti mokslinių tyrimų ir inovacinės veiklos specifiką, mokau juos komandinio darbo, ugdau atsakomybę bei kritinį mąstymą priimant sprendimus. Su doktorantais dalijuosi dirbtinių neuronų tinklų teorijos teikiamomis galimybėmis.

Dėstydamas bet kurį studijų dalyką pirmiausia sukuriu internetinę aplinką, kad galėčiau skelbti savo medžiagą ar informaciją, sužinoti studentų nuomonę ir atsakyti į jų klausimus. Džiugu, kad nuo 2003 m. veikiančią mano asmeninę interneto svetainę jau aplankė daugiau kaip 63 tūkstančiai lankytojų.

Pasak šiuolaikinių sociologų, gyvename dviejų visuomenę ir civilizaciją formuojančių technologijų – info- ir neuro- sandūroje. Jeigu iš tikrųjų taip bus, Jūsų studentams ir absolventams atsivers nepaprastos galimybės?

Jie jau dabar turi daugybę galimybių. Beveik visi Elektronikos fakulteto magistrantai studijuodami jau dirba. Kai kuriuos jų finansiškai remia firmos, kad, baigę mokslus, sugrįžtų pas juos dirbti. Taip sakydamas neteigiu, kad jaunieji specialistai būtinai turi siekti įsidarbinti didelėse, ypač užsienio kapitalo firmose. Labiau vertinu vietinio, lietuviško kapitalo įmones, kurios pritraukia geriausius mūsų specialistus.

Vienas mano mokinių, Vytautas Ramonaitis, yra UAB „HNIT-BALTIC“ Telekomunikacinių sprendimų departamento vadovas. Ši įmonė yra geografinės informacinės sistemos (GIS) sprendimų lyderė Baltijos šalyse, taip pat yra įgaliotoji „Esri Inc.“ kompanijos atstovė, „Cellular Expert™“ telekomunikacinių tinklų belaidžio ryšio planavimo ir duomenų valdymo programinės įrangos kūrėja. Bendrovė diegia GIS sprendimus, pritaikytus įvairiems verslo ir valstybės sektoriams: aplinkosaugos, savivaldos, inžinerijos, nekilnojamojo turto, transporto, prekybos. Įgyvendina ir visuomeninius GIS projektus („Maps.lt“ ir pan.).

Arba kitas pavyzdys – lietuviško kapitalo įmonė biometrinių sprendimų srityje UAB „Neurotechnologija“. Ten dirba du jauni mūsų fakulteto daktarai, o įmonę įkūrė akademiko L. Telksnio mokinys Algimantas Malickas. Neseniai ši bendrovė pristatė vartotojams nemokamą programą „NPointer“, kuri leidžia kompiuterį valdyti rankų judesiais. Kitaip nei rinkoje jau esantiems tradiciniams sprendimams, šiai naujovei nebereikia specialios įrangos. Užtenka paprasčiausios internetinės kameros.

Penkerius metus dirbote Elektronikos fakulteto magistrantūros studijų prodekanu. Kaip vertinate administracinį darbą?

Žiūriu į administracinį darbą kaip į būdą stipriau suburti kolektyvą ir kartu įgyvendinti naujoves, daryti įtaką žmonėms ir padėti jiems spręsti problemas.

Mano administracinio darbo patirtis neilga, bet per tą laiką pavyko įgyvendinti nemažai naujovių. Pasiūliau bendrą viso fakulteto magistro baigiamojo darbo formą ir dabar tai naudojama, nors ne visos katedros prisijungė prie šio sumanymo. Įdiegėme elektroninę studijų tvarkaraščio sudarymo programą. Pasiekiau, kad diplomai būtų įteikiami tą pačią dieną visiems Elektronikos fakulteto absolventams: nuomojama salė, kviečiamas meno kolektyvas, kuriama šventė, kad žmonės jaustų pasididžiavimą bei pasitenkinimą baigę studijas.

Kokių tarptautinių organizacijų veikloje dalyvaujate?

Jau daugiau kaip 15 metų dalyvauju Elektros ir elektronikos inžinierių instituto (The Institute of Electrical and Electronics Engineers, IEEE) veikloje. Tai pasaulyje didžiausia profesionalų draugija, spartinanti technologijos pažangą žmonijos naudai. Nuo 2005 m. esu aktyvus šios draugijos organizatorius.

Pradėjau nuo to, kad Lietuvoje įkūriau IEEE jungtinį Signalų apdorojimo, Skaitinio intelekto ir Komunikacijos draugijų padalinį, o pasibaigus draugijos padalinio pirmininko kadencijai nuo 2010 metų kolegos mane išrinko IEEE Lietuvos skyriaus pirmininku. Veikla IEEE – tai ne tik bendravimas su nariais Lietuvoje, bet ir periodiški elektroniniai forumai bei asmeniniai susitikimai su 8-ojo regiono šalių IEEE skyrių pirmininkais (8-asis regionas geografiškai yra didžiausias ir apima Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalis – Red.). Neseniai grįžau iš Talino, kur įvyko IEEE 8-ojo regiono komiteto narių darbinis susitikimas. Šių susitikimų metu sprendžiame tarptautinių konferencijų organizavimo ir rėmimo, žurnalų ir kitos periodikos leidybos bei kitus IEEE nariams ir viso pasaulio inžinieriams svarbius klausimus.

Man džiugu pranešti, kad IEEE Lietuvos skyriaus veikloje VGTU darbuotojai atlieka svarbų vaidmenį. Nuo jų aktyvumo neatsilieka ir mūsų studentai. Štai neseniai įvyko kasmetinis IEEE Xtreme programavimo konkursas, kuriame dalyvavo net trys Elektronikos fakulteto studentų komandos. Tai nauda universitetui, būdas pasiskelbti tarptautiniu lygmeniu bei didinti aukštosios mokyklos žinomumą.

Darbų ir sumanymų turite pakankamai, o kokie artimiausi planai?

Didžiausias rūpestis – vadovėlio „Skaitmeninis signalų apdorojimas taikant MATLAB“ antrasis leidimas. Šis vadovėlis, kurį parengiau kartu su mokiniu, neseniai gavusiu docento pedagoginį vardą dr. Artūru Serackiu, supažindina su šiuolaikinėmis skaitmeninio signalų apdorojimo technologijomis, padeda perprasti jų modeliavimą bei įgyvendinimą programa MATLAB. Kiekvienais metais dėstau apie 200 studentų, o pirmojo vadovėlio leidimo skaitykloje tėra 30 egzempliorių, taigi būtina greičiau patenkinti jų poreikius. Vadovėlis bus naudingas ir kitų universitetų studentams.

Kitas rūpestis – pabaigti rengti spaudai ir kitų metų pradžioje išleisti daugiau kaip 500 puslapių apimties monografiją „Specializuotos elektroninės intelektualiosios sistemos garsams ir vaizdams apdoroti. Teorija ir taikymai“. Tai didžiausias mano ir mokinių – Artūro Serackio, Daliaus Matuzevičiaus, Raimond Laptik – darbas.

Į monografiją sudėjome 15 metų mokslinės tiriamosios veiklos patirtį. Pateiksime 5 mokslinių projektų rezultatus. Publikuosime duomenis, skelbtus 5 daktaro disertacijose bei daugiau kaip 60 mokslinių straipsnių. Monografijoje analizuojame garsų ir vaizdų apdorojimo, specializuotų elektroninių intelektualiųjų sistemų kūrimo ir naudojimo problemas. Elektroninės intelektualiosios sistemos kuriamos melizmoms ir priegaidėms restauruoti, skardžiai šnekai atpažinti, impulsiniams triukšmams detektuoti, baltymų pėdsakams vaizduose segmentuoti, rekonstruoti ir atpažinti.

Pakalbėkime apie kiekvienam žmogui brangią užuovėją – šeimą, namus, laisvalaikio valandėles...

Laisvalaikio beveik neturiu, bet kai randu valandėlę, skaitau knygas apie projektų vadybą, komandinį darbą ir sėkmės istorijas. Arba važiuoju į sodybą miške prie ežero, kur atsikėliau savo senelių nuosavybę. Prieš dešimtmetį pats pasidariau brėžinius rąstiniam namui ir su vietiniais meistrais pastatėme trobesius. Kartu su šeima tvarkome sodybos aplinką, mėgstame grybauti ir uogauti ir, jei leidžia oras, tiesiog irstomės po ežerą, plaukiojame.

Nedaug laisvo laiko turi ir mano žmona Rūta. Ji taip pat yra profesorė, dirba Vilniaus universiteto Biochemijos institute Ląstelės molekulinės biologijos skyriaus vedėja. Patikinu: namie karštų diskusijų mokslo temomis nekyla (šypsosi – Red.). Beje, kažkada profesorius emeritas Raimundas Kirvaitis pajuokavo: „Neįmanoma sovietiniais laikais, kad vyras ir žmona abu vienu metu taptų profesoriais, juk tuomet reikėtų skirti 2 butus.“ (Priminsime, kad sovietiniais laikais aukštųjų mokyklų profesoriai, gavę mokslinį laipsnį, gaudavo nemokamą būstą – Red.).

Mūsų trylikametė dukra Aistė mokosi Vilniaus J. Basanavičiaus progimnazijoje, lanko Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“. Sutapimas: aš irgi baigiau J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą, bet tai buvo ne sostinėje, o gimtojoje Ukmergėje.

Vaikystėje ir jaunystėje mėgau konstruoti elektronines schemas, lituoti. Keletą šių schemų išsaugojau iki šiol, jos ir dabar veikia. Kartais pajuokauju, kad vėl norėčiau pajusti tą nuostabą, kai iš pavienių detalių gimsta veikiantis įrenginys. Deja, technologijos taip greitai keičiasi, jog mikroskopinio tranzistoriaus dabar į rankas nepaimsi...

Aurelija Staskevičienė

Gedimino universitetas