Kaip dažnai po gero spektaklio girdite frazę „puikūs aktoriai“ ar „nuostabus režisierius“? Dažnai. O štai teigiamus atsiliepimus apie techninę, „nematomą“ pusę, rečiau. Kreipdami dėmesį į spektaklio fasadą paprastai nesusimąstome, jog teatrą kuria ne tik žmonės, turintys kūrėjo diplomą. Su fotografu, viduramžių kovų žinovu ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų montuotoju Ernestu Jakubausku Kuosa kalbasi Joana Gimberytė-Juronė.

Užsiėmei, vis dar užsiimi (?) fotografija. Kur to mokeisi?

Mokiausi to Kauno fotografijos mokykloje pas Romą Juškelį. Labai intensyviai tuo užsiėmiau maždaug dvejus metus. Mus mokė tradicinės, o ne skaitmeninės fotografijos. Tikra juosta, darbas laboratorijoje, ryškinimas, rankinis kadravimas... Bet jaunam žmogui ši sritis labai sudėtinga finansiškai. Skaitmeninė fotografija, galima sakyti, nekainuoja – nusipirkai aparatą už 10000 Lt, ir viskas, esi fotografas. O čia atvirkščiai — nusipirkai aparatą vos už keletą šimtų ir paskui tik dedi į tai pinigus, dedi, dedi, dedi...

Tavo specializacija – būtent aktai?

Taip. Žmogaus kūnas yra labai gražus. Ir ieškojau to tobulo, antikinio meno įkvėpto, kūno, ieškojau dirbdamas šviesa, šešėliais... Dažniausiai fotografavau moteris, bet kartą Juškelis liepė fotografuoti vyrus.

Ar vyrų aktus fotografuoti sunkiau?

Lengviau. Stebėtinai lengviau. Su moterimi yra maloniau dirbti, nes tai gražu akiai, bet vyras turi daug mažiau linijų, išlinkimų, tad lengviau gaudyti šviesas. Be to, vyras – įvairiai gražus. Ne tik nulieti lyg manekenai, ne tik plačiapečiai, bet ir stuomeningas, statinės formos liemens, a la „nuo plūgo“, trumpo sprando vyras – ir tas yra gražus. Labai paprasta fotografuoti. O moterų – labai griežti grožio standartai.

Kiek tau, kaip aktų fotografui, reikšmės gyvenime turi moters kūno estetika?

Fotografuoti pradėjau būdamas ties paauglystės ir pilnametystės slenksčiu. Todėl buvau itin griežtas kūno estetikai. Dabar, aišku, jau suprantu žmogaus kūno grožį su visomis jo netobulybėmis. O tada pradedant, kaip jau minėjau, vyko „antikinio idealo paieškos”.

Koks tavo požiūris į dabartinę fotografiją?

Nenoriu būt piktas senukas. (šypsosi) Dabar labai daug fotografų. Gali susipirkti brangią įrangą ir eksperimentuoti. Tai – visai kita technika. Skaitmeninė fotografija, jos procesas labai skiriasi nuo tradicinės, todėl sunku lyginti ar tapatinti. Tai, ką Juškelis mokė mus matyti, lavino mūsų akį, mokė įžvelgti smulkmenas ir tai, ko kiti žmonės nepastebi, mokė matyti gilumą, įžvelgti erdvinį vaizdą... Tai neegzistuoja skaitmeninėje fotografijoje. Kitaip lavinama akis. Viskas labai pasikeitė. Jei dabar persiorientuočiau į skaitmeninę fotografiją, manau, man tai būtų panašaus lygio pokytis, kokį išgyveno senovės gydytojai, supratę, jog prieš operaciją reikia plauti rankas. (juokiasi)

Taip pat mokeisi ir juvelyrikos bei kalvystės?

Labai ilgai ieškojau, kuo noriu tapti. O metalo skulptūra mane visada žavėjo, joje labai daug plastikos. Studijavau ir kalvystę – stambūs metalo kūriniai – ir juvelyriką – smulkusis apdirbimas. Planavau tapti metalo menininku. Tačiau būtent juvelyrikoje supratau, jog ne visi tam turi rankas. Kai stengiesi dvigubai smarkiau negu kiti, o išeina trigubai blogiau, ir taip kiekvieną paskaitą... Teko su šia svajone atsisveikinti.

Išsaugojai savo pagamintus dirbinius, papuošalus?

Studentų darbai yra surenkami, sudedami į dėžes ir po kilogramą pardavinėjami bižuterijos parduotuvėms. Visi pigūs papuošalai, kuriuos gali rasti turguje ar suvenyrų krautuvėlėse (ypač jei juose daug žalvario), yra studentų kraujas ir prakaitas. Už 10–15 Lt gali nusipirkti kažkurio studento devintuką ar dešimtuką (šypsosi).

„Viduramžių kovos“, „Viduramžių pasiuntiniai“: kalavijai, šarvai ir kita riterių atributika, teatralizuoti pasirodymai, imituojamos to laikotarpio sąlygų stovyklos... Kaip tavo gyvenime atsirado šis istorijos pomėgiu paremtas projektas?

Gyvenau „Viduramžių kovomis“ nuo šešiolikos metų. Mes, grupelė jaunų žmonių, tiesiog domėjomės istorija. Ir atsitiktinai sužinojome, jog galima ne tik apie ją skaityti bei su kiemo vaikais kautis pagaliukais, bet galima tuo gyventi, rengti pasirodymus, šviesti žmones ir tobulinti save. Vėliau priklausiau jau ne vienai grupei, tačiau būtent „Viduramžių pasiuntinius“ įkūrėme drauge. Jie – nuostabūs žmonės. Susiradome rėmėjų – ginklų parduotuvę „Oksalis“, jie padėjo mums pradėti visą šią veiklą. Per dvejus metus išgarsėjom, labai daug apvažiavom – visą Lietuvą ir aplinkines šalis. Dabar toje veikloje nebedalyvauju, tačiau visi organizaciniai ir pačių kovų įgūdžiai tikrai praverčia.

O kaip atsiradai Vido Bareikio spektaklyje „Kovos klubas“?

Vaidinu to spektaklio masuotėje. Teatru domiuosi nuo seno. Aš augęs Kaune, ten daug vaikščiojau į spektaklius, labai mylėjau teatrą, bet niekada negalvojau su tuo sieti ateities. Pastaruosius porą metų buvau sutrikęs, neturėjau aistros gyvenime. Paskui per draugus sužinojau, kad Vidas Bareikis renka neprofesionalų grupę vaidinti „Kovos klube“ (o tai – labai man sielai artimas kūrinys), ėjau į atranką, perėjau. Vidas – nuostabios kantrybės žmogus. Statydamas spektaklį jis mums, neprofesionalams, dar ir vedė tarsi akorinio meistriškumo paskaitas. Esu jam labai už tai dėkingas, nes būtent per tai supratau, jog mano aistra ir yra teatras. Nuo „Kovos klubo“ pradžios praėjo tik metai, o dabar visą savo darbo ir laisvą laiką atiduodu teatrui. Dirbu techniku – dekoracijų montuotoju, konsultuoju viename šiuo metu statomame spektaklyje, galbūt dar viename pastatyme vėl vaidinsiu kaip neprofesionalas.

O kokiame spektaklyje atlieki konsultanto pareigas?

Ainis Storpirštis paskambino man vieną dieną ir sako: „Vaidinsiu „Don Kichote“. Labai noriu šarvų, gal gali kokius paskolinti?“ Pasakiau, jog su mano šarvais jis uždus, negalės vaidinti. Pasisiūliau padaryti jam teatrinį, butaforinį variantą. Vieną dieną susibėgom, surėmėm galvas ir pradėjom kurti. Jis piešė, kaip įsivaizduoja, aš tame jo vaizde rodžiau, ką įmanoma padaryti, ko ne, kas jam bus patogu, o kas netiks. Sukūrėme kelis eskizus, paskolinau jam savo kalaviją... Ir taip išėjo, jog buvau pakviestas konsultuoti „Don Kichoto“ inventoriaus klausimais ir dar režisuoti jame kovas. Tai – režisūros studentės Agnijos Leonovos diplominis darbas. Labai daug dirbame su ja ir Ainiu, trokštu, kad gerai pavyktų. Scenoje – taip, tai nuostabu, aplodismentai – puiku, bet aš nesu profesionalus aktorius, o dabar turiu galimybę prisidėti prie teatro tuo, ką moku.

Galiu panaudoti seniau išmoktus/įgytus dalykus (tarkime, „Don Kichoto“ atveju kovų įgūdžius ir darbą su metalu). Ir tai labai džiugina. Net ir pačiame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – darbas su dekoracijomis. Žmonės jo nemato. Stengiuosi prisidėti viskuo, kuo galiu, visais įgūdžiais, kuriuos esu surinkęs... Su vienu draugu turėjome tokį posakį: „Jei neturi talento, būk mecenatu.“ Turėjau tikslą uždirbti kuo daugiau pinigų ir kuo daugiau jų atiduoti kultūrai. Kadangi daug uždirbti sekėsi sunkiai, pasirinkau kitą variantą – „Padėk, kuo gali“. Iš techninės pusės yra labai daug sunkių darbų, skirtų tam, kad spektaklis įvyktų. Taip pat ir nemalonių, kuriuos taip pat kažkam reikia atlikti. Kai po spektaklio žmonės ploja, jie ploja būtent tam, ką matė – artistams. Dažniausiai jie juk neploja tiems, kurių scenoje nematė: scenografams, kompozitoriams, choreografams, scenos darbininkams... Dėl to ir dirbu dekoracijų montuotoju. Reikia dirbti tam, kad teatras „įvyktų“. O darbo yra daug. 

Man labai gražus tavo požiūris – „Vardan teatro“. Kai supranti, kad rūbininkė ir bufetininkė, ir valytoja irgi yra dalis to stebuklo. Teatro stebuklo. Ar pats į teatrą iš dalies žiūri sakraliai?

Taip. Spektaklis įvykti privalo. Ir tai yra v e r t a . Žiūriu į teatrą labai sakraliai. Likus parai iki spektaklio pradeda vykti darbai. Dirbama ir per naktį, ir anksti ryte, ir per daug, ir tu visas prakaituotas, purvinas, nusibrozdinęs pirštus ir kojas... Bet yra tokia akimirka. Akimirka po trečio skambučio, kai pradeda gesti šviesos, žmonės mandagiai išsijungia mobiliųjų telefonų garsus, ir tada visi tarsi suakmenėja – dėmesys nukrypsta į sceną. Tą akimirką tu žinai, kad j a u   v y k s t a . Visas tavo darbas, kitų žmonių prakaitas, visas tas organizmas, kuris ir yra teatras, įvyko – vyksta – ir tai yra verta. Didelis savęs išpildymas.

Ar turi dar kokių būsimų projektų? Kas yra tavo dabartis, kuo gyveni?

Dabartinis planas – laikytis ir viską suspėti. (šypsosi) Šiuo metu neturiu jokių svajonių, nes, atvirai tariant, gyvenu svajonėje.

Neturi minčių išvažiuoti į užsienį? Pasitaiko, kad žmogus, kuris užsiima kelių sričių menine veikla, pradeda svarstyti: „Va, išvykčiau į užsienį, ten manęs niekas nepažinotų, išsinuomočiau butą – studiją, ten viename kampe kurčiau skulptūras, kitame – performansus, trečiame būtų teatro repeticijų erdvė“...

Visa tai galima daryti ir Lietuvoje. Kam reikia išvažiuoti ir išvažiuoja – jiems gerai. Bet Lietuvoje yra ką veikti. Lietuvos teatras yra gyvas, ir kol dar bus darbų, tol stengsiuosi jame būti. Nors kažkada juokavau, kad išvažiuosiu tada, kai visi čia gyvenantys draugai „apsiženys“ ir sukurs šeimas.

Daug kas kūrybą asocijuoja su tikėjimu. Ar tą galima tau pritaikyti?

Nežinau. Mano pažįstami aktoriai – nebūtinai tradiciškai religingi, tačiau labai dvasingi žmonės. Bet darbo metu diskusijoms apie tai nėra laiko. Man pačiam... Dirbdamas aš esu susikaupęs į tą akimirką, į tai, kad teatras įvyktų, ir nėra laiko galvoti apie politiką, Dievą ar dar ką. Yra, žinoma, su tuo susijusių spektaklių. Tarkime, „Katedra“. Kiti spektakliai buvo labai kontroversiški – atsiminkime rudenį į Lietuvą atvežtas Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Teatras suteikia absoliučią kūrybos laisvę. Prieš dvidešimt, trisdešimt metų buvo cenzūra, baimė ką nors supykdyti, politika... Dabar teatras laisvas. Bet jei kas nors man išdrįstų pasakyti, kad teatras – šventvagiška ar bedieviška vieta...

Dėl Castellucci spektaklio kilo ažiotažas, o dėl Oskaro Koršunovo „Katedros“ kažkodėl didelio pasitenkinimo nėra. Nors turėtų būti. Mes esam tokie gyvūnai, kurių dėmesį visada labiau trauks neigiamybės. O dabar daug kas nusisuka nuo klasikos, neigia ją. Avangardas, naujovės, ribas laužantys teatrai – viskas labai įdomu. Bet įsimylėjau aš klasikinį teatrą. Ir tikrai nejaučiu jam jokio pykčio. Spektaklių yra daugybė! Klasika? Andželikos Cholinos „Ana Karenina“. Naujo ir šokiruojančio? „MR. FLUXUS arba ŠARLATANAI“, „Kovos klubas“... Norisi komedijos? „Lilijomas“. Viskas, ko gali norėti, yra – tik rinkis. Tik rinkis ir eik.

Kas tau yra „Jaunasis kūrėjas“?

Pats žodis „kūrėjas“... Aš turbūt nesu kūrėjas? Bet kiekvienas žmogus turi atrasti savo nišą. Aš tą radau. Labai džiaugiuosi. Retam jaunam žmogui duodama laisvė iš karto kurti. Apskritai žmogus – jaunas žmogus – neturi galimybės kurti – jis turi ją užsidirbti. Aišku, galbūt ateityje tos grynosios kūrybos daugės, bet kol kas... Bet kol kas aš scenoje esantiems riteriams stengiuosi padėti. Ir kaifuoju nuo to.

Nuotraukos iš asmeninio E. J. archyvo