Prieš ketverius metus Vilniaus Gedimino technikos universitete pradėti rengti kūrybinių industrijų specialistai.  Mažai kam žinomas terminas, aukštasis išsilavinimas su miglota darbo perspektyva ir atsargūs vertinimai. Šiandien ši specialybė sulaukė milžiniško populiarumo. Apie kūrybinių studijų gimimą pasakoja šių studijų iniciatorė – VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja doc. dr.  Jūratė Černevičiūtė. 

Papasakokite, kur gimėte, augote, studijavote?

Gimiau Kaune, gyvenau miesto centre. Vaikystės nuotraukos primena, koks žavus buvo kiemas. Jo nebeliko, išgriovė... Dabar toje vietoje – M. Žilinsko dailės galerija.

Buvau išdykusi. Tėveliai turėjo rūpesčių mane „ganydami“: buvau ir Sobore (tuo metu muziejus, dabar – Šv. Mykolo Arkangelo Kauno įgulos katalikų bažnyčia) už altoriaus pasislėpusi, ir kaktą prasiskėlusi. Mama nešė į Raudonojo kryžiaus klinikinę ligoninę siūti žaizdos... Darželio auklėtojos manęs, energingos nenuoramos, bijodavo: amžiais ką nors sugalvodavau ir kitus vaikus įtraukdavau į sumanymus: lipdavome per tvorą, išeidavome už darželio teritorijos. Buvau tvarkos griovėja...

O studijavau Peterburgo universitete (tuometiniame Leningrado valstybiniame A. Ždanovo universitete). Lietuvoje likti atrodė neįdomu, norėjau iššūkių, visada domėjausi menais, kultūra. Milžiniškame mieste veikė daugybė kultūros centrų, aplinka buvo prisotinta įvykių. Namo grįždavau pailsėti. Peterburge gyvenau beveik 8 metus, baigiau meno filosofijos ir estetikos studijas minėto universiteto Filosofijos fakulteto Etikos ir estetikos katedroje. Mes, įvairiose aukštosiose mokyklose studijavę lietuviai (paminėsiu menotyrininkus Donaldą Strikulį, Skaistį Mikulionį, filosofą ir kultūros teoretiką Gintautą Mažeikį), daug bendravome. Įsiminė ir tuometiniai pokalbiai su dabar žinomu estų filosofu Reinu Raudu. Man dėstė Sovietų Sąjungoje garsus profesorius Moisejus Samoilovičius Kaganas („Estetikos“ autorius), imponavo jo analitinis mąstymas, jo dėka supratau, kaip mokslininkas turi dirbti su tekstais.

Grįžusi į Lietuvą jaučiau diskomfortą, buvo per daug ramu, provincialu, stigo energijos. Pagal paskyrimą dirbau tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas). Teko dėstyti tai, kas buvo studijų tinklelyje, – marksizmą-leninizmą. Mano interesus atitikusią estetiką dėstė kitas žmogus. Norėjo primesti dėstyti ateizmą – pasipriešinau, pasakiau, kad nedėstysiu. Mano tokia maištinga natūra… Studijų prorektorius buvo nepatenkintas, kad tokia „žalia“ specialistė nevykdo paliepimų. Buvau nubausta – iš pradžių mane įdarbino ne pedagoge, o priėmimo komisijos darbuotoja. Bet pelniau pagarbą, pasakiusi tai, ką galvojau. Išvažiavau į Peterburgą aspirantūron, vėl grįžau…

Kaip susidomėjote kūrybinių industrijų sritimi, kuri populiari tarp studijuojančių jaunų žmonių, bet platesniam visuomenės ratui dar nėra aiški?

Kūrybinėmis industrijomis susidomėjau daugiau kaip prieš 10 metų. 2000-aisiais mane pakvietė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto tuometis dekanas doc. Algirdas Eugenijus Šalčius kurti naują studijų programą. Ji tuomet vadinosi kultūros vadyba. Buvo sunku, bet įdomu. Pakviečiau į pagalbą generuoti idėjų Gintautą Mažeikį. Vadybos buvo, bet mane domino įvairios kultūros studijos (kinas, teatras). Programa sulaukė didžiulio stojančiųjų susidomėjimo. Tačiau buvo prasta mokymosi bazė, keliems žmonėms išspręsti infrastruktūros problemas buvo sunku. Prasidėjo pirmas kūrybinių industrijų projektas, kuriam vadovavo G. Mažeikis. Aš tuo metu su šeima gyvenau jau Vilniuje, važinėti buvo keblu. Be to, Kaune mažiau kultūrinių galimybių, Vilnius – tikra kūrybinių industrijų sostinė, kurioje koncentruojasi gausybė kultūrinių veiklų, meno organizacijų. Pradėjau ieškoti darbo Vilniuje. Programą, kuri tuo metu buvo kiek kitokia, pristačiau VU Studijų komitetui. Mane palaikė VU Studijų komiteto pirmininkas prof. habil. dr. Alfredas Račkauskas, bet, deja, Komunikacijos fakultetui programos neprireikė... Tada atėjau į VGTU Filosofijos ir politologijos katedrą ir pasisiūliau sukurti naują studijų programą. Sukūriau. Iš pradžių kai kas irgi gūžčiojo pečiais, nes programa – tarpdisciplininė (menai, kultūra, vadyba, komunikacija). Pas mus studijos dar labai siaurai specializuotos. Idėją palaikė VGTU Rektoratas. Programa įveikė vidinius barjerus, ji buvo pateikta Studijų kokybės vertinimo centrui. Ten programą „skandino“ anoniminiai ekspertai, atsiliepimai buvo neobjektyvūs ir tendencingi, turbūt veikė konkurencinė įtampa Lietuvos švietimo sistemoje... (Lietuviai yra perdėtai ambicingi, nemoka savo ambicijų paaukoti vardan bendro darbo. Per ambicijas, reiškiamas „čia ir dabar“, dingsta ilgalaikis strateginis požiūris.) Taigi parengėme apeliaciją, buvo pakartota ekspertizė. Taip kūrybinių industrijų programa ir startavo.

Studijų krepšelių sistema turi pliusų ir minusų. Viena vertus, ji verčia orientuotis į rinkos poreikius, kita vertus, ji skatina iškreiptas konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų formas. Lietuva maža, socialiniai ir humanitariniai mokslai nėra stiprūs. Kai prasideda vidaus kovos ir skaidymasis pagal institucijas, mokslo padėtis tik silpnėja. Yra žmonių, kuriuos mielai pakviesčiau dėstyti, bet jie dirba kitame universitete, dėl institucinių barjerų negaliu to padaryti. Nėra taip, kad valdai programos finansavimo paketą ir samdai reikalingus dėstytojus... Dominuoja konkurencija, o ne kooperavimasis, siekiant universitetams bendrų tikslų. Didelis žingsnis į priekį – Švietimo ir mokslo ministerijos programa, leidžianti kviestis lektorius iš užsienio. Kūrybinių industrijų programai tokių dėstytojų labai reikia.

VGTU Kūrybinių industrijų fakultetas įkurtas 2012 m. vasario 1 dieną. Vadinasi, dabartinius IV kurso studentus priėmė kitas fakultetas?

Pirmosios laidos problema ta, kad dalis jaunų žmonių, perskaitę programos aprašymą, galvojo, kad čia bus menų studijos. Menų yra, bet didelis dėmesys skiriamas komunikacijai, socialiniams mokslams. Programa nauja, nebuvo patirties. Problemų kėlė studentų studijų proceso administravimas: jį vykdė VGTU Verslo vadybos fakultetas, o už studijų kokybę atsakė Filosofijos ir politologijos katedra, kuri priklausė Humanitariniam institutui. Buvo sudėtinga: krūviai milžiniški, reikėjo naujų etatų, nusipirkti knygų, programinės įrangos, o galimybės buvo ribotos. Kolegų, kūrusių programą, entuziazmas tirpo. Dirbome sunkiai ir daug, o programai vis ko nors trūko, nors studijų krepšelių ateidavo nemažai. Studentai irgi jautė diskomfortą – stigo auditorijų, nei tam fakultetui nebuvome savi, nei kitam...

Kūrybinių industrijų programa populiari, stojimo rodikliai geri. Pagal gaunamus krepšelius dėl programos reitingų lentelėje ir pats universitetas pakilo į aukštesnę vietą. Socialinių mokslų srityje mūsų programa gauna 100 krepšelių, o iš viso Lietuvoje socialiniams mokslams paskirstoma apie 3 000 krepšelių. Susiformavo ratas kolegų, su kuriais sėkmingai bendradarbiaujame: doc. dr. Rolandas Strazdas (VGTU Mechanikos fakulteto Pramonės įmonių valdymo katedra), Žilvinas Jančoras (VGTU Atvirojo kodo instituto direktoriaus pavaduotojas). VGTU kartu su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetu parengė kūrybinių ir kultūrinių galimybių studiją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ją palaimino kaip perspektyvią, kūrybinių industrijų sektorius pripažintas augančiu, nutarta investuoti į studijas, infrastruktūrą. Taip įkūrėme VGTU Kūrybinių industrijų ir inovacijų centrą – R. Strazdo ir Ž. Jančoro pagalba, sprendžiant šį reikalą, buvo svari. Kūrybos ir komunikacijos katedrai pasipildžius naujais nariais, sutelkus visas VGTU pajėgas, laimėjome tiriamojo projekto „Kompleksinis aplinkos veiksnių poveikis kūrėjui“ (KAVA) finansavimą. Taigi mūsų idėjos ir įžvalgos šia tema yra teisingos, jos, konkuruodamos su kitų kolegų projektais, laimi.

Neseniai laimėjome „Link menų techninės kūrybos fabriko“ projekto paramą – 5 milijonus litų (mažesnę dalį lėšų skirs VGTU; paraiškoje prašėme 17 milijonų). Projektas bus finansuojamas iš ES infrastruktūrinių fondų 2014–2020 m., partneris – Edinburgo Neipiero universitetas (JK). VGTU–ENU produktų dizaino, inovacijų ir kūrybinių industrijų centre „Link menų techninės kūrybos fabrike“ bus daug įrangos, demonstracinių erdvių įvairiai kūrybai – mokslinei, techninei, meninei, komunikacinei. 2013 metų pradžioje lankysimės Edinburgo Neipiero universitete, derinsime požiūrius, projekto detales.

Kokios šio projekto sumanymo ištakos ir vizija?

Sumanymas kilo, kai kūrėme nacionalinę kompleksinę „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų programą“ ir atlikome jos galimybių studiją kartu su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetu. Tokie centrai – it inkubatoriai, kuriuose formuojamos ir išbandomos naujos kūrybinių industrijų idėjos; sėkmingomis idėjomis vėliau sudomintume verslo atstovus.

VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto bazė kol kas gana silpna – turime kelias auditorijas, Kūrybinių industrijų ir inovacijų centrą, bet to nepakanka. Kūrybinių industrijų ir inovacijų centras atlieka komunikacijos vaidmenį: jame demonstruojami pasiekimai, rengiami susitikimai su verslininkais. „Link menų techninės kūrybos fabrikas“ funkcionuotų kaip inžinerinių veiklų dirbtuvės, laboratorijos (numatyta daug įvairaus dydžio erdvių). Jo veikloje dalyvaus VGTU Kūrybinių industrijų, Verslo vadybos, Mechanikos, Elektronikos ir Fundamentinių mokslų fakultetai.

Dabar inžinieriai ugdomi kaip konkrečių funkcijų specialistai, tačiau svarbu plėtoti ir jų kūrybines galias. (O techninę kūrybą reikia skatinti, siekiant gerinti inovacijų įgyvendinimą Lietuvoje. 2011 metų duomenys rodė, jog, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pagal inovatyvumo indeksą Lietuva buvo priešpaskutinė.) Fabrike mokysis kartu dirbti, kurti naujus projektus, ieškoti bendrų sprendimų inžinieriai, IT specialistai ir kūrybinių industrijų atstovai – savotiški tarpininkai tarp idėjos, produkto ir verslo visuomenės. Struktūrinis principas yra toks: mokslas, studijos ir verslas (inovacijos). Veikla apimtų tradicinių-daiktinių inovacijų, meninės kūrybos, virtualių-skaitmeninių inovacijų, techninės kūrybos sritis.

Patalpos, kuriose anksčiau veikė Termoizoliacijos instituto cechas, yra Linkmenų gatvėje, Šnipiškių seniūnijos pramoniniame rajone. Šalia – Geležinio Vilko gatvė. Patalpos didelės – 3 200 kvadratinių metrų. Numatytos erdvės edukaciniam ir verslumo bei komercializavimo centrams, pramoninio dizaino gamybos, virtualių-skaitmeninių produktų gamybos, virtualios realybės gamybos zonoms, administracijai.

Virš pastato yra ir bokštas, nuo kurio atsiveria puikūs miesto vaizdai. Tikimės bokštą „apžaisti“. Yra didžiulis pastato stogas, kuriam norime suteikti demonstracinę funkciją.

Gatvės pavadinimas natūraliai pasufleravo būsimo fabriko pavadinimą, nes kūryba pas mus dažniausia tapatinama su menais. Fabriko misija – plėtoti techninės kūrybos potencialą, skirtą kurti aukštos pridėtinės vertės produktus ir naujovišką verslą, jungiant technologijas ir menus, derinant daiktines ir skaitmenines naujoves studijų bei mokslinių tyrimų srityse. Menai – ne tikslas, o kūrybiškumo skatinimo priemonė.

Inžinieriams atsiveria naujos nišos ne tik tradicinėje pramonėje, bet ir patirčių industrijoje, kuriant renginius, reginius ir spektaklius.

Patirčių industrija – kas tai yra?

Čia termino klausimas. Skandinavai taip vadina kūrybines industrijas. Britams, australams artimesnis kūrybinių industrijų terminas, kuris iškelia menus. O skandinavams yra svarbesnis galutinis poveikis, efektas – menai suteikia patirčių (arba – ne; net „aukštos prabos“ menas gali „neužkabinti“ žmonių).

Beje, ne vien menai, bet ir, tarkime, kelionės teikia patirčių; patirtis galima sukelti ir dirbtiniu būdu – technologijomis sukuriant įdomią virtualią realybę… Aš irgi būčiau linkusi taikyti patirčių industrijos terminą, bet kūrybinių industrijų – labiau nusistovėjęs, jis figūruoja Lietuvos kultūros politikos dokumentuose. Be to, meno bendruomenė, kuri pas mus nemaža, jautriai reaguotų į tokį prasmių poslinkį.

Taigi kūrybinės industrijos tiesmukai nesietinos su „meno pardavimu“?

Kai kas taip primityviai turgaus principais jas ir supranta. Pirma reikia išmokti įtaigiai pateikti meno reiškinius, ieškoti jų socialinio sąskambio. Ekonomistai kūrybines industrijas vertina kaip ekonomikos sektorių, kultūros politikai – kaip strategiją, kuri meną, iš biudžeto finansuojamą ar subsidijuojamą sritį, paverstų savarankiškai išsilaikančiu rinkoje. Meno produktai nėra paprastos kasdienius poreikius tenkinančios prekės. Menas – simbolinė, viešoji gėrybė; siektina, kad jis būtų socialiai paklausus, kurtų „pridėtinę vertę“ platesne prasme (pvz., naujai atskleistų regioną, technologijų galimybes). Mes siekiame, kad studentai įvaldytų informacinių technologijų (IT) bazinius dalykus, komunikaciją paverstų kūryba, suprastų meno komunikacijos pagrindus. Štai lektorius režisierius Andrius Pulkauninkas padeda studentams suvokti performanso socialinę ir meninę komunikaciją. Visuomenėje teatro komunikacijos technikos populiarėja. Kino studijų metu siekiame, kad studentai suprastų, kaip veikia kino vizualinė kalba, estetika (dėsto kultūros istorikė, VšĮ „Meno avilys“ vadovė Lina Kaminskaitė-Jančorienė). Juk kino kalba šiandien aktyviai vartojama verslo komunikacijoje. Ruošdami savo projektus, studentai meno komunikaciją jungia su socialiniais tikslais, bendruomene, verslu.

Kokios ketvirto kurso studentų bakalauro darbų temos?

Įvairios, pvz., vietovių prekės ženklai. Studentai skirstosi į grupes, važiuoja į konkrečią vietovę, atlieka tyrimus, kalbina žmones, fotografuoja, pristato vietovės išteklius (geografinius, istorinius, kultūrinius) ir kuria jos prekės ženklą.

Lektorius Kęstas Kirtiklis studentams padeda analizuoti žiniasklaidą, kaip vienos ar kitos temos tampa svarbiomis, pvz., kodėl kyla panika dėl Fukušimos avarijos. Taigi studentai tiria medijų sociologiją, medijų verslą.

Kūrybinių industrijų programa orientuota taip, kad studentai, baigę mokslus, galėtų dirbti komunikacijos specialistais (viešieji ryšiai, reklama ir pan.), galėtų organizuoti savo komunikacijos verslą, vykdyti meninius projektus. Viena studentė rašo darbą apie teatro festivalio komunikaciją, kita – apie kino festivalio organizaciją. Treti rašo sudėtinga klasterių (bendradarbiaujančių ir bendrų tikslų siekiančių įmonių ar institucijų tinklo regione) komunikacijos tema. Klasikinės temos: viešieji ryšiai kokioje nors jaunimo organizacijoje, rinkodara ir komunikacija verslo struktūroje, komunikacijos organizavimas IT kūrybinio verslo įmonėje. Studentai varijuoja temas pagal savo interesus.

Į ką kreipiate dėmesį, priimdami studijuoti jaunuolius? Tiesa, asmeniškai juk jų nematote...

Tai – socialiniai mokslai, negalime taikyti jokių testų. Testai vykdomi, kai į kitas aukštąsias mokyklas stojama studijuoti meninių specialybių. Nors gal būtų ir neblogai, nes programa – tarpdisciplininė, kartais kiekvienas pagal savo pomėgius savaip ją interpretuoja. Vyrukai labiau domisi technologijomis, jiems sukurti kokią nors programą, vaizdo ikoną ar ženklą yra lengviau, o atlikti rašto darbus – sunkiau. Kol kas testuoti stojančiųjų nėra galimybių. Be to, stojančiųjų skaičius labai didelis (būdinga, kad jie domisi menais). Šiuo metu kūrybines industrijas studijuoja apie 400 jaunuolių.

Kūrybinių industrijų programa yra „arti žemės“, nes ji suteikia žinių, ugdo gebėjimus, kurių reikia gyvenime. Jaunuoliai po studijų išeina į darbo rinką, norisi, kad jie joje įsitvirtintų. Lietuvoje žmogui reikia turėti didesnį gebėjimų paketą, kad išlaviruotų mažoje, nuolat kintančioje rinkoje. Kitaip žmogus sulauks darbdavio priekaištų, kad nemoka vienų ar kitų dalykų. Todėl stengiamės diegti jaunimui ir savarankiškos veiklos nuostatą, kad jis nebijotų pats kurti verslo. O kūrybinių industrijų sektoriuje tai padaryti galima, nes ši sritis nereikalauja didelių sąnaudų. Tik sukūrus įmonę reikia suburti klientų ratą, kuriems teiktumei paslaugas. Dabar daug tokių sėkmingų įmonėlių, kur dirba kokie 5 žmonės – filmuoja, fotografuoja, kuria interneto puslapius. Galbūt mokslinio grynumo – fokuso į vieną objektą – trūksta, bet praktiniu požiūriu programa lengvai pritaikoma.

Artėja 2013 metai... Ko palinkėtumėte sau, studentams, kolegoms?

Pirmiausia – kantrybės. Tai, ką darome, yra nauja, esame pionieriai. Reikia nugalėti įtampas, ambicijas ir susitelkti bendram darniam darbui. Studentams linkiu nepamiršti, kad tai, kas siejasi su kūryba ir kūrybingumu, nėra visada „malonu“, nėra vien žaidimas. Kūryba remiasi sunkiu ir  juodu darbu. Norisi, kad studentams susiformuotų atsakomybės jausmas, nuoseklaus sistemingo darbo, griežto mąstymo įgūdžiai, kurie yra paklausūs darbo rinkoje. O prie sunkaus darbo, mokėjimo išgryninti problemas ir rasti jų sprendimo būdus pratina akademiniai kursai, kurių studentai paprastai nelabai mėgsta... Kolegoms linkiu susitelkti kaip komandai, mąstyti strategiškai, žvelgiant į ateitį. Pas mus dirba daug kūrybingų žmonių. Bet problema ta, kad kūrybingas žmogus – individualistas, mėgstantis savo kūrybinę veiklą. O kartais brangų laiką, kurį galėtum jai skirti, reikia paaukoti komandos labui. Tai, ko reikia katedrai, fakultetui, irgi nėra visada malonu ir įdomu. (Man gal įdomiau būtų rašyti mokslinius straipsnius, o ne lakstyti po statybas, bet jei reikia, neatsisakau.) Dirbame ne rektoriui, ne ministrui. Mes kuriame savo ateitį – naują nišą kūrybinėms veikloms.

Ridas Viskauskas

Gedimino universitetas