Šiltėjant orams sukrunta visa, kas gyva: vabzdžiai, voragyviai, ropliai, paukšteliai, smulkioji fauna ir žolės degintojai. Taip kaip jūs ar mes, priklausantys homo sapiens rūšiai. Sapiens? Matant tai, kas vyksta ankstyvą pavasarį Lietuvos pievose, to nepasakysi. Ką ir kalbėti, nei gresiančios baudos, nei apeliacijos šių žmonių neatbaido, priešingai, gal net sukelia priešingą – susireikšminimo – efektą.

Susijaudinę kaimynai, 112, gaisrinės mašinos, ūžaujantis ugnies frontas – tai išties gali kelti tūlam malonumą. Gyvenime esi toks niekas, bet štai, pažiūrėk, kaip visi šoka. Praėjusį savaitgalį matydami pleškančią pernykštę žolę, nenumaldomai ryjančią visa, kas gyva, kėlėme įvairias hipotezes. Viena akivaizdu, vėjuotą dieną sausą kaip parakas žolę padegęs žmogus turėjo būti labai kvailas.

Kiekvieną pavasarį rajonuose turėtų būti suorganizuotos mobilios aplinkosaugininkų ir jų padėjėjų grupės, kurios susekyų žoles uždegančius žmones.

Nenorėdamas nieko pasmerkti, galėtum sakyti, kad žolė užsidega nuo pievoje išmėtytų tuščių butelių. Tai įmanu, jeigu ne vienas faktas – kiekvienais metais žolė užsidega maždaug nuo tos pačios vietos. Svarstai įvairius variantus, gali net numanyti, kieno tai darbas, nes vietoje, apie kurią kalbame, gyvena labai mažai žmonių, tačiau tvirtinti negali, juk nematei...

Stebėdami stichijos siausmą ir su ja susidoroti bandančius ugniagesius klausėme savęs, ką galima būtų šioje srityje padaryti? Pastebėjus iškviesti ugniagesius – tai visų pirma. Antra, jei gali, pridėti ir savo ranką. Trečia – ir tai būtų pasiūlymas Aplinkos ministerijai bei bene veikliausiam ir, panašu, patikimam ministrui Valentinui Mazuroniui.

Reikėtų į žolės degintojus atkreipti didesnį dėmesį. Kaip ir į brakonierius. Organizuojamos įvairios akcijos saugoti lydekas ir kitas žuvis jau duoda rezultatų. Žmonės ima jausti, kad niekdariai yra stebimi ir baudžiami. Ir niekdariai jaučia. Suprantama, pajėgų mažai, pinigų mažai, tačiau savaitei kitai pasitelkus savanorius (kurių, manome, netrūktų) būtų galima šį tą nuveikti.

Vien įtikinėjimai ir prašymai šioje srityje neveikia ir neveiks. Nepadės ir grasinimai. Tai nereiškia, kad grasinti nereikia, reikia, bet to maža: kiekvieną pavasarį rajonuose turėtų būti suorganizuotos mobilios aplinkosaugininkų ir jų padėjėjų grupės, kurios susektų žoles uždegančius žmones. Bent dalį pagauti tikrai pavyktų, nes jie metai iš metų padega tas pačias vietas.

Kai sekmadienį, nuostabią giedrą pavasario dieną, stebėjome ūžaujančius liepsnų frontus, pajautėm tą visą padegėjų veiklos niekingumą ir beprasmybę. Išgirdęs apie degančią žolę per „Panoramą“ ar radiją, negali įsivaizduoti, kaip visa tai kraupu. Nekalbant jau apie lėšas, kurios metamos likviduoti vieno niekšelio „darbo“ pasekmes.

Zigmas, Dangė ir Raimundas Vitkai