Ketvirtadienį kardinolas Sandri, Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas, lankėsi Rumunų kolegijoje Romoje, dalyvavo Tikėjimo metams skirtame renginyje ir kalbėjo apie „Vatikano II Susirinkimą ir katalikiškas Rytų Bažnyčias“, informuoja Vatikano radijas.

Vatikano II Susirinkime dalyvavo apie 200 Rytų Bažnyčių vyskupų, šalia maždaug 2000 lotynų apeigų Bažnyčios ganytojų. Tarp jų galima išskirti Lvovo didįjį arkivyskupą Josifą Slyipij, maronitų patriarchą Meouchi, graikų melkitų patriarchą Maksimą IV. Rytų vyskupai paliko pėdsakus įvairiuose Susirinkimo dokumentuose. 

Bažnyčios dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ iškalbingai rašoma, jog „Dievo apvaizdos veikimu įvairios Bažnyčios, apaštalų bei jų įpėdinių įsteigtos įvairiose vietose, ilgainiui suaugo į daugelį organiškai sujungtų sambūrių, kurie, nepažeisdami tikėjimo vienybės ir visuotinės Bažnyčios vienatinės dieviškosios santvarkos, turi savą drausmę, liturgiją, teologinį ir dvasinį paveldą. Kai kurios jų, ypač senosios patriarchiškosios Bažnyčios, tarsi tikėjimo motinos dukteris pagimdė kitas ir su jomis iki mūsų dienų jas tebesieja glaudesnis meilės ryšys sakramentiniame gyvenime ir abipusiame teisių bei pareigų gerbime. Ši vienybės siekianti vietinių Bažnyčių įvairovė aiškiau parodo nedalios Bažnyčios katalikiškumą“.

Kaip iliustruoja atsiminimai ir užrašai, Rytų Bažnyčių tėvai jautėsi atstovaują ne tik save, bet ir „didįjį Nesantįjį“ – ortodoksų Bažnyčias, jų istorijos, teologijos ir liturgijos paveldą. 

Kardinolas Sandri pateikė ilgą patriarcho Maksimo IV citatą: „Visada mūsų mąstyme ir širdyse išlaikėme vietą Nesančiam, tai ortodoksijai, iš kurios esame kilę, kurios niekada neatsisakėme, tačiau taip pat nuoširdžiai įsitikinome, kad reikia sudaryti sąjungą su Romos katalikybe (...) rūpestis išlaikyti kontaktą su ortodoksija mus paskatino maitintis ne vien Vakarų minties šaltiniais, bet taip pat pakilti prie gyvų ir gaivinančių krikščioniškos tiesos šaltinių ištakų, užmezgant kontaktą su Rytų Tėvais, pažįstamais ir išgyvenamais per liturgiją, kurioje sutelktas visas mąstymas, kurį stengiamės išsaugoti nesuteptu jokio iškraipymo. (...) Tai leido mums tapti papildomos minties liudytojais, kurių Susirinkimas ieškojo. Vakarai, po devynių amžių vienpusės evoliucijos, pasiekė savo teologinės minties ribą. Pasiekė pakraščius, kurių negalėjo palikti be grįžimo prie biblinių šaltinių ir tos kitos apaštalinės ir bažnytinės tradicijos (...) bandėme būti tos kitos tradicijos liudytojais Vatikano II Susirinkime tiek ištikimai, kiek leido mūsų galimybės“. 

Maksimas IV, pridūrė kardinolas Sandri, taip pat pasipriešino vieningam kanonų teisės kodeksui, nes baiminosi, kad lotyniškoji disciplina paprasčiausiai sulotynintų Rytų Bažnyčias, nors to nenori nei Šventasis Sostas, nei patys rytiečiai. Ir iš tiesų, Jonas Paulius II paskelbė du kanonų teisės kodeksus, vieną lotynų apeigų katalikams ir kitą Rytų Bažnyčioms. 

Be galo senos, apaštalų laikus siekiančios Rytų Bažnyčių ištakos, pasak kardinolo Sandri, tapo tikru Vatikano II Susirinkimo perlu. Tai tapo proga permąstyti ir šių Bažnyčių statusą, bendrą Bažnyčios supratimą. 

Iki Susirinkimo dažnai buvo daroma prielaida, jog lotynų apeigų Bažnyčia ir jos liturgija yra viršesnė, pilniau užtikrinanti katalikų tikėjimo išraišką. Per Susirinkimą iškilo kita perspektyva: Rytų Bažnyčios yra savo orumu ir teisėmis lygios lotynų apeigų Bažnyčiai, tuo pačiu būdu patikėtos Romos popiežiaus sielovadinei valdžiai. Taigi, lotyniškoji Bažnyčia nėra katalikybės ar visuotinės Bažnyčios sinonimas. Bažnyčios kartu sudaro tą Bažnyčią, kuri Susirinkime buvo aprašyta kaip „skirtingumas vieningume“.

Iš to kyla įpareigojimai ir uždaviniai šiai dienai, kai tiek Rytų Bažnyčių tikinčiųjų gyvena diasporos bendruomenėse, toli nuo savo bažnytinių tradicijų gimimo vietos. Bažnyčia nori, kad jie išliktų ištikimi savo ištakoms. Dėl to reikia reformuoti bažnytinių teritorijų sąvoką, o vietinėms Bažnyčios sudaryti sąlygas Rytų Bažnyčių tikintiesiems išlaikyti savo dvasines tradicijas, akcentavo kardinolas Sandri.