Grafikė Joana Kairienė

Su jauna grafike Joana Kairiene kalbamės tikrai ne apie puodukus ar įvairius indų servizus. Studijos Vilniaus dailės akademijoje, grafika, kūryba – temos, kuriomis savo nuomonę išsako menininkė.

Pradėkime nuo Vilniaus dailės akademijos. Visai neseniai ją baigei. Dažnai sakoma, kad akademija ir jos dėstytojai uždeda vadinamąštampą, kurio menininkui ilgą laiką sunku atsikratyti. Ką manai? Gal tu irgi turi tą štampą?

Manau, kad tai priklauso nuo dėstytojo sugebėjimo neprimesti savo nuomonės ir, aišku, nuo paties studento. Jeigu pasiduodi tai įtakai, tai taip ir išeina, kad turi štampą ir ryškiai matyti, kieno esi studentas. Mano manymu, svarbu turėti savo kuo įmanoma tvirtesnę nuomonę, kurią gali apginti bet kurioje situacijoje, o dėstytojai reikalingi tam, kad parodytų, jog visada yra keli keliai. O kokie tie keliai, turi suprasti pats. Turbūt labai sunku būnant stipria asmenybe dėl kitų atsisakyti jos ir dėstyti viską objektyviai.

Savo darbų negalėčiau objektyviai vertinti ir lyginti, turėtų kas nors iš šalies tai daryti. Dabar susimąsčiau... Gal ir yra panašumo, bet turbūt nedidelis. Reikia pažiūrėti ir palyginti mano darbus su dėstytojo doc. Kęstučio Vasiliūno darbais.

Tai kokiomis technikomis dirbi? Ir kodėl jomis?

Aš gerai žinojau, kokia technika noriu dirbti. Dirbu su medžio raižiniu. Pirmi du bakalauro metai akademijoje buvo skirti visų technikų išbandymams, kas pusę metų išbandydavom vis naują. Pirmą semestrą buvo medžio raižinys, nuo to pirmo kurso ir užsikabinau. O kai jau buvo specializacija, net nekilo abejonių – iškart medžio raižinį pasirinkau. Buvau jau taip pavargusi nuo metalų, man labai nelipo, rymodavau prie plokščių. Čia nepaaiškinamas dalykas. Raižiny man labai patinka fizinis darbas, kai kažką skaptuoji, aišku, ir metalui to reikia, bet man užstrigo emocijos, kurias patiriu raižydama medį. Kaip ir dingsta riba tarp manęs ir medžio. Pats visas prakaituotas, visos tos emocijos...Tai labiausiai dabar man tinkanti technika.

Ką vaizduoji savo darbuose?

Joana Kairienė „Nebeaktualus portretas“

Vaizduoju savo aplinką iš įvairių gyvenimo periodų. Bandau suprasti, kaipgi dabar atrodo tai, kas anksčiau atrodė svarbu. Kokią reikšmę praeitis turi dabar, ir kaip ji suvokiama perėjus visus laiko „filtrus“. Man labai svarbu, kad pavaizduotas objektas būtų realiame gyvenime. Aš nemoku kurti iš galvos jokių kosmosų, abstrakcijų. Man reikia realių analogų, todėl ir atsiranda objektai iš aplinkos. Mane domina buitiniai daiktai, jų įprasminimas ir kasdienis jų matymas, formuojantis tam tikrą informaciją apie šių daiktų savininką.

Labai įstrigo keli atsiliepimai apie mano darbus, kai žmonės juose pamato ir savo aplinkos bei praeities nuotrupas. Tada tai tarsi tampa jau ne vien mano aplinka, bet ir daugelio kitų žmonių.

O kodėl nevaizduoji žmogaus?

Čia sudėtinga. Sunku net pasakyti. Kažkas mėgsta figuratyvą, vaizduoti žmogų. Aš – ne. Bent jau dabar nevaizduoju, nors paskutiniame darbe jis yra, bet ir jis kitoks – daugiau portretas. Kol kas žmogaus vaizdavimas nėra man įdomus. Bet galbūt jis kažkada atsiras, sunku nuspėti.

Gal nemėgsti žmonių?

Jeigu nevaizduoji – vadinasi, nemėgsti, manau, taip neteisinga suprasti. Aš galiu nemėgti puodukų, bet piešti puoduką. Be to, kaip galima nemėgti žmonių? Juk jie irgi aplinka, kurioje gyveni. Manau, jei nemėgčiau, būtų labai sunku gyventi visuomenėje.

Man visada atrodė, kad labai daug žmonių vaizdavimo mene. Man labiau rūpi tas žmogus, kuris stovi už daiktų. Nematomas. Kažkada ypač ankstesniuose darbuose vaizdavau močiutę, sesę, bet paskui tai dingo. Labiau domina aplinka, apie kurią mažai kada pasakojame kitiems ir kuri lieka „už kadro“. Šakutės plovimas ir panašūs dalykai – man tai atrodo labai tikra. Ir tai daugiau pasako apie žmogų, nei pats žmogus apie save. Trūksta paprastos nuobodžios kasdienybės, kurią nėra lengva pavaizduoti. Man įdomu žiūrėti, kaip dingsta riba tarp sąmoningų veiksmų ir nesąmoningų.

O pati esi racionali?

Su liniuote nematuoju. Netaisyklingas ir sulaužytas kompozicijas naudoju. Labai viskas natūralu. Kai sugalvoju naują darbą, dažniausiai tai kažkas plaukiančio ir nieko konkretaus. Reikia pereiti daug vidinių „filtrų“, kol idėja išsikristalizuoja ir materializuojasi. Gal tie filtrai ir yra racionalumas?

Tačiau kartais prireikia susikaupimo ir racionalumo, turi pasakyti sau griežtai. Pavyzdžiui, kai užsakau drobes ar porėmius, svarbu, kad jie būtų tokio dydžio, kaip įsivaizduoju, nes būna juokinga, kai porėmį atsiunčia mažesnį nei įsivaizdavau. Pasižiūri į užsakymą, pasirodo, blogai apskaičiavai. Čia ir atsiranda poreikis racionaliai mąstyti, kad nebūtų nuostolių. Turi du kartus viską patikrinti.

Dažnas tavo darbus apibūdina tapybiškais. Kaip taip?

Joana Kairienė „Nebeaktualus portretas“

Tapyba... Aš net negalvojau, kad kada nors tapysiu. Atsimenu, man kažkada padovanojo aliejinių dažų, gal kokiame trečiame kurse labai vėlai susipažinau su jais ir nuo tada labai užsivedžiau. Didelę įtaką padarė ir tapybos dėstytojo Jono Čepo pastatymai-natiurmortai. Toks šiukšlyninis chaosas. Spalvos, faktūros. Jaučiausi kaip archeologas-antropologas, kuris turi atsirinkti naudingą informaciją iš daugybės informacijos. Tai suteikė daug naudingos praktikos ir minčių. Tekdavo tapyti ir per vasaros praktikas. Norėjosi kažką daryti iš karto ant popieriaus. Manau, tas laikas, praleistas prie teptukų, turi didelę reikšmę iki šiol, ir todėl jaučiamas tapybiškumas pažiūrėjus į mano darbus. Atėjus momentui, kai pradėjau labiau įsiklausyti į save ir suprasti, kas man įdomu, supratau, kad man įdomi yra pati idėja, o jos išpildymui labiausiai tinka ir medžio raižinys ir tapyba. Iš pradžių eksperimentai buvo labai nevykę. Labai jau neorganiškai atrodė: vienas potėpis sau rėkė, kitas – sau. Galiausiai vis tiek dominavo medžio raižinys. Po truputį prisijaukinau šių technikų košę ir pradėjau kontroliuoti išgaunamus efektus. Turbūt dėl šių įtakų mano darbai iki šiol gali būt pavadinti tapybiškais.

O spalvos?

Čia išvis, man atrodo, kad visa tai peraugo iš to, jog per praktikas daug eksperimentavau ne tiek su formomis ir idėjomis, o su spalvomis. Tiesiog žiūrėdavau, stebėdavau. Mėgau studijuoti spalvas iš kitų menininkų. Manau, kad tai užsifiksavo pasąmonėje, bet paskui perfiltravau per save ir pasiėmiau sau artimus spalvų derinimus. Neturiu jokių spalvų teorinių žinių. Procese viską darau intuityviai: atspaudžiu ir žiūriu, pridedu spalvų, kartais pridedu potėpių. Aš manau, kad viskas lieka pasąmonėje. Įvairių darbų iš meno istorijos, aplankytų parodų vaizdai lieka kažkur galvoj. Netikiu, kad kiekvienas yra toks unikalus ir tobulas. Taip nebūna. Vis tiek pasąmonė kažkiek veikia. Bet nesijaudinu, kad esu į kažką panaši. Juk dabar, o ypač dabar yra tiek daug menininkų ir visada atrasi panašų į save.

O kodėl kuri ciklais?

Dėl ciklų aš galiu paaiškint taip. Akademijoje tai buvo natūralu. Peržiūroms turi pateikti bendrą galutinį vaizdą. Tai taip ir būna, kad sukuri ciklą darbų, apie kuriuos gali viena tema kalbėti. Dažnai ne iš noro išplėsti temą ar kažką panašaus. Kartais iš dirbtinumo, jog reikia, kad būtų bendra ekspozicija, daug skirtingų temų negalėjo būti. Tai buvo kaip nerašyta taisyklė. Visi mano grupės draugai taip dirbdavo, aš taip dirbdavau. Pabaigusi akademiją galvojau, kad tai yra akademijos sindromas – kurti ciklais. Dabar sukūriau naujausią darbą Nebeaktualus portretas, susidedantį tik iš dviejų dalių (juokiasi). Turbūt labai greitai nepavyks atsikratyti cikliškumo. Darbas ciklais kartais nusibosta, nes jauti, kad jau viskas, nebeturi ką pasakyti ta tema, bet esi užsibrėžęs, jog bus penki darbai per peržiūrą, ne keturi, tada reikia dar kažką galvoti. Tai kartais vargindavo, bet kartu ir motyvuodavo daugiau dirbti. Bet iš kitos pusės po akademijos sunku, nes nebeliko peržiūrų. Susigalvoju deadlin’ų, kad nebūtų per daug laisvės. Be užsibrėžimų, nuolat iškyla toks ai rytoj. Be deadlinų kurčiau kur kas ilgiau.

Papasakok apie savo parodinę veiklą ar kur esi dalyvavusi.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus įvyko pirmoji mano personalinė paroda galerijoje Meno niša. Buvo labai baisu, nes pirmą kartą rengiau savo asmeninę parodą. Nežinojau, koks jausmas bus. Gavau daug įdomių pastabų ir nuomonių iš kitų žmonių. Tai padėjo šiek tiek labiau iš šalies į viską pasižiūrėti, tarsi šiek tiek atsitraukti. Apskritai savo kūrinio pamatymas ant baltos ir švarios galerijos sienos leidžia į viską pasižiūrėt kitu aspektu nei įpratęs.

Po šios parodos, savo kolekciją mano darbais pasipildė ir Modernaus meno centras (MMC). Paskui įvyko peržiūra jų patalpose (Literatų gatvėje). Labai jaukios patalpos parodoms.

Tais pačiais metais dalyvavau Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS’12 su Titaniko galerija, Ketvirtadienio peržiūroje galerijoje Vartai.

O visai neseniai dalyvavau atrankinėje parodoje į JCE Jaunųjų Europos kūrėjų 2013/2015 metų bienalę Klaipėdoje.

O galvoji, kad kada nors nebekursi?

Po gana ilgos pusės metų pertraukos dalyvavau Jaunųjų Europos kūrėjų 2013/2015 metų bienalės atrankinėje parodoje Klaipėdoje. Tiesiog taip išėjo, kad ilgai nieko nedariau, kažką pasikrapštydavau ne į temą. Būna visokių periodų. Kadaise maniau, kad tikrai sugebėsiu gyventi be kūrybos, bet pasirodo, jog nepavyksta. Rankos ir mintys pačios tiesiasi kūrybos link. Dabar man to reikia. Dėl ateities, visada sunku kažką nuspėti, kaip ten bus.

Nebandai sukurti kažko visiškai naujo? To, ko dar nebuvo meno istorijoje?

Taip buvo studijavimo laikais, turbūt visiems toks momentas ateina, kai galvoji, jog nerealiausias menininkas, ir pradedi daryti visokias nesąmones. Man irgi taip buvo, paskui tokios mintys nurimsta, kai truputį pasidomi, kas vyksta aplinkui, ką daro kiti žmonės ir kiek įdeda į tai darbo. Galiausiai atsiriboji nuo minčių, jog esi kažkoks unikalus. Kad ir kaip banaliai skambėtų, svarbiausia būti atviram sau ir nusiimti visas kaukes, daryti tik tą, kas tau iš tikrųjų rūpi.

Gal iš kažkur semiesi įkvėpimo? Gal kokie nors konkretūs menininkai inspiruoja?

Neturiu pasirinkusi vieno ar kelių menininkų, kurių kūrybą seku. Ne menininkai inspiruoja, bet atskiri jų darbai. Lietuvoje, dažniausiai Vilniuje, matau parodas ir būna, kad kažkoks darbas taip užkabina, kad šakės, paskui ilgai ilgai mąstai apie tai, ką matei, arba apie ką nors ta tema. Nesvarbu, kad ir kas būtų, ar videodarbas ar tapyba. Svarbu, kad būtų paliesta esmė arba kažkas, kas tave asmeniškai kabina. Paskui turbūt iš visos matytos informacijos kažkas pasąmoningai išsirutuliuoja ir mano kūryboje. Gal tai ir galima pavadinti inspiracija. Bet tai nebūtinai būna kažkieno kūryba. Gali būti ir pasivaikščiojimas ar pokalbis, kuris paskui išsirutulioja ir materializuojasi į idėją ar paveikslą.

http://www.joanak.lt/

Kalbino Miglė Survilaitė