Evgenios Levin nuotrauka

Aminat Saijeva – Lietuvos tautinių mažumų tarybos narė, čečėnų bendruomenės pirmininkė, buvusi nepriklausomos Čečėnijos užsienio reikalų ministro pavaduotoja, Lietuvoje – veik 20 metų, nuo 1994-ųjų lapkričio, pirmojo Čečėnijos karo išvakarių. Rusijos federacijoje būdama persona non grata, ji bene geriausiai Lietuvoje žino, kas iš tikrųjų šiuo metu vyksta Čečėnijoje. Kaip jaučiasi paprasti Čečėnijos gyventojai? Kuo jie gyvena? Kas slypi už oficialaus Čečėnijos Respublikos fasado?

Aminat, papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje?

Jau 1992 metais Čečėnijos Respublika Ičkerija pradėjo siųsti savo atstovus į skirtingas Europos šalis, tokias kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Olandija, kurios mums atrodė labai svarbios Čečėnijos nepriklausomybės pripažinimui. Iš Lietuvos tuo metu pas mus dažnai atvykdavo parlamento delegacijos, kurių sudėtyje būdavo verslininkų, žurnalistų, visuomenės veikėjų, apskritai žmonių, besidominčių Čečėnija. Panašios delegacijos iš Čečėnijos vykdavo į Lietuvą. Bendravimas buvo intensyvus, vizitų daug. Tuo metu dirbau Čečėnijos užsienio reikalų ministro pavaduotoja ir su lietuviais dažnai susitikdavau. Bendraudami su manimi, jie sakė, kad būtų prasminga pagal Lietuvos pavyzdį kitose šalyse įkurti informacinius centrus, kurie vėliau, jau pripažinus Čečėnijos nepriklausomybę, taptų oficialiomis atstovybėmis – ambasadomis. Jie manė, kad tokį centrą būtų prasminga atidaryti ir Lietuvoje. Taigi sulaukiau pasiūlymo vadovauti šio centro atidarymui. Po tam tikrų svarstymų sutikau. 1994 metais visi jautėme, kad bręsta kažkas negero, prie Čečėnijos sienų buvo telkiama Rusijos kariuomenė, stiprėjo ekonominė, finansinė ir informacinė blokada. Todėl informacinio centro Lietuvoje idėja tapo itin svarbi.

Į Lietuvą atvykau 1994-ųjų metų lapkričio 25-ąją. Jau kitą dieną sužinojau, kad puolamas Groznas. Tariamai miestą puolė opozicija, tačiau iš tikrųjų – Rusijos kariuomenė. Pirmoji reakcija – kuo greičiau namo. Paskambinau savo ministrui. „Padėtis labai bloga, – sakė jis, – turi likti ten, kur esi.“ Taip aš Lietuvoje jau veik 20 metų. Beje, Čečėnijos informacinis centras Vilniuje taip ir nebuvo atidarytas, tačiau kitais metais pradėjo veikti Kaune. Per tą laiką sulaukiau labai daug pagalbos iš lietuvių draugų, didelę, bene didžiausią, atsakomybę prisiėmė Lietuvos parlamento grupė ryšiams su Čečėnija. Su jais dirbau kiekvieną dieną: rengėme spaudos konferencijas, organizavome susitikimus. Jų metu išvažinėjau visą Lietuvą, turbūt nėra nė vieno krašto, kurio nebūčiau aplankius. Jau vėliau, vystantis įvykiams, į Čečėniją sugrįžti negalėjau, dėl savo veiklos Rusijoje buvau paskelbta persona non grata.

Kaip atsitiko, kad lietuviai ir čečėnai ėmė taip glaudžiai bendradarbiauti? Panašu, kad šio santykio būta išskirtinio?

Žinodama Čečėnijos istoriją ir domėdamasi Lietuvos istorija pastebėjau, kad mes turime daug ką bendro. Ir lietuvių, ir čečėnų tauta visą laiką siekė laisvės ir nepriklausomybės. Iš Šiaurės Kaukazo tautų, kurias Rusijos imperija užkariavo XIX amžiuje, bene labiausiai priešinosi būtent čečėnai (iš dalies dėl to, kad tai didžiausias Šiaurės Kaukazo etnosas). Pats Šamilis, Šiaurės Kaukazo imamato vadovas, yra sakęs, kad be čečėnų jis nebūtų galėjęs taip ilgai išsilaikyti. Čečėnai visą laiką jautė laisvės dvasią. Atsimenu, kaip mano dėstytojai Maskvoje dar sovietmečiu stebėjosi, kaip čečėnai negali prisitaikyti prie rusiško mentaliteto ir kultūros. Tuo metu buvau jauna ir ne visada rasdavau tinkamų argumentų atsakyti į tą nuostabą, todėl sakydavau: „Na, mes tiesiog kitokie.“ Ir spaudimas iš išorės, verčiant atsisakyti savo tapatybės, mums nepriimtinas. Iš čia tiek daug pasipriešinimo, sukilimų, dėl to įvyko ir didžioji čečėnų tautos deportacija. Bolševikai darė viską, kad čečėnų balsas Šiaurės Kaukaze būtų kuo mažiau girdimas. Su Lietuva buvo elgiamasi taip pat. Lietuviai negalėjo susitaikyti su okupacija dėl to paties gelminio laisvės dvasios pojūčio ir nepriklausomybės siekio.

Žvelgiant istoriškai, Lietuvos ir Čečėnijos situacija buvo panaši. Beje, kaip ir daugelio kitų tautų, kurios, yrant Rusijos imperijai, susiorientavo ir ėmė siekti suverenumo. Vieniems pavyko, kitiems – ne. Šiaurės Kaukaze tuo metu siekta sukurti vieną daugiatautę kalnų valstybę. Ji susikūrė, tik ilgai neišsilaikė. Iš vienos pusės spaudė bolševikai, iš kitos – „baltieji“. Nė vieni nebuvo suinteresuoti Kaukazo tautų suverenumu. Lygiai kaip ir dabar.

Kalbėdama su Vakarų Europos šalių atstovais nuolat susiduriu su sunkumais, kai bandau paaiškinti, kas vyko ir vyksta Čečėnijoje. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje mane supranta iš pusės žodžio. Šioje vietoje nejučia prisimenu seną anekdotą. Kai viena Prancūzijos karalienė, išgirdusi už rūmų sienų nerimstant badaujančius, neturinčius duonos žmones, pasiūlė jiems valgyti pyragaičius. Panašiai jautiesi kalbėdamasis su žmogumi iš Vakarų Europos. Jie Lietuvos santykių su Rusija problemiškumo nesupranta, ką jau kalbėti apie Čečėnijos...

Pirmojo karo metu Čečėnija turėjo daug užtarėjų, į jos kovą žvelgta su didele simpatija. Antrojo karo metu šalis jau buvo praradusi tas simpatijas arba labai greitai ėmė jas prarasti. Kodėl, Jūsų akimis, taip atsitiko?

Dėmesys čečėnams tuo metu išties buvo didžiulis. Kaip ir simpatijos. Visi žavėjosi maža valstybe, kuri ryžosi pasipriešinti Rusijai ir darė tai sėkmingai. Mažos drąsios šalys, kovojančios už savo laisvę, paprastai sukelia tokius jausmus. Vis dėlto karas užtruko. Jis tęsėsi metų metus, ir Rusijos valdžia rado būdų, kaip neutralizuoti tas simpatijas. Žinoma, pačiu žiauriausiu būdu. Žinome, kas įvyko: Beslanas, įkaitų drama Nord-Oste. Aukščiausieji Rusijos pareigūnai, dar neatlikę jokio tyrimo, iškart pareiškė, jog šie įvykai – tai „čečėnų darbas“, tuo tarpu egzistuoja patikimų įrodymų, kad šiuos įvykius vienaip ar kitais inspiravo Rusijos specialiosios tarnybos. Kaip, beje, ir gyvenamųjų sprogdinimus Rusijos miestuose kiek anksčiau. Iki pat šios dienos Rusijos valdžia atsisako nuodugniai ištirti, kas ir kaip ten vyko iš tikrųjų. O klausimų labai daug. Prisiminkime Aną Politkovskają, kuri, sužinojusi apie įvykius Beslane, netrukus išvyko į vietą. Atsimenate, lėktuve ją bandė nunuodyti. Kam? Ana buvo protinga moteris, nuskridusi į vietą, ji greitai būtų išsiaiškinusi, kas ten vyko iš tikrųjų, nuo kieno bombų ir artilerijos sviedinių užsidegė pastatas... Rusija padarė viską, kad apjuodintų čečėnų vardą ir taip numalšintų ankstesnes simpatijas. Pati pajutau šį pokytį. Iki tų įvykių mane kviesdavo į įvairias konferencijas užsienio šalyse, staiga – kvietimai liovėsi. Taigi įvykiai Beslane ir Nord-Oste buvo pagrindiniai veiksniai, pakeitę tarptautinės bendruomenės požiūrį į čečėnus.

Kaip šiandien gyvena Čečėnija? Kas šalyje vyksta iš tikrųjų? Oficialiai – viskas gana gražu. Šalis prisikėlė iš pelenų, visuomenė lojali vadui, netgi mėgsta jį, kalbu apie Ramzaną Kadyrovą, vystoma ekonomika. Ar tai tik fasadas, o gal yra ir dalis tiesos?

Čečėnija yra okupuota. Šiandien ji – absoliučiai militarizuota Rusijos federacijos dalis. 17 tūkst. kv. kilometrų teritorijoje išdėstyta 150 tūkst. kareivių... Nereikia pamiršti ir to fakto, kad Čečėnija turi 80 kilometrų sieną su Gruzija, prie kurios ir sutelkta didžioji kariuomenės dalis. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, jog dedama daug pastangų ir išties daug padaryta, kad karo pėdsakai Čečėnijoje būtų panaikinti. Tiesiami nauji keliai, atstatomi sugriauti namai ir kaimai, į atokius kalnų rajonus atvedamos dujos. Rusijos valdžiai tai labai svarbu. Pasaulis spaudžia, pirštu beda, kad štai kiek žmonių žuvo, šalis sugriauta, reikia ją atstatyti. Ir atstato, kad užtušuotų tai, kas čia įvyko. Kad sąžinė būtų rami. Tačiau visa tai ne dėl čečėnų. Tai, kad Grozne kyla didžiuliai pastatai (kurie, beje, stovi tušti), negali būti laikoma šalies gerovės rodikliu. Kaip ir naujos mečetės. Žmonėms nuo to ne geriau. Per daugelį karo metų jie neteko sveikatos, sveikatos sistema nors ir veikia, be to, skelbiama, kad yra nemokama, iš tikrųjų tokia nėra. Trečdalis čečėnų serga įvairių formų ir stadijų onkologinėmis ligomis. Labai didelis procentas nervų ir psichikos sutrikimų. Per Rusijos informacijos priemones dažnai išgirsi, kad Čečėnijoje, girdi, didelis gimstamumas. Tai esą dabartinės politikos pasiekimas. Tačiau taip buvo visada! Daug vaikų – tai čečėnų šeimų ypatybė. Be to, nepasakoma, kad Čečėnijoje ypač didelis kūdikių mirtingumas. Kad gimsta daug nesveikų kūdikių. Kad trūksta ligoninių, įrangos, specialistų. Kad veik visos gimdyvės serga mažakraujyste ir t. t. Štai toks prieštaringas šiandienos Čečėnijos paveikslas.

Kaip Čečėnijoje žiūrima į Ramzaną Kadyrovą ir jo aplinką? Kaip į Rusijos satrapą ar sėkmingą lyderį, „kietą vaikiną“?

Yra tokia patarlė: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Kiekvieną dieną Čečėnijoje kalama, kad Kadyrovai, vyresnysis ir jaunesnysis, išgelbėjo Čečėniją nuo sunaikinimo. Tai, kad Kadyrovo valdžia atstatė miestus, nutiesė gatves, žmones psichologiškai veikia teigiamai. Negali sakyti, kad jis rūpinasi vien savimi, padaro gerų darbų ir tautai. Jaunuolis jis energingas, stengiasi visur suspėti. Daug žmonių Čečėnijoje jam jaučia simpatiją. Bet žmonės jautė simpatiją ir Bokasai (žiaurumu pagarsėjęs Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius – red.). Simpatijos lyderiui dažnai neatitinka realaus paveikslo. Žmonių atmintis, deja, labai trumpa. Tai galioja ir čečėnams. Jauni čečėnų vyrai Kadyrovą vertina kaip gabų, turtingą ir pasitikintį savimi lyderį. Jis dėvi brangius kostiumus, turi pasistatęs pilių, perka brangiausius arklius, kaip savą jį priima V. Putinas. Daugeliui jaunų žmonių jis – idealas. Tačiau yra ir kitų čečėnų, kurių artimieji žuvo, dingo ir vis tebedingsta. Moterys, kurių sūnūs dingo, išeina į mitingus, stovi su jų nuotraukomis ir beviltiškai laukia. Joms niekas nepadeda. Kita vertus, pagyvenę žmonės, kurie gauna pensijas, paramą, mano, kad visa tai Kadyrovo dėka. Nors jis – tik viena ilgos grandinės dalis. Pinigai taigi eina iš Rusijos per Čečėnijos administraciją ir pasiekia paprastų žmonių kišenes. O žmonės mato tik paskutinę grandį – Kadyrovą. Kai jo klausia, iš kur pas jus tiek pinigų, jis sako: „Iš Alacho“.

Ne paslaptis, kad Čečėnijoje pažeidinėjamos žmogaus teisės. Ar yra nors kokių šansų tas teises paprastam žmogui apginti? Ar veikia Čečėnijoje laisvų organizacijų, kurios tuo užsiimtų?

Pagrobimų – nuo jų Čečėnija kenčia jau daugelį metų – dabar gerokai mažiau nei anksčiau. Dar prieš trejus metus žmonės dingdavo šimtais, dabar svyruoja tarp 50–70. Tačiau problema tebeegzistuoja. Skaičiuojama, kad pačioje Čečėnijoje šiuo metu (antrojo karo metu) kariškiai yra pagrobę 5 tūkst. žmonių, veik visi jie – jauni vyrai. Čečėnams, susirūpinusiems žmogaus teisių padėtimi, daug padėjo ir padeda Rusijos bei tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos tokios kaip Memorialas, Human Rights Watch, Amnesty International ir pan. Šiandien ir Čečėnijoje, ir užsienyje veikia gana daug žmogaus teisių gynimo asociacijų, kuriose dirba tikrai kvalifikuoti žmonės. Tiesa, po Natalijos Estimirovos nužudymo „Memorialo“ padalinį Čečėnijoje uždarė, tačiau ten liko dirbti atskiri žmonės. Tuo tarpu čečėnų organizacijos tebeveikia, ir jos įsigudrino dirbti taip, kad išpeštų naudos. Išmoko neveikti prieš Kadyrovą, prieš vietos administraciją, tačiau žmonėms vis dėlto padėti. Šiaip šios organizacijos, kaip ir kitose Rusijos dalyse, – izoliuotos, o jų darbas apskritai nevertinamas, įtaka ribota. Dingus artimajam, į šias organizacijas žmonės kreipiasi, tačiau ne visi. Kiti bijo. Vietos policija, OMON'as, sukarintos grupuotės turi visas galimybes įbauginti, ką tik nori. Trumpai tariant, šiandien Čečėnijoje nepriimta atvirai išsakyti savo nuomonę. Nepriimta, nes tai pavojinga gyvybei.

Kokį vaidmenį šiandien Čečėnijoje vaidina sukilėliai? Ar jie matomi, ar girdimi? Ar vis dėlto susiskaldę ir marginalizuoti?

Partizanų būriai veikia atokiuose rajonuose, kalnuose. Ne vienas čečėnas turi tarp jų šeimos narių, artimųjų ir giminių. Natūralu, jiems jie jaučia simpatiją. Taip pat ir baimę kalbėti, kad giminaičiai yra tuose būriuose. Pernai vienas Rusijos generolas išreiškė susirūpinimą, kad į kalnus išeina dešimtys ir šimtai čečėnų jaunuolių. Tačiau, reikia pasakyti, kad pasipriešinimas pasikeitė. 10-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ir pirmųjų jau šio amžiaus metų pasipriešinimas buvo idealistinis, apeliuojantis į nacionalinius jausmus, nepriklausomybės gynimą, šiandien jis tarsi perėjo Čečėnijos ribas ir paplito visame Šiaurės Kaukaze. Kai karas trunka ilgai, jis visada tampa radikalesnis. Kovojantys žmonės turi turėti ideologiją, kuri jiems padėtų. Paprastai ši ideologija – tai tikėjimas. Tik religija gali žmonėms duoti jėgų priešintis.

Ne viskas, ką girdime apie čečėnų partizanus iš žiniasklaidos, yra tiesa. Ne visi jie kovoja už vadinamąjį Kaukazo emyratą, kaip paprastai teigiama. Tiesą pasakius, aš ir pati manau, kad Čečėnijai iškovojus nepriklausomybę, vienai jai išgyventi būtų sunku. Todėl nuo senų laikų mūsų politiniai veikėjai matė įvairias mažas Kaukazo tautas vienoje struktūroje. Man labiausiai priimtina konfederacijos idėja. Kokiu pagrindu ši konfederacija galėtų susitelkti, turėtų nuspręsti pačios Šiaurės Kaukazo tautos. Tai, kad dabartinis pasipriešinimas naudoja gryną islamą arba vadinamąjį vahabizmą, tai tik pavadinimas, kurį pasičiupo žiniasklaida. Tai neatspindi realybės. Kaip ir sakyti, kad jie yra nutolę nuo liaudies. Maistą, gydymą, finansinę pagalbą partizanai gauna iš žmonių. Valdžia tuos žmones, kurie padeda partizanams, represuoja. Ne tik tuos žmones, bet ir jų šeimas. Degina namus, išvaro iš jų, areštuoja, grobia. Tačiau tai nėra paplitę visur, tipiška visai Čečėnijai, tai atskiri atvejai. Žmonės, gyvenantys Čečėnijoje, to veik nepastebi, tačiau mums, gyvenantiems už šalies ribų, svarbūs būtent šie momentai.

Kaip Čečėnijoje rūpinamasi nuo karo nukentėjusiais žmonėmis? Našlaičiais, našlėmis, senais žmonėmis. Apskritai, kaip veikia krašto socialinė rūpyba?

Reikia pasakyti, jog šioje sferoje valdžia daro daug. Skaičiuojama, kad karo metu žuvo apie 40 tūkst. vaikų, o kur dar našlaičiai... Šalis pilna minų, nuo jų kasmet kas nors žūsta ar susižaloja. Ypač vaikai. Dauguma našlaičių auga pas giminaičius, kuriems vyriausybė suteikia paramą. Egzistuoja ir internatai, iš viso Čečėnijoje jų tik trys. Ten gyvena tik mokyklinio amžiaus vaikai. Penkias dienas mokosi, o savaitgalį grįžta namo. Neįgalieji, pensininkai – visi gauna paramą. Dažnas atvejis, kai jauni neturintys darbo žmonės gyvena iš savo tėvų pensijų. Iš gerųjų valdžios darbų paminėtinas sprendimas kasmet siųsti vaikus į užsienio kurortus. Šiais metais 14 tūkst. čečėnų mokinių vyks į Turkiją.

Kokios pačios didžiausios socialinės problemos, Jūsų akimis, egzistuoja šiandien Čečėnijoje?

Visų pirma – nedarbas. Nuo jo ypač kenčia vyrai. Pagal tradiciją, jie išlaiko šeimą, kuri Čečėnijoje suprantama plačiau nei Europoje. Tai ne tik žmona ir vaikai, bet taip pat ir tėvai, seserys, broliai. Moterims kažin kaip darbą pavyksta rasti lengviau. Apskritai čečėnų moterys yra dabar visuomenės priešakyje. Joms lengviau gal ir dėl to, kad tradiciškai moterys eina dirbti į prekybą. Netgi tos, kurios turi aukštąjį išsilavinimą. Mūsų vyrai, priešingai nei kitų Kaukazo tautų vyrai, prekiauti nelinkę. Jie įsitikinę, kad tai jiems netinkamas užsiėmimas. Visa kas kita – verslas, žemės ūkis, statyba ir t. t. Čečėnų vyrai nedirbti negali, todėl neturėdami darbo jie jaučiasi pažeminti.

Per karą čečėnų vyrai patyrė didžiulį spaudimą. Juos stabdydavo kelių postuose ir visaip žemindavo. Antrojo karo metu visoje Rusijoje juos gaudydavo vien dėl to, kad jų tautybė – čečėnas. Skaičiuojama, kad Rusijos kalėjimuose šiuo metu uždaryta apie 20 tūkst. čečėnų, apie kurios nėra jokių žinių. Mano giliu įsitikinimu, šiame kare Rusijos valdžia visų pirma stengėsi parklupdyti ant kelių būtent čečėnų vyrus. Kad sunaikintų jų vyriškumą ir garbės pojūtį. Ypatingu čečėnų garbės pajautimu karo metu buvo puikiai pasinaudota.

Kuo dar vyrai gali užsiimti dabartinėje Čečėnijoje? Klausiu, nes numanau, kad ir šiandien jais naudojamasi. Žmogumi, kuris neturi darbo, kuris jaučiasi pažemintas, tai padaryti nėra sunku...

Čečėnams vienas iš svarbiausių prioritetų buvo mokslas. Nors sovietmečiu čečėnai iš Šiaurės Kaukazo tautų buvo menkiausiai išsilavinę. Tam būta priežasties. Po čečėnų grįžimo iš deportacijos 1957 metais Čečėnijoje iš naujo įsikurti sekėsi labai sunkiai. Paramos jie negaudavo, dažnai ir dokumentų. Todėl čečėnų jaunimui teko vyko į centrinę Rusiją, Kazachstaną, Sibirą uždarbiauti (dirbo jie dažniausiai statybose), taip apleidžiant mokslus. Dabar jaunimas – ir moterys, ir vyrai – stengiasi įgyti kokį nors išsilavinimą – aukštesnįjį ar aukštąjį. Tie jauni vyrai, kurie nenori apsunkinti savęs mokslais, eina dirbti į policiją. Dalis – į vietos karinius dalinius. Kai kurie patraukia į kalnus, pas partizanus. Šiandien Čečėnijoje įsteigtos dvi karo mokyklos, ruošiančios režimui lojalius kareivius.

Kokia švietimo padėtis Čečėnijoje. Ar pavyko atkurti tai, kas buvo sugriauta?

Čečėnijoje egzistuoja visi įprasti švietimo sistemos lygmenys: darželiai, pradinės mokyklos, vidurinės mokyklos, aukštesniosios ir aukštosios mokyklos. Sugriautos mokyklos jau atstatytos. Beje, statoma ir naujų mokyklų. Gimsta daug vaikų ir senųjų nebeužtenka. Kai kuriose mokyklose mokomasi dviem, trimis pamainomis. Kokia tose mokyklose mokymo kokybė – kitas klausimas. Kaip jau minėjau, trūksta mokytojų, trūksta dėstytojų. Daugelis išvyko į kitus Rusijos Federacijos miestus arba Vakarų Europos šalis. Norėčiau paliesti kalbos klausimą. Mums, čečėnams, labai svarbu išsaugoti savo gimtąją kalbą. Visais laikais čečėnai ir ingušai (šios dvi tautos – kaip žemaičiai ir aukštaičiai Lietuvoje) stengėsi, kad jų neasimiliuotų. Po sugrįžimo iš tremties Čečėnijoje pradėta vykdyti sustiprinta rusifikacija. Buvo mokoma rusų kalba, tik kaimo vietovėse kaip atskiro dalyko buvo mokoma čečėnų kalbos ir literatūros. Miestuose – viskas rusiškai. Panašiai ir dabar. Jei atsiverstumėte Čečėnijos mokyklų vadovėlius pirmai klasei, pamatytumėte, kad tekstas ten pateikiamas dviem kalbomis – čečėnų ir rusų. Žvelgiant pedagogiškai, tai visiškai nenormali situacija, taip trukdoma vaikui mąstyti savo gimtąja kalba. Girdėjau motyvą, kodėl taip darome, atseit dėl to, kad čečėnai turėtų lygias galimybes stodami į aukštąsias Rusijos mokyklas. Tačiau kokia kaina to siekiama? Naikinant tikrąją jauno žmogaus tapatybę, trukdant jam jaustis tuo, kuo jis turėtų jaustis. Beje, visose kitose Šiaurės Kaukazo respublikose iki ketvirtos klasės mokoma tik gimtąja kalba. Kai keletą metų Čečėnija buvo nepriklausoma, šalis perėjo prie lotyniško raidyno, o visos valstybinės įstaigos – prie čečėnų kalbos. Pasirodė pirmieji laikraščiai čečėniškai, užrašai gatvėse, tie patys mokyklų vadovėliai ir t. t. Šį procesą sustabdė karas.

Įdomu ir svarbu, kokios istorijos versijos mokoma čečėniškuose istorijos vadovėliuose?

Čečėnijos istorija juose absoliučiai suklastota. Nepriklausomybės laikotarpio kaip nebūta. Pirmasis Čečėnijos Respublikos prezidentas – Ahmadas Chadži Kadyrovas. Nėra nei Džocharo Dudajevo, nei Aslano Maschadovo. Apie karą rašoma, tačiau kalbama apie teroristus, vietinius ir iš užsienio šalių atvykusius, kurie norėjo sugriauti Rusiją čečėnams padedant. Šiandien stengiamasi įteigti, kad Čečėnija visą laiką buvo Rusijos dalis ir liks tokia ateityje. Taip po truputį iš vaikų sąmonės trinamas nepriklausomybės klausimas. Vyresnioji karta žino, kas vyko, kai kas iš jų galbūt ir savo vaikams papasakoja, tačiau mokyklose mokoma visiškai kitos istorijos versijos. Kai augau, tėvai man nieko nepasakojo apie deportaciją. Bijojo. Tik iš nuogirdų ėmiau susidaryti vaizdą, kas vyko Čečėnijoje. Atviriau imta kalbėti tik Dudajevo laikais. Manau, kad ir šiandien žmonės ne mažiau išgąsdinti, nes spaudimas čečėnų tautai tebėra didžiulis. Kaip jau minėjau, pagrobimai, terorizavimas, žmogžudystės, netgi koncentracijos stovyklos, vadinamosios filtracijos stovyklos, visa tai buvo visai neseniai. Kam visa tai buvo daroma? Tam, kad pasėtų žmonėse baimės sėklą, pažemintų juos ir sumindytų.

Kas, Jūsų akimis, laukia Čečėnijos ateityje? Kokios politinės šalies perspektyvos?

2010 m. rugsėjo mėnesį Rusijos vyriausybė patvirtino Šiaurės Kaukazo socialinės ekonominės raidos strategiją iki 2025 m. Tai labai įdomus dokumentas, verta jį panagrinėti. Pirmas ir pats svarbiausias šios strategijos punktas nurodo, kad rusų gyventojai vertinami kaip svarbiausias etnopolitinės situacijos veiksnys. Toliau – rusų gyventojų sugrįžimas ir atvykimas vadinamas strateginiu uždaviniu. Kalbama ir apie tai, kad iš Šiaurės Kaukazo reikėtų kiekvienais metais išvežti 40 tūkst. vietinių gyventojų (darbo jėgos) į kitus Rusijos regionus, o čia atkelti tiek pat rusų. Reikalaujama stiprinti ne bet kokį, o „bendrarusišką pilietinį identitetą“, visose kitose srityse – preferencijos rusams. Šios savo esme nenaujos strategijos tikslas akivaizdus – valdyti savo kolonijas ir asimiliuoti jų gyventojus. Sunku patikėti, kad čečėnų tauta nesuprastų tokių tikslų ir pavojų savo gyvybingumui ir identitetui išsaugoti ir to visuotinai nepaskelbtų, tuo tarpu satrapai vietoje daro viską, kad ši strategija būtų įgyvendinta.

Mes, gyvenantieji egzilyje, stebime tai, kas vyksta Čečėnijoje ir informuojame pasaulį. Skaičiuojama, kad šiuo metu Europoje gyvena apie 200 tūkst. čečėnų. Stengiamės įvairiose šalyse steigti ne tik politines, bet ir etnokultūrines organizacijas, kurios sujungtų žmones. Organizuoti čečėnų kalbos ir tradicijų pamokas. Štai Belgijoje susikūrė čečėnų teatras, gastroliuojantis po įvairias Europos šalis. Neseniai Prancūzijoje vyko čečėnų kultūros vakarų ciklas. Tai mums labai svarbu. Politine prasme mums svarbu, kad nepriklausomybės idėja neprapultų.

Paskutinis linksmai liūdnas klausimas apie Gerardą Depardieu ir jo ryšius su Čečėnija. Kaip Jums pačiai atrodo ši istorija? Ir kaip į šią draugystę ir kitas panašias draugystes žiūrima Čečėnijoje?

Ramzanas Kadyrovas jaučia aistrą užsienio aktoriams ir dainininkams. Jis juos kviečiasi ir moka didelius pinigus. Depardieu... Visi mes žinome jį kaip puikų ir simpatišką aktorių. Šiuo gi atveju, atsisakydamas mokėti mokesčius, bėgdamas į kitą šalį, jis pažemino save ir išstatė pajuokai. Į Čečėniją Depardieau atvykdavo ir anksčiau, o atvykęs garbindavo Kadyrovą. Pačiam Kadyrovui tai – žmonės iš paveiksliukų, iš televizijos, jis negali atsidžiaugti atsiradusia galimybe pakviesti juos pas save. Kadyrovui, kaip ir kiekvienam žmogui, patinka, kai jam šypsosi, kai jį giria, kai spaudžia ranką. Tada jis jaučiasi esąs žmogumi... Kitas klausimas, iš kur jis ima pinigų, kuriuos moka toms žvaigždėms? O Depardieau reali situacija Čečėnijoje tikrai nerūpi, žinot, tokie žmonės yra visų pirma užsiėmę savimi. Čečėnai jam tėra egzotika. Jei jam rūpėtų reali padėtis, jis bent žodį būtų pasakęs. Deja, nepasakė, bet yra prisipažinęs, jog myli Ramzaną Kadyrovą.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Zigmas Vitkus