Rouzbudo rezervatas - Meadowlark village. Nuotrauka iš Jurgitos (Saltanavičiūtės) Antoine archyvo

Paauglystėje kaip ir daugelis bendraamžių domėjausi indėnais ir buvau sukaupęs nemažą indianistikos bibliotekėlę. Apie šešiasdešimt sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais išleistų ir perleistų tomų. Tuomet maniau, kad domėjimasis indėnais niekada neišblės ir kai draugas – pora metų vyresnis kaimynų berniukas – pasakė, kad „tai praeina“, atsakiau, jog „man tikrai – nepraeis“.

Žinoma, „praėjo“. Ir Karlo Majaus, Džeimso Fenimoro Kuperio, Lizelotės Velskopf-Henrich, Tomo Main Rido, Zane Grey, Pilkosios Pelėdos (kažkodėl šeštajame dešimtmetyje ant viršelio rašydavo – Grėjus Oulis)  bei kitų autorių knygos, anksčiau petis petin stovėjusios lentynoje, išsisklaidė tarp kitų tėvų namų bibliotekos knygų ir liko ten glūdėti. Iki pastarojo laiko, kai jas, praėjus veik dvidešimčiai metų, su jauduliu vėl ėmiau vartyti, skaitinėti ir vieną po kitos vežtis į savo namus.

Tarp nesuskaičiuojamos daugybės šiuolaikinių supervyrų ir supermoterų, kuriuos tavo mažė ar mažius sutiks gyvenimo kelyje, knygų apie indėnus herojai  galėtų būti ne patys nuobodžiausi ir prasčiausi pakeleiviai

Nostalgija ir (vis dar) nedrąsūs praėjusių dienų sentimentai, bus bene pagrindinė priežastis, kodėl  šios knygos vėl tapo patrauklios. Dar gal savosios kartos kitoniškumo patvirtinimas: buvome bene paskutinieji skaitę knygas apie indėnus ir labai rimtai juos žaidę. Čia yra ir noro prisiminti saugumo, jaukumo ir tikrumo dėl savęs akimirkas, išgyventas skaitant tas knygas, kaip kad gera kas kartą skaityti vaikystėje mėgtas pasakas. Galų gale paprasčiausiai malonu vartyti tuos jau pageltusius puslapius, gėrėtis neįmantriais knygų viršeliais ir iliustracijomis.

Yra ir dar viena priežastis, kuria su jumis noriu pasidalinti. Tai nuojauta, kad šios knygos ir šiandien gali būti aktualios bei įtakingos. Tiek tau pačiam (kaip prisiminimas laiko, kupino svajonių ir tikėjimo), tiek tavo vaikui (-ams). Tarp nesuskaičiuojamos daugybės šiuolaikinių supervyrų ir supermoterų, kuriuos tavo mažė ar mažius sutiks gyvenimo kelyje, šių knygų herojai  – tikiu – galėtų būti ne patys nuobodžiausi pakeleiviai, patraukiantys savo paprastumu, autentiškumu ir pačių geriausių žmogaus savybių rinkiniu, atsiskleidžiančiu kovoje su blogiu.

Knygos apie indėnus (kaip ir visa nuotykinė klasika) galėtų padėti jiems tapti geresniems ir atsparesniems tą savo gerumą ginant. Maža to, nejučia kreipti meilės gamtai, pirmapradiškumui, link. Juk kiekvienoje knygoje „apie indėnus“ veiksmas vyksta didingos  gamtos fone. Uolėti kalnai, kurių papėdėje stūkso spygliuočių miškai, teka šaltos ir skaidrios upės, o virš visko plyti vaiskus ir gilus dangus, kuriame ratus suka ereliai. Arba bekraštės prerijos, kurių žolė, papūtus nežinia iš kur atėjusiam vėjui, vilnija kaip jūra. Dar Kanados lapuočių miškai, rudenį banguojantys nelyg raudonai geltonas aksominis kilimas.

Sovietmečiu knygos (ir filmai) apie indėnus buvo viena iš nedaugelio galimybių nelaisvam žmogui (knygas apie indėnus tuomet mėgo ne tik vaikai!), supamam niūrios ir sunkiai paveikiamos tikrovės, pasijusti laisvam, o tai reiškia – oriam. Gal tai kiek instrumentiškas bandymas paaiškinti, tačiau tuomet jos turėjo teikti kažkokią panašią satisfakciją.

Šiandien, nors aplinka jau visai kita ir galimybių rinktis bent jau teoriškai – begalybė, pamatiniai žmogaus siekiniai  išlieka tie patys. Visų pirma autentiškumo ir teisingumo ilgesys, o greta – plejada kitų nesanstančių vertybių, tokių kaip draugystė, ištikimybė, pasiaukojimas, narsa ir taurumas. Knygose apie indėnus visa tai yra, tereikia prisiminti.

Pradžiai atsiverčiant, kad ir Čarlzo Torsono parašytus ir iliustruotus „Kiko nuotykius“. „Kikas yra mažas, geras indėniukas. O, kad jis toks geras, turi daug draugų. Ir tie draugai, visi žvėreliai“. Prisimenat? Pasakojama apie tai, kaip Kikas ėjo į mišką plunksnų savo indėniškai karūnai prasimanyti. Tobulos iliustracijos, nebanalus siužetas, miela ir jaudinama atomazga. 

Indėnais domėtis yra įdomu. Nuostabu, kai žmonės žaidę indėnus vėliau tampa rimtais indianistais. Tačiau netgi tuo atveju, kai pasukama kitu keliu, vertybės, įgytos domintis jų gyvenimu ir aplinka, mintyse keliaujant, kariaujant ir rūkant taikos pypkę, manau, niekur neišnyksta.

O ką manote jūs? Verta šį žanrą prisiminti?