Stasys Dambrava (1927 11 27 – 2013 04 29)

Atrodo, kad tai, apie ką kalba antraštė, yra netiesa mūsų mirusiųjų atžvilgiu. Jie jau negrįš – niekada... Susitiksim tik anapusiniame pasaulyje. Mes tuo įsitikinę, tuo tikėti liepia mūsų religija. Bet jie sugrįžta vėl ir vėl – mūsų atmintyje. Jų sielos šviesa sugrįžta į mūsų gyvenimą, kai nuliūdusiai mūsų sielai reikia dvasinės paramos. Jų palikti darbai įsikūnija mūsų sau keliamuose uždaviniuose. Likęs jų balso skambesys mus guodžia, kai gyvenimas tampa sunkus lyg akmens luitas.

Iš žemiškojo į anapusinį gyvenimą 2013 metų balandžio 29 d. išėjo Stasys Dambrava. Pusiau vilkaviškietis, pusiau vilnietis... Vilkaviškiui jis atidavė išmintingiausius savo gyvenimo metus (1979 –1992 mokykloje, o bendruomenėje – iki pat paskutiniųjų dienų), nes tai, ką mes laikome slinktimi į antrą gyvenimo pusę, iš tikrųjų yra kopimas į kalną. Į dvasinį kalną.

Jo biografija turtinga, šviesi ir drauge skaudi. Stasys Dambrava gimė 1927 metais Utenoje, gausioje (vaikų buvo keturi broliai ir sesuo Vitalija) šeimoje. Tėvas Silvestras Dambrava – vargonininkas, darbavosi Utenos apskrities miestelių policijos nuovadose, o Stasio gimimo metu buvo Utenos policijos nuovados viršininkas. Tad 1941 m. vasarą, pirmųjų trėmimų į Sibirą metu, pateko į Kraslago lagerius ir mirė iš bado... Motina su keturiais vaikais (vyriausiasis Vytautas Antanas Dambrava jau buvo studentas ir išsisuko nuo trėmimo) buvo ištremta į Altajaus kraštą, apgyvendinta Troicko rajono miškų barake. Neištvėrusi pabėgo ir grįžo į Uteną, kur 1948 m. vėl buvo suimta, o du sūnūs, Kęstutis ir Stasys, atskirti vienas nuo kito ir skirtingais etapais išsiųsti atgal į trėmimo vietą. Didžiulė moralinė ir materialinė atrama vaikams buvo motina, pasiaukojusi jų labui, kai šeima vėl susirinko draugėn Troicko rajone. „Mama gelbėjo, gydė ir guodė savo vaikus visą gyvenimą... Mums, anksti netekusiems tėvo, mama buvo viskas“, – rašė Stasys Dambrava savo atsiminimų knygoje „Sibiro vaivorykštės“ (išleista 2012 metais).

Sibire Stasys mokėsi, nepaisydamas alkio, šalčio, sibirietiškų ligų, siekdamas aukštojo mokslo. Bijsko pedagoginiame institute įgijęs fizikos-matematikos specialybę, mokytojavo Rebrychos rajone, pasirodė kaip rūpestingas ir doras rajono mokyklų direktorius. Vietinės valdžios atstovai, mokiniai ir jų tėvai, pajutę tas S. Dambravos moralines savybes, jį gerbė ir stengėsi atsakyti prieraišumu ir pasitikėjimu. Beje, taip buvo ir jam mokytojaujant Lietuvos mokyklose, kai grįžo iš tremties.

Prisimenu savąją Pilviškių vidurinę, kurioje S. Dambrava dirbo 1960 –1967 metais. Jis buvo mūsų klasės auklėtojas. Dėstė fiziką, buvo reiklus, bet ir atlaidus, suprantantis paauglišką psichologiją. Mokėjo aiškiai ir suprantamai išdėstyti kaimo vaikams nelabai suprantamą ir, kaip mums atrodė, nelabai įdomią discipliną. Pilviškiuose jis buvo ir mokyklos direktoriaus pavaduotojas gamybiniam mokymui, mat neakivaizdžiai studijavo Kauno politechnikos institute. Įgijęs inžinieriaus-statybininko diplomą, su šeima išsikėlė iš pradžių į Anykščius, vėliau į Joniškį, kur šiek tiek dirbo ir pagal naująją specialybę. Tačiau pagrindinis darbas buvo vidurinėje mokykloje.

Vis dėlto Dambravų šeima neprigijo Šiaurės Lietuvoje. Ji vėl sugrįžo į Suvalkiją, iš kurios buvo kilusi Stasė Kudirkaitė-Dambravienė, ištikima S. Dambravos bendramintė ir bendražygė. Miknaičių kaime, ant Šešupės kranto, Lietuvos Atgimimo ir garsios Kudirkų giminės palikuonės Stasės Kudirkaitės sugrįžimo laukė gimtoji sodyba, šimtametis raudono mūro namas. Bet tada dar neaušo Atgimimo rytas...

Vilkaviškio vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija) Stasys Dambrava dirbo 1979 – 1992 metais. Lietuvos atgimimo ir Sąjūdžio metu jis atsidavė visuomeniniam darbui: buvo Tremtinių ir politinių kalinių Vilkaviškio skyriaus pirmininkas, giedojo Vilkaviškio katedros bažnytiniame chore ir sykiu dainavo Vilkaviškio kultūros centro chore. Jis buvo dainorėlis dar Utenoje, kur mokykloje buvo suburtas angelaičių choras, vėliau Bijsko pedagoginio instituto chore, o ilgiausia dainavimo praktika buvo Vilkaviškyje, iki pat praėjusių metų pabaigos...

Vilkaviškyje Dambravų šeima pasistatė namą, Nuo 1992 metų jiedu išvažiavo į Miknaičių kaimą, kuriame Stasė Dambravienė atgavo tėvų sodybą ir gražiąsias pašešupės lankas. 1999 m. Vilniuje jie nusipirko nedidelį butą, kad būtų arčiau sūnų – Dariaus ir Valdo. Taip ir ėjo paskutinieji metai: žiemą Vilniuje, o vasaromis – Miknaičiuose. Čia Stasys Dambrava parašė ir 2012 metais išleido savo atsiminimų knygą „Sibiro vaivorykštės“. Ji buvo pristatyta Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, apie ją rašyta ir „Santakoje“...

Žmogaus gyvenimas yra tiek gražus, kiek jis prasmingas. O prasmė matuojama meile savo artimui ir gerais darbais. Šituos krikščioniškus postulatus Stasys Dambrava įprasmino visu šviesiu, nors sovietmečiu ir skausmingu savo gyvenimu...