Polina Žerebcova – rašytoja, poetė, publicistė, didelį dėmesį skirianti žmogaus teisių pažeidimų šiaurinėje Kaukazo dalyje temai. Ji tapo žinoma ne tik Rusijoje, kurios pilietė yra, bet ir pasaulyje, kai jos dienoraštis, rašytas per antrąjį Rusijos – Čečėnijos karą, buvo išleistas knyga.

Rašytoja gimė 1985 m. Grozne, Čečėnijoje. Pirmojo Rusijos – Čečėnijos karo pradžioje jos seneliui Anatolijui Žerebcovui, žinomam Čečėnijos žurnalistui, žuvus per ligoninės apšaudymą, devynerių Polina ėmė rašyti dienoraštį. Žerebcovų giminės moterys rašė dienoraščius. Polinai šis užsiėmimas – ne tik šeimos tradicijos tęsimas. Dienoraštis jai buvo tarsi geriausias draugas.

„Žerebcovos Polinos dienoraštis“ – keturiolikmetės mergaitės, gyvenančios antrojo Rusijos – Čečėnijos karo siaubiamame Grozno mieste, autentiškas pasakojimas (tekstas autorės redaguotas, vardai pakeisti). Rašytoja pabrėžia: Aš nieko nekeikiu – nei sukilėlių, nei rusų kareivių, knygoje nėra pykčio, ji – tik apie civilių asmenų, priverstų gyventi karo sąlygomis, gyvenimą. Dėl autorės polinkio fiksuoti žmonių veidus, apsisprendimus, poelgius ir žodžius, jų žūtis ir patirtas netektis, naikinamo miesto vaizdus dienoraštis atskleidžia Čečėnijos, įstumtos į didelį karą, fragmentą.

Karo žala, padaryta Čečėnijai, didžiulė. Pasakytina, kad Rusijai oficialiai baigus karo veiksmus, žala tęsiasi. Dėl kare Rusijos Federacijos naudotų medžiagų ir priemonių šiandien žmonės serga vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis. Dėl karo padarinių (radiacijos poveikio, ilgalaikio badavimo, geriamojo vandens stygiaus, sunkių buities sąlygų ir kt.) buvo labai pažeista Polinos Žerebcovos sveikata: jai nuslinko plaukai, iškrito visi dantys, sutriko širdies, skrandžio veikla. Tai sakydama, Polina vis liudija: Ne tik mano – daugelio žmonių, ten išgyvenusių. [...] Ten labai padaugėjo susirgimų vėžiu.“

Polina nesitikėjo, kad jos užrašai kada nors bus išspausdinti, ir manė, kad, jai žuvus, dienoraštį ras žmonės ir, perskaitę jį, supras tiesą, supras, kas yra karas.“ Autorė knygą išleidžia ir jausdama pareigą tiems žmonėms, kurie išėjo į kitą realybę, tiems, kurie jau tik prisisapnuoja.

Knyga turi tiesią dedikaciją – „Skiriama šiuolaikinės Rusijos vadovams“. „Aš pasirengusi prieš šimtus kamerų atsisakyti jos (Rusijos – I. B.) pilietybės, jei Europos ar Skandinavijos šalis suteiktų man pilietybę: taip aš pavargau kankintis ir kentėti... Prašau ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos: aš noriu juos ištraukti iš to pragaro, kuriame jie visą laiką gyvena.“ – sakė Polina knygos pristatymo vakare žurnalistams. Autorei ir jos šeimai ne kartą grasinta, ji buvo užpulta, rašytojos nuomone, asmenų, susijusių su specialiosiomis tarnybomis. Dabar Polina gyvena Suomijoje, kur šiais, 2013 metais, jai suteiktas politinis prieglobstis.

Knyga Rusijoje 2011 m. rudenį išleista leidyklos „Detektiv–Press“ (Maskva) dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu. Versta iš oficialių dienoraščio publikacijų, paskelbtų interneto leidiniuose ir tinklalapiuose (ir iš galutinės redakcijos knygos, ir iš tų šaltinių, kurie skelbti dar iki suredaguotos knygos pasirodymo).

Šis vertimas – tai dovana Lietuvos skaitytojams. Kad prisimintume ir sužinotume tai, kas negali būti pamiršta.

ŽEREBCOVOS POLINOS DIENORAŠTIS

Čečėnija. 1999–2001 m.

(Ištraukos)

Skiriama šiuolaikinės Rusijos vadovams

1999 m. rugsėjo 24 d.

10:05 ryto

Šiandien mus truputį bombardavo. Ir kaimynai jau nebėjo į darbą, nes bijo. Aš su mama eisiu į turgavietę – prekiauti. Aš jai padedu. Mano mokykloj kalbos apie uždarymą. Visi šneka: „Karas“.

14:05

Girdisi lėktuvų ūžimas. Jie meta bombas, bet kol kas – toli. Grozno centre, kur yra turgavietė, aš jaučiu tik žemės virpesį. Ir viskas. Niekur neišeinu.

O kur man eiti?

Aš čia.

Polina

1999 m. rugsėjo 27 d.

Mūsų Senajame pramoniniame rajone bombardavo „Berželio“ stotelę, tai visai šalia mūsų. Bombardavo nuo ryto.

Skaitysiu Šekspyrą. Mūsų bibliotekoje yra dvylika jo knygų. Knygos senos, išleistos XX amžiaus pradžioj. Jas pirko mano senelis žurnalistas kino operatorius. Jis žuvo per apšaudymą 1994 metais, pirmojo karo pradžioje.

Naktį sapnavosi kraupūs sapnai.

1999 m. rugsėjo 29 d., trečiadienis

Bombarduoja. Mano mylimiausioji kaimynė teta Mariam išvažiavo į Ingušiją. Daugiau naujienų nėra.

1999 m. rugsėjo 30d., ketvirtadienis

Bombardavo tiltus. Dar per radiją pranešė, kad apytikriai spalio 10 įvažiuoja federalinės kariuomenės tankai.

Pagalvojau ir nusprendžiau, kad, jei jau karas, reikia susirasti ir nusipirkti tamsiųbaltinių, kad nereiktų taip dažnai skalbti.

Gigantiškos eilės prie duonos. Žmonės kaip išsikraustę iš proto.

1999 m. spalio 1 d.

Vakar ir užvakar bombardavo. Turguje šnekama, kad pataikė į Septintąją ligoninę. Vietinis radijas pranešė: 420 žmonių užmušta, apie 1000 sužeistų.

Mieste sklando nuogirdos. Dažnai tie „duomenys“ prieštaringi. Kad bus naujas karo sūkis, mus rugpjūtį perspėjo V. Nunajevas – pažįstamas gydytojas kardiologas. Tačiau mes juo nepatikėjome. Užpirkome naujų prekių.

Rugpjūčio šeštąją mes sužinojome: iš Grozno miesto išvyko prezidento Dž. Dudajevo našlė. Kiek informacijos! Tikėti galima tik tuo, ką pats matei, savo akimis. Ir jokiu būdu negalima pasikliauti ausimis!

Turguje žmonės apsikeitinėjo adresais, kas su kuo susibičiuliavo. Tam atvejui, jei smarkiai bombarduotų, arba, jei subombarduotų visai, kad būtų, kur išeiti, kur gyventi. Mums adresą davė Nazaras. Jis su žmona prekiauja produktais: Mikrorajonas, Kasioro gatvė 8, 66 butas, 29 autobusas.

Adresą davė ir rusė moteris, jos vardas – Liolia. Ji pasakė: „ O jeigu jūs būsite centre ir prasidės antskrydis? Bėkite Pergalės prospektu į 5a namą, mūsų kieme yra didelis rūsys“. Iškart žūti turbūt ne taip baisu, baisu gulėti sužeistiems užvartose ir mirti kankinantis...

Dar aš galvojau apie įvairias religijas. Visos jos geros, tik žmonės blogai vykdo Dievo įstatymus.

Mirė Fatimos – mūsų namo kaimynės iš gretimos laiptinės – sūnus, dar visai mažas berniukas.

1999 m. spalio 5 d.

Dar gyvos!

Dujų seniai nėra. Bombarduoja.

Mūsų keturaukštis namas pasėdo nuo kratymo. Kambario sienos atšoko nuo lubų. Šiandien lėktuvai suko ratus virš turgaus. Dauguma žmonių išbėgo. Tarp jų tvirtas šviesus vaikinas, pravarde Vandamas, kur mokosi Teisės fakultete. Jis periodiškai man leidžia prekiauti savo medinėj būdelėj. Patogu, kai lyja. Bet man jis nepatinka.

Namie mes virėm bulves elektriniam virduly. Dujas atjungė: jeigu apšaudys, kad būtų mažiau sprogimų ir namų liepsnojimo.

1999 m. spalio 11 d.

Kariauja. Toli girdisi dundesiai, panašūs į griaustinį. Nusprendėm papildomai pardavinėti laikraščius. Mes pasirinkimo neturim. Prekės nesueina. Pinigų pavalgyti neužtenka. Užvakar aš nėjau ir ekspromtu susipažinau su Sulimo žmona. To žmogaus, kuris atveža laikraščius ir parduoda didmenom. Moteris prisistatė – Sonia. Iškart davė realizuoti žurnalų.

Vakar turgaus kaimynė – ta, kur vaistais prekiauja, – priėjo prie mūsų stalo su savo sūnaus draugu. Nepažįstamas vaikinas man padovanojo gražią mažą knygutę. Moters vardas Kusum. Kusum bando mane supažindinti su savo sūnumi. Jos sūnus labai aukštas, todėl kūprinasi. Jis kuklus, drovus. Vardu Daudas. Vaikšto į parengiamuosius kursus. Ruošiasi į Naftos institutą. Nepaleidžia chemijos vadovėlių iš rankų.

Daudui – 21 metai, o man – 14. Mama sako, kad tekėti man dar anksti. Ji tvirtina: „Reikia mokytis!“ O Kusum kalbina: „Tu vienintelė mergina, kurią mano sūnus pastebėjo. Jeigu oficialiai tapsi jo sužadėtine, mes palauksim, kol baigsi devynias klases.“ Čečėnų masteliu – tai geras siūlymas. Aš matau – vaikinas geras! Bet man labiau patinka jo draugas – tas, kur padovanojo knygutę.

Daudo mama man nupirko gražius vasarinius marškinėlius ir iškilmingai įteikė. „Kaip pirmai merginai, kuri patiko sūnui!“ – taip dovaną nusakė Kusum.

Mūsų kaimyno, linksmuolio bastūno, pravarde Buratinas, nemačiau jau keletą dienų. Jis puikus filmų ir knygų pasakotojas. Prekiauja kasetėmis netoli mūsų. Man kasečių išnuomoja. Visiškai už dyką, duoda pasiklausyt. Gyvena Urus Martane.

1999 m. spalio 12 d.

Į mokyklą aš nevaikštau. Nėra pamokų. Aš padedu mamai.

Kažkoks beprotis užvakar per liūtį apipylė medį žibalu ir padegė. Išėjo laužavietė! Tuo metu kaip tik atskrido lėktuvas ir ilgai suko ratus. Žmonės bijojo. O jeigu jis numes bombą? Tačiau apsiėjo.

Moteris, prekiaujanti vaistais, supažindino mane su savo seserimis. Ji sako, kad aš visiems patinku. Bet aš turiu vaikščioti su skarele, kad nesužinotų, jog mano mama rusė. Geriau su manim elgsis. Tie suaugusieji šnekūs. Visada ką nors dovanoja, kokius mažmožius.Galbūt dabar ir aš turėsiu draugų?

Aš labai mėgstu skepetaitės ir skaras. Man nepatinka emancipuotos Vakarų moterys. Priderinto tono kaklaskarė prie bet kokio drabužio – romantika, švelnumas ir paslaptis. Ryšėti skarelę man patarė mano mamos draugas. Jis paaiškino: „Tada aš galėsiu tave užsistoti. Tu augi... Tau reikalinga apsauga!“

Jie nežino, jog mano tėvo tėvas – čečėnas. Taigi, pagal tėvo liniją aš – čečėnė. Aš turiu mamos pavardę todėl, kad septyni mėnesiai iki mano gimimo mano mama išsiskyrė su mano tėvu. Taikytis ji nenorėjo. Savo tėvo aš, tiesa, nė karto nesu mačiusi. Žinau, jis turi sūnų su pirmąja žmona, irgi ruse. Moters vardas Tania. Man nuo pat ankstyvos vaikystės tvirtindavo: tėtis mirė! O man norėjosi tikėti, kad tai netiesa.

Šiandien prie mūsų turgavietėje priėjo mano mylimiausia, mano mieliausia teta Leila. Leila visada mums padėdavo. Ji kažkada dirbo su mano mama didelėj gamykloj „Raudonasis kūjis“.

Vos ji prie mūsų priėjo, ėmė įkalbinėti išvykti. Mama praleido pro ausis. Ji sako: „Aš nežinau, kur kokie žmonės. Nei papročių, nei taisyklių. Artimų giminių niekur neturiu! Pažįstamų taip pat niekur neturiu. Čia praėjo visas mano gyvenimas nuo 15 metų! Čia du man brangūs kapai – senelės ir mano tėvo. Turiu savo būstą, kas yra labai svarbu. Yra Ruslanas. Nors ir ne oficiali santuoka, bet vis atrama. Išvažiuosiu su vaiku. Ir ką? Valkatausiu vienatvėj?“

Aš baisiai įsižeidžiau ant čečėno, pravarde Vandamas. Jisai pamatė mane su skarele ir užsikvatojo: „Pas ką tu taip išsipuošei? Kur išsiruošei?“ Ir tyčia nusispjovė, kiaulė.

Jis siuntė pas mus tetą. Pažindintis. Jo teta bandė įsiteikti mano mamai, vaišino ją. Rytuose taip priimta užmegzti vaikino ir merginos pažintį. Kai nori, kad jie susidraugautų. Ji net atvirai prašė tapti jos sūnėno žmona. Jie slėpė, kad vieną žmoną jis jau turi! O kiti žmonės papasakojo.

1999 m. spalio 13 d.

Naktimis klausomės artilerijos kanonados. Dieną – prekiaujam. Sonia mums nebe tokia maloni. Nežinau, čia aš jai atsibodau su savo prašymais? Ar mūsų konkurentai kažko prišnekėjo?

Dabar aš ryšiu skarelę kaip teta Kusum. Kusum dažnai mane giria. Prisės prie mūsų turguje ir plaukus man šukuoja. Kviečia: „Einam, sugarbiniuosim tave – chemiškai!“

Daudo draugas vėl buvo priėjęs. Nupirko man ledų. Aš jam patikau? Jeigu tai žinotų Kusum, Daudo motina! Tas vaikinas manęs paklausė: „Kiek tau metų?“ Išgirdęs, kad tik keturiolika, nustebo: „Tu tokia maža! Aš maniau, tu vyresnė... Žinai, tu labai panaši į karalaitę Budur iš mano mylimiausios pasakos!“ Tada aš įsidrąsinau ir pareiškiau, kad jis – Aladinas! Mes ilgai vienas į kitą žiūrėjom ir tylėjom. Aš stebėjausi savo drąsa. Ankščiau aš prie vaikinų tylėdavau, tik klausydavausi, o čia – prašnekau... Aladino gražios akys. O plaukai – juodi, krinta žiedais, iki pečių. Jis tikrai kaip princas!

Aš prisiminiau, kad mačiau jį sapne! Seniai. Kai buvau vaikas ir dar nėjau į mokyklą. Aladinas pranešė: jam 23 metai. Jo tėvas turi kitą šeimą. Jis pats turi motiną, seserį. Gyvena jie kaime. Sutrikęs Aladinas ilgai nužiūrinėjo savo batus ir neatsisveikinęs išėjo.

Polina

1999 m. spalio 14 d.

Mūsų prekyba vos juda. Perkamės maistą, atidėt visai nieko negalim.

Kelia nerimą laikraščių straipsniai apie tai, kad pabėgėliai pusę kelio eina pėsčiomis. Kaip jie šąla. Apie tai, kad pakeliui iššaudo jų mašinas. Keliai, vedantys iš miesto, labai pavojingi!

Buvau nuėjusi susižinot į savo mokyklą. Galimas dalykas, mes nesimokysim iki pavasario. Visas jaunimas apsivilko karinę uniformą. Daug kam uniforma tinka! Bet ginklo rankose jie neturi. Tik racijas. Automatus turi tik suaugę vyrai. Kam trisdešimt metų ir daugiau.

Kusum verkia, pasakoja, kad jos sūnus išėjo iš namų. Ji prašo mano mamos padėti jį susigrąžinti. Prašo leisti pasakyti, kad aš sutinku už jo ištekėti. Kad tik jis paliktų savo naujuosius pažįstamus! Pareitų namo! Mes pritariam Kusum idėjai. Aš perspėjau, kad paskui išvažiuosiu, bet būtinai padėsiu. Tačiau Kusum nesiryžo važiuoti su manimi. Važiavo viena. Bet grįžo be sūnaus. Daudas pareiškė, kad turi patikimus draugus. Ir kad jų nepaliks iki galo... Mes visi verkėm.

1999 m. spalio 20 d.

Šiandien rytą aš ilgai negalėjau susikaupti, atsipeikėti.

Sapnavau griūtį kalnuose. Didelę griūtį!

Žuvo daug žmonių! Aš mačiau, kaip lėkė didžiuliai akmens luitai.

Jie slėgė, griovė. Aš slėpiausi, bėgau, klupau...

Maži akmenuikai skaudžiai užgavo mane.

Atsibudau persigandusi. Ilgai gulėjau nejudėdama. Užtirpo rankos ir kojos.

Na ir pribijojau sapne!

O paskui buvo stiprus apšaudymas realybėj. Bet viskas gerai.

P.

1999 m. spalio 21 d.

Mus su mama sužeidė spalio 21-ąją, ketvirtadienį. Aš mačiau: prie stalo sėdėjo užmušta moteris. Sužeistieji slėpėsi kavinėje arba namų laiptinėse. Vyrai – savanoriai gelbėtojai – rankiojo apšaudymo aukas, skirstė jas po mašinas. Pirmiausia – sunkiai sužeistus.

O prasidėjo viskas netikėtai, apie penktą valandą vakaro. Mes susirinkome likusias prekes – į du krepšius. Vienas – man, kitas – mamai. Ten susitikome Kusum su mažu vaiku. Stovėjom, kalbėjomės. Staiga ryškus pliūpsnis nušvietė dar šviesų dangų. Pasigirdo garsus trenksmas. Mes iš išgąsčio persiritom per savo stalą. Prisėdom tarp geležinių kioskų. Kitos priedangos šalimais nebuvo. Sprogimas! Paskui dar vienas... Panašu, kad vienas ir tas pats sproginėja daug kartų. Mes, mėtydamos savo prekes, pasileidom į „Mados namų“ kiemą. Tai pats Grozno centras. Rozos Liuksenburg gatvė.

Kai aš bėgau, didžiulė nuolauža – tarsi eilinio sprogimo aidas – prašvilpė visai arti. Ne mane ji perskėlė, o laiką, kuris tekėjo kažkur žemyn, ir aš stovėjau išdžiūvusioje vagoje, iškart supratusi, kad nei mama, nei kiti žmonės negali manęs išgelbėti nuo Mirties, jeigu aš šaukčiausi pagalbos.

Mirtis ir aš – tik mes pasirodėme susietos šiam pasauly. Nėra nieko, kas galėtų stoti tarp mūsų ir apgaubti savimi. Man pasidarė juokinga ir nereikalinga viskas: daiktai, krepšiai ir visokios vertybės. Aš supratau, kad nieko, ničnieko nepasiimsiu su savim į Ten. Stiprus smūgis ir... laikas grįžo kartu su ugninėmis žiežirbomis, kurias nuolauža įskėlė į plytinę namo sieną man prie pat galvos. O kojas man plėšė kažkieno mažos metalinės žiaunos, bet aš iš inercijos nesilioviau bėgti. Tik išleidusi kelis žingsnius – parkritau... Mane pakėlė, mes metėmės į gyvenamojo namo laiptinę, bet ten vietoj antrų durų buvo grotelės. Išbėgę į kiemą, šoko būsenos, puolėm į kitą laiptinę, šalia, į gyvenamąjį namą. Ten, kur anksčiau buvo parduotuvė „Žuvautojas“. Kai, įsispraudus į kampą, prisėdau, smelkiantis skausmas priminė apie save. Į tą pačią laiptinę mama ir Kusum įstūmė, įtraukė čečėnę merginą.

Merginai buvo suknežintas kelis. Aš pirmąkart pamačiau, kad kaulas viduj yra baltas. Jai buvo šokas, ji vis kartojo: „Skauda! Skauda! Skauda!“

Laiptinėje buvo moterys ir vaikai. Mama pasakė, kad jos palto kišenėje yra skylutė ir truputį „dega“ šlaunis. Kita skeveldra pataikė mamai į kišenę.

Kai mūsų laiptinę nužvelgė vyrai, visi ėmė šaukti, kad pirmą reikia išvežti merginą be kojos. Ji neteko daug kraujo. Merginai iš pažiūros buvo 17-20 metų. Ją išvežė.

Laiptinę vėl nužvelgė gelbėtojai savanoriai. Jauni vaikinai. Tarp jų buvo Aladinas. Mane nusprendė nugabenti perrišimui į vaistinę, į Pergalės prospektą (buvusią duonos parduotuvę). Aladinas nešė mane ant rankų ir šnabždėjo man: „Neverk, mano karalaite! Nebijok! Tau padės!“ Mamą vedė mums iš paskos. Nepamiršo ir mūsų krepšių su prekėm – jos nepasimetė sąmyšy. Mūsų kelias ėjo per „Mados namų“ kiemą. Jame aš kažkaip gyvenau su mama pas savo senelį žurnalistą.

Kai mane tempė per apšaudymą, aš pamačiau tris užmuštuosius. Jie gulėjo toliau vienas nuo kito. Juos kažkas pridengė kartonu. Viena buvo moteris, kitas – vyras, o kas buvo trečias, aš tiksliai nesupratau. Atrodo, vaikas.

Mus nunešė į vaistinę, ir nepažįstama moteris ištraukė skeveldrą mamai iš šlaunies. O man tik perrišo kojas, nes viena skeveldra buvo giliai, o kitas traukiant būtų skaudėję. Aladinas mane užjautė, jis glostė man galvą ir graužė meduolį.

Nusprendėme, kad reikia namo, kad ligoninės perpildytos žmonių, nes turguje prekiauja daugiausia senukai, moterys ir vaikai. Vyrų ten labai mažai. Praktiškai nėra... Mes buvom toli nuo epicentro, beveik per tris kvartalus. Kiek gi ten užmuštų?

Namo mus savo mašina parvežė kažkokie visai nepažįstami žmonės. Aš iš dalies apkurtau abiem ausim – stiprus spengimas ir jausmas, kad tuoj apalpsiu... Viskas aplinkui plaukė... Kontūzija?

Aš išgirdau, kaip kažkas keliskart pasakė:

 Kas padarė Polytei gerio – patirs jį,

Kas padarė Polytei blogio – patirs jį...

 Manau, tai maldos dalis. Iš tikrųjų skamba taip:

Kas padarė kruopelytę gėrio – patirs jį,

Kas padarė kruopelytę blogio – patirs jį.

Bet man ausyse spengė, ir aš kliedėdama tose eilutėse girdėjau savo vardą.

Paryčiui kojos skausmas sustiprėjo. Aš gėriau tabletes nuo skausmo ir migdomuosius. Bet skaudėjo vis labiau ir labiau. Vos aš prisnūdau, mūsų katė, pajutusi kraują per bintus, palindo po antklode ir dantim įsikabino man į dešinę koją. Buvo baisu. Aš nuginiau ją niuksais.

Vos mes papusryčiavom, mama ėmė prašyti kaimynų nuvežti mane pas gydytoją. Viršutiniai nuomininkai sutiko. Jų „šeštuku“ mes nuvykom į Devintąją ligoninę. Tai mūsų centrinė ligoninė.

Gydytojai iškart paaiškino: „Jums reikia rentgeno. Jo nėra. Elektra atjungta, o dyzelis kažkur dingo per sąmyšį.“ Bet vis tiek mane pasiuntė į operacinę.

Operacinėj, purvinoj ir tamsioj, pirmam aukšte, vaikščiojo rainas katinas. Jis trynėsi į kėdės koją ir murkė. Prie atidarytų durų slenksčio stovėjo užsiverkę žmonės. Viskas buvo kruvina. Drabužių draiskanos, kažkokios paklodės... Bėgiojo žmonės... Jie ieškojo savo giminaičių ir pažįstamų. Nesunkiai sužeistieji nuo vakar laukė eilėje pas gydytoją, sėdėdami ant grindų ar kėdžių. Tyliai vaitojo artimieji tų žmonių, kurie jau mirė tarp ligoninės sienų. Baisiai rėkė kažkokia čečėnė. Jos užmušti vaikai. Vidutinio amžiaus moteris prašė pinigų savo sūnaus operacijai, vaistams. Jai padavinėjo.

Gydytojas, kuris apžiūrėjo mane, buvo pavargęs. Jis vos bepastovėjo ant kojų. Jis papasakojo, kad naktį per operaciją atjungė elektrą, kad operavo šimtus žmonių. Daug mirė...

Jaunas korespondentas, vokietis su akiniais, languotais marškiniais klausė daktarų, kiek naktį buvo nukentėjusiųjų. Kokių sužeidimų daugiausia? O manęs – ar buvo baisu. Gydytojas įvardijo skaičius, sakė, kad dėl sumaišties nesužymėjo visų. Dėl to tokia maišalynė. Ir daugelis žmonių negali rasti pradingusiųjų.

Kai tvarkė žaizdą, pamiršo nuskausminti, aš suklykiau. Buvo gėda šaukti. Gydytojas susigriebė ir suleido man vaistų. Visus vaistus ir švirkštus čia pat, parduotuvėlėj, nupirko mano mama. Dar paskiepijo nuo stabligės. Skeveldrų ieškojo, bet nerado. „Be rentgeno padėti negalim. Be reikalo krapštytume koją, – kartojo gydytojai, – ieškokit, kur veikia rentgenas.“ Išėmė tik mažą skeveldrą. Mama tuo metu buvo su pleistru. Ji vaikščiojo. Mes įsigijom daug nuskausminamųjų priemonių, daug binto, chirurginių servetėlių ir briliantinės žalumos.

Budur

Versta iš:

1) Вы мне поверьте…; Знамя 2010, №5, http://magazines.russ.ru/znamia/2010/5/sv15.html (Žiūrėta 2011 11 24).

2) Девушка из Грозного, Большой Город; 30 Сентября 2009, www.bg.ru/article/8261/#top (Žiūrėta 2011 11 24).

3) Дневник Жеребцовой Полины. Чечня 1999-2002, www.proza.ru/2012/04/29/913 (Žiūrėta 2013 04 14)

Iš rusų k. vertė ir įvadą parašė Indrė Butkutė

(B.d)