Su Agnija susitinkame, kol ji dar Lietuvoje. Vasarą vėl išvyks į Japoniją, Togą, kur šešiomis skirtingomis kalbomis bus repetuojamas absurdo spektaklis. Paskui – projektai Lietuvoje, studijos akademijoje... Su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studente ir tarptautinės Suzuki trupės nare Agnija Leonova kalbasi Joana Gimberytė-Juronė.

Studijuoji jungtiniame aktorių ir režisierių kurse. Ar smarkiai skiriasi šio kurso specifika?

Manau, kad taip, smarkiai. Pirmus dvejus metus vaidinome kartu su aktoriais. Be to, skiriasi sąvokos „komanda“ supratimas. Mūsų, režisierių, yra tik penki, bet mes vieni kitus tikrai palaikome. Kažkada juokėmės, kad reikėtų pastatyti bendrą, penkių mūsų režisuotą spektaklį. Kitaip yra ir mūsų kurso aktorinio studentams: dirbdami su savo bendraamžiais režisieriais, jie dalyvauja kūrybiniame procese nuo pat pradžių, mato, kaip mes mokomės.Ugdomas mūsų komandiškumas – tai kurso vadovo Aido Giniočio nuopelnas. Už tai ir už diegiamus pagrindus esu labai dėkinga dėstytojams Aidui Giniočiui, Agniui Jankevičiui, režisierei Ievai Stundžytei. Apskritai labai gerbiu teatro žmones, kurie ugdo jaunosios kartos kūrėjus. Jų darbas, deja, ne visuomet būna pakankamai įvertintas. Dar nežinia, kiek iš mūsų išties taps aktoriais ir režisieriais, bet „pirmą pradžią“, galimybę mums duoda būtent dėstantys teatralai. Kaip bus toliau – jau mūsų pačių atsakomybė.

Agnija ir Tadashi Suzuki

Japonijoje mokeisi itin sudėtingos Suzuki teatrinės technikos. Kada ir kuriam laikui ten vykai?

Važiavau du kartus. Pirmą kartą išvažiavau antro kurso pabaigoje ir buvau ten dvidešimt penkias dienas. Antro kurso pabaigoje supratau, kad man kažko trūksta, jog noriu siekti ir ieškoti teatro, kuriuo labai tikėčiau. Tuo metu akademijoje mums vyko Vestos Grabštaitės Suzuki technikos paskaitos, ir mane žavėjo tas metodas ir kūrybinės valios principai, kurias jis diegia. Disciplina, dvasia, požiūris į teatrą. Parašiau motyvacinį laišką ir su Vestos rekomendacija mane priėmė mokytis Japonijoje. Pradžių pradžia buvo tokia: technikos kūrėjas Tadashi Suzuki, dirbdamas Tokijuje, suprato, kad nori surinkti savo komandą išvažiuoti į kalnus, kad kurtų teatrą. Tad jis surinko žmones ir iškeliavo. Atvykę į Togą, jie patys pastatė pirmąjį teatrą – pritaikė tam daržinės pastatą (šypsosi). Tad viskas prasidėjo nuo vieno teatriuko, po to jie jau gavo finansavimą ir plėtėsi. Dabar Togoje yra aštuoni teatrai, vyksta pasaulinio lygio teatro festivaliai ir kūrybinės dirbtuvės. Tadashi Suzuki turi savo trupę, kuri vadinasi SCOT („Suzuki Company Of Toga“). Jai priklauso žmonės, kurie yra labai išlavinę Suzuki techniką – vadinamieji „Suzuki kariai“.

Po pirmosios kelionės į Japoniją, gavau kvietimą atvažiuoti kaip naujai kuriamos Tadashi Suzuki trupės narė. Tai – neįtikėtina laimė. Suzuki-San pats atrinko aštuonis žmones iš skirtingų pasaulio šalių: Kinijos, JAV, Italijos, Danijos, Pietų Korėjos ir Lietuvos. Mūsų trupė vadinasi ISCOT („Interational Suzuki Company of Toga“). Pats Suzuki-San mus vadina tarptautiniais jo teatro kariais.
Suzuki-San mus priima kaip savo naujos trupės narius, dažnai trenažą atlikdavome vienoje scenoje kartu su SCOT, o tai – labai didelė garbė.
Šią vasarą dar keturi žmonės važiuos į Togą, į trenažą. Tai du trupės „Degam“ nariai ir du mano kurso aktoriai. Labai tikiuosi, kad kuris nors iš jų ilgainiui prisijungs prie trupės.

Ar Lietuvoje esi vienintelė, kuri priklauso tai trupei?

Lietuvoje – taip. Galbūt mūsų komanda plėsis, bet kol kas mes esame aštuoniese. Kai buvau pirmoje kelionėje, važiavau mokytis. Tada net nežinojau apie perspektyvą tapti trupės nare.

Ar galėtum Vestą pavadinti savo mokytoja, inspiravusiu žmogumi?

Taip, aišku, kad taip. Galiu pasakyti, jau turėdama tą patirtį, jog ji nešiojasi Japoniją savyje. Vesta Grabštaitė yra viena iš septynių pasaulyje, kuriai leista dėstyti Suzuki aktorinį metodą. Galiausiai, ji – pirmoji mano Suzuki aktorinio metodo mokytoja.

Ar tai, ko išmokai Japonijoje, gali pritaikyti gyvendama ir kurdama Lietuvoje?

Stengiuos pritaikyti būtent gyvenimišką patirtį, požiūrį į teatrą. Konkrečiai Suzuki aktorinę techniką, manau, pritaikysiu ateityje – kai įgysiu tam tikrą kvalifikaciją, pajautą, kad jau būtent dabar galiu ir noriu ją taikyti. Iš tiesų dar nežinau, laikas parodys.

Ar dėstytojai neprieštaravo tavo išvykimui?

Ne, jie žiūrėjo labai geranoriškai. Žiemą anksčiau išsilaikiau sesiją ir išvažiavau. Dėstytojai labai palaiko ieškojimus – visi supranta, jog režisūra nėra tokia profesija, kai tiesiog turi gauti diplomą. Turi ieškoti.

Dabar, kai jau esi trupės narė, kokio dažnio turi būti tavo išvažiavimai?

Mes turim važiuoti kasmet po du kartus. Mėnuo – žiemą, pusantro mėnesio – vasarą. Dabar, nuvažiavę žiemą, pastatėme spektaklį „The bold soprano“ („Plikagalvė dainininkė“ – liet., aut. – Ionessco). Tai – absurdo pjesė. Režisieriai: italas Sebastianas Mattia ir amerikietis Kameronas Steele. Įdomu tai, jog vaidiname šešiomis kalbomis – kiekvienas tarptautinės mūsų komandos narys vaidina savo kalba. Ir tai yra eksperimento dalis. Suzuki yra įsitikinęs, kad artistai privalo vaidinti savo gimtąja kalba. Todėl pjesė įgauna dar didesnį absurdo atspalvį. Šiame spektaklyje mano vaidmuo nėra itin didelis, tačiau aš dirbu ne tik kaip aktorė, bet ir kaip asistentė. Ir vienas iš darbų buvo prižiūrėti tekstą. Kai tą darai keliomis kalbomis, pajunti, jog greitai suprasi itališkai (juokiasi). Tikrai labai įdomi patirtis. Be to, labai svarbu, kad tai buvo pirmas kartas, kai atsidūriau tokio lygio profesionaliame teatre, kur iš tiesų yra labai griežtos taisyklės, kur visą laiką dirbi ir visą laiką esi komandoje, kuri labai sukauptai eina į tikslą. Tai labai gera patirtis to, kaip galėtų, kaip turėtų būti teatre.

Kokia būdavo tavo diena Japonijoje?

Ryte mes atsikeldavom 8:30 val., susitvarkydavome, 9:00 val.būdavo pusryčiai, o visą likusią dieną – trenažas ir repeticijos pagal grafiką. 22:00 val. grįždavau į kambarį ir vienintelis dalykas, kurį dar pajėgdavau daryti, tai mokytis savo tekstą.

Ar tam reikėjo daugiau fizinės, ar dvasinės ištvermės?

Kaip sakė P. Brookas: „Tai lyg ėjimas lynu virš bedugnės – būtinybė priverčia tave padaryti neįmanomų dalykų.“ Suzuki-San kartais vietoje vakarinės repeticijos parodydavo mums kurį nors savo spektaklį arba įkvepiantį filmą. Jis – nuostabus žmogus, atrodo, kad iš jo sklinda šviesa.Togoje visi labai atsidavę teatrui. Ši vieta skiepija vertybes, akcentuojama kūrybinė valia ir pagarba teatrui, žmonėms. Viena trupės aktorė kartą pasakė tai, ką atsiminsiu visą gyvenimą: „Teatre verta būti dėl trijų dalykų – savo asmeninio kelio, tobulėjimo, dėl žmonių, su kuriais kuri, ir dėl švento tikslo – Teatro.“ Jeigu „nešiojiesi“ savyje šias nuostatas, eini teisinga linkme. Togoje labai griežta disciplina – galima palyginti su kariuomene. Manau, tai – japonų mentaliteto ypatumas. Aktoriai ten ne tik vaidina, jie prižiūri viską. Plauna indus, gamina dekoracijas, tvarko apšvietimą. Visi rūpinasi vienas kitu, ir tu taip pat išmoksti maksimaliai pasirūpinti žmonėmis, su kuriais dirbi. Aišku, visam tam reikia dvasinės ir fizinės ištvermės, bet manau, kad psichikoje turiu atskirą režimą, kuris vadinasi „Japonija“.

Žiemą Japonijos kalnuose daug, maždaug keturi metrai sniego ir didelės pūgos. Kartais tai sukeldavo tam tikrą azartą: eiti iškastais sniege tuneliais, priešinantis didžiuliam vėjui, nes reikia patekti į repeticiją. Dėl tikslo nugalėti stichiją. „Kodėl mes ten einam?“ – „Nes ten yra Teatras“.

Ar pavyksta japonišką požiūrį išlaikyti grįžus į Lietuvą?

Kai ką išlaikai, kai ką pritaikai prie čionykščių sąlygų – negali juk tikėtis, kad viskas bus taip kaip ten. Tai absoliučiai kita kultūra. Tačiau pagarbą kolegoms, manau, išlaikau.

Spektaklyje „Katedra“ dirbai režisieriaus Oskaro Koršunovo asistente. Kaip atėjai į šį darbą?

Režisūros studijų programoje mes turime atlikti praktiką – tai režisieriaus asistento studijos profesionaliame teatre. O. Koršunovo „Hamleto“ premjerą mačiau Menų spaustuvėje, ir spektaklis man paliko didžiulį įspūdį. Todėl neturėjau abejonių, pas ką noriu atlikti asistentūrą. „Įkritau“ į „Katedrą“ iškart po pirmosios kelionės į Japoniją. Ėjau ne dėl žymios pavardės, o dėl spektaklio, kurį iki šiol laikau vienu geriausių Lietuvoje. O. Koršunovas labai geranoriškai mane priėmė.

Ką tau davė bendravimas su šiuo režisieriumi?

O. Koršunovas, kaip asmenybė, yra apipintas įvairiais mitais. Tas Koršunovas, su kuriuo susipažinau, – labai paprastas, žmogiškas, jautrus aplinkai ir labai intelektualus. Girdėjau, kad su juo sunku dirbti, tačiau negaliu su tuo sutikti. Darbas su juo įkvepia. Vien bendraudamas su juo labai daug ką suvoki naujai. Be to, dabar kartais tenka matyti, kaip jis skaito paskaitas savo pirmo kurso studentams. Režisierius, matyt, pats nesitikėjo, kad jam taip tiks dėstyti. (šypsosi) Pastabas duoda tikslias ir aiškias, labai inspiruoja. Matau, kaip studentai laukia jo atėjimo. O jei laukia, vadinasi, tiki.

Ką galėtum pasakyti apie „Katedrą“ ir ką „išsinešei“ iš jos kūrybinės virtuvės?

Negaliu objektyviai kalbėti apie patį spektaklį būtent todėl, kad mačiau jo kūrybinį procesą. Bet svarbiausia visų nuomonių virtinėje man buvo R. Marcinkevičiūtės (J. Marcinkevičiaus dukters) frazė: „Tai tikrai geras spektaklis, ir aš labai dėkinga Oskarui.“

Repeticijose stebėjau, kaip dirba aktoriai ir režisierius, stengiausi padėti. Nešiausi tam tikrą „japonišką šleifą“ – susikaupimą tik į spektaklį. Atmintinai mokėjau didelę dalį Marcinkevičiaus teksto. „Katedra“ – sudėtingas polifoninis spektaklis. Mačiau, kad režisierius išties „jautė“ tekstą, jam be galo rūpėjo tai, ką jis daro. Dabar matau, kaip jis prižiūri „Katedrą“ – vis iš naujo išsako pastabas, duoda kryptį – aktoriams tai būtinas dalykas. Tų dalykų iš jo mokausi.

T. Suzukio namuose

Kokie tavo tolesni kūrybiniai planai?

Vasarą planuojamas naujas OKT projektas, kuriame vėl turėčiau dalyvauti, kaip O. Koršunovo asistentė.

Taip pat pradėjai statyti savo diplominį darbą – „Don Kichotą“?

Dar pati darbo pradžia, tad nenoriu daug apie tai pasakoti. „Don Kichotą“ pasirinkome kaip tam tikrą idealizmo simbolį. Servanteso „Don Kichotas“ yra senas žmogus, o mes ketiname kalbėti apie jauną idealistą.

„Don Kichote“ dirbi su Ainiu Storpirščiu. Koks jis darbo procese?

Pirmiausia Ainis yra nuostabus žmogus, labai tikintis teatru, mylintis teatrą. Jis laikosi tam tikrų gyvenimiškų principų ir labai užtikrintai eina savo keliu. Tai rodo jo veiksmai. Pagalvokite: jaunas profesionalus aktorius, uždirbantis spektakliuose, ateina „iš idėjos“ dirbti su studentais! Man Ainis – pavyzdys, kad „geras žmogus yra profesija“. Jis repeticijose – tikras gyvsidabris, labai daug siūlo, uždega savo geranoriškumu. Manau, kad aktorius, turintis tokį požiūrį į teatrą, yra dovana kiekvienam režisieriui. Šiaip jis nuostabus (šypsosi).
Taip pat dirbu su Dovydu Stončiumi, trimis savo bendrakursiais, ir netrukus turėtų prisidėti Simas Storpirštis. Džiaugiuosi, kai atsiranda ne „aš“, o „mes“ – teatre daug vertingesnis žodis.

Ką tau reiškia sąvoka „Jaunasis kūrėjas“?

Jaunasis kūrėjas – jaunos sielos kuriantis žmogus. Tik tiek.