„Žiūrėjau filmą apie vieną Japonijos mokytoją, dirbantį paprastoje mokykloje. Pastebėjęs, kad klasėje vyksta kažkas negero ir supratęs, jog čia kaltos patyčios, jis porą mėnesių „kankino“ vaikus per pietų pertraukas: klausinėjo, ar išties kažkas negero klasėje vyksta, kur yra problema ir kaip ją reikėtų spręsti. Jis nepaleido vaikų tol, kol klausimas nebuvo išspręstas ir kol atmosfera klasėje vėl buvo gera“, – pasakojo mama Jurga Juodkazytė. Ji pridūrė, kad jei mūsų mokyklose dirbtų tokie mokytojai, tai mes gyventume gerokai laimingesnėje visuomenėje.

Ką daryti, jei atmosfera mokykloje kitokia, jei mokyklos ugdymo metodai, pamokų laikas, o kartais ir patys mokytojai bei darbo metodai neatitinka šeimoje palaikomų vertybių? Prieš kurį laiką vienas sprendimo būdų dar galėjo būti mokymasis namuose, kuo ir spėjo pasinaudoti Jurgos Juodkazytės šeima: antros klasės kursą jos dukra baigė namuose. Šiuo metu mergaitė eina į mokyklą, mat mokymosi namuose galimybes Švietimo ir mokslo ministerija panaikino.

„Bernardinai.lt“ kalbėjosi su J. Juodkazyte apie mokymo namuose patirtis. Klausė, kokie mokymosi namuose teigiami ir neigiami aspektai išryškėjo, kaip galima pažvelgti į mokyklą naujai.

Kaip nutiko, kad savo dukrą pradėjote mokyti namuose?

Kai dukra pradėjo lankyti mokyklą, ji nenorėjo ten eiti, nors anksčiau lankytu darželiu buvo labai patenkinta. Ji pati sakė nenorinti į mokyklą, nuolat tai kartodavo. Aiškinausi, bandžiau išklausti, ar su mokytojais nesutaria, ar draugų neranda, tačiau jokių apčiuopiamų priežasčių neaptikau. Pastebėjau tik tai, kad vaikas pradėjo akyse „vysti“.  

Galvojau, kad išeities iš šios padėties nėra, kad tvarka įstatymais numatyta: vaikai turi eiti į mokyklą. Pirmą klasę ji lankė, o vėliau aš pradėjau su žmonėmis kalbėti, klausinėti, ar normalu, jog vaikas taip stipriai nenori eiti į mokyklą. Dauguma tėvų pasakojo susidūrę su ta pačia problema, tačiau nieko nedarantys, nes kaip ir nėra ką daryti. O kiti man papasakojo apie namų mokymą. Man buvo naujiena, kad ir Lietuvoje galima tai daryti. Pasidomėjau daugiau ir supratau, kad galima. Švietimo ir mokslo ministerija kaip tik buvo patvirtinusi mokymo namuose tvarką, kuri tuo metu dar galiojo.

Antroje klasėje pirmą mėnesį dar vedžiau dukrą į mokyklą, galvodama, kad ji bus ir draugų, ir mokytojų pasiilgusi, o nenoras ten eiti išnyks. Taip nenutiko, mokykloje nebuvo taip gerai, kad būtų priežastis vesti ten vaiką. Kalbant apie mokslą, pastebėjau, kad jos darbas namuose produktyvesnis: kai darydavome pamokose nespėtas atlikti užduotis, ji jų padarydavo daugiau ir suprasdavo viską greičiau. Pasidariau asmenines išvadas, kad mano dukrai labiau tinka mokytis namuose, o ne mokykloje.

Ar buvo sunku gauti leidimą mokyti namuose?

Mokyklos direktorė išleido gana lengvai, tačiau esu girdėjusi, kad kitiems žmonėms yra kilę sunkumų: nors tuo metu mokyti vaikus namuose buvo galima, direktoriai teigdavo priešingai.

Mes pasirašėme sutartį, kurios numeris buvo antras, jei teisingai pamenu. Tikriausiai kažkas toje mokykloje jau buvo pasiėmę savo vaiką mokyti namie, tai šis prašymas direktorei nebuvo naujiena. O kai kurie mokytojai taip pat žvelgė palankiai, nes kai dukra nueidavo atsiskaityti, tai jie sunkesnes vietas dar paaiškindavo.

Netrukus mokytoja susirgo, nebevaikščiodavo taip dažnai į mokyklą, ją nuolat pavadavo kitos mokytojos, kurios buvo asmeniškai nusistačiusios prieš mokymą namuose, taigi esu gavusi ir klausimų, kuo mokykla bloga, kodėl ji mums nepatinka. Dalis mokytojų mūsų apsisprendimą priėmė kaip asmeninį įžeidimą, kad neva kažkokia mama užsigeidžia dirbti jų – profesionalių, dirbančių mokykloje ne vieną dešimtmetį, – darbą.

Kokias asmenines priežastis galėtumėte įvardyti, kad mokytis namuose jai geriau?

Pagrindinė mūsų apsisprendimo priežastis buvo ta, kad dukra namuose išmokdavo daug geriau ir kokybiškiau nei mokykloje. Be to, mokydavosi džiaugsmingiau. Kai kurių mūsų pamokų ji laukdavo, nors tikrai ne visi dalykai jai buvo labai malonūs. Mano nuomone, kiekvienas vaikas turi tam tikrus polinkių ir gebėjimų.

Mokykloje stiprinamos silpnesnės vaikų savybės. Jei, tarkime, nesiseka matematika, tai mokiniai spaudžiami stengtis išmoksti matematiką. O tie dalykai, kurie sekasi, pamirštami, lieka nepastebimi. Tai, kas sekasi, atrodo tampa savaime suprantamu dalyku, o tai, kas nesiseka, yra iškeliama ir nuolat akcentuojama, netgi bausmių sistema pradeda veikti. Su tokiu požiūriu susidūrėme mes.

Šiuo metu dukra eina į mokyklą, į trečią klasę, ir turi gerą mokytoją. Ir nors mokytoja papasakoja apie tai, kaip klostosi gyvenimas mokykloje, tačiau aš apie dukrą žinau daug mažiau. Norėdamas pažinti savo vaiką ir padėti jam augti, turi praleisti su juo daug daugiau laiko nei tik tą menką dienos dalį po mokyklos, kai jis būna pavargęs, o jei dar būrelius lanko...

Kaip planuodavote mokymosi laiką? Kiek dukra dirbdavo savarankiškai, o kiek – su jūsų pagalba?

Dirbdavome ne kasdien. Tokios sistemos, kad dirbame tam tikrą valandų skaičių, neturėjome. Jei būdavo geras oras, eidavome į lauką. Jei rasdavome kokį žaidimą, žaisdavome. Jei matydavau, kad neturi ką veikti, išsitraukiu knygą ir mokomės. Jei oras blogas, tai sėdi namie, padarai daugiau. Tais metais ji lankė daug būrelių, daug ką derindavome su jais.

Didelę dalį laiko ji mokydavosi savarankiškai, atlikdavo užduotis. Jei užduočių nesuprasdavo, tai prašydavau jos man savais žodžiais paaiškinti. Jei matydavau, kad ir aiškinantis nesupranta, galvodavau veiklą, per kurią būtų galima susiprasti. Tai kartais būdavo sudėtinga, mat kartais tekdavo ilgai pagalvoti, ką veikti, kad būtų ir įdomu, ir temą atitiktų.

Nebuvo tai labai paprasta, nors antroje klasėje tikrai nedaug suaugusiam nežinomų dalykų. Jei ko pati nežinodavau, tai žiūrėdavome internete, skambindavome specialistams, konsultuodavomės.

Kai buvo panaikinta mokymosi namuose galimybė, turėjote grąžinti mergaitę į mokyklą. Kaip jai sekasi dabar?

Nuo mokyklos ji nebuvo atitrūkusi. Eidavo ten kiekvieną savaitę, penktadienį, pabūti su klasės draugais. Be to, tą dieną pamokos buvo lengvesnio pobūdžio. Be to, ji atsiskaitydavo už savo savaitės veiklą. Vėliau ją pradėjome leisti į privačią mokyklą. Ta mokykla iš pradžių atrodė patraukli, nors ilgainiui irgi atkrito.

Kokios yra mokymo namuose teigiamos pusės?

Mano dukra domėjosi, kodėl pamokos trunka būtent 45 minutes. Kas nusprendė, kad tiek laiko reikėtų mokytis? Jai patinka, kai pamoka trunka porą valandų, nes ji dirba šiek tiek lėčiau, nori įsigilinti, taip pasiekia daug daugiau rezultatų, nei kas 45 minutes keisdama dalykus. Tikriausiai taip pat yra ir su programomis: kiekvieno vaiko raida yra individuali, taigi vienodai reikalauti iš visų yra neteisinga. Kaip ugdymo programas sudėlioti taip, kad jos būtų pritaikytos kiekvienam – neturiu supratimo. Galbūt taikant alternatyvias metodikas? Aišku tai, kad namuose vaikui tinkamus mokymo metodus pritaikyti daug paprasčiau. 

Labai svarbu, jog šeimos nariai yra arčiau vienas kito, kad matosi dažniau, išlaiko tvirtą ryšį. Be to, namų aplinkoje vaikas gali būti savimi, jam nereikia prisitaikyti ar vaidinti to, kuo jis niekada nebuvo. Tai itin svarbu palaikyti tokias vaiko savybes kaip kūrybingumas, smalsumas. Tarkime, jei vaikas mokykloje pasidomi kuo nors, kas yra iš vyresnių klasių kurso, daugelis mokytojų pasako, kiek metų teks laukti, kol apie tai bus galima sužinoti. Kai sudėtingesni klausimai keliami namuose, iškart ieškome, domimės, ir vaikas gauna žinių malonumą. Svarbu, kad kitąkart jis nebijos klausti, sužinos, o galiausiai ir pats pradės ieškoti.

Kai dukra pradėjo eiti į trečią klasę mokykloje, tai buvo ryškiai matyti. Gal jos akademinis žinių lygis ir nebuvo aukštesnis, tačiau ji nustebino mokytojus klausimais ir drąsa juos užduoti. Mokytojams buvo neįprasta, kad ji domisi, kad yra smalsi. Sakoma, kad namuose mokomi vaikai tik per kelerius mokymosi metus pasiveja mokykloje besimokančiuosius, ilgainiui – pralenkia.

Kai kurių dalykų mokytojai sakė, kad, grįžusi į mokyklą, dukra labiau susikaupia, atidžiau skaito. Galiu kelti prielaidą, jog jos motyvacija gerokai didesnė, mat kai namuose pripranti mokytis, tai šiek tiek kitaip reaguoji ir į pamokas. Atitolsti nuo inertiško užduočių darymo, supranti, kodėl reikia skaityti ir kuo tai naudinga.

Galbūt galite pasakyti namų mokymo minusus?

Kai mokėmės namuose, reikėdavo atlikti visas užduotis, kurias vaikai atliko klasėje, taigi daug laiko variacijoms nelikdavo. Jei vieną dieną nepadarai, tai kitą dieną turi dvigubai padaryti, nes laukia atsiskaitymai. Reikėjo atlikti ir matematikos, ir lietuvių kalbos, ir kitas užduotis. Ir jei norisi į kurią temą pasigilinti, negali, nes laukia nepadaryti kitų dalykų pratybų puslapiai. Padariau išvadą, jog, mokant namuose, dalis mokyklos tarsi persikeldavo į namus. Tada pradėjau galvoti, kad kokybiškam namų mokymui reikėtų suteikti daugiau laisvės, ir tėvams palikti daugiau atsakomybės. Manau, kad mokymo programa besimokantiems namuose turėtų būti individualesnė, galėtų būti suteikta daugiau pasirinkimų.

Pridurčiau, jog tėvams trūksta žinių apie vaiko raidą, psichologiją, galimybes, mokymo metodus, mat įdomesnes užduotis sukurti nėra lengva. Trūksta duomenų bazės ar tėvų bendravimo platformos, kur jie galėtų tarpusavyje dalintis patirtimi. Tarkime, kai anksčiau dukra ko nors klausdavo, pasistengdavau atsakyti, kol vienąkart man davė patarimą neatsakinėti į jos klausimą ir jos to paties paklausti. Kai ji pradėdavo aiškinti, matydavau, kad ji įtemptai galvoja, o beaiškindama ir pati susiprasdavo. Tai – metodas, daug naudingesnis už tiesų atsakymą į klausimą.

Be to, mokančiųjų namuose bendruomenė buvo išsklidusi ir nebuvo susibūrusi, taigi nebuvo ugdomų panašiais principais grupės vaikų, su kuriais kartkartėmis galima susitikti ir dirbti kartu, atlikti užduotis. Tai – vienas mokyklos pliusų. Tačiau tai laikau pliusu tik dėl užduočių, mat bendravimo jai netrūko: dukra lankė aibę būrelių.

Stipri bendruomenė būtų naudinga ir perkant mokymuisi reikalingus prietaisus, mat trūksta pagalbinių priemonių, tokių kaip, pavyzdžiui, mikroskopai. Kartu būtų galima samdyti aukšto lygio specialistus ar eiti pas universitetų dėstytojus. Pas mus dar nėra įsišaknijusi dalijimosi žiniomis kultūra, tai to draugiškumo ir priėmimo pritrūksta. Norėtųsi, kad vaikai galėtų pasisemti patirties ir užsidegimo iš specialistų, laisvai lankytis paskaitose, orkestrų repeticijose ir kitur. Aišku, ir dabar tai galima suorganizuoti, tačiau tam reikia pernelyg daug pastangų.

Pridėkime ir visuomenės požiūrį į mokymąsi namuose. Netgi kai kurie suaugusieji sugeba vaikui priekaištauti, kad jis mokomas namuose. Aišku, pastabų susilaukdavau ne tik aš, bet ir mano dukra. Kitas dalykas, žmonės, turintys neigiamą nuomonę, ieško klaidų, klausinėja, siekia atrasti argumentų savo neigiamai nuomonei patvirtinti. Tai demotyvuoja.

Kokie pagrindiniai mokyklos minusai?

Mokykloje, viena vertus, yra lengviau, nes ten tave priverčia mokytis, o namuose vaikas turi pats atrasti motyvacijos sėdėti prie knygų. Kita vertus, mokykloje daug sunkiau, mat kartais reikia daryti tai, ko nenori, ir taip, kaip nenori: lėtesnis vaikas ir greitesnis lygiai per tą patį laiką turi atlikti užduotis. Jei esi greitas ir atliksi užduotis sparčiau, mokytojai duos papildomų darbų, kas kažin ar džiugina. O jei esi lėtesnis, tai gal ir prastesnis. Mat visai nesvarbu, jog užduotis atlikai teisingai, jeigu jų nespėjai atlikti nustatytu laiku.

Kitas dalykas tas, kad jų žinojimas standartizuojamas, ir jie tarsi „suvienodinami“. Silpnosios pusės spaudžiamos, o polinkiai – apleidžiami. Mano galva, tai lemia, jog daug dvyliktokų, baigę mokyklą, nežino, kur jie nori stoti, ką jie nori daryti gyvenime.

Neteisinga, kad mokykloje visiems keliami vienodi reikalavimai: kiekvienas mėnuo turi aprašymą, ką vaikas turi per tą mėnesį išmokti ir kokių gebėjimų įgyti. Argi visi gali išmokti per tą patį mėnesį tiek pat? Tai neįmanoma.

Psichologai sako: „Nelyginkite žmonių tarpusavyje, lyginkite tik save su ankstesniu savimi.“ Tačiau mokykloje yra norma lyginti vaikus vienus su kitais. Taigi viena yra skatinama, o kita – daroma. Lyginimas mokykloje skatina konkurenciją, o kas, jei žmogus puoselėja savo stipriąsias savybes? Tada jam nelieka poreikio konkuruoti, mat matematikas žino esąs matematikas, lituanistas žino esąs lituanistas. Kiekvienas jų yra individualus, taigi konkurencijai nebelieka motyvo. Manau, kad tokie žmonės yra sėkmingesni ir laimingesni, daugiau pasitiki savimi.

Mokykloje vertybės yra deklaruojamos, o, mano supratimu, jas reikia perteikti per veiksmą ir darbus. Namuose, nori ar nenori, perteiki savo šeimos vertybes per viską, ką darai, o mokykloje sistema grįsta tik paliepimais. Aišku, pasitaiko ir išimčių: esu girdėjusi apie fizikos mokytoją, kuri, aiškindama deimanto savybes, prilygino jį sielai: norint, kad siela spindėtų kaip deimantas, ji turi būti tokia pat švari ir be priemaišų kaip kristalas. Mano galva, tai buvo itin dvasinga prieiga, priėjimas prie pamokos temos.

Kokia viena didžiausių vertybių visuomenėje? Netgi nesiremiant tyrimais galima pasakyti, kad pirmoje vietoje yra pinigai. O kas, jei šeimoje skatinamos kitokios vertybės? Tokiu atveju tu nenori, kad vaikas būtų tokioje aplinkoje, kur vertybės prieštarauja šeimos vertybėms. Psichologai pabrėžia, jog tam tikru vaiko raidos etapu aplinkos vaidmuo vaiko vystymuisi turi didelę įtaką. Taigi, siekiant išvengti neigiamų pasekmių, vaiką reikia ugdyti ten, kur tas ugdymas nebūtų žalingas.

Štai čia pradeda girdėtis skeptikų šūksniai: „Vaikas šiltnamio sąlygomis auga!“ Nesutikčiau su tuo. Tėvai mato absoliučiai visą riziką ir nori, kad vaikas išaugtų laimingas, psichologiškai tvirtas, stiprus, tačiau neišlepęs. Čia pateikčiau pavyzdį iš daržo: sodinukus mes pirmiausia auginame namuose, o tik vėliau, jau matant, kad jie tvirti, galintys augti atšiauresnėmis oro sąlygomis, išnešame juos į lauką. Taip ir su vaikais: išleisti juos gyventi savarankiškai galima tik tada, kai jie sustiprėję.

Manau, jog žinias, kurių negauni mokykloje, gali įgyti kursuose, internete, knygose, tačiau psichologinės stiprybės taip paprastai neįgausi. O jei vaikas gniuždomas nuo vaikystės, tai jo atsistojimas į vėžes gali kainuoti ne tik daug pastangų, bet ir daug pinigų. Mano galva, apskritai viso ugdymo pagrindas turėtų būti psichologinis vaiko ugdymas ir lavinimas. Visa kita, jei vaikas psichologiškai stiprus ir sveikas, jis susiras pats.

Dar svarbu paminėti, kad mokykloje vaikai yra baudžiami už klaidas, o aš esu įsitikinusi, jog iš klaidų mes geriausiai mokomės, tad už jas bausti nėra tikslinga. Kaip tik, reikėtų skatinti bandyti, klysti, mokytis ir taisytis.

Ar mokydamas namuose savo vaikus tėvas ir motina neatiduoda per daug savęs? Nesakau, kad 7 minutės, praleidžiamos su vaiku kasdien, yra gera praktika, tačiau tėtis ar mama turi atsisakyti darbo, galbūt tam tikrų pomėgių. Ar mokymas namuose, žvelgiant iš tėvų kaip iš žmonių ir jų poreikių perspektyvos, neatima per daug?

Nemanau, kad tai yra auka. Tai – pareiga. Jei turi vaiką, turi ir pareigą juo rūpintis. Be to, niekas tavęs neverčia sėdėti kartu visą laiką, nors, savaime suprantama, kad dėmesio vaikams reikia daugiau. Kitas dalykas, aš esu senovinėmis vadinamų pažiūrų, taigi neturiu nuostatų prieš pasiskirstymą šeimoje, kai vyras dirba, o moteris prižiūri vaikus ar užsiima visuomenine veikla.

Be to, mokymo namuose galimybės priklauso ir nuo darbo pobūdžio. Daugelis žmonių dirba tik dėl to, kad turi paskolų, kitų finansinių įsipareigojimų, taigi jie praleidžia darbe beveik visą dieną, grįžta tik vakare. Norintys mokyti savo vaikus tėvai dažnai palaiko kitokį gyvenimo stilių ir pasirenka daugiau laisvės suteikiantį darbą. Jie gali daugiau keliauti, pasiimti vaiką kartu. Tarkime, mes porą mėnesių gyvenome ekogyvenvietėje, dar kitą mėnesį – Ispanijoje, o dar vėliau – Rodo saloje, nes nesame pririšti prie vietos.

Jei būtų suteikta galimybė, ar grįžtumėte prie namų mokymo?

Yra savų pliusų ir mokykloje, ir mokant namie. Pridursiu, kad namų mokymo kaip absoliutaus gėrio neiškeliu. Aš esu už mokyklą, atitinkančią tam tikrus reikalavimus. Kol kas tokios aptikti dar neteko. Dabar negalėčiau pasakyti, koks būtų mūsų sprendimas. Manau, kad viskas priklausytų nuo situacijos.

Priklauso ir nuo to, kokia būtų namų mokymo tvarka. Jei namų mokymu lygiai taip pat bus laikomas mokyklos perkėlimas į namus, tai mūsų netenkins. Tada jau reikia kelti klausimą: ar verta tuo užsiimti? Jei reikės nuolat atsiskaityti, ar nebus vaikų, su kuriais būtų galima mokytis kartu... Viskas priklauso nuo aplinkybių.

Apskritai mokykla ir mokslas vaikui yra skirti tam, kad jam būtų geriau. Žvelgiant į mokyklą kaip reiškinį, kyla mintis, kad ne žinioms ji skirta. Joje reikia įvaldyti mokslą mokytis, susiformuoti kaip asmenybei. O jei kam netinka, tai reikia ieškoti kitų būdų. Čia kaip ir susidūrus su žinių spraga darbe: galima eiti mokytis papildomai į kursus, skaityti, ieškoti, domėtis, rasti kitų būtų, kaip išspręsti problemą.

Jei tai pagrįsta tikslu, kad vaikas galėtų gyventi laimingai, tai to ir reikia siekti. Jei mokyklos veikimo principai neveda tikslo link, tai reikia ieškoti kitų būdų, atitinkančių judėjimo kryptį. Neapsiriboju nė vienu sprendimo būdu. Manau, kad, priklausomai nuo aplinkybių, vaiką galima leisti ir į atitinkamą mokyklą, siųsti mokytis į užsienį, ar mokyti namuose.

Mano nuomone, žmogus laimingesnis tada, kai jis randa savo vietą dėlionėje ir visiškai save realizuoja. O jei bando prisitaikyti, tapti toks, kokio reikia, jis tampa nelaimingas. Gal kas pasakytų, kad prisitaikymas yra gera savybė, jog lipti per galvas – taip pat gerai, apgaudinėti siekiant asmeninių tikslų – irgi. Tačiau mūsų šeimos vertybės kitokios, norime, kad dukra gyventų remdamasi jomis, o ne kažkieno iš šono primestomis, visuomenėje įsigalėjusiomis.

Nepaisant visų šių svarstymų, aš pasisakau už galimybę rinktis. Tokia proga turėtų būti suteikta ir tėvams, ir vaikams. Be to, namų mokymas turėtų būti laikomas natūraliu dalyku, o ne anomalija.

Kristina Urbaitytė