Kodėl A. Adleris? Kuo jo Individualiosios psichologijos mokykla ypatinga? „Man patiko A. Adlerio teorijos paprastumas ir praktiškumas – kalbėjimas labai paprastais žodžiais, paprastų metodų taikymas“, - sako psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė. Kita vertus, pasak jos, A. Adlerio įžvalgos buvo labai universalios, padariusios didelę įtaką kitiems psichologams, kurie jas išrutulioję sukūrė savo mokyklas. Tad kokios tos, aktualumo neprarandančios A. Adlerio idėjos ir kaip jis žvelgė į žmogų, kokiais principais remiasi adlerietiškoji psichologinė pagalba ir kokia veikla užsiima adlerietiškas Individualiosios psicholgijos institutas, vadovaujamas dr. Rasos Bieliauskaitė? Apie visa tai – pokalbyje su ja.

Kuo savita Alfredo Adlerio Individualioji psichologija? Kuo ji skiriasi nuo kitų psichologinių mokyklų?

Alfredo Adlerio Individualiosios psichologijos mokykla priklauso gelminės psichologijos mokykloms greta S. Freudo ir G. Jungo. Jos visos trys Lietuvoje yra gana aktyvios.

A. Adleris, kaip ir G. Jungas, taip pat buvo S. Freudo mokinys, vienu metu – mylimas mokinys. Tačiau gan anksti jis pradėjo kelti savo skirtingas nei S.Freudo idėjas. Pagrindinis skirtumas tarp A. Adlerio Individualiosios psichologijos ir S. Freudo psichoanalizės yra tai, kad, priešingai nei jo mokytojas, A. Adleris galvojo, jog seksualinė energija nėra pagrindinis motyvas, kuris žmogui sukelia visus dinaminius procesus. Vėliau A. Adleris išvystė teoriją, teigiančią, kad pagrindinė žmogų motyvuojanti vara yra jo poreikis jaustis reikšmingam. Ir jeigu žmogus patiria nuvertinimą, įgimta kūrybinė psichinė galia jį automatiškai skatina siekti pranašumo. Pasak A. Adlerio, tai būdinga visiems žmonėms. Žmogus, galima sakyti, taip sukurtas – su tokiu vidiniu mechanizmu. Vienas žymiausių A. Adlerio mokinių R.Dreikursas sako: tai dėsnis toks pat tvirtas, kaip ir žemės traukos dėsnis: jei žmogus pažemintas, jo vidinė jėga skatina jį siekti pranašumo.

Alfred Adler

Pasak A. Adlerio, antrasis įgimtas pagrindinis žmogaus poreikis yra priklausyti grupei. Tad psicholgas itin akcentavo bendruomeniškumo jausmą. Tai skiriasi nuo S. Freudo psichoanalizės, nes jis daugiau analizavo ir suvokė žmogų kaip individualų, kaip atskirtą, kur visi procesai vyksta jo viduje. O A. Adleris visą laiką matė žmogų tarp kitų žmonių. Jis kalbėjo, jog vienas žmogus yra per silpnas, kad išgyventų. Ir tai pasireiškia dviem aspektais – poreikiu priklausyti grupei ir prisidėti prie jos veiklos. Nes kai prisidedi, jautiesi priklausantis. Adleris sakė, kad psichinės sveikatos požymis ir pagrindas yra bendruomeniškumo jausmo išsiskleidimas ir pojūtis, kad esi pakankamai reikšmingas.

A. Adleris teigė, jog žmogus yra vientisas, ir kiekviena jo apraiška yra persmelkta viso jo gyvenimo stiliaus. Gyvenimo stilius – tai dar vienas kertinis A. Adlerio individualiosios psichologijos konceptas, nusakantis būdus, kuriais žmogus stengiasi pasiekti reikšmingumo ir priklausymo jausmą. Anot A. Adlerio, tai psichologinis žmogaus piršto antspaudas.

Dar viena esminių A. Adlerio idėjų – žmogaus veikla visuomet yra tikslinga. Ir tas tikslas susiformuoja, priklausomai nuo ankstyvųjų patirčių vaikystėje. Beje, visos psichologinės mokyklos sutaria, kad asmenybė formuojasi maždaug per pirmuosius penkerius–septynerius metus. Taigi tas tikslas – ar būti stirpiausiam, ar rūpintis kitais, ar būti žaviam ir silpnam, kad kiti tavimi rūpintųsi, – šis neįsisąmonintas tikslas susiformuoja pirmaisiais metais, ir tai pasireiškia visur.

A. Adleris labai anksti suvokė, kad žmogaus formavimasis vyksta per santykį. Šiuolaikinės psichoanalitinės teorijos yra labai priartėjusios prie adlerietiškosios psichologijos, kalbant apie bendruomeniškumo, santykio svarbos žmogaus vystymuisi ir formavimuisi idėjas.

Reikia paminėti, kad Adlerio teorija padarė didelę įtaką kitiems psichologams, kurie išrutuliojo įvairias jo idėjas ir suformavo savo mokyklas – tiek Perlsas, tiek Franklis, tiek Ellisas buvo jo paskaitų klausytojai. Iš dalies tai susiję su tuo, kad A. Adlerio principai atrodo labai paprasti, gyvenimiški. Kita vertus, jo įžvalgos buvo labai universalios, todėl taip ir paplito.

Stiprus A. Adlerio bendruomeniškumo, bendrystės su žmonėmis jausmas, lėmė jo „socialistines“ idėjas. Jis didelį dėmesį skyrė švietimo, auklėjimo, sveikatos apsaugos sistemos organizavimui. A. Adleris labai prisidėjo prie Vienos viešojo gyvenimo. Liaudies aukštojoje mokykloje jis skaitydavo paskaitas, dalyvaudavo vaikams organizuojant vasaros stovyklas, mokyklas. Vienoje A. Adlerio iniciatyva buvo įsteigtos kelios mokyklos, kurios veikė Individualiosios psichologijos principais. Jis konsultuodavo daug mokytojų, tėvų ir, kurdamas savo teoriją, rėmėsi tomis konsultacijomis.

Kas būdinga adlerietiškam psicholginiam konsultavimui? Kaip vyksta psichologinė pagalba?

A. Adlerio idėjos – poreikis jaustis pakankamai reikšmingam ir turėti išvystytą bendruomeniškumo jausmą – yra tiek adlerietiško konsultavimo pagrindas, tiek ir terapijoje vaidina didelį vaidmenį.

Pagrindinis adlerietiško konsultavimo principas – padėti žmogui atskleisti ir pačiam pamatyti savo gyvenimo stilių. Labai įdomu, kad A. Adleris nevartojo žodžio pasąmonė ar neįsisąmoninimas. Jis tiesiog sakė, kad yra dalykų, kurių mes nežinome. Šiuolaikiniai adleriečių teoretikai teigia, kad taip jis išreiškė opoziciją S. Freudui.

Esminis adlerietiško konsultavimo, terapijos aspektas yra lygiavertiškumas. Konsultantas nėra ekspertas. Nes tik pats žmogus gali geriausiai save pažinti ir suprasti. Bet konsultantas gali padėti jam tai pamatyti, būti veidrodžiu, liudytoju ir pan. Žmogaus gyvenimo stilius pasireiškia bendraujant su konsultantu, priklausomai nuo to, koks konsultanto gyvenimo stilius. Dėl to konsultantui svarbu žinoti savo gyvenimo stilių, ir per tai komunikuojant su klientu padėti jam pamatyti savąjį.

Kalbant apie konsultavimo metodus, vienas jų – šeimos konsteliacija. Tai – šeimos sudėties, gimimų eiliškumo įtaka asmenybės formavimuisi. Pastebėta, kad skirtingų šeimų vaikai tose pačiose pozicijose dažnai turi panašias patirtis. Taip pat yra ne tik biologinis gimimų eiliškumas, bet ir psichologinis. Gali būti, kad vyresnis vaikas psichologiškai yra tarsi jaunesnis, ypač jei jis silpnesnės sveikatos, ir tėvai su juo elgiasi kaip su jaunesniu.

Kitas adlerietiško konsultavimo metodas – tai ankstyvųjų prisiminimų. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad mūsų smegenyse yra užfiksuota visa, ką mes esame patyrę, tačiau ne viską atsimename sąmoningai. A. Adleris iškėlė mintį, kad mes atsimename tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimo stilių, kas jį palaiko. Todėl per konsultavimo ir terapijos procesą tie atsiminimai gali keistis. Taip pat gyvenimo stilius gali keistis ne tik dėl konsultavimo ar terapijos, bet ir dėl įvairių įvykių – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tiesa, suaugusiam tai keičiasi sunkiau. A. Adleris buvo įsitikinęs, kad žmogus konstruoja savo gyvenimą. Priklausomai nuo savo gyvenimo stiliaus, jis ir kuria tam tikras situacijas, kad jos tą gyvenimo stilių patvirtintų. A. Adlerio įsitikinimu, žmogus pats kuria ir gali daryti pasirinkimus. Kitaip tariant, A. Adlerio nuomone, žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą pats.

Kadangi, pasak A. Adlerio, žmogaus elgesys visada yra tikslingas, konsultavimo metu siekiama atskleisti tą sąmoningai nežinomą tikslą, susijusį su reikšmingumo ir bendrystės siekimu, kuris lemia vienokį ar kitokį žmogaus elgesį ar netgi fizinį negalavimą. Žmogus nuolat stengiasi judėti iš minuso į pliusą. Ir kuo jis arčiau savo tikslo, tuo jaučiasi geriau, ir atvirkščiai. Paradoksalu, tačiau vaiko pamokų neruošimas ir blogas mokymasis gali būti jam „naudingas“, nes tai leidžia jam pasijusti pranašesniam, stipresniam už tėvus, kurie negali jo priversti gerai mokytis. Taip pat po prastu mokymusi gali slypėti noras atkeršyti arba sulaukti dėmesio. A. Adleris pabrėžė, kad reikšmė, slypinti panašiame atskirų žmonių elgesyje, gali būti skirtinga, privati, individuali.  

Adlerietiškoje terapijoje, ypač trumpalaikėje, orientuotoje į vieną problemą, naudojamas vadinamasis „stebuklingas klausimas“, kurį pirmasis suformulavo A. Adleris. Pavyzdžiui, žmogui nuolat skauda galvą. Taigi tas stebuklingas klausimas būtų: „Kas būtų kitaip, jei vieną rytą nubudus jums galvos nebeskaudėtų?“ Kliento atsakyme į šį klausimą ir atsiskleidžia priežastis, kuri sukelia galvos skaudėjimą. Jei galvą skauda dėl fiziologininių priežasčių, žmogus sakytų, kad jis pajustų, jog jam nebeskauda galvos, ją gali lengvai judinti ir pan. O jeigu galvą skauda dėl psichologinių priežasčių, žmogus teigtų, kad jis tada galėtų eiti į mokyklą ar atlikti ką nors kita – studijuoti, kažką pasiekti. Ir tada atsiskleidžia, kad tas simptomas, tas galvos skausmas žmogų savotiškai „apsaugo“, t. y. turi tam tikrą psichologinę reikšmę, naudą, leidžiančią jam išlikti „išikimam“ savo gyvenimo stiliui. A. Adleris visada pabrėždavo, jog nėra simptomo, kuris būtų nenaudingas.

Konsultuojant gali būti naudojami ir tokie metodai kaip vardo istorija – ką apie jį žinai, kaip jį gavai. Taip pat – pasaka, istorija, eilėraštis ar filmukas, labiausiai patikęs vaikystėje. Nes juose visada atsispindi žmogaus gyvenimo stilius. Adlerietiškame konsultavime labai svarbus kliento padrąsinimas, kad jis gali, geba pats, ir konsultanto neprisiėmimas atsakomybės už klientą. Labai svarbus ir kliento kūrybinių galių pažadinimas – ne tik meninių, tačiau savo gyvenimo kūrimo.

A. Adleris daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimo problematikai bei tėvų švietimui. Kokius pagrindinius dalykus jis akcentavo?

A. Adleris išskyrė du pagrindinius netinkamo auklėjimo aspektus – lepinimą ir nepriežiūrą. Nes tiek vienu, tiek kitu atveju formuojasi menkavertiškumas. Nors to menkavertiškumo jausmo turime visi tam tikrose srityse, bet menkavertiškumo kompleksą turi tie žmonės, kurie yra „nudrąsinti“, ir tada jie visose situacijose nori įrodyti savo pranašumą. Gali būti, kad štai, koks aš menkas ir nieko negaliu, tačiau kaip tik per tai kontroliuoju aplinkinius. Arba: aš žinau, kaip, ir turi būti taip, kaip pasakiau. Nors tai atrodo visiškai priešingi dalykai, tačiau jų pagrindas – menkavertiškumo jausmas. Tad jeigu vaikas elgiasi netinkamai, tėvai raginami žiūrėti, kur jis jaučiasi nuvertinamas ir kada nesijaučia priklausantis šeimai.

Kalbėdami apie auklėjimą adleriečiai išskiria tris paradigmas. Pirmoji – „daryk ką nori“ – tai tarsi visiškas vaikų „paleidimas“, gan būdingas Vakarų visuomenėje. Jam priešingas variantas – autokratiškas auklėjimas su fizinėmis bausmėmis, emociniu smurtu. O trečiasis – tai autoritetinis, demokratiškas auklėjimas, kai vaikams suteikiama laisvė suaugusiojo nustatytose ribose. Čia labai svarbu pagarba vaikui, jo išklausymas, matymas, poreikių tenkinimas, tačiau, kaip minėta, tėvų nustatytose ribose. Ir tėvai jas turėtų išlaikyti. Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbus padrąsinimas. Tačiau padrąsinimas skiriasi nuo paskatinimo ar pagyrimo. Čia vertinamas ne rezultatas, o pastanga, tai, kad tu stengiesi, ir nors tau nepasisekė, pasiseks kitą kartą. Kai vaikas gauna blogą pažymį ir už tai yra baudžiamas, tai – savotiškai neteisinga, nes yra baudžiamas antrąkart už tą patį dalyką. Tad teisinga reakcija būtų ne bausmė, o padrąsinimas: „Aš tikiu, kad tu gali pasiruošti ir gauti geresnį pažymį.“

Taip pat adlerietiškame auklėjime labai svarbu logiškų ir natūralių pasekmių metodas. Kai tėvai turi nesikišti ir leisti vaikams patirti jų elgesio pasekmes, kad šie suprastų, kaip jų elgesys susijęs su jomis. Negeras dalykas, kai vaikui vėluojant į mokyklą tėvai viską meta ir jį veža arba rašo raštelį. O turėtų sakyti: „Atsiprašau, pavėlavai, tai pavėlavai. Žinau, kad jei nueisi į mokyklą pavėlavęs, tau galbūt bus nemalonu, bet tu su tuo turi susitvarkyti pats.“ Taigi tėvai šiuo atveju neturėtų vaiko nei „gelbėti“, nei ant jo pykti.

Tėvai, norėdami pasiekti, kad, pavyzdžiui, vaikas mokykloje gautų mažiau pastabų ar pasiektų geresnių rezultatų, turi iš anksto su juo aptarti pasekmes, kas bus, jeigu jis to neįvykdys. Taigi, kad tai būtų ne bausmė, o pasekmė, reikia visa tai iš anksto su vaiku aptarti ir nustatyti taisykles bei nuosekliai to laikytis. Nors, tiesa, ne visada tėvams paprasta tai įgyvendinti.

Adlerietiškoji mokykla buvo viena iš pirmųjų, kuri pradėjo tėvų mokymus. STEP – tai pirmoji Lietuvoje veikianti tėvų mokymo programa, kurios efektyvumas yra moksliškai patvirtintas. Dr. J. Jonynienės tyrimas atskliedė, kuo pastarieji mokymai naudingi tėvams, auginantiems vaikus iki paauglystės amžiaus. Dabar Lietuvoje vyksta paauglių tėvų mokymo programos adaptavimas. Individualiosios psichologijos instituto studentai ir dėstytojai kartu su psichologais vedė tėvų mokymo grupes.

Esate adlerietiškos krypties psichologė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė. Kuo Jus pačią patraukė A. Adlerio teorija, ir koks Jūsų vadovaujamo instituto tikslas bei veikla?

Man patiko A. Adlerio teorijos paprastumas ir praktiškumas – kalbėjimas labai paprastais žodžiais, paprastų metodų taikymas.

O kalbant apie mūsų institutą, jam jau daugiau kaip dešimt metų, ir pagrindiniai mūsų tikslai – A. Adlerio idėjų sklaida bei mokymai. Mes manome, kad šios idėjos šiandien itint svarbios Lietuvoje, kadangi į demokratiją atėjome pavėluotai, ilgai neturėję demokratinių patirčių.

Institutas siūlo tris pagrindines mokymų programas. Viena jų – bazinė programa, skirta žmonėms, kurie nori per save pažinti šią psichologinę teoriją. Tai programa, kurioje nėra teorinių paskaitų, o taikomi įvairūs metodai, kuriamos patirtys, ir žmogus, pažindamas save, susipažįsta su teoriniais dalykais ir kaip jie jame reiškiasi. Tai programa, iš dalies padedanti žmonėms labiau susivokti savyje, skirta tiems, kurie nori augti, tobulėti, surasti, ko jiems asmeniškai labiau reikia, turėti daugiau savęs.

Atroji programa – Individualiosios psichologijos konsultantų mokymo. Jos tikslai - suteikti Individualiosios psichologijos teorijos ir konsultavimo žinių bei įgūdžių, kuriais remdamiesi programos dalyviai galėtų padėti žmonėms sukaupti daugiau drąsos ir pasiekti didesnę sėkmę sprendžiant meilės, draugystės ir darbo uždavinius. Konsultantų mokymo programa pirmiausia skirta mokytis psichologams, socialiniams darbuotojams ir medikams, norintiems įgyti praktinių adlerietiško konsultavimo įgūdžių. Bazinės IPI programos absolventai, kuriems patinka A. Adlerio teorija ir įdomu dirbti su žmonėmis – tiek individualiai, tiek su grupėmis, – taip pat gali tęsti mokslus Individualiosios psichologijos konsultantų programoje. Individualiosios psichologijos konsultantai gali sėkmingai vesti įvairias grupes (tėvų mokymo, vaikų ugdančio žaidimo, savipagalbos, savęs pažinimo per kūrybinę veiklą), taip pat konsultuoti asmeniškai – padėti žmogui suvokti savo gyvenimo stilių ir toliau jį kurti, kad jis visapusiškiau atitiktų esamą jo gyvenimo situaciją.

Konsultantai dirba su žmonėmis, kurie yra sveiki, bet ieško būdų, kaip labiau realizuoti save gyvenime, atrasti savo norus ir tikslus, mokytis būti atsakingiems ir laisviems. Šiuo metu Lietuvoje konsultanto veikla įstatymiškai nėra reglamentuota, nors kol kas tokia pat padėtis ir kalbant apie psichologo praktiką. Konsultanto profesija yra paplitusi Amerikoje, Vokietijoje, Austrijoje. Mes manome, kad tai – labai prasmingas užsiėmimas. Lietuvoje yra įsisteigusi Individualiosios psichologijos konsultantų asociacija, kuri nuolat užsiima konsultantų profesiniu tobulinimu. Jau esama dirbančių mūsų programą baigusių konsultantų.

Kartais žmogui nepakanka pabandyti pamatyti ir įsisąmoninti savo gyvenimo stilių. Esama klientų, kuriems konsultantas negali padėti. Tada reikalinga psichoterapija, kad žmogui, bendraujant su terapeutu, būtų kuriama nauja emocinė patirtis. Taigi trečioji mūsų programa – Individualiosios psichologijos terapijos ir analizės programa.

Grįžtant prie A. Adlerio teorijos, susidaro įspūdis, kad jis į žmogų žvelgė ganėtinai optimistiškai, šviesiai?

Taip, šiuo atžvilgiu jo požiūris optimistinis, tačiau nesiūlantis lengvo kelio. Visada pabrėžiama paties žmogaus atsakomybė. A. Adleris nesakė, kad kiti tau turi kažką duoti. Tad jeigu, tarkime, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, tai yra tavo pasirinkimas. Aišku, čia galima diskutuoti, nes, pavyzdžiui, jei žmogus neturi psichinių galių prisitaikyti. Tačiau, pasak A. Adlerio, vis tiek kažkada jo gyvenime įvyko toks pasirinkimas. Vienas žymiausių A. Adlerio mokinių R. Dreikursas jo psichologiją vadino demokratijos psichologija.

O mano nuomone, to bendruomeniškumo, bendrystės požiūriu, adlerietiškoji psichologija, palyginti su kitomis srovėmis, yra labiausiai artima krikščioniškam žmogaus supratimui, nors pats Adleris ir nebuvo tikintis. Jo tikėjimas ir buvo tas bendruomeniškumo jausmas. Jis tikėjo, kad ateis diena, kai visi žmonės turės išugdytą bendruomeniškumo jausmą, kuris reiškia ne tik bendrystę su savo šeima ir kaimynais, baltaodžiais ar katalikais, bet ir su viso pasaulio žmonėmis. Tai – savotiškas adlerietiškos psichologijos dvasingumo aspektas. Tik čia nėra Dievo, kuris teiktų savo malonę. A. Adleris matė malonę, ateinančią iš žmonių. Nors žmogus yra atsakingas už save ir savo gyvenimą, jis nėra vienas, o bendrystėje su kitais. Iš esmės krikščionybėje irgi teigiama, kad tu esi atsakingas už savo gyvenimą ir turėsi Dievui už tai atsiskaityti.

Kalbino Jurga Žiugždienė