Atvirukas 50-ųjų sukilimo metinių proga (1913).

Su herojiškąja tautos praeitimi sietinus įvykius labiau įsimena tie, kuriems krašto istorija nėra tiktai kažkada skaityti vadovėliai. Todėl istorikas mėgėjas dr. Gintaras Labutis nutarė ne tik prisiminti 150 metų senumo įvykius, bet ir aplankyti kautynių vietas, įkvėpti 1863-iųjų  kovos dvasios kautynių laukuose.

Kartą per savaitę publikuosime jo lietuvių ir lenkų kalbomis parengtą informaciją apie pagrindinius 1863 m. sukilimo mūšius, vykusius Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštijos) teritorijoje.

Pagrindinis informacijos šaltinis: mjr. Aleksandro Ružancovo straipsniai, publikuoti žurnale „Trimitas“ 1938 m.

Ateityje numatoma susieti juos su žemėlapio koordinatėmis ir pakviesti keliauti po juos visus besidominčius 1863-iųjų sukilimu.

1863 m. gegužės 7 d. Medeikiai

Kairioji sukilėlių vora (Kolyškos 1 ir 2 batalionai) susidūrė su rusų mjr. Merlino vora. Sukilėliai buvo užėmę pamiškį ties Medeikiais. Prasidėjo susišaudymas. Į pagalbą Kolyškai atsiskubino 4 Antonevičiaus batalionas, o po to ir kiti vidurinės sukilėlių voros batalionai. Mjr. Merlino vora po 1,5 val. kautynių buvo sutriuškinta. Jos nuostoliai buvo dideli: 65 kareiviai nukauti, sužeista 75 žm. Rusai pasitraukė. Kolyška siūlęs Sierakauskui pulti Ganeckio rinktinę, bet Sierakauskis laukė kun. Mackevičiaus batalionų. Sukilėliai buvo sustoję miške ties Gudiškių viensėdija.

1863  m. gegužės 8 d. Svirplėnai

Mjr. Hilsebacho vora užpuolė Liutkevičiaus ir Jasinskio sukilėlių būrius, kurie žygiavo į Biržus. Po trumpo susirėmimo ties Svirplėnų kaimu sukilėliai buvo sumušti ir pasitraukė.

Tą pačią dieną apie 11 val. gen. Ganeckio vora puolė Sierakausko batalionus. Iš pradžių rusai kiek pasitraukė, paveikti taiklios sukilėlių ugnies. Kolyška ir Vivulskis persekiojo priešą su savo dalgininkais. Deja, po kelių valandų kautynes laimėjo rusai. Sierakauskas buvo sunkiai sužeistas, Gulėdamas po medžiu jis vis dar davė įsakymus. Atėjo ir kun. Mackevičius su savo batalionais, tačiau sukilėliai jau buvo pakrikę ir traukėsi. Kun. Mackevičiui sunku buvo net nustatyti kurioje vietoje jam reikėtų pulti priešą. Todėl jis aktyviai nedalyvavo kautynėse. Sunkiai sužeistą Sierakauską suspėjo išvežti. Savo pavaduotoju jis paskyrė Laskauskį. Narsūs batalionų vadai Antanevičius ir Žarskis buvo nukauti, taip pat nukauti sukilėlių karininkai Geištoras, Okuličius ir Stoma. Iš viso sukilėlių pusėje buvo nukauta ir sužeista apie 200 žm.

1863 m. gegužės 9 d. Šniurtiškės

Ties Šniurtiškių kaimu įvyko paskutinis Sierakausko kariuomenės tragedijos aktas. Laskauskis stengėsi surinkti sukilėlius, kurie, Gudiškių kautynėms pasibaigus, buvo išsissklaidę po mišką. Rusai staiga puolė sukilėlių stovyklą. Kun. Mackevičiaus dalgininkai apie valandą gynė vežimus, į kuriuos buvo sukrauti sužeistieji sukilėliai ir jų vadai. Juos pavyko išvežti iš kautynių, tačiau naktį, Kraštų dvare, rusų kareiviai apsupo ir paėmė sukilėlių gurguolę. Sužeisti Sierakauskas, Kolyška, Stanislovas Kazakauskis, Mykolas Stanišauskas, Kosakauskis ir 18 kitų sukilėlių pakliuvo į priešo rankas. Taip pasibaigė Sierakausko žygis į Kuršą. Laskauskis su kun. Mackevičiumi, surinkę apie 400 sukilėlių, patraukė su jais į Panevėžio apskritį.  Paberžės bažnytkaimio (dab. Kėdainių apskr.) miškuose greit prie jų prisidėjo dar apie 600 žmonių.   

Dviem dienom praslinkus, gegužės 11 d., Dluskio ir Bronislauskio sukilėlių būriai, kurie susijungė Stemplių (Švėkšnos v., Tauragės apskr.) miškuose, buvo užpulti rusų 3 pestininkų kuopų ir 100 pasienio apsaugos raitelių. Per susišaudymą buvo nukautas sukilėlių karininkas, b. studentas Leonas Daraškevičius.

1863 m. gegužės 12 d. Stempliai

Kitą dieną, gegužės 12 d., Dluskio ir Bronislauskio būriai priešinosi rusams, kurie gavo dar 5 kuopų paspirtį.  Sukilėliai dukart buvo surengę  priešui pasalas: pasislėpę už medžių leisdavo rusams prisiartinti per 20-50 žingsnių, po to atidengdavo smarkią ugnį. Nedidelė sukilėlių rinktinė (apie 150 žmonių) visą dieną laikėsi prieš 8 kuopas. Pagaliau rusai pradėjo trauktis. Sukilėliai, nenorėdami parodyti savo silpnų jėgų, nepersekiojo priešo.

Tą pačią dieną, t.y. gegužės 12 d. rusų plk. Alchazovo leibgvardijos vora puolė „Gardino girių pelkėse“ naujai organizuojamą sukilėlių rinktinę, vadovaujamą nukauto Narbuto brolio Boleslovo. Tai įvyko prie Katros upės, Lydos apskrityje.

1863 m. gegužės 12 d. Vašakėnai. Rusų plk. Michailovskio vora, persekiodama K. Maleckio rinktinę, pasivijo sukilėlius ties Vašakėnais (Troškūnų v. Panevėžio apskr.) ir vėlai vakare puolė juos. Sukilėliai pasitraukė. 7 žmonės buvo sužeisti. Rusų pusėje sužeista tik vienas kareivis.

1863 m. gegužės 12 d. Žilinai. Tą pat dieną Felikso Kolyškos sukilėlių būrys (36 žm.) susidūrė ties Žilinų kaimu (Onuškio v.,, Trakų apskr.) su poručiko Vilkeno gvardijos kuopa. Kolyška rinko sukilėlius ir ginklus miškuose po nelaimingų kautynių. Po trumpo susišaudymo sukilėliai pasitraukė Valkininkų link, prie Kolyškos būrio prisijungė dar 20 žmonių. Per susišaudymą maskoliai paėmė vieną sukilėlį į nelaisvę.

1863 m. gegužės 14 d. ties Živalciškių dvaru (Seirijų v., Alytaus apskr.) sukilėlių būrys susišaudė su rusų kavalerijos daliniu.

1863 m. gegužės 14 d. Baisogala

Gedgaudo sukilėlių rinktinė iš 250 pėstininkų ir 30 raitelių buvo rusų užpulta ties Baisogala (Kėdainių apskr.) ir sumušta. Sukilėliai nustojo visos šaudmenų atsargos ir gurguolės. Rinktinės vadas su keliais sukilėliais prisijungė prie kun. Mackevičiaus ir Laskauskio rinktinių, kurios stovyklavo Krakių (Kėdainių apskr.) miškuose.

1863 m. gegužės 16 d. Minčia

Išsiųstas Sierakausko įsakymu iš Knebių (Terezboro) stovyklos Kasparo Maleckio batalionas, atlikęs užduotį Ukmergės apskrityje (turėjo sekti gen. Ganeckio rinktinę) žygiavo per Tauragnus (Utenos apskr.). Ties Minčios dvaru sukilėlių vora apie 17 val. Susitiko su rusų plk. Poltarackio vora (2.5 grenadierių kuopos ir 0.5 gvardijos Uralo kazokų eskadrono). Staigi sukilėlių ataka privertė priešą trauktis. Nukauta 8 rusų kareiviai ir 13 sužeistų. Sukilėliai tęsė savo žygį Labanoro kryptimi.

1863 m. gegužės 19 d. Žiežmariai

Antroji Trakų apskrities rinktinė, kuri laikėsi Žiežmarių rajono miškuose, susidūrė su 5 kuopomis rusų pėstininkų ties Palimšio kaimu (Žiežmarių v.). Sukilėliai buvo nugalėti ir išsisklaidė. Nuostoliai: sukilėlių pusėje nukauta 16, sužeista 16, daug paimta į nelaisvę; rusų pusėje – nukauta ir sužeista 24 kareiviai.

1863 m. gegužės 19 d. Stakliškės

Tą pat dieną kazokų būrys iš Varėnos ties Stakliškių miesteliu susitiko su bėgančiais iš Palimšio sukilėliais ir dar labiau juos suskaldė.

1863 m. gegužės 14 d. Baisogala

Gedgaudo sukilėlių rinktinė iš 250 pėstininkų ir 30 raitelių buvo rusų užpulta ties Baisogala (Kėdainių apskr.) ir sumušta. Sukilėliai nustojo visos šaudmenų atsargos ir gurguolės. Rinktinės vadas su keliais sukilėliais prisijungė prie kun. Mackevičiaus ir Laskauskio rinktinių, kurios stovyklavo Krakių (Kėdainių apskr.) miškuose.

1863 m. gegužės 16 d. Minčia

Išsiųstas Sierakausko įsakymu iš Knebių (Terezboro) stovyklos Kasparo Maleckio batalionas, atlikęs užduotį Ukmergės apskrityje (turėjo sekti gen. Ganeckio rinktinę) žygiavo per Tauragnus (Utenos apskr.). Ties Minčios dvaru sukilėlių vora apie 17 val. Susitiko su rusų plk. Poltarackio vora (2.5 grenadierių kuopos ir 0.5 gvardijos Uralo kazokų eskadrono). Staigi sukilėlių ataka privertė priešą trauktis. Nukauta 8 rusų kareiviai ir 13 sužeistų. Sukilėliai tęsė savo žygį Labanoro kryptimi.

1863 m. gegužės 19 d. Žiežmariai

Antroji Trakų apskrities rinktinė, kuri laikėsi Žiežmarių rajono miškuose, susidūrė su 5 kuopomis rusų pėstininkų ties Palimšio kaimu (Žiežmarių v.). Sukilėliai buvo nugalėti ir išsisklaidė. Nuostoliai: sukilėlių pusėje nukauta 16, sužeista 16, daug paimta į nelaisvę; rusų pusėje – nukauta ir sužeista  24 kareiviai.

1863 m. gegužės 19 d. Stakliškės

Tą pat dieną kazokų būrys iš Varėnos ties Stakliškių miesteliu susitiko su bėgančiais iš Palimšio sukilėliais ir dar labiau juos suskaldė. 

1863 m. gegužės 21 d. Labanoras

Ties Labanoru (Utenos apskr.) sukilėlių valdžios Vilniaus apskrities karo viršininko Albertaus būrys (80 žm.) laimingai susijungė su su Ukmergės apskr. viršininko Kaspero Maleckio rinktine, 300 žmonių, kurių tarpe buvo labai daug kaimiečių. Sukilėlius puolė plkn. Paltorackio rinktinė (3 pėstininkų kuopos ir 100 gvardijos kazokų). Per 2 valandas rusai nustojo labai daug žmonių, net 25 kareiviai buvo nukauta, be to 50 sužeista. Keli arkliai, 20 šautuvų ir šaudmenys, o taip pat buvusio prie rusų kariuomenės grafo Šuvalovo vežimas atiteko sukilėliams. Jie nustojo mažiau žmonių: nukauta 10, sužeista 6, paimta į nelaisvę – 8.

1863 m. gegužės 21 d. Kolietai

Tarp Augustavo ir Seinų veikė Konstantino Ramatauskio (Vavro) sukilėlių rinktinė. Jis vadovavo šiai rinktinei po  Andruškevičiaus atsistatydinimo. Prieš sukilėlius buvo pasiųsta 2 Rusijos kariuomenės voros: iš Augustavo ir Suvalkų – 7 pėstininkų kuopos, pasienio sargybinių ir kazokų daliniai; iš Veisiejų ir Kapčiamesčio – 2 pėstininkų kuopos ir husarų dalinys.  Rusai susidūrė su sukilėliais ties Augustavo kanalu ir Juodąja Ančia (Kolietų rajone). Kautynės laimėjo sukilėliai, nustoję 14 nukautų ir 2 belaisvių.

1863 m. gegužės 21 d. Tryškiai

Tą pačią dieną – š.v. Lietuvoje, ties Tryškiais (Šiaulių apskr.) stiprios maskolių jėgos užpuolė Jono Stanevičiaus (Pisarskio) rinktinę. Stanevičius turėjo apie 400 sukilėlių, rengėsi žygiuoti į Palangą, atsiimti ginklus ir šaudmenis, kuriuos turėjo atgabenti pasiųstas iš užsienio laivas. Todėl rinktinė slapstėsi miškuose. Rusams pavyko apsupti sukilėlius, Stanevičius prasimušė, tačiau 48 sukilėliai liko kautynių lauke, jų tarpe du Pietrzkevičiai ir Jonas Daugirdas. Vėliau žemaičių bajorai F. Kontrimas ir F. Chominskis ir kiti buvo suimti, iš M. Tanskio, A. Pančerinskio ir Pisankos atimti dvarai. Jie atiteko maskoliams. J. Stanevičius su savo rinktine pasitraukė į Užvenčio (Šiaulių apskr.) miškus.

1863 m. gegužės 22 d. Pašlavantis

Kaminskio  ir Suzino sukilėlių rinktinė (apie 300 žm., jų tarpe 40 be ginklų) ties Pašlavančio (Tartupskos) kaimu (Marijampolės apskr.) susirėmė su rusų plk. Manovskio vora (2,5 pėst. kuopos, kazokų šimtinė, dragūnų eskadronas ir 3 artilerijos patrankos). Nuostoliai buvo nedideli. Sukilėliai pasitraukė, nes jiems buvo sunku atsilaikyti prieš artileriją.

1863 m. gegužės 23 d. Būda

Ta pati rinktinė vėl buvo užpulta ties Būda (Balbieriškio v., Marijampolės apskr.).  Susišaudymas tęsėsi apie 3 val., 6 sukilėliai buvo lengvai sužeisti, keli dalgininkai pabėgo į mišką, maskoliai juos nušovė. Rusų artilerija šaudė į sukilėlius, tačiau miške negalėjo tinkamai pasirodyti, nes sukilėlius dengė medžiai. Rusų nuostoliai buvo didesni: 15 nukautų ir 20 sužeistų. Sukilėliai vėl pasitraukė į miško gilumą. Rusai jų nepersekiojo.

1863 m. gegužės 25 d. Tryškiai – Luokė

Maskolių kuopa puolė miške tarp Tryškių ir Luokės sukilėlius, apie 20 nukovė, daug sužeidė ir paėmė į nelaisvę 15 belaisvių.

1863 m. gegužės 26 d. Šaukėniai

Dvi maskolių kuopos puolė ties Šaukėnais (Šiaulių apskr.) Šimkevičiaus sukilėlių rinktinę ir užmušė 2 karininkus, tačiau ir patys nustojo 13 nukautų. Sukilėliai pasitraukė, rusai persekiojo juos iki Ventos. Sukilėliai sunaikino tiltą ir atsipalaidavo nuo priešo. Pats Šimkevičius buvo žmogus nenusimanąs karyboje. Visą tvarkė instruktoriai. Kai du iš jų krito kautynėse, trečias, Zenkevičius, negalėjo sulaikyti bėgančių sukilėlių.   

1863 m. gegužės  29 d. Raguva

Raguvos (Panevėžio apskr.) 2 pėstininkų kuopų rusų įgula sulaukė iš Panevėžio pastiprinimo: atvyko dar viena kuopa ir kazokų šimtinė. Ties Raguva stovėjo Žukausko sukilėlių rinktinė, kuriai anksčiau vadovavo pabėgęs iš maskolių kariuomenės karininkas Bronislovas Lingaila. Sukilėliai nelaukė priešo puolimo ir kautynių pradžioje sumišo, dalis jų pabėgo. Tačiau vadas su šauliais nepaprastai atkakliai gynėsi. Iš rusų kuopos žuvo 83 kareiviai, tai buvo dideli nuostoliai nedideliam daliniui (apie batalioną). Sukilėlių pusėje nukauta 17 žmonių, jų tarpe ir pats rinktinės vadas Žukauskas. Kautynių metu vienas iš tarnavusių maskolių kariuomenėje kareivių pabėgo pas sukilėlius prieš tai užmušdamas kitą rusų kareivį. Pabėgėlis buvo sužeistas, tačiau vis dėlto atsinešė paimtus iš rusų 6 šautuvus.

1863 m. gegužės 31 d. Rūdiškės-Valkininkai

Susijungusios Visloucho, Sendkos ir Liubičiaus sukilėlių rinktinės (apie 500 žmonių) susirėmė su maskolių voromis (kelios kuopos) miške tarp Rūdiškių ir Valkininkų (Vilniaus kraštas). Po ilgų susišaudymų rusai pasitraukė. Jų nuostoliai buvo žymūs, nukautas net vienas pulkininkas.

1863 m. birželio 2 d. Užventis

Po kautynių ties Tryškiais (gegužės 21 d.) , išbuvęs su savo rinktine apie dvi savaites Tryškių miškuose, Stanevičius nužygiavo į Užventį (Šiaulių apskr.). Čia pat atvyko Šiaulių apskrities sukilėlių organizatorius Paulinas Bagdonavičius, kuris atsivedė su savimi 100 tinkamai ginkluotų savanorių. Į Užvenčio miškus taip pat atvyko žemaičių vaivadystės karo viršininko Laskausko ir kunigo Mackevičiaus rinktinės. Jos jau buvo po nelaimingų kautynių ties Biržais (gegužės mėn. pradžioje), Panevėžio, Tauragės apskrityse. Užventyje sukilėliai tikėjosi gauti ginklų, tačiau negavo. Rusai persekiojo sukilėlius, sukilėliai galėjo žygiuoti tik naktimis. Ties Užvenčiu Laskausko ir kun. Mackevičiaus rinktinės susijungė su Stanevičiaus rinktine. Vadovavo Laskauskas. Jis norėjo surengti rusams pasalą, tačiau nepavyko. Kai maskoliai prisiartino, pasaloje buvę sukilėliai per anksti iššovė ir nudėjo tik vieną kazokų arklį. Rimtesnio susirėmimo neįvyko, nes maskolių buvo daug mažiau ir jie, pamatę sukilėlių jėgas, pasitraukė. Laskauskas kitą dieną atvedė sukilėlius į Kurtuvėnų miškus, o iš ten į Tytuvėnus (Raseinių apskr.). Užpakalinėje saugoje ėjo Stanevičiaus rinktinė.  

1863 m. birželio 4 d. Siesikai

Sukilėlius puolė 2 gvardijos kuopos ties Siesikais (Ukmergės apskr.). Tai buvo gvardijos suomių pulko daliniai, plk. Michailovskio vedami. Sukilėlių pusėje buvo žymiai daugiau: Albertinskio ir K.Maleckio rinktinės (450 žm.), D. Maleckio rinktinė (60 raitelių ir 60 pėstininkų), B.Olšauskio būrys (30 raitelių), V. Suzino, M. Končiaus ir Siaurimavičiaus rinktinės (370 žm.), taigi iš viso apie 900 sukilėlių. Prieš kautynes sukilėliai pasidalino į dvi grupes: vienai vadovavo K. Maleckis, kitai Albertinskis. Priešui pavyko pastumti Maleckio grupę. Sukilėliai pasitraukė. Nuostoliai buvo nedideli: 3 nukauti ir 7 sužeisti, tačiau 60 žmonių pasislėpė miškuose ir dingo. Rusų nuostoliai buvo didesni: sužeisti pats voros vadas plk. Michailovskis ir kpt. Vasiljevas, nukauta 2 ir sužeista 15 kareivių. Taip par rusų pusėje daug kareivių išsislapstė miškus, tokių priskaityta net apie 90.

1863 m. birželio 5 d. Iža

Švenčionių apskrities rinktinė, Gustavo Čechavičiaus vedama, puolė maskolių vorą (1,5 pėst. kuopos ir kazokų būrys) ties Lupkių kaimu, netoli Ižos (Vileikos apskr.). Sukilėliai paėmė 12 karinių šautuvų, bet turėjo pasitraukti. Jų būrys, apie 30 žmonių, buvo atkirstas ir nuėjo į Dysnos apskritį. Nuostoliai: nukauta 6 sukilėliai ir 17 maskolių, sužeista sukilėlių 8, maskolių 25. Kautynės truko 3 valandas, sukilėliai buvo pavargę nuo tolimo žygio.

1863 m. birželio 5 d. Tytuvėnai

Rusijos kariuomenės plk. Narbuto (!) vora (2 pėst. kuopos ir 0,5 dragūnų eskadrono) staigiai užpuolė sukilėlius, kurie buvo sustoję nakvynei ties Tytuvėnais. Stanevičiaus vadovaujama sukilėlių užpakalinė sauga greit susitvarkė ir atrėmė priešą. Rusai nustojo 9 kareivių ir 1 karininko (2 nukauta ir 8 sužeisti). Sukilėlių nuostoliai mažesni: 3 nukauta ir 3 sužeista. Maskoliams teko pasitraukti, sukilėliai pasiliko toje pačioje stovykloje. Kitą dieną Stanevičius su savo rinktine išėjo Žagarės (Šiaulių apskr.) kryptimi, o kun. Mackevičius ir Laskauskis nuvedė savo rinktines į Žaiginio (į p.-r. nuo Šiluvos) miškus.

1863 m. birželio 7 d. Raguva

Ukmergės apskrityje, Raguvos miškuose sukilėliai susišaudė su plk. Tennerio vora (2 gvardijos pėstininkų kuopos ir 0,5 gvardijos kazokų eskadrono).

1863 m. birželio 9 d. Varnionys

Ties Varnioniais (Šiaulėnų vlsč., Šiaulių apskr.) Kušleikos sukilėlių rinktinė susidūrė su plk. Narbuto (!) daliniais, kurie žygiavo iš Tytuvėnų. Nuo Kušleikos rinktinės prieš kautynes atsiskyrė M. Gedgaudo, Bičio ir Puidoko būriai. Bitis nuėjo į Šiaulių apskr. Kai rusai puolė Kušleikos rinktinę, Bitis ketino pulti rusų užnugarį, tačiau pasisekimo neturėjo. Tarp nukautų sukilėlių miške liko ir jo karininkas Daukša. Maskoliai palaikė jį Kušleika ir paskelbė, kad rinktinės vadas žuvo kautynėse.

1863 m. birželio 11 d. Bajėnai

Ši diena sukilėliams buvo nelaiminga. Ties Bajėnų kaimu (Babtų v., Kauno apskr.) papulkininkis Kornakovas su 2 pėst. kuopomis ir 0.5 gvardijos kazokų eskadronu puolė kun. Norvaišos rinktinę, kuri rinkosi Kampių kaimo miškuose. Maskoliai išstūmė sukilėlius iš miško ir ilgai juos persekiojo. Sukilėlių nuostoliai buvo labai dideli, nukauta ir sužeista apie 50 žmonių.

1863 m. birželio 15 d. yra ypač minėtina data sukilimo istorijoje. Tą dieną paskendo laivas, kuris vežė ginklus sukilėliams.

Dar pavasarį lietuvių sukilėlių vyriausybės atstovas Švedijoje Demantavičius ir lenkų sukilėlių vyriausybės atstovas Anglijoje Cviercakevičius nusipirko Anglijoje 1000 šautuvų, 750 kardų, 200 iečių, 100.000 užtaisų šautuvams, 50 centnerių parako, 2.000.000 kapsulių ir 3 patrankas. Tai visa pakrovė į anglų laivą, kuris turėjo atvežti į Žemaitiją. Laivo įgula buvo iš įvairių tautybių savanorių, čia būta prancūzų, italų, anglų, vokiečių, šveicarų, belgų, vengrų, olandų, charvatų, ir net rusų revoliucionierių, pabėgusių iš Rusijos į užsienį. Rusų revoliucionieriai rėmė sukilėlius prieš carą ir vyriausybę. Ekspedicijai vadovavo plk. Lapinskis, senas karininkas, kuris ilgą laiką kariavo Kaukaze prieš rusus kalniečių gretose ir buvo jų pramintas Tefik-Beju. Įgulos tarpe buvo ir rusų šnipas, taigi rusai pasirengė pasitikti laivą. Rusai pasiuntė prieš vieną sukilėlių laivą savo Baltijos jūrų laivyną, be to dar sustiprino krantų apsaugą. Anglų laivo kapitonas atgabeno ginklus ir sukilėlius į Švediją, tačiau toliau vykti atsisakė. Švedai, nenorėdami susipykti su rusais, negalėjo leisti sukilėliams atvirai rengtis kovai su rusais švedų uostuose, todėl jie sukonfiskavo visus ginklus, liko apie 40 šautuvų ir kardų. Teko krauti likusius šautuvus ir šaudmenis į kitą laivą. Naktį mėginta priplaukti prie Klaipėdos ir ten išlipti. Tačiau pakilo audra ir ekspediciją ištiko nelaimė. Baltijos jūros bangose žuvo 19 žmonių. Jie jau buvo išlipę iš laivo ir įsėdę į 2 valtis. Pirmoji valtis apvirto. Plk. Lapinskis grįžo į Angliją. Vėliau sukilėlių vyriausybė mėgino dar kartą vežti ginklus į kraštą. Buvo nupirkti 3 laivai. Vieną jų sulaikė ispanių valdžios organai Malagos uoste. Laivo kapitonas ir įgula buvo suimti, rasti ginklai ir šaudmenys sukonfiskuoti. Tolimesni mėginimai įkurti savo laivyną nepavyko: trūko lėšų.

1863 m. birželio 16 d. įvyko du susirėmimai tarp sukilėlių ir Rusijos kariuomenės dalinių. Pirmasis – ties Pakernavės kaimu (tarp Rūdiškių ir Valkininkų, Vilniaus krašte), antrasis – ties Zigmantiškių kaimu, arčiau prie Valkininkų. Sukilėliams teko pasitraukti. Rusai persekiojo sukilėlius ir kitą dieną.

1863 m. birželio 18 d. 3-ojo rusų šaulių bataliono dvi kuopos iš Šiluvos puolė Laskauskio ir kun. Mickevičiaus sukilėlių rinktines tarp Žaginio bažnytkaimio (Raseinių apskr.) ir Bardiškių viensėdžio. Sukilėlių buvo apie 600, iš jų 80 raitųjų. Priešo puolimas buvo staigus. Sukilėliams teko trauktis. Susišaudyme buvo nukauti keli rusų karininkai, todėl rusų daliniai nepersekiojo besitraukiančių sukilėlių.

1863 m. birželio 20 d. buvo net 3 susirėmimai. Žemaičiuose Povilo Šimkevičiaus sukilėlių rintinė iš Šaukėnų žygiavo į Rietavą pasiimti ginklų. Ties Kelme (Raseinių apskr. ) sukilėliams pastojo kelią mjr. Tryzmos vedamos dvi Estlandijos pulko kuopos ir pasienio apsaugos raiteliai. Sukilėliai prasimušė ir žygiavo toliau Rietavo link. Ties Alytaus miestu Suzino sukilėlių rinktinė susidūrė su rusų gvardijos pėstininkais ir kazokais. Po trumpo susišaudymo sukilėliai, nukovę vieną rusų karininką ir 3 kazokus, nužygiavo į Seirijus.

Tą pat dieną Suzino padėjėjas Glazeris gabeno prisidėjusius prie sukilimo kaimiečius iš Zapyškio į Balbieriškį. Sukilėlių naujokai nebuvo ginkluoti, važiavo vežimu kaip paprasti ūkininkai. Prienų miškuose šią gurguolę puolė kazokai. Glazeris nušovė iš medžioklinio dvivamzdžio 2 kazokus., tačiau ir pats žuvo. Kaimiečiai negalėjo priešintis ginkluotiems kazokams ir pasislėpė miške.

1863 m. birželio 21 d. rusų kariuomenės daliniai, vedami plk. Skordulos ir kpt. Sterno von Gwiazdovskio susijungė ir puolė sukilėlius, įsitvirtinusius Dusios ežero rajone. Ten susirinko nemažos jėgos. Hlasko ir Brandžio sukilėlių rinktinės susijungė su Suzino sukilėliais, kurie atžygiavo iš Alytaus. Kautynės buvo labai karštos. Ties Straigiškių kaimu (kituose šaltiniuose – Staciškių) narsusis Suzinas stengėsi parodyti pavyzdį savo karimas, ginkluotiems šautuvais ir dalgiais. Tačiau dėl smarkios rusų kareivių ugnies tik tik 20 sukilėlių pasekė savo vado pavyzdžiu.

Suzinas krito pervertas maskolio kulkos. Iš kautynių aprašymo matosi, kad sukilėlių vadai dar nebuvo supratę savitarpinės pagalbos reikšmės. Štai, kai Suzinas atkakliai kovojo su priešu, Hlasko sukilėliai laukė, kas bus toliau. Karininkas Radlauskas prašė duoti jam žmonių, nes rengėsi pulti priešo užnugarį. Hlasko davė jam 12 sukiėlių. Tai ir buvo visa parama. Be Suzino šiose kautynėse buvo nukauti 32 sukilėliai ir 30 sužeista. Apie tiek nustojo ir rusai.

Kitą dieną nukauti kautynėse buvo palaidoti miškelyje ties Straigiškių kaimu. Suzino palaikai buvo nvežti į Seirijus. Ten ir buvo plaidotas šis drąsus sukilėlių vadas. Tą pat dieną per susirėmimą ties Rūdiškių miesteliu (Vilniaus krašte) Balio Narbuto rinktinėje nukauta apie 30 žmonių.

1863 m. birželio 22d., Draginių kautynės. Šią dieną įvyko garsios Draginių (Šiaulių apsk., Papilės v.) kautynės Žemaičiuose. Tarp Papilės ir Akmenės susirinko Balio Dluskio ir Bronislauskio sukilėliai. Prie jų prisijungė Telšių apskrities sukilėlių karo viršininko Aleksandraičio (Groso) būrys. Vėliau dar atėjo pabėgęs iš rusų kariuomenės plk. Antanas Jasinskis su savo žmonėmis. Taip sukilėlių susirinko apie 400; visi buvo gerai apginkluoti atimtais iš priešo kariniais šautuvais, o taip pat ir medžiokliniais šautuvais. Sukilėliai stovyklavo miške, rengėsi pulti priešą. Tačiau priešas pats puolė pirmas. Čia veikė geriausieji rusų šauliai, imperatoriaus šaulių bataliono 2 kuopos. Juos vedė rusų šnipai, vietos gyventojai. Iš pradžios, anksti rytą, rusai stengėsi apsupti sukilėlius ir priremti juos prie balos. Sukilėliai pradėjo šaudyti. Taiklūs šūviai greit praretino rusų grandines. Apie 7val. ryto rusų voros vadas sutraukė savo šaulius į vorą ir, prijungęs prie jos dalį rezervo, puolė sukilėlių stovyklą ir gurguolę. Rusų vora artinosi greit, būgnininkai ir trimitininkai skatino imperatoriaus šaulius karingais savo muzikos instrumentų garsais. Priešo puolimą sulaikė trečia ir iššaukta iš rezervo pirma sukilėlių kuopa. Kelios minutės smarkios ugnies ir priešas pradėjo trauktis. Imperatoriaus šauliai tikėjosi pabėgti per pelkes.Tačiau pelkės buvo gilios, o žemaičiai šaudė labai taikliai; šiose kautynėse žuvo dvi priešo kuopos, kas liko gyvas, pabėgo ir slapstėsi miškuose. Sukilėliams teko daug gerų šautuvų, tačiau ir jiems kautynės brangiai kaštavo. Nors nuostoliai nebuvo dideli (nukauta7, sužeista 6), tačiau tai buvo geriausieji sukilėlių karininkai, jų tarpe gyd. Aleksandras Šilingas, stud. Jančiauskas, gyd. Lipskis, karin.Venckevičius ir kiti. Apie 11 val. atsiskubino rusų pagalba, naujos jėgos. Tačiau Dluskio sukilėliai jau buvo apsiginklavę geriausiais imperatoriaus šaulių šautuvais (štuceriais). Priešas nesiartino arčiau kaip per 500-600 žingsnių. Po valandos rusai pasitraukė į Papilę. Buvo nukauta 20 kareivių. Sukilėlių nukauta 2 žmonės(vienas jų narsus karininkas V. Barkauskas), sužeista tiek pat.

1863 m. birželio 23 d., Enčikų dvaras. Dahleno raitųjų sukilėlių būrys susidūrė ties Enčikų dvaru (Simno v., Alytaus apskr.) su priešu.

1863 m. birželio 24 d. sukilėlių susirėmimai su priešu vyko net 4 vietose. Ties Šumais (Vilniaus krašte, netoli nuo Rodūnės) rusų plk. Vlasovo vora (3 kuopos ir 0.5 šimtinės kazokų) užpuolė Paradausko sukilėlių rinktinę ir išvaikė sukilėlius, kurie išsislapstė po miškus.

Ties Giedraičiais (Ukmergės apskr.) plk.Timofejevo vora (3 gvardijos pėstininkų kuopos ir kazokai), apsupo Albertaus (Albertinskio) sukilėlių rinktinėlę. Sukilėliai subėgo į miškelį prie pat miestelio; jie buvo menkai ginkluoti ir nuvarginti nuolatinių rusų persekiojimų.Be to ir pozicija buvo netinkama. Giedraičių kautynės virto skerdynėmis: iš 122sukilėlių nukauta 15, paimta į nelaisvę 47. Kiti paspruko. Kautynėse žuvo ir pats vadas Albertus.

Ties Mantviliškiais gen.mjr. Čertkovo batalionas, žygiavęs iš Panevėžio į Raseinius ir persekiojęs kun. Mackevičiaus ir Laskauskio rinktines, puolė sukilėlius ir privertė juos trauktis. Kun. Mackevičius su savo rinktine (200 žmonių), atsiskyrė nuo Laskauskio ir pradėjo veikti savarankiškai.

Ties Linkuva (Šiaulių apskr.) laimė šyptelėjo sukilėliams. Dvi rusų pėstininkų kuopos iš Bauskos ir kuopa iš Skaistkalnės ( Kuršas) susijungė Pasvalyje ir puolė kun. Jachimavičiaus ir grafo Tiškevičiaus sukilėlių rinktines ties Linkuva. Rusams vadovavo plk.Manteuffelis. Rusų voros buvo išardytos ir jie pasitraukė į Saločius, prie Kuršo sienos.

1863 m. birželio 25d. susirėmimai buvo 2 vietose. Tarp Švenčionių ir Lentupio (Vilniaus krašte), ties Laktėnais plk. Mazancevas su pėstininkų kuopa ir kazokais išvaikė nedidelį sukilėlių būrį. Ties Beržnyku (Seinų apskr.) Viktoro Hlasko ir Čempinskio (arba Ličbinskio), nukauto Suzino įpėdinio, sukilėlių rinktinės gurguolę puolė rusų mjr. Karlstedto vora ir atėmė gurguolę.

1863 m. birželio 26 d. vėl buvo 2 susirėmimai: vienas rytuose (Vilniaus krašte), kitas - Žemaičiuose.

Ties Pastoviais Leono Čechavičiaus sukilėlių būrys, kuris atsiskyrė nuo Švenčionių apskrities sukilėlių rinktinės po kautynių VI. 5 d., buvo apsuptas rusų. Trys sukilėliai krito, o 8 kartu su vadu pakliuvo į priešo rankas.

Žemaičiuose šiaulietis Paulinas Bagdonavičius sužinojo, kad į Varnius atvyko 80 dragūnų. Jis vykusiai prisitaikė prie aplinkybių. Į Varnius važiavo žydų vežimai, nes ten turėjo būti jomarkas. Sukilėliai pasislėpė už vežimų. Sukilėliai suėmė dragūnų išstatytas sargybas ir puolė miestelį. Nusigandę dragūnai be mundurų ir ginklų pabėgo į laukus. Sukilėlių raiteliai, pasiųsti persekioti rusų dragūnus, staiga susidūrė miestelio rinkoje su dviem rusų Narvos pėstininkų pulko kuopomis, kurioms vadovavo kpt. Trunkovskis. Kuopos atvyko iš Raseinių tuo pat metu, kaip ir sukilėliai. Sukilėlių būrys, Palčiausko vadovaujamas, buvo pasiųstas į kitą Varnelės upelio pusę, o pats Bagdonavičius su kitu būriu užėmė smuklę upelio pakrantėje. Keturis kartus maskoliai atakavo smuklę, bet buvo atremti. Tik vakare rusams pavyko padegti smuklę. Bagdonavičius buvo sužeistas, bet sukilėliai jo nepametė ir perkėlė į kitą upelio pusę. Abu būriai susijungė. Sužeistam Bagdonavičiui teko kuriam laikui pasitraukti iš sukilėlių gretų ir pasigydyti.

1863 m. birželio 28 d. Rusai manė, kad Suvalkų krašto pietuose susirinkoapie 10.000-12.000 sukilėlių. Todėl jų jėgos šiame krašte buvo sustiprinto iki 23pėstininkų pulkų, 600 pasienių apsaugos pėstininkų ir 700 raitelių, 7 husarų eskadronų, 3 kazokų šimtinių (eskadronų) ir 8 artilerijos patrankų. Kariuomenės daliniai buvo pastatyti Augustave, Seinuose, Suvalkuose, Kalvarijoje ir Raigarde. Sukilėlių rinktinė, plk. Ramatausko (Vavro) vedama, traukėsi iš Štabino (Augustavo apskr.) miškų į š.rytus. Rinktinėje buvo apie 600 sukilėlių. Prieš juos buvo išstatytos 4 rusų voros, daugiau kaip 11 kuopų. Priešai susidūrė auštant tarp Gruškų ir Mikaševos (Augustavo apskr.). Sukilėliai pasitraukė į pietus, jų rinktinėje buvo nukauta 18 ir sužeista 25 žm. Rusų kariuomenės daliniai nustojo apie 100 karių.

1863 m. birželio 29 d. rusai persekiojo tą pačią rinktinę ir smarkiai sumušė sukilėlius ties Krosne (Augustavo apskr.). Po kautynių rinktinės vadas surinko dar apie 400 žm. Vien tik 48 raiteliams, kuriems vadovavo mjr. V. Rekliauskas, pavyko tvarkingai pasitraukti į Lomžos guberniją Lenkijoje. Sužeisti sukilėliais pakliuvo į priešo rankas, jų buvo 17, be to dar 4 nukauta.

1863 m. birželio 30 d. B. Dulskio (Jablonauskio) rinktinė susidūrė ties Pajūriu (Tauragės apskr.) su maskolių plk. Puškino vora(3 pėst. kuopos ir 0,5 rait. eskadrono). Sukilėliai tvarkingai pasitraukė. Po kautynių Dluskis pasitraukė iš pareigų ir išvyko iš Lietuvos, sukilėliai prisijungė prie Stanevičiaus rinktinės.

-------------

7 maja 1863 r. Bitwa pod Medejkami

Oddział wojsk rosyjskich pod dowództwem mjr Merlina zaatakował lewą kolumnę powstańców (1.i 2. batalion Bolesława Kołyszki). Zaczął się pojedynek ogniowy. Na pomoc Kołyszce pośpieszył 4-ty batalion Antoniewicza, wkrótce dołączyły również inne bataliony kolumny centralnej. Po półtorej godziny walki kolumna mjra Merlina została rozbita. Wojska rosyjskie poniosły dotkliwe straty w liczbie 65 zabitych i 75 rannych. Rosjanie wycofali się. Kołyszko proponował Sierakowskiemu pościg oddziałów Ganeckiego, jednak ów wolał zaniechać pościgu, ponieważ chciał zaczekać nadejścia batalionów księdza Mackiewicza. Powstańcy zatrzymali się nieopodal folwarku Hudyszki.

8 maja 1863 r. bitwa pod Świrplenami

Oddział mjra Hilsebacha zaatakował partie powstańcze pod dowództwem Lutkiewicza i Jasińskiego kierujące się w stronę Birż. Po krótkiej walce pod wsią Świrpleny powstańcy zostali rozbici i zmuszeni do odwrotu.

8 maja 1863 r. bitwa pod Hudyszkami

Tego samego dnia kolumna gen. Ganeckiego starła się ze zgrupowaniem Sierakowskiego. Na początku walki celny ogień powstańców zmusił Rosjan do wycofania się. Niestety, po kilku godzinach walki Rosjanie zwyciężyli. Sierakowski został ciężko ranny. Leżąc pod drzewem, wciąż wydawał rozkazy. Na pomoc przybyły bataliony ks. Mackiewicza, jednak powstańcy byli już rozproszeni i wycofywali się. Ks. Mackiewicz nie mógł ustalić, w którym miejscu musiałby zaatakować przeciwnika, dlatego też nie włączył się aktywnie do walki. Ciężko ranny Sierakowski został wywieziony z pola walki, na swojego następcę wyznaczył Ignacego Laskowskiego. Zostali zabici bohaterscy wodzowie batalionów – Antoniewicz i Żarski. Wśród zabitych powstańców znaleźli się oficerowie: Gieysztor, Okulicz i Stoma. Wojska powstańcze straciły około 200 zabitych i rannych.

9 maja 1863 r. bitwa pod Sznurkiszkami

Pod wsią Sznurkiszki rozegrał się ostatni tragiczny akt walk wojsk gen. Sierakowskiego. Laskowski usiłował zebrać powstańców, którzy po bitwie pod Hudyszkami rozproszyli się po lasach. Niespodziewanie obóz powstańczy został zaatakowany przez oddział wojsk rosyjskich. Kosynierzy ks. Antoniego Mackiewicza przez godzinę utrzymywali swoje pozycje, broniąc taboru z rannymi powstańcami i ich dowódcami. Chociaż udało się ich wywieźć z pola walki, to jednak w nocy wojska rosyjskie otoczyły dwór w Krosztach i zabrali tabor. Ranni Sierakowski, Kołyszko, Stanisław Kozakowski, Michał Staniszewski, Kossakowski oraz innych 18 powstańców zostali przez wroga wzięci do niewoli. Tak zakończył się pochód Sierakowskiego do Kurlandii. Laskowski i ksiądz Mackiewicz na czele 400 powstańców wycofali się do powiatu poniewieskiego. W lasach pod miasteczkiem Podbrzezie (lit. Paberžė) (powiat kiejdański) dołączyło do nich jeszcze około 600 osób.

Po upływie dwóch dni, 11 maja, połączone oddziały Dłuskiego i Bronisławskiego zostały zaatakowane w lasach pod Sztemplami (lit. Stempliai, gmina Szweksznie, lit. Švėkšnos, powiat tauroski) przez 3 kompanie piechoty wojsk rosyjskich i stu jeźdźców straży granicznej. W walce został zabity oficer, były student Leon Daraszkiewicz.

12 maja 1863 r. bitwa pod Sztemplami

Następnego dnia oddziały Dłuskiego i Bonisławskiego stawiły czoła wojskom rosyjskim, wzmocnionym przez 5 kompanii. Powstańcy dwukrotnie robili na wroga zasadzkę: ukrywszy się za drzewami, czekali na zbliżenie się Rosjan na odległość 20–50 kroków, następnie otwierali ogień. Niewielki oddział powstańczy (około 150 osób) przez cały dzień odpierał atak 8 wrażych kompanii. Wreszcie Rosjanie zaczęli się wycofywać. Powstańcy powstrzymali się jednak przed pościgiem, ponieważ nie chcieli ujawniać swojej małej liczebności.

W tym samym dniu, 12 maja, kolumna lejbgwardii rosyjskiej pod dowództwem pułkownika Alchazowa zaatakowała tworzący się „wśród bagien grodzieńszczyzny” oddział powstańczy pod wodzą Bolesława Narbutta (brata poległego Ludwika). Bitwę stoczono przy rzece Kotra (biał. Котра, lit. Katra) w powiecie lidzkim.

14 maja 1863 r. Bejsagoła

Pod Bejsagołą (powiat kiejdański) Rosjanie rozbili oddział Giełguda składający się z 250 piechoty i 30 jeźdźców. Powstańcy stracili cały zapas nabojów oraz swój tabor. Dowódca oddziału z kilkoma powstańcami dołączył do oddziału ks. Mackiewicza i Laskowskiego, których obozy były w lasach pod Krokami (lit. Krakės) w powiecie kiejdańskim.

16 maja 1863 r. Mińcza

Batalion Kaspra Małeckiego był wysłany przez Sierakowskiego ze wsi Kniebie (Terezbor) do powiatu wiłkomierskiego w celu wyśledzenia wojsk rosyjskich gen. Ganeckiego. Po wykonaniu zadania batalion wymaszerował do Taurogiń (okręg uciański). Pod dworem w Mińczy około godziny piątej po południu oddział powstańców stoczył walkę z kolumną płk. Półtorackiego (2,5 kompanii grenadierów i pół szwadronu gwardii kozaków uralskich). Niespodziewany atak powstańców zmusił wroga do odwrotu. Wśród rosyjskich żołnierzy było 8 zabitych i 13 rannych. Powstańcy kontynuowali swój pochód w stronę Łabonar.

19 maja 1863 r. Żyżmory

Drugi oddział powstańczy powiatu trockiego, który pozostawał w lasach nieopodal Żyżmor, stoczył walkę z pięcioma kompaniami rosyjskiej piechoty pod wsią Polimsza (gmina Żyżmory). Powstańcy zostali rozbici, reszta uciekła do lasów. Straty po stronie powstańców: 16 zabitych, 16 rannych, wielu wzięto do niewoli; Rosjanie ponieśli straty w liczbie 24 zabitych i rannych.

19 maja 1863 r. Stokliszki

W tym samym dniu oddział kozaków z Oran spotkał pod Stokliszkami resztę powstańców uciekających z walki pod wsią Polimsza. Powstańcy zostali ostatecznie rozbici.

14 maja 1863 r. Bejsagoła

Pod Bejsagołą (powiat kiejdański) Rosjanie rozbili oddział Giełguda składający się z 250 piechoty i 30 jeźdźców. Powstańcy stracili cały zapas nabojów oraz swój tabor. Dowódca oddziału z kilkoma powstańcami dołączył do oddziału ks. Mackiewicza i Laskowskiego, których obozy były w lasach pod Krokami (lit. Krakės) w powiecie kiejdańskim.

16 maja 1863 r. Mińcza

Batalion Kaspra Małeckiego był wysłany przez Sierakowskiego ze wsi Kniebie (Terezbor) do powiatu wiłkomierskiego w celu wyśledzenia wojsk rosyjskich gen. Ganeckiego. Po wykonaniu zadania batalion wymaszerował do Taurogiń (okręg uciański). Pod dworem w Mińczy około godziny piątej po południu oddział powstańców stoczył walkę z kolumną płk. Półtorackiego (2,5 kompanii grenadierów i pół szwadronu gwardii kozaków uralskich). Niespodziewany atak powstańców zmusił wroga do odwrotu. Wśród rosyjskich żołnierzy było 8 zabitych i 13 rannych. Powstańcy kontynuowali swój pochód w stronę Łabonar.

19 maja 1863 r. Żyżmory

Drugi oddział powstańczy powiatu trockiego, który pozostawał w lasach nieopodal Żyżmor, stoczył walkę z pięcioma kompaniami rosyjskiej piechoty pod wsią Polimsza (gmina Żyżmory). Powstańcy zostali rozbici, reszta uciekła do lasów. Straty po stronie powstańców: 16 zabitych, 16 rannych, wielu wzięto do niewoli; Rosjanie ponieśli straty w liczbie 24 zabitych i rannych.

19 maja 1863 r. Stokliszki

W tym samym dniu oddział kozaków z Oran spotkał pod Stokliszkami resztę powstańców uciekających z walki pod wsią Polimsza. Powstańcy zostali ostatecznie rozbici.

21 maja 1863 r. Łabonary

Pod Łabonarami (okręg uciański) oddział Albertusa (Albertyńskiego), naczelnika wojennego rządu powstańczego powiatu wileńskiego (80 osób) połączył się odziałem Kaspra Małeckiego (naczelnika powiatu wiłkomirskiego). Oddział liczył 300 osób, wśród których było wielu chłopów. Oddział płk. Połtorackiego (3 roty piechoty i sotnia kozaków) zaatakował powstańców. W ciągu dwóch godzin walki Rosjanie stracili wielu ludzi: 25 żołnierzy poległo, 50 było rannych. Jako zdobycz wojenną powstańcy zabrali kilka koni, 20 karabinów, naboje, a także powóz hr. Szuwałowa. Straty po stronie powstańców były mniejsze: 10 zabitych, 6 rannych, 8 zabranych do niewoli.

21 maja 1863 r. Kalety

Między Augustowem i Sejnami działał oddział Józefa Konstantego Ramotowskiego („Wawra”), który objął dowództwo po dymisji Andruszkiewicza. Przeciwko powstańcom ruszyły 2 kolumny wojsk rosyjskich:  z Augustowa i Suwałk – 7 kompanii piechoty i oddział straży granicznej i kozaków, z miasteczek Wiejsieje i Kopciowo (lit. Kapčiamiestis) – 2 kompanie piechoty i oddział kawalerii. Walkę stoczono koło Kanału Augustowskiego i Czarnej Hańczy (rej. Kalety). Zwyciężyli powstańcy, chociaż ich straty wyniosły 14 zabitych i dwóch wziętych do niewoli.

21 maja 1863 r. Tryszki

W tym samym dniu na północnym zachodzie Litwy pod Tryszkami (powiat szawelski) liczne siły moskiewskie zaatakowały oddział Jana Staniewicza (Pisarskiego). 400 powstańców pod wodzą Staniewicza miało wyruszyć do Połągi w celu odebrania transportu broni i nabojów, przesłanego drogą morską z zagranicy. Rosjanie otoczyli powstańców, Staniewicz się wydostał z oblężenia, jednak 48 powstańców zginęło na polu walki, wśród nich dwaj Pietrzkiewiczowie oraz Jan Dowgird. Później zostali ujęci szlachcice żmudzcy: F. Kontrym, F. Chomiński oraz inni, moskale odebrali dwory od M. Tańskiego, A. Pancerzyńskiego i Pisanki. Oddział Jana Staniewicza wycofał się w głąb lasów Użwenty (powiat szawelski)

22 maja 1863 r. Poszławanty

Oddział Kamińskiego i Suzina (około 300 ludzi, wśród których 40 nie miało broni) pod wsią Poszławanty (Tartupsk) (powiat mariampolski) stoczył walkę z kolumną wojsk rosyjskich płk. Manowskiego (2,5 kompanii piechoty, sotnia kozaków, szwadron dragonów i 3 armaty). Straty były nieliczne, powstańcy wycofali się, ponieważ szanse na zwycięstwo z artylerią były marne.

23 maja 1863 r. Buda

Ten sam oddział powstańców został zaatakowany pod Budą (gmina Balwierzyszki, powiat mariampolski). Pojedynek ogniowy trwał około 3 godzin, 6 powstańców zostało lekko rannych, moskale zastrzelili kilku kosynierów w trakcie ich ucieczki do lasu. Po stronie Rosjan straty były liczniejsze: 15 zabitych, 20 rannych. Powstańcy kolejny raz wycofali się w głąb lasu, Rosjanie zaniechali pościgu.

25 maja 1863 r. Tryszki – Łokie

Oddział Moskali zaatakował powstańców między miejscowościami Tryszki i Łokie: ok. 20 zostało zabitych, wielu rannych, 15 wzięto do niewoli.

26 maja 1863 r. Szawkiany

Dwa oddziały moskali zaatakowały pod Szawkianami (powiat szawelski) oddział powstańczy Szymkiewicza, zabili dwóch oficerów, po stronie Rosjan zostało zabitych 13 żołnierzy. Powstańcy byli ścigani przez Rosjan aż do Wenty, wycofując się, spalili most, w ten sposób uwolnili się tak od pościgu wroga. Sam Szymkiewicz nie znał się na sztuce dowodzenia, wszystko załatwiali instruktorzy. Kiedy dwóch zostało zabitych w walce, trzeci z nich, Zienkiewicz, nie mógł zatrzymać uciekających powstańców.

29 maja 1863 r. Rogów

Na pomoc rosyjskiej załodze Rogowa (okręg poniewieski), składającej się z 2 rot piechoty, przybyła z Poniewieża jeszcze jedna rota oraz sotnia Kozaków. Pod Rogowem stacjonował oddział powstańców Żukowskiego. Wcześniej dowodził mu zbiegły z rosyjskiego wojska oficer Bronisław Lugajło. Na początku starcia powstańcy się zmieszali, ponieważ nieoczekiwano ataku wroga, część ratowała się ucieczką. Jednak wódz na czele strzelców dzielnie się bronił. Zginęło 83 rosyjskich żołnierzy, co stanowiło dotkliwą stratę dla takiego niedużego oddziału (wielkości batalionu). Po stronie powstańców zabito 17 osób, zginął też sam dowódca Żukowski. Podczas walk z wojska rosyjskiego zbiegł żołnierz, zabiwszy uprzednio innego żołnierza. Uciekinier został ranny, jednak zdołał przynieść powstańcom 6 rosyjskich karabinów.

31 maja 1863 r. Rudziszki – Olkieniki

W puszczy między Rudziszkami i Olkienikami (Wileńszczyzna) zjednoczone partie Wysłoucha, Sędka i Lubicza (ok. 500 osób) stoczyły walkę z czterema kompaniami Moskali. Po długiej wymianie ognia Rosjanie się wycofali, ponosząc znaczne straty. Zginął wówczas nawet jeden rosyjski pułkownik.

1 czerwca 1863 r. Użwenty

Po bitwie pod Tryszkami (21 maja) oddział Staniewicza pozostał w pobliskich w lasach przez dwa tygodnie, po czym wyruszył w stronę Użwent (powiat szawelski). Tu również przybył organizator powstańców w powiecie szawelskim Paweł Bogdanowicz, który przywiódł ze sobą stu uzbrojonych ochotników. Do lasów wokół Użwent ściągnęły również oddziały naczelnika wojennego województwa żmudzkiego Laskowskiego oraz księdza Mackiewicza. Oddziały te wracały po nieszczęśliwie zakończonych walkach pod Birżami (początek maja) w okręgu poniewieskim i tauroskim. W Użwentach powstańcy chcieli zdobyć broń, jednak jej nie było. Rosjanie ścigali powstańców, którzy mogli przemieszczać się jedynie nocą. Pod Użwentami połączyły się oddziały Laskowskiego, ks. Mackiewicza i Staniewicza. Dowodził Laskowski, który zarządził przygotowanie zasadzki na wroga. Plan się nie udał, ponieważ powstańcy uderzyli z zasadzki za wcześnie, zanim się Moskale zbliżyli na właściwą odległość, więc zabity został tylko jeden koń kozacki. Poważniejszej walki się nie odbyło, ponieważ Rosjanie, których było znaczniej mniej, zobaczywszy siły partii powstańczej, wycofali się. Następnego dnia Laskowski poprowadził powstańców do lasów w Kurtowianach, następnie do Cytowian (okręg rosieński). Tyły zabezpieczał oddział Staniewicza.

4 czerwca 1863 r. Sesiki

Dwa oddziały Gwardyjskiego Fińskiego Pułku pod dowództwem płk. Michajłowskiego zaatakowały powstańców pod Sesikami (powiat wiłkomierski). Liczebność partii powstańczej sięgała 900 osób: oddziały Albertyńskiego i K. Małeckiego (450 osób), oddział D. Małeckiego (60 jeźdźców i 60 piechoty), B. Olszewskiego (30jeźdźców), Oddziały W. Suzina, M. Kończy i Sawrymowicza (370 osób). Przed bitwą powstańcy podzielili się na dwie grupy, na czele których stanęli K. Małecki i Albertyński. Grupa Małeckiego została przez wroga wypchnięta. Powstańcy się wycofali. Straty były nieduże: 3 zabitych i 7 rannych, jednak 60 osób uciekło do lasu i rozproszyło się. Straty po stronie Rosjan były większe: ranny został dowódca kolumny płk. Michajłowski i kpt. Vasiliev, poza tym zostało dwóch zabitych i 15 rannych. Część Rosjan również uciekła do lasu, szacuje się, że było takich około 90.

5 czerwca 1863 r. Iża

Oddział powiatu święciańskiego Gustawa Czechowicza zaatakował kolumnę Moskali (półtora roty piechoty i oddział Kozaków) pod wsią Łupki nieopodal Iży (powiat wilejski). Powstańcy zdobyli 12 karabinów, lecz musieli się wycofać. Grupa powstańców (około 30 osób) została oddzielona i udała się do powiatu dźwińskiego. Straty powstańców: 6 zabitych, 8 rannych, Moskali: 17 zabitych i 25 rannych. Bitwa trwała 3 godziny, ponadto powstańcy byli zmęczeni po długim przemarszu.

6 czerwca 1863 r. Cytowiany

Kolumna wojsk rosyjskich płk. Narbuta (!) (2 oddziały piechoty i pół szwadronu dragonów) zaatakowała znienacka obóz powstańców, którzy zatrzymali się na nocleg pod Cytowianami. Straż tylna pod dowództwem Staniewicza zdołała odeprzeć wroga. Rosjanie stracili 9 żołnierzy i 1 oficera: dwóch zabitych i ośmiu rannych. Mniejsze straty były po stronie powstańców: 3 zabitych i 3 rannych. Moskale musieli się wycofać, powstańcy pozostali w obozowisku. Następnego dnia Staniewicz ze swoim oddziałem wyruszył w stronę Żagor (powiat szawelski), a ksiądz Mackiewicz i Laskowski poprowadzili swoje oddziały do lasów pod Żoginiami (lit. Žaiginys) (na południowy wschód od Szydłowa)

7 czerwca 1863 r. Rogów

W lasach wokół Rogowa (powiat wiłkomierski) powstańcy stoczyli potyczkę z kolumną płk. Tennera (2 gwardyjskie oddziały piechoty, pół szwadronu gwardyjskich Kozaków)

9 czerwca 1863 r. Worniany

Pod Wornianami (gmina Szawlany, powiat szawelski) powstańcy pod dowództwem Kuszłejki stoczyli bitwę z oddziałami płk. Narbuta (!), które nadciągnęły z Cytowian. Od partii Kuszłejki przed potyczką oddzieliły się oddziały M. Gedgowda, Bitisa i Pujdokasa. Bitis udał się do powiatu szawelskiego. Po ataku Rosjan na oddział Kuszłejki, Bitis miał zamiar uderzyć wroga z tyłu, jednak starania były nieskuteczne. Wśród powstańców śmierć w lesie poniósł oficer Dauksza, uznany przez Moskali za Kuszłejkę, więc ogłoszono, że zginął dowódca oddziału.

 

11 czerwca 1863 r. Bojany

To był nieszczęśliwy dzień dla powstańców. Oddział zgromadzony przez księdza Antoniego Narwojsza w lasach wokół wsi Kompie został rozbity pod wsią Bojany (gmina Bobty, powiat kowieński). Podpułkownik Kornakow na czele dwóch rot piechoty i pół szwadronu gwardyjskich Kozaków przypuścił atak i wyparł powstańców z lasu, po czym długo ich ścigał. Straty po stronie powstańców były duże, ponad 50 osób było zabitych i rannych.

12 czerwca 1863 r. Woszokiany

Kolumna rosyjskich wojsk płk. Michajłowskiego ścigała oddział Kaspra Małeckiego. Późnym wieczorem zaatakowała powstańców pod Woszokianami (gmina Traszkuny, powiat poniewieski). Powstańcy wycofali się, siedmiu z nich było rannych. Po stronie rosyjskiej – ranny 1 żołnierz.

12 czerwca 1863 r. Żyliny

W tym samym dniu doszło do potyczki oddziału Feliksa Kołyszki (36 osób) z rotą gwardyjską porucznika Wilkiena pod wsią Żyliny (gmina Hanuszyszki, powiat trocki). Kołyszko gromadził powstańców oraz broń w lasach po minionych nieszczęśliwych walkach. Po krótkiej wymianie ognia powstańcy wycofali się w stronę Olkienik, do oddziału Kołyszki dołączyło jeszcze 20 ludzi. W czasie potyczki Moskale schwytali jednego jeńca.

14 czerwca 1863 r. Dwór w Żywulciszkach

Nieopodal dworu w Żywulciszkach (gmina Sereje, powiat olicki) doszło do wymiany ognia między oddziałem powstańców a oddziałem kawalerii rosyjskiej.

15 czerwca 1863 r. Klęska wyprawy morskiej

To szczególnie ważna data w historii powstania: w tym dniu zatonął okręt wiozący powstańcom broń.

Jeszcze wiosną Józef Demontowicz, rzecznik rządu litewskich powstańców w Szwecji, i Józef Ćwierciakiewicz, przedstawiciel  polskiego Tymczasowego Rządu Narodowego w Anglii, kupili w Anglii 1000 karabinów, 750 mieczy, 200 kopi, 50 cetnarów prochu, 2 miliony kapsuł i 3 armaty. To wszystko było załadowane na angielski statek, który musiał dostarczyć ładunek na Żmudź. Załogę statku stanowili ochotnicy z różnych krajów, tam byli Francuzi, Włosi, Anglicy, Niemcy, Szwajcarzy, Belgowie, Węgrzy, Holendrzy, Chorwaci, a nawet rosyjscy rewolucjoniści, którzy uciekli z Rosji za granicę. Rewolucjoniści rosyjscy popierali walkę powstańców przeciwko carowi i rządowi. Wyprawa kierowana była przez płk. Łapińskiego, starego oficera, który długo walczył z Rosjanami na Kaukazie w szeregach górali, którzy nazwali go Tefik-bej. Wśród załogi znalazł się rosyjski szpieg, więc Rosjanie zarządzili kontrolę statku. Rosjanie wysłali przeciwko jednemu statkowi powstańców swoją flotę bałtycką, dodatkowo wzmocnili straż przybrzeżną. Angielski kapitan przywiózł broń i powstańców do Szwecji, jednak dalszej wyprawy odmówił. Szwedzi, nie chcąc narazić się Rosjanom, nie pozwolili powstańcom na otwarte przygotowanie się w porcie szwedzkim do walki z Rosjanami, więc skonfiskowali całą broń. Zostało około 40 karabinów i miecze. Musiano przeładować pozostałą broń i amunicję na inny okręt. Próbę lądowania podjęto w nocy w okolicach Kłajpedy. Jednak rozpoczęła się burza i cała wyprawa zakończyła się niepowodzeniem. W falach Morza Bałtyckiego zginęło 19 osób, które opuściły statek na dwóch łodziach. Pierwsza łódź się wywróciła. Płk. Łapiński wrócił do Anglii. Później Rząd Narodowy próbował ponownie dostarczyć broń do kraju. Kupiono trzy statki. Jeden z nich zatrzymały władze Hiszpanii w porcie w Maladze. Załoga statku oraz kapitan zostali aresztowani, znaleziono broń i skonfiskowano amunicję. Dalsze próby utworzenia własnej floty nie powiodły się z powodu braku funduszy.

16 czerwca 1863 r.

Odbyły się dwie potyczki. Pierwsza z nich miała miejsce pod wsią Pakiernowo (między Rudziszkami i Olkienikami, Wileńszczyzna), druga – pod wsią Zygmunciszki, bliżej Olkienik. Powstańcy musieli się wycofać. Rosjanie ścigali ich nawet następnego dnia.

18 czerwca 1863 r., Żoginie

Między Żoginiami (powiat rosieński) i Bordyszkami partie powstańcze Laskowskiego oraz ks. Mackiewicza zostały zaatakowane przez dwie roty Rosjan trzeciego pułku strzelców z Szydłowa. Powstańców było około 600, w tym 80 konno. Raptowny atak wroga zmusił powstańców do wycofania się. Podczas potyczki zginęło kilku oficerów rosyjskich, więc rosyjskie oddziały zaniechały pościgu.

20 czerwca 1863 r., trzy potyczki: Kielmy, Olita, Preny

Na Żmudzi oddział powstańczy Pawła Szymkiewicza wyruszył po broń z Szawkian do Retowa. Pod Kielmami (powiat rosieński) drogę powstańcom przecięły dwie roty estlandzkiego pułku piechoty mjra Tryzmy wraz z jazdą konną straży granicznej. Powstańcy zdołali się przebić i pomaszerowali dalej w stronę Retowa.
Pod Olitą oddział Suzina stoczył potyczkę z rosyjską piechotą gwardyjską i kozakami. Po krótkiej wymianie ognia, podczas której powstańcy zabili rosyjskiego oficera i trzech kozaków, oddział pomaszerował dalej w stronę Serej.
W tym samym dniu Glazer, pomocnik Suzina, prowadził ochotników, chłopów z Sapieżyszek do Balwierzyszek. Powstańcy–nowicjusze nie byli uzbrojeni, jechali wozem jak zwykli rolnicy. W lasach nieopodal Pren ów tabor zaatakowali kozacy. Glazer z myśliwskiej dwururki zabił dwóch kozaków, jednak sam też zginął. Chłopi nie mogli stawiać oporu uzbrojonym kozakom, więc uciekli do lasu.

21 czerwca 1863 r. Strajgiszki

Połączone dwa oddziały wojsk rosyjskich pod dowództwem płk. Skroduły i kpt. Sterna von Gwiazdowskiego zaatakowały umocnione stanowisko powstańców nieopodal jeziora Dusia. W ostrej walce uczestniczyły liczne siły powstańcze: oddziały Hłaski i Brandta połączone z oddziałami Suzina przybyłymi z Olity. Pod wsią Stragiszki (inne źródła podają też Staciszki) bohaterski Suzin starał się dawać przykład swoim żołnierzom uzbrojonym w strzelby i kosy. Jednak z powodu silnego ognia ze strony Rosjan tylko 20 powstańców poszło w ślad za wodzem. Suzin padł ugodzony kulą Moskali. Z opisu walki nasuwa się wniosek, że wodzowie powstańców nie nawykli jeszcze do niesienia wzajemnej pomocy. Oto w tej chwili, gdy Suzin bohatersko walczył z wrogiem, powstańcy Hłaski czekali na rozwój wypadków. Oficer Radłowski prosił o przydzielenie mu ludzi, by zaatakować wroga od tyłu. Hłasko dał mu 12 – taka była jego cała pomoc. Oprócz Suzina było zabitych 32 powstańców, 30 – rannych. Podobne straty były po stronie Rosjan.

Zabitych pochowano następnego dnia w lesie pod wsią Strajgiszki. Ciało Suzina zabrano do Serej, gdzie też pochowano tego bohaterskiego wodza.
W tym samym dniu oddział Bolesława Narbutta stoczył potyczkę pod Rudziszkami (Wileńszczyzna). Zginęło około 30 powstańców.

22 czerwca 1863 r. Draginie

W tym dniu stoczono ważną bitwę pod Draginiami (powiat szawelski, gmina Popielany). Między Popielanami i Okmianami skupiły się partie Bolesława Dłuskiego i Bronisławskiego. Do nich dołączył oddział Aleksandrowicza (Grossa), naczelnika powstańców okręgu telszańskiego, następnie oddział zbiegłego z rosyjskiego wojska płk. Antoniego Jasińskiego. W ten sposób zgromadziło się około 400 powstańców, którzy byli dobrze uzbrojeni w zdobyte od wroga karabiny oraz myśliwskie strzelby. Powstańcy, planując wypad na wroga, obozowali w lesie. Jednak wróg zaatakował pierwszy. W starciu brały udział dwie rosyjskie roty celnych strzelców batalionu tzw. carskiej rodziny, które były miały za przewodników miejscowych mieszkańców, rosyjskich szpiegów. Na początku walki, wczesnym rankiem, Rosjanie starali się otoczyć powstańców i przyprzeć ich do błota. Powstańcy otworzyli ogień. Celnymi strzałami udało się rozproszyć szeregi wroga. Około 7 rano wódz kolumny rosyjskiej skupił swój oddział, dołączył do niego rezerwę, po czym przypuścił atak na obóz powstańców i ich tabor. Kolumna wojsk rosyjskich przybliżała się w szybkim tempie, słychać było dźwięki bębna i trąb, zagrzewających strzelców rosyjską wojenną muzyką. Atak wroga odparła trzecia oraz rezerwowa pierwsza rota powstańców. Kilka chwil zażartej walki ogniowej wystarczyło, by wróg zaczął się cofać. Strzelcy batalionu tzw. carskiej rodziny chcieli uciekać przez bagna, które jednak okazały się głębokie. W tym samym czasie trwał celny ogień Żmudzinów. W czasie tej bitwy rozbito dwie roty przeciwnika, żywi zaś ukryli się w lasach. Powstańcy zdobyli dużo dobrej broni, chociaż straty podczas tej walki nie były bardzo duże (zginęło 7, rannych było 6), jednak śmierć ponieśli najlepsi oficerowie. Wśród nich zginął lekarz Aleksander Szylling, student Janczewski, lekarz Lipski, oficer Więckiewicz i i inni. Około godziny 11 Rosjanom przybyły posiłki, jednak powstańcy Dłuskiego byli uzbrojeni w świeżo zdobyte strzelby (sztucery), więc wróg nie mógł się zbliżyć więcej niż na 500-600 kroków. Po godzinie Rosjanie wycofali się do Popielan. Zabito 20 żołnierzy. Zginęło 2 powstańców (jednym z nich był bohaterski oficer W. Borkowski), tyluż było rannych.

23 czerwca 1863 r. Dwór w Janczykach

Oddział kawalerii Kazimierza Dahlena stoczył potyczkę z wrogiem nieopodal dworu w Janczykach (gmina Simno, okręg olicki).
24 czerwca 1863 r. 4 bitwy: Szumy, Giedrojcie, Montwiliszki, Linków
Pod Szumami (Wileńszczyzna, nieopodal Radunia) partia powstańcza Paradowskiego została zaatakowana przez kolumnę wojsk rosyjskich pod dowództwem płk. Własowa (3 roty i pół setki kozaków). Powstańcy zostali rozbici i ukryli się w lesie.

Pod Giedrojciami (powiat wiłkomierski) nieliczny oddział powstańców Albertusa (Albertyńskiego) został wzięty w okrążenie przez kolumnę płk. Timofiejewa (3 roty piechoty i kozaków). Powstańcy uciekli do lasów nieopodal samego miasteczka. Ochotnicy byli słabo uzbrojeni, zmęczeni ustawicznym pościgiem, poza tym zajęta pozycja bojowa była nieodpowiednia. Bitwa pod Giedrojciami zakończyła się krwawą jatką: wśród 122 powstańców śmierć poniosło 15, 47 wzięto do niewoli. Inni uciekli. W Walce zginął sam dowódca Albertus.
Pod Montwiliszkami batalion generała mjra Czertkowa, udający się z Poniewieża do Rosień, ścigał oddziały ks. Mackiewicza i Laskowskiego. Powstańcy zmuszeni zostali do wycofania się. Odział ks. Mackiewicza oddzielił się od partii Laskowskiego i zaczął działania samodzielne.

Pod Linkowem (powiat szawelski) szczęście uśmiechnęło się do powstańców. Dwie roty piechoty rosyjskiej z Bowsku i Szemberku (Kurlandia) pod dowództwem płk. Manteuffela połączyły się w Poswolu, następnie zaatakowały partie powstańcze ks. Jachimowicza i hr. Tyszkiewicza pod Linkowem. Kolumna rosyjska została rozbita i wycofała się do Sałat (na granicy z Kurlandią).

25 czerwca 1863 r,. 2 bitwy: Łokciany, Berżniki

Pod Łokcianami (wieś między Święcianami i Łyntupami, Wileńszczyzna) rota piechoty płk. Mazanceva wraz z kozakami rozbiła nieduży oddział powstańców.
Pod Berżnikami (powiat sejneński) oddział Wiktora Hłaski i Czempińskiego (vel Liczbińskiego), następców poległego Suzina, został zaatakowany przez kolumnę wojsk rosyjskich mjr. Karlstedta. Powstańcy stracili tabor.

26 czerwca 1863 r. 2 bitwy: Postawy (Wileńszczyzna), Wornie (Żmudź)

Pod Postawami oddział Leona Czechowicza, który oddzielił się od partii powstańczej powiatu święciańskiego po bitwie 5 czerwca, został okrążony przez Rosjan. Zginęło trzech powstańców, ośmiu wzięto do niewoli. Do niewoli trafił sam dowódca.

W tym czasie na Żmudzi do miasteczka Wornie maszerowało 80 dragonów, o czym dowiedział się szawlanin Paweł Bogdanowicz. Do Worń ściągały również żydowskie wozy na jarmark miejski. Powstańcy pod przykryciem wozów usunęli rozstawione na drodze straże i wdarli się do miasta. Przestraszeni Rosjanie bez mundurów i broni uciekli po okolicznych polach. Kawaleria powstańcza podjęła pościg, jednak na rynku miejskim zderzyła się z dwiema rotami piechoty przybyłymi w tym samym czasie z Rosień pod dowództwem kapitana Trunkowskiego. Oddział powstańczy pod wodzą Palczewskiego posłano na drugi brzeg rzeki Wornienki, oddział zaś Bogdanowicza zajął karczmę po tej stronie rzeki. Rosjanie czterokrotnie przypuścili atak na karczmę, jednak zostali odparci. Dopiero wieczorem Rosjanom udało się ją zająć. Rannego Bogdanowicza towarzysze broni przeprawili na drugi brzeg rzeki, następnie oba oddziały się połączyły. Bogdanowicz