EPA nuotrauka

Rusijos rašytojų sąjunga ir knygynų tinklas „Буквоед“ pranešė kuriantys naują socialinį tinklą, skirtą profesionaliems literatams. Pasak kūrėjų, socialinis tinklas reikalingas tam, kad jauni rašytojai galėtų susipažinti su patyrusiaisiais, gautų iš jų rekomendacijų, varžytųsi literatūrinėse dvikovose ir keltų savo reitingus, rinkdami „laikus“. Socialinis tinklas vadinsis „Kozma“. Na ką, gal ir mums metas kurti tokį tinklą? Pavadintume „Skerdžiumi“ arba „Kliudžiau“ ir varžytumės tarpusavy, rinktume „laikus“. Kam dar rašyt kažkokią prozą ar poeziją?

Vertimo vergai

Situacija, kurią dabar aprašysiu, kuo puikiausiai galėtų tikti Dantės „Pragaro“ iliustracijai ar būti sukurta viename iš jos kaltininko – bestselerių autoriaus Dano Browno romanų. Beveik du mėnesius vienuolika žmonių buvo uždaryti požeminiame bunkeryje Italijoje ir priversti kiekvieną dieną versti naujausią Dano Browno romaną „Inferno“ į keletą užsienio kalbų.

Dano Browno leidėjai taip troško, kad bestseleris vienu metu pasirodytų keliomis kalbomis, kad pasamdė 11 vertėjų iš Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Brazilijos ir Vokietijos, bei vasario mėnesį pasodino juos į bunkerį. Vertėjai dirbo septynias dienas per savaitę iki aštuonių vakaro belangėje, itin saugomoje patalpoje, esančioje Italijos didžiausios leidyklos „Mondadori“ būstinėje Milane.

Iš šių vienuolikos nelaimėlių buvo atimti mobilieji telefonai, juos saugojo ginkluota apsauga. Jų nešiojamieji kompiuteriai buvo pritvirtinti prie stalų, o internetu jie galėjo naudotis tik per vieną bendrą stebimą kompiuterį.

Nors vertėjai valgė „Mondadori“ darbuotojų valgykloje, kiekvienam iš jų buvo sukurta  vadinamoji „legenda“ – priedanga, slepianti jų tikruosius vardus ir darbo pobūdį. Vertėjams išėjus pietauti ar miegoti, Browno romano rankraščiai būdavo surenkami ir užrakinami seife.

Vertėjais buvo nepasitikima, todėl iš jų buvo griežtai pareikalauta niekada tarpusavyje neaptarinėti romano siužeto, išeinat ir įeinant į bunkerį kiekvienąkart pasirašyti ir nurodyti priežastį, kodėl jis buvo paliktas (pvz., „išėjau parūkyti“ ar „nuėjau gerti kavos“).

Anglų kalba parašytų bestselerių vertimai paprastai pasirodo praėjus tam tikram laikui po originalo leidimo, tad šitaip leidėjai praranda kažkiek pelno. Todėl buvo nuspręsta, jog „Inferno“, naujausias Dano Browno romanas, pasirodys vienu metu angliškai, prancūziškai, ispanų, katalonų, vokiečių, italų ir portugalų kalbomis.

Viena iš trijų vertėjų į italų, Annamaria Raffo, vėliau sakė, kad pripratusiems namie dirbti profesionalams šios naujos darbo sąlygos iš pradžių atrodė slegiančios, bet į darbo pabaigą bunkeryje vyravo „žaidimų aikštelės atmosfera“.

„Inferno“ – ketvirtasis Dano Browno romanas, pasakojantis apie profesoriaus Roberto Langdono nuotykius, kurie šį kartą bus susiję su Dantės „Pragaru“. Pats Brownas sako, kad turi idėjų dar dvylikai panašių romanų. Nežinia, ar tai vertinti kaip pažadą, ar kaip grasinimą.

Gal reikėtų leidėjams pasiūlyti uždaryti poną Browną į bunkerį ir neišleisti tol, kol visų dvylikos neparašys?

Literatūrinė žvalgyba

O štai JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pareigūnai rašo recenzijas romanams apie šnipus ir publikuoja jas savo profesiniame žurnale „Studies in Intelligence“ (Žvalgybos tyrimai). Geriausių romanų apie šnipus autoriumi profesionalai pripažįsta ir lietuvių skaitytojams žinomą Johną le Carré.

Manoma, kad šis autorius geriausiai ir patikimiausiai pavaizdavo žvalgybos darbą, nors žvalgybininkai ir kritikuoja Johną už „antiamerikoniškas“ jo kūrinių nuotaikas. Recenzentų nuomone, Johnas le Carré išsamiai ir beveik neiškraipydamas vaizduoja kasdienį operatyvininkų gyvenimą, jų apmokymus ir psichologinę savijautą.

Tiesa, CŽV istorikas Nicholasas Dujmovicius teigia, kad žvalgybininkai literatūroje pasigenda šiuolaikinių, atitinkančių esamą pasaulio situaciją žvalgybos agentūrų darbuotojų paveikslų. Bondas jiems atrodo per romantiškas ir senamadis.

Tarp savo mėgstamų autorių CŽV darbuotojai išskiria Patricką O‘Brianą ir Anthony Horowitzą.

Poeziją – į kosmosą

JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija, visam pasauliui dar žinoma kaip NASA, nusprendė pradžiuginti kosmosą poezija ir paskelbė haiku konkursą. Viskas vyks taip: NASA kviečia visus gerus pasaulio žmones siųsti jiems savo vardus ir asmenines žinutes. Tai bus įrašyta į DVD diską ir įdėta į kosminį įrenginį, tirsiantį Marso atmosferą.

Įrenginį ketinama paleisti šių metų lapkričio mėnesį. Į DVD bus įrašytas kiekvienas atsiųstas vardas. Kosmoso mėgėjai taip pat kviečiami siųsti savo sukurtus haiku. Tiesa, čia jau galios atranka – į Marsą bus siunčiami tik trys geriausieji haiku pavyzdžiai. Savo haiku galima siųsti iki šių metų liepos 1 dienos. Viešas internetinis balsavimas, nuspręsiantis, kokius haiku reikės siųsti, prasidės liepos 15 dieną.

„Kelionės į Marsą“ kampanija siūlo pasaulio žmonėms užmegzti asmeninį ryšį su kosmoso tyrinėjimu ir mokslu“, – sako viena iš projekto vadovių Stephanie Renfrow. – Galbūt taip mes sudominsime jaunimą technologijomis, inžinerija, matematika ir mokslu, išsiugdysime naują kosmoso tyrinėtojų kartą.“

Siųsimas į Marsą kosminis įrenginys bus pirmasis, tirsiantis viršutinius Marso atmosferos sluoksnius. Galbūt jo atlikti tyrimai padės atsakyti į klausimą, kaip Marso atmosferos praradimas paveikė planetoje buvusius vandens išteklius.

Na, o visi, norintieji dalyvauti haiku konkurse ar tiesiog išsiųsti savo vardą į Marsą, rašykite štai ČIA.

Ondaatje ir Orwellas

Na, o po šių ekscentriškų temų galime grįžti prie duonos kasdienės – literatūros premijų. Balandį buvo paskelbtas trumpasis Ondaatje literatūrinės premijos sąrašas. Tai kasmet skiriama 10 tūkstančių svarų vertės premija. Ja apdovanojamas prozos, dokumentinės prozos ar poezijos kūrinys geriausiai atspindintis „vietos dvasią“ (kad ir ką tai reikštų).

Vienintelė mums žinoma autorė, patekusi į šį sąrašą, būtų britų rašytoja Zadie Smith ir jos naujas romanas „NW“. Į sąrašą taip pat pateko Patricko Flanery debiutinis romanas apie šiuolaikinę Pietų Afriką „Absolution“ (Atleidimas), Liamo Carsono romanas apie vaikystę aštuntojo dešimtmečio Belfaste „Call Mother a Lonely Field“ (Pavadink motiną vienišu lauku), o taip pat Gavino Franciso knyga, pasakojanti apie keturiolika mėnesių, praleistų visiškai izoliuotoje britų bazėje, Antarktikoje. Jo knyga „Empire Antarctica“ (Antarktikos imperija) pasakoja ne tik apie Antarktikos žemyną, bet ir apie jame gyvenančius imperatoriškuosius pingvinus, jų įpročius ir elgseną.

Į sąrašą įtrauktas Philipo Hensherio romanas „Scenes from Early Life“ (Vaizdai iš gyvenimo pradžios) pateikia iš pokalbių, dainų, pokštų ir aprašymų nuaustą Bangladešo valstybės ir vienos joje gyvenančios šeimos istoriją. Tai tragikomiškas ir kvapą gniaužiantis pasakojimas apie vieną egzotiškiausių ir kartu skurdžiausių šalių.

Paskutinė iš pretendentų – rašytoja Sarah Moss, visą gyvenimą svajojo pagyventi Islandijoje ir galų gale gavo dėstytojos darbą Islandijos universitete. Savo knygoje ji po truputį pažįsta šalį, aprašo ją smalsiu svetimšalės žvilgsniu. Britei Islandijoje buvo keista viskas – ir gamta, ir valdymo sistema, ir žmonės. Ir ji rašo apie tai, kaip išmoko prisitaikyti.

Šios premijos laimėtojas paaiškės visai netrukus – gegužės 13 dieną. Aš asmeniškai turbūt palaikysiu Philipo Hensherio romaną apie Bangladešą.

Balandį buvo paskelbtas ir Orwello apdovanojimo sąrašas. Šis britų apdovanojimas teikiamas už geriausią politinį tekstą. Kasmet įteikiami trys prizai: už geriausią knygą politine tema, už žurnalistiką ir už blogą. 1993 metais įkurto apdovanojimo laimėtojas taip pat bus paskelbtas netrukus – gegužės 15 dieną ir gaus 3 tūkstančius svarų.

Rimčiausiu pretendentu į šį apdovanojimą laikomas pernai Sirijoje žuvusios žurnalistės Marie Colvin straipsnių rinkinys „On the Front Line: Collected Writings“ (Fronte: rinktiniai tekstai). Šioje rinktinėje esama interviu su Yasseru Arafatu ir pulkininku Gaddafi, reportažų iš Čečėnijos, Gazos ir „arabų revoliucijos“ apimtų šalių.

Iš įdomesnių sąrašo autorių minėtina rumunų rašytoja Carmen Bugan, knygoje „Burying the Typewriter“ (Užkasant rašomąją mašinėlę) pasakojanti apie vaikystę Ceauşescu valdomoje Rumunijoje. Jos tėvas surengė vieno žmogaus protestą prieš režimą Bukaešte, ir visa Carmen šeima akimoju tapo „neliečiamaisiais“, nuolat stebimais slaptųjų tarnybų.

Įdomi ir palestiniečio teisininko bei rašytojo Rajos Shehadeh knyga „Occupation Diaries“ („Okupacijos dienoraščiai“, nors galima versti ir „Kasdienių užsiėmimų dienoraščiai“), pasakojanti apie kasdienybę Ramalos mieste. O ta kasdienybė pilna netikrumo ir labai komplikuota: ar šiandien veiks paštas? Ar užteks vandens nusiprausti? Kur dėti šiukšles? Ar paleis per patikros punktą? Kaip „arabų pavasaris“ paveiks Palestiną? Ir svarbiausias klausimas: ar yra nors vienas gyvenimo malonumas, nesugadintas politikos?

Vokiečiai skaito rusus

Kokią verstinę literatūrą skaito vokiečiai? Į šį klausimą truputį padeda atsakyti kasmet nuo 2009 metų teikiamas „Internationaler Literaturpreis“ (Tarptautinis literatūros apdovanojimas), skirtas geriausiai pirmąkart į vokiečių kalbą išverstai prozos knygai. Pasak apdovanojimo žiuri narės ir literatūros kritikės Claudijosm Kramatschek, šiemet žiuri buvo pateiktos 136 iš 26 kalbų išverstos 50 šalių autorių knygos. Iš jų į trumpąjį sąrašą buvo atrinktos tik šešios.

Visų pirma vokiečiai skaito rusų prozą. Sąraše esama net dviejų rusų autorių knygų – šiuolaikinio klasiko Andrejaus Bitovo romanas „Simetrijos mokytojas“ ir skandalingo šiuolaikinio rusų autoriaus Zacharo Prilepino romanas „Sankja“.

A. Bitovo „Simetrijos mokytojas“ – iš atskirų istorijų sudėliotas efemeriškas romanas, tariamai parašytas užsienio autoriaus apie kitą autorių. Tai literatūros žaismas, savo uodegos gaudynės. Zacharo Prilepino romanas skirtas šiuolaikiniams rusų revoliucionieriams (tikriausiai E. Limonovo vadovaujamiems nacionalbolševikams). Realistiškame tekste gan išsamiai parodomas tokių revoliucionierių gyvenimas ir liūdnas likimas šiuolaikinėje Rusijoje.

Į sąrašą pateko ir jauno JAV afroamerikiečio autoriaus Teju Cole‘o romanas „Open City“ (Atviras miestas), apie kurį jau buvau rašęs. Kitos jaunos JAV rašytojos Valerijos Luiselli romanas „Besvorė“ pasakoja apie jauną rašytoją, taip pat apie trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Niujorką.

Pretenduojantis į premiją prancūzų autoriaus Jeano Rolino romanas „Padvėsęs šuo paskui jį“ – neįprastas grožinės literatūros ir reportažo mišinys. Autorius pratęsia prancūzų „naujojo romano“ tradiciją. Į sąrašą įtrauktas ir lietuviams žinomas Naujosios Zelandijos rašytojas, romano „Ponas Pipas“ autorius Lloydas Jonesas. Jo naujajame romane „Hand Me Down World“ pasakojama apie juodaodę moterį, atplaukusią iš Šiaurės Afrikos prie Sicilijos krantų ir keliaujančią į Berlyną ieškoti savo sūnaus, kurį dar visai mažą iš jos pavogė jo tėvas.

Šios premijos laimėtojas bus paskelbtas gegužės 30 dieną. Jis gaus 25 tūkstančių, o jo vertėjas ar vertėja – 15 tūkstančių eurų premijas.

Nacionalinis bestseleris

Rusai taip pat paskelbė vienos iš savo svarbiausių literatūrinių premijų – „Национальный бестселлер“ (Nacionalinis bestseleris), trumpąjį sąrašą. Į jį pateko šeši kūriniai.

Labiausiai tikėtinu premijos laimėtoju laikomas žymaus rusų dailininko Maksimo Kantoro romanas „Красный свет“ (Raudonoji šviesa). Tai tikra epopėja (mėgstamas rusų žanras), kurios veiksmas apima apie devyniasdešimt metų – nuo 1920-ųjų iki dabar. Romanas panašus į traktatą, pilnas svarstymų apie socializmą, inteligentus, politiką, pinigus. Trumpai jį sutraukus, esmė būtų tokia: Leninas ir revoliucija – išgelbėjo pasaulį, o Hitleris ir demokratija – sunaikino. Labai originali mintis.

Toliau seka filologo, senosios rusų literatūros specialisto Evgenijaus Vodolazkino romanas „Лавр“ (Lauras). Jame archajiška kalba pasakojamas viduramžių gydytojo gyvenimas. Nesugebėjęs išgydyti mylimosios, jis aukojasi: ima gydyti atstumtuosius, beturčius, raupsuotuosius. Kritikai ypač pabrėžia unikalų knygos stilių ir kalbą.

Nominuoto „Nacionaliniam bestseleriui“ jauno rašytojo Ildaro Abuzarovo romanas „Mutabor“ vadinamas intelektualiu detektyvu. Romanas prasideda taip: į kalėjimą patekusį autorių pasodina pas rimtus „urkas“, o šie ilgai nelaukę liepia „pasakoti savo romaną“, nes kitaip... Tad nieko nuostabaus, kad romanas šokinėja per epochas, šalis, o vietomis primena haliucinaciją.

Įdomi ir gan primirštos autorės Sofjos Kupriašinos apsakymų knyga „Видоискательница“ (Vaizdų ieškotoja). Kritikai ją vadina „visuomenės dugno poete“ ir neatsitiktinai. Jos veikėjai – valkatos, girtuokliai, prostitutės, nevykėliai ir nusikaltėliai. Tie trumpi apsakymai niūrūs, baisūs, bet parašyti puikia kalba.

Nugalėtojas ir 10 tūkstančių dolerių laimėtojas bus paskelbtas birželio 2 dieną.

P. S. Visų pirma kviečiu pasižvalgyti po žaismingiausias pasaulio bibliotekas, įdomiausias bibliotekas po atviru dangumi, o paskui sužinoti, kas gi skaitoma slaptame JAV Guantanamo kalėjime . Taip pat siūlau pasižiūrėti, kaip atrodė kai kurių klasikinių literatūros kūrinių rankraščiai.

Mėgstantiems ekscentriką – nuogi poetai ir devyni psichiatrinėse ligoninėse gulėję garsūs rašytojai.

Desertui – filmukas „Pasaulis be knygų“ ir vienintelis Virginijos Woolf balso įrašas.

Marius Burokas