Howardas Kainzas – Marquette universiteto (Milwaukee, Wisconsin, JAV) filosofijos profesorius emeritas, knygų apie prigimtinį įstatymą, žmogaus prigimtį, tikėjimą bei filosofiją autorius.

Aštuntajame dešimtmetyje psichologas Karlas Menningeris išleido knygą „Whatever Became of Sin?“ („Kas pasidarė iš nuodėmės?”), tai daugiausia nepastebėto, tačiau neabejotino požiūrio į moralę nuosmukio XX a. viduryje refleksija. Bandydamas atsekti „nuodėmės“ išnykimą, jis dėmesį sutelkė į masturbaciją, kuri būdavo laikoma nuodėme bei sutrikimu, tačiau palaipsniui toks jos suvokimas nunyko, atnešdamas nepaprastai didelius padarinius:

Masturbacija, vienišumo yda, jaunuolių nuodėmė, staiga ėmė atrodyti nebe tokia nuodėminga, galbūt apskritai nenuodėminga, ne tokia pavojinga – apskritai nepavojinga, ne nuodėmė, o maloni patirtis, normali ir sveika! Ši staigi bemaž visuotinė požiūrio metamorfozė yra reikšmingiausias įrodymas iš visų kitų į galvą ateinančių minčių apie pasikeitusį XX amžiaus būdą, moralę, filosofiją. Nesudėtinga suprasti, kodėl daugybė kitų nuodėmių, kurios nelaikomos „nusikaltimais“ turėjo išnykti kartu su šia. Ar gali visos nuodėmės būti atmetamos kaip tokios dėl to, kad elgesys, anksčiau laikytas blogybe, nebėra smerkiamas? Tai lengviau numatyti, kalbant apie lytinę „nuodėmę“ negu apie tokias „nuodėmes“ kaip vagystė ar melas, net jei tarp jų visų yra seniai pripažįstamas psichologinis ryšys.

Menningeris, žinoma, nekalba kaip moralistas, bet kaip mokslininkas stebėtojas, tiriantis žymų pokytį to meto papročiuose – koreliacijas tarp kaitos požiūryje į masturbaciją ir kituose moraliniuose vertinimuose. Toliau minėtoje knygoje jis skiria dėmesį vagystės, pavydo, žiaurumo, melo rūšims, kurios tapo toleruotinos, pateisinamos, netgi dovanotinos, tačiau turėtų būti laikomos „nuodėmėmis“.

Kalbant apie mirtiną nuodėmę, ryškiausia apie tai rašiusi aštuntajame dešimtmetyje buvo Kembridžo universiteto filosofė, moralistė Elizabeth Anscombe, savo kolegas apstulbinusi knyga „Contraception and Chastity“ („Kontracepcija ir skaistumas“), kurioje ginama Katalikų Bažnyčios pozicija kontracepcijos klausimu. Kaip analitinės filosofijos atstovė ji parodo logines/etines išvadas, neišvengiamai plaukiančias iš kontracepcijos pripažinimo:

Jei lytiniai santykiai, naudojant kontraceptikus, yra leistini, tuomet kokie prieštaravimai gali būti abipusei masturbacijai, sodomijai, analiniam seksui – kai normali sueitis yra neįmanoma ar nepatartina?.. Jei su šiais dalykais viskas gerai, tampa nebeįmanoma įžvelgti, kas blogai su, pavyzdžiui, homoseksualiais santykiais. Aš nesakau, kad jei galvoji, jog kontracepcija gerai, imsi taip elgtis, visiškai ne. Garbingi įpročiai išlieka, seni prietarai sunkiai išnyksta. Noriu pasakyti, kad neturėsite jokio svaraus argumento prieš minėtus veiksmus. Neturėsite ką atsakyti tiems – o tokių šiandien nemažai – kurie skelbiasi taip pat esantys geri. Negalėsite nurodyti į gerai žinomą faktą, kad krikščionybė ištraukė žmones iš pagonybės. Nes jei ginate kontracepciją – atmetėte krikščionišką tradiciją. Naudojant kontracepciją atliekamas lytinis aktas, kuris, yra tikimybė, bus vaisingas, tačiau jūs padarote jį nevaisingą. Kaip intencionalus veiksmas, tokiu atveju, tai yra kažkas savaime netinkamo gyvybės pradėjimui.

Kitaip tariant, kartą priėmus sąmoningai nevaisingų lytinių santykių principą kaip tinkamą, įvairiausios su naujos gyvybės pradėjimu nesusijusios seksualinės veiklos taip pat tampa priimtinos. Kaip teigė pal. Jonas Paulius II enciklikoje „Evangelium Vitae“, ši „teisė“ į buvimą gyvybės nepradedančiu žmogumi skatina abortų pateisinimą situacijose, kai nesuveikia kontraceptinės priemonės. Kitu šalutiniu to poveikiu galėtų būti – ir yra – gerų ketinimų kupinos vyriausybių pastangos palengvinti kontracepcijos įsigijimą ir net abortus tam, kad būtų galima išlaikyti suvaldomą gyventojų skaičių.

Viešosios nuomonės apklausų duomenimis, didžioji dalis katalikų ignoruoja Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą, kad kontracepcija yra „blogis iš esmės“, ir reguliariai naudoja tabletes bei kitas priemones. Matant sąlyginai neilgas eiles prie klausyklų daugumoje parapijų bei šimtaprocentinį Komunijos priėmimą šv. Mišių metu sekmadieniais, peršasi mintis, jog gali būti, kad daugybė katalikų nesupranta kontracepcijos kaip mirtinos nuodėmės, tikėtina, ir kitų lytinių santykių, filosofės A. Anscombe įvardytų kaip nuodėmingų. Greičiausiai būtent dėl šio katalikiško mentaliteto pokyčio nemažai kunigų bei vyskupų kantriai laukia, kol „Vatikano II dvasia“ ims veikti išrinkus naują popiežių, ir kontracepcijos klausimas nebebus keliamas pamoksluose bei kituose viešuose pasisakymuose.

Visgi reikia pripažinti, kad Katalikų Bažnyčios katekizme kontracepcija neįvardijama kaip „mirtina nuodėmė“. Tokia terminologija nuodėmėms prieš skaistumą netaikoma. Katekizmo 2396 punkte sakoma: „Skaistumui sunkiai nusikalstama masturbacija (onanizmu), paleistuvavimu, pornografija ir homoseksualiais veiksmais“. Toliau punkte 2399 apie kontracepciją vartojama terminija: „doriniu požiūriu nepriimtinos priemonės“, o ne „sunkus nusižengimas“: „Gimimų reguliavimas yra vienas iš atsakingos tėvystės ir motinystės bruožų. Teisėti sutuoktinių norai dar neduoda teisės vartoti doriniu požiūriu nepriimtinų priemonių (pavyzdžiui, tiesioginės sterilizacijos arba kontraceptinių priemonių)“. Ar galėtų kažkas doriniu požiūriu netinkamas būti tiesiog lengvąja nuodėme?

Baltimorės katekizmas (1829 m.) nurodo, jog nedalyvavimas šv. Mišiose privalomų švenčių metu yra „mirtina nuodėmė“. Tačiau Katalikų Bažnyčios katekizme vienoje vietoje rašoma, jog tai „sunki nuodėmė“. Abejoju, jog šis sinonimų pagausėjimas būtų kaltas dėl to, kad, kaip jau minėjau, didžioji dalis katalikų mano rajone nekreipia dėmesio į katalikiškas šventes, pavyzdžiui, Visų šventųjų dieną. Bet „rožė yra rožė“. „Sunki nuodėmė“ lygu „mirtina nuodėmė“ lygu „blogis iš esmės“.

Ar kas nors pamokys katalikus to iš naujo?

Pagal The Catholic Thing parengė Rosita Garškaitė