Nuotrauka: www.wikimedia.org

1859-ųjų birželis, Solferinas, Šiaurės Italija, paskutinis karo dėl Italijos suvienijimo mūšis. Po visą dieną trukusių itin varginančių ir kruvinų kautynių pergalę švenčia Prancūzijos ir Sardinijos kariuomenės, tuo tarpu Austrijos kariuomenė traukiasi. Veik 5 tūkst. žuvusiųjų, daugiau nei 20 tūkst. sužeistųjų. Pastarieji dešimtimis ir šimtais miršta mūšio lauke ir gretimame Castiglionės miestelyje, nes nėra kam jais pasirūpinti. Kariuomenėje veterinarų daugiau nei gydytojų. Pamatęs visa tai, vienas šveicarų verslininkas, Henris Dunantas, atvykęs į Solferiną asmeniniais reikalais, nutaria veikti.

1859 birželio 24 dieną prie Solferino, Lombardijoje, šimtatūkstantinė Prancūzijos ir Sardinijos kariuomenė, vadovaujama Napoleono III ir Viktoro Emanuelio II, susirėmė su Austrijos kariuomene, vedama Franco Juozapo I. Tai buvo lemiamas Italijos karo dėl suvienijimo epizodas, beje, paskutinis, kai kariuomenėms tiesiogiai vadovavo patys monarchai. Tuo metu Solferino apylinkėse sukinėjasi šveicarų verslininkas Henris Dunantas, atvykęs čia verslo reikalais, norėdamas susitikti su Prancūzijos vadovu.

Carlo Bossoli. Mūšis prie Solferino (1859).

Po mūšio Dunantas atsidūrė netoliese buvusiame Castiglionės kaime, kuriame išvydo tai, kas iš esmės pakeitė jo (ir ne tik) gyvenimą. Castiglionėje, čia pat, gatvėse ir Chiesa Maggiorės bažnyčioje mirė tūkstančių tūkstančiai veik neprižiūrimų sužeistų kareivių. Po mūšio prancūzų ir sardiniečių sužeistiesiems būta bent nedidelės vilties, kad jais pasirūpins, tuo tarpu austrų sužeistieji buvo palikti likimo valiai. Tuometinėse kariuomenėse gydytojų tarnavo mažiau nei veterinarų, o rūpintis sužeistaisiais toli gražu nebuvo vadovybės prioritetas. Nekalbant jau apie priešo karius. Vietos moterų padedamas Dunantas tris dienas ir tris naktis rūpinosi sužeistaisiais, perrišinėjo jų žaizdas, girdė, dalino tabaką, arbatą ir vaisius.

Nors ir kamuojamas finansinių sunkumų, dėl kurių ir atvyko į Solferiną, Dunantas negalėjo pamiršti to, ką pamatė, ir grįžęs į Ženevą ėmė rašyti atsiminimus. 1863 metais pasirodė jo knyga „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje jis aprašė mūšį ir tai, kas vyko po to. Knyga baigiama retoriniu klausimu: ar nevertėtų taikos metu sukurti savanoriškas atsidavusių žmonių pagalbos draugijas, kurios karo metu rūpintųsi sužeistaisiais?

Šį Dunanto klausimą galima laikyti Raudonojo Kryžiaus organizacijos pradžia. Tuo tarpu Ženevos konvencijoms pradžią davė kitas jo klausimas, iškeltas toje pačioje knygoje, adresuotas įvairių šalių karinėms vadovybėms apie tarptautinių taisyklių, užtikrinančių besirūpinančių sužeistaisiais draugijų veiklos sąlygas, galimybę. Dunantas buvo įsitikinęs dėl dviejų dalykų: sužeistieji, kad ir kokiai pusei, nugalėtojų ar nugalėtųjų priklausytų, turi būti apsaugoti, o teikiantieji pagalbą įgyti neutralumo statusą.

Henris Dunantas Solferino mūšio metu. Šaltinis: ICRC

Dunanto knyga Europoje tapo itin populiari. Ją išvertė veik į visas žemyno kalbas, žymiausi, įtakingiausi ir humaniškiausi to meto žmonės – visi ją perskaitė. Vienas jų – teisininkas Gustavas Moynieras, ženevietis, 1863 metais savo vadovaujamai Ženevos viešosios gerovės draugijai pristatęs Dunanto idėjas ir sudaręs komitetą išstudijuoti autoriaus pasiūlymus.

Šis komitetas, iš pradžių vadintas Tarptautiniu pagalbos komitetu sužeistiesiems remti, o netrukus tapęs Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu, pirmą kartą susirinko 1863 metų vasario 17 dieną. Jo nariai, tai Gustavas Moynieras, generolas Guillaume-Henri Dufouras, gydytojas Louis Appia, gydytojas Theodoras Maunoiras ir pats Dunantas.

Dunantas suprato, jog naujos organizacijos nariai privalo turėti ženklą, kuris skirtų juos nuo kitų karo veiksmuose dalyvaujančiųjų, kad visi – ir karininkai, ir kareiviai – juos iš pirmo žvilgsnio atpažintų. Taip 1863 metais spalio 26 dieną Ženevoje vykusios diplomatinės konferencijos metu buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone. Šioje konferencijoje dar buvo nutarta sužeistais kareiviais besirūpinančias draugijas įsteigti kiek įmanoma daugiau šalių.

Pirmosios tokios draugijos netrukus ėmė veikti Vokietijoje, Württembergo karalystėje, didžiojoje Oldenburgo kunigaikštystėje, Belgijoje ir Prūsijoje. Kiek vėliau – Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose Vokietijos kunigaikštystėse.

Tuo tarpu Tarptautinis komitetas rūpinosi, kaip konferencijoje priimtas rezoliucijas paversti privalomomis visoms valstybėms. 1864 metų rugpjūčio 22 dieną buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, ginanti sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, sužeistuosius ir ligonius, patyrusius laivo sudužimą jūroje, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Konvenciją netruko ratifikuoti daugelis Europos valstybių, o pirmą kartą realiai ji buvo išbandyta 1866 metais, per Austrijos ir Prūsijos karą, bei 1870-1871 metais, Prancūzijos-Prūsijos karo metu.

Raudonojo kryžiaus draugijos steigėjai.

Kas buvo Henris Dunantas, žmogus, kurio gimimo dieną mini visas pasaulis? Dunantas gimė 1828 metais Ženevoje, dievobaimingoje ir labdaringoje kalvinistų šeimoje. Tėvai nuo pat mažens savo vaikams akcentavo pagalbos kenčiantiems dvasią.

Nebaigęs vidurinės mokyklos Dunantas pradėjo dirbti viename iš Ženevos bankų. 1853 metais jis nukeliavo į Alžyrą, kur rūpinosi vienos šveicarų kolonijos reikalais. Setife Dunantas ėmė statyti kviečių perdirbimo įmonę, tačiau susidūrė su kliūtimis, mat nepavyko gauti lengvatų įsigyjant žemę. Verslininkas priėmė originalų sprendimą ir nutarė kreiptis į Napoleoną III pagalbos. Šis kaip tik grumėsi su austrais Lombardijoje...

Parašęs knygą ir įsteigęs komitetą, Dunantas Europoje tapo žinomu asmeniu, nepaisant to, verslas nesisekė, ir 1867 metais jis bankrutavo. Atsistatydinęs iš pradžių iš Tarptautinio komiteto sekretoriaus posto, o vėliau visai išstojęs iš organizacijos, Dunantas išvyko į Paryžių. Neturėdamas kur prisiglausti nakvojo ant parko suoliukų. Sužinojusi, kad žymusis „Prisiminimų prie Solferino“ autorius Paryžiuje, imperatorienė Eugenija pakvietė jį į Tuileries rūmus, norėdama pasikonsultuoti dėl Ženevos konvencijos taikymo ir karui jūrose.

Per Prancūzijos-Prūsijos karą, 1870 metais, Paryžiuje Dunantas lankė sužeistuosius ir jais rūpinosi, karui pasibaigus Londone ėmėsi organizuoti tarptautinę konferenciją dėl karo belaisvių problemų. Tiesa, konferencija neįvyko, nes jai prieštaravo Anglija. 1875 metais vasario mėnesį jo iniciatyva įvyko tarptautinis kongresas dėl galutinio prekybos vergais panaikinimo. Vėliau – vėl skurdas. Dunantas klajojo pėsčias Alzaso, Vokietijos ir Italijos keliais, gyvendamas iš išmaldos ir draugų paramos.

1887 metais apsigyveno Heideno kaime, Šveicarijoje, prie Konstancos ežero, kur susirgo ir atsidurė prieglaudoje. Ten jį 1895 metais surado žurnalistas Georgas Baumbergeris, parašęs straipsnį, kurį perspausdino visos Europos spauda. Per vieną naktį Dunantas vėl tapo žymus. 1901 metais jam įteikiama Nobelio taikos premija.

Henris Dunantas mirė 1910 metų spalio 30-ąją. Jo gimimo dieną – gegužės 8-ąją, švenčiama pasaulinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio diena.

Faktinė informacija iš http://www.icrc.org/e

Parengė Zigmas Vitkus