„Saleziečių žinios“ Nr. 1 (150), 2013 m.

Krikščionys moka atskirti tikėjimą nuo prietarų, ypač kančios metu, kai gyvenimas, regis, virsta išdžiūvusia, bevandene dykuma.

Esama dienų, kai vos suskambus žadintuvui problemos veja problemas. Kartais tai tik netikėti maži nemalonumai, akimirksniu išsprendžiamos smulkmenos, o kartais – baimę, pyktį, kančią sukeliančios dramos, paverčiančios gyvenimą išdžiūvusia bevandene dykuma. Stresas, įsiūtis, baimė galiausiai uždega sprogstamosios medžiagos degiklį: širdis, regis, daugiau nebeatlaikys, o protas kalendoriuje ieško šventojo, kuriam būtų galima patikėti dar vieną „neįmanomą misiją“ ir taip ištverti negandas.

Tikėjimas – ne magiška formulė

Daugybė psichologinių tyrimų atskleidžia, kad tikėjimas yra vienas geriausių „vaistų“ kovojant su stresu, pykčiu, baimėmis, sukeltomis mažų ar didelių gyvenimo nemalonumų. Tačiau tikėjimas – ne magiška formulė, ne kokia „abrakadabra“, pašalinanti nelaimes ir nudažanti tikrovę šviesiomis spalvomis.

Krikščionys labai dėmesingai atskiria tikėjimą nuo prietarų. Jie žino, kad prietarai – artimi magijos giminaičiai, klastingos apgavystės, kurios priverčia žmones patikėti, kad jie galį valdyti ir kontroliuoti tokius neapčiuopiamus, sunkiai pažabojamus dalykus kaip sėkmė, lemtis, lošimai, meilė. Prietarų ritualams būdingos panašios ypatybės, neturinčios nieko bendra su tikėjimu: tai keistos, paslaptingi veiksmai, kurie neužtikrina jokių galutinių rezultatų. Tas, kuris, pavyzdžiui, pametęs buto raktus kreipiasi į šv. Antaną, nes kaimynė jam yra sakiusi, kad šis šventasis padeda surasti pamestus daiktus, painioja tikėjimą ir prietarus, jei mano, kad „privers“ šventąjį surasti jam raktus sukalbėdamas konkrečius kreipinius ar tam tikrą maldą.

Kartais nutinka, kad bendraudami su Dievu krikščionys jaučia pagundą žengti prietarų keliu: tai viena iš  priežasčių, dėl kurių jie kartais nusivilia ir skundžiasi, jog Dievas jų neišklausąs. Tačiau Dievas nepaklūsta prietarams ar magijai – Šventajame Rašte jis aiškiai pasmerkia šias praktikas.

Šventieji – puikūs kelionės bičiuliai

Tyras, nuoširdus, laisvas nuo prietarų tikėjimas krikščionims yra tarsi inkaras danguje ir nepamainoma pagalba, ypač tada, kai tenka susidurti su problemomis arba neigiamomis emocijomis. Žinoti, kad yra Dievas – visagalis ir geras – kuris juos myli ir saugo, padeda tikintiesiems nepulti į neviltį, atrasti ramybę net tuomet, kai sunkumai, vargai ar nuolatinis pinigų stygius kėsinasi griauti vidinę darną.

Krikščionys remiasi tuo, kad Dievas užtikrino, jog nieko „tikrai bloga“ neįvyks tiems, kurie juo tiki. O „tikrasis blogis“ krikščionims nėra pamesti rankinę ar prarasti gyvybę – turint galvoje, kad daiktai yra laikini ir kad anksčiau ar vėliau visi mirsime – bet prarasti Dievą.

Kad padrąsintų pasikliauti Dievo pažadu, Bažnyčia siūlo tikintiesiems šventųjų pavyzdį: šv. Antanas, šv. Rita, šv. Jonas Boskas, šv. Pijus iš Pietralčinos yra neabejotini liudytojai, kad Dievas duoto žodžio laikosi. Skaitant jų biografijas ir įsivaizduojant tūkstančius sunkumų, kuriuos jiems teko patirti, negalime nesuvokti,  koks svarbus jų gyvenime buvo Dievo pažadas. Šventųjų pavyzdys – tarsi bičiuliškas balsas, lydintis ir drąsinantis, visiems ir kiekvienam atskirai sakantis: „Drąsos, nenusivilk! Dievas yra gerasis Tėvas: tik pažvelk, ką jis padarė man, kiek sykių atskubėjo manęs gelbėti, kaip mano padėjo…“  Būdami tarpininkais taip Dievo ir žmonių, šventieji ragina krikščionis jais pasikliauti, nes ir jie pasikliovė Dievo pažadu.

Marija – Motina ir Tarpininkė

Marija dar labiau negu kiti šventieji krikščionims yra autoritetinga Dievo pažadų liudytoja. Visas jos gyvenimas, visa, ką ji patyrė, kuo džiaugėsi ir dėl ko kentėjo, liudija besąlygišką šios moters pasitikėjimą Dievo meile ir jo Apvaizda.

Marija – ne tik Dievo, bet ir krikščionių Motina. Jos buvimas „malonės pilna“ – tai aukščiausia jos motinystės savybė. Kiekvieno žmogaus gyvenime mama yra nepaprastai svarbus asmuo, ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą. Įvairūs porų gyvenimo tyrimai įrodo, kad vyro ir žmonos, sužadėtinio ir sužadėtinės tarpusavio ryšiuose atspindi prisirišimo prie mamos pobūdis. Jei šis prieraišumas sveikas, pora jaučiai gerai, o jei liguistas – išsiskiria arba jaučiasi blogai. Marija, būdama liudytoja ir motina, kviečia krikščionis ja pasitikėti ir priimti brangų jos patarimą remtis ir pasitikėti vien tik Dievu bei įsiklausyti į jo padrąsinimus.

„Saleziečių žinios“ Nr. 1 (150), 2013 m.