Jean-François Millet „Šv. Antano gundymas“

Ar šventieji mums nepasiekiami?

Nutilau. Ką gi man sakyti? Gyvendamas su Pranciškumi vis aiškiau supratau štai ką: du keliai veda Dievo link; vienas lygus, žmogaus kelias – kai patenki pas Dievą vedęs, su vaikais, tvarkingas, pavalgęs ir su vyno aromatu ant lūpų; kitas kelias – šventojo įkalnė, ir tada ateini pas Dievą kaip driskius, vien kaulų ir plaukų veltinukas, dvoki prakaitu ir žeme“, – štai taip kalba Niko Kazantzakio knygos „Dievo neturtėlis“ veikėjas brolis Leonas, dalį savo gyvenimo ištikimai sekęs paskui šv. Pranciškų. Ši trumputė ištraukėlė iškelia nemažai svarbių klausimų. Kodėl kai kuriems žmonėms neužtenka to pirmojo kelio, ir jie išgirsta kvietimą bei užsidega troškimu išsivaduoti nuo visų šio pasaulio pančių, kad visa širdimi, visa savo siela galėtų tarnauti vien tik Viešpačiui? Taip pat norisi paklausti: kuo mums, siekiantiems Dievo karalystės pasaulietiniu keliu, yra svarbūs šventieji? Ko galime iš jų pasimokyti? O gal tie šventieji paprastam žmogui yra tokie pat tolimi, kaip ir vaiskiame nakties danguje spindinčios žvaigždės – tu jas matai, jomis grožiesi, tačiau kartu supranti, kad jos tau vis dėlto nepasiekiamos?

Pamenu, jog ilgą laiką turėjau susidaręs gana klaidingą vaizdinį apie šventuosius, kurių vardus girdėdavau tariamus litanijose, veidus regėdavau ant bažnytinių procesijų vėliavų ar ant šventovių sienų. Atrodė, kad jie yra kažkokie stebuklingi, kone antžmogiai, kurie nuo pat jaunumės buvo apdovanoti ypatinga Dievo meile ir globa, tad visas jų gyvenimas prabėgo labai lengvai ir sklandžiai būnant Dievo artumoje ir atsiduodant Aukščiausiojo garbinimui. Ir tada tikrai galvodavau, kad jie yra tarsi iš kito, nepasiekiamo pasaulio. Maniau, jog galiu kreiptis į juos malda su savo prašymais, tačiau kasdieniame gyvenime jų pavyzdys yra tik kažkoks nepasiekiamas idealas.

Pasirodo, smarkiai klydau. Klydau viską supaprastindamas ir išleisdamas iš akių svarbias šventųjų biografijos detales, bylojančias apie tai, kad jų kelias jokiu būdu nebuvo vien tik raudonu kilimu klotas. Tik ilgainiui suvokiau, kokių tiek moralinių, tiek fizinių išbandymų šie žmonės turėjo įveikti, kad pasiektų Dievo artumą. Ne visi jie galų gale nuo pat mažumės buvo artimi Dievui – vieni sielos tuštumą stengdavosi užpildyti dvikovomis ar merginomis, kiti šiaip mėgavosi lengvu ir nerūpestingu gyvenimu ir Dievui laiko skirdavo geriausiu atveju sekmadienį. Niekas jų gyvenime nebuvo garantuota, ne kartą jie balansavo ant ribos, patirdami gundymų ir stengdamiesi jiems atsispirti.

Pažvelkime kad ir į Mathiso Gotharto Nitharto nutapytą altorių, vaizduojantį šv. Antano gundymą, patirtą dykumoje. Įtampos kupiname darbe vaizduojama gausybė demonų, išbandančių šventojo tikėjimą ir pasiryžimą sekti Kristumi. Tik atsispyręs visoms pagundoms, nepasidavęs piktojo vilionėms, šv. Antanas tampa tuo tikėjimu, ramybe, meile spinduliuojančiu šventuoju, pritraukiančiu į dykumą daugybę tikinčiųjų ir kreipiančiu jų širdis Dievo link. Žvelgiu ir į freską, kurioje vaizduojama, kaip vienas nelabasis, pagriebęs už abito brolį benediktiną, gundo jį ir trukdo pastarajam melstis. Visa tai kaip C. S. Lewiso knyga „Kipšo laiškai“, kurioje atskleidžiami nelabojo keliai siekiant atitolinti žmogų nuo Dievo, šiandieniame pasaulyje, dažnai tiesiog atmetančiame anapusybę, gali atrodyti keistai ir nesuprantamai.

Juk postmodernizmo išminčiai žmogui neva nori padėti ne vesdami jį prie tikėjimo, ne ragindami jį įsiklausyti į savo sąžinės balsą, atgailauti už nuodėmes, tačiau paprasčiausiai siekdami panaikinti pačią nuodėmės sąvoką. Suprask, žmogus bus išlaisvintas, kai jo sielos daugiau nebeslėgs jokie svarstymai apie gėrį ir blogį, apie teisingą pasirinkimą. Nėra Dievo, nėra ir nelabojo, viskas reliatyvu, o į ankstesnių kartų palikimą, įskaitant ir minėtus paveikslus, vaizduojančius didžią žmogaus sieloje vykstančią gėrio ir blogio kovą, šiandien jau žvelgiame geriausiu atveju tik kaip į nieko nebebylojantį istorinį paveldą, savotiškus iš praeities mus pasiekusius komiksus, pasakas. Tos pasakos esą atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą, tačiau nieko nebyloja apie tikrovę, žmogaus prigimtį ir jo pašaukimą. Liekame nebylūs.

Šventųjų kelias nėra lengvas

Patirti gundymai, tykantys klystkeliai jokiu būdu nesumenkina šventųjų, o kaip tik juos išaukština kaip nugalėtojus, savo didžiu tikėjimu ir valia užkariavusius Dievo karalystę. Čia išryškėja ir šventųjų svarba mums, Dievo karalystės link žengiantiems paprastesniu, tačiau taip pat išbandymų nestokojančiu keliu. Šventieji mums primena, jog turime būti budrūs savo kelyje, kad ant lūpų tvyrantis vyno aromatas, šeima, darbai, pomėgiai neišmuštų mūsų iš kelio ir neužgožtų pašaukimo – būti mokiniais To, Kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kaip ir kelionėse neužtenka vien tik puikiai žinoti kelią, turėti gerą žemėlapį, taip ir tikėjime nepakanka vien tik būti išstudijavus Šventąjį Raštą. Pastarasis yra tarsi žemėlapis, kuris mus ragina ne tik skaityti, tačiau ir leistis į tikėjimo kelionę, kad Biblijos tiesa įsikūnytų mūsų gyvenime, mūsų kasdienybėje. Kaip savo knygoje apie šv. Dominyką atskleidžia Jeanas-Rene Bouchetas, nė vienas įvykis pats savaime dar nereiškia Dievo valios. Visa tai veikiau tėra iššūkiai, į kuriuos turime atsakyti. Ir nuo to atsakymo priklauso mūsų tolesnis kelias. Būtent čia mums labai svarbi šventųjų patirtis. Svarbi dėl to, kad jų gyvenimai puikiausiai įkūnija sekimą Jėzumi ir gali mums padėti nepaklysti, gali mus įkvėpti įveikti iššūkius, gundymus, kai esame skatinami rinktis ne sunkesnį, tačiau žmogaus pašaukimo vertą kelią, o trumpesnį – galiausiai užsibaigiantį aklaviete.

Pažvelkime į šv. Benedikto pavyzdį, kaip šis šventasis įveikė nelabojo jam spęstas pinkles – gundymus puikybe, geidulingumu ir rūstybe. Apmąsčiau šiuos gundymus lankydamasis Subiako vienuolyne, kurio grotoje ir prasidėjo šio šventojo vienuoliškasis gyvenimas ir kurio bažnyčioje esančios freskos pasakoja šv. Benedikto istoriją. Verta pradėti nuo to, kai šv. Benediktas atsidūrė Subiake. Jis gelbėjosi nuo puikybės nuodėmės. Žindyvei sudaužius pasiskolintą daiktą, jis maldos galia padaro taip, kad tas daiktas vėl taptų sveikas. Netrukus apie šį darbą jau sklinda gandai, ir žmonių minios nori pamatyti tą, kurį jau vadina šventuoju. Tačiau šv. Benedikto šlovė ne tik kad nedomina, jis nuo jos bėga bijodamas, jog visa tai gali pastūmėti jį į puikybę.

Keistas tipelis, pasakytų ne vienas šiuolaikinis žmogus. Juk dabartinis pasaulis yra paremtas noru būti matomam, žinomam. Kiekvienas poelgis, kiekvienas didesnis darbas tuoj išviešinamas socialiniuose tinkluose, tūkstančiai žmonių verčiasi per galvą, kad patektų į žurnalą ar televiziją. Neriamės iš kailio, kad tik atkreiptume dėmesį į save, o tai jau yra kelio į puikybę pradžia. O puikybė susiaurina žmogaus akiratį, nes visur regime tik save, tik savo norus, įgeidžius. Mūsų ego išsiplečia tiek, kad nebelieka vietos netgi Dievui. Tampame kaip tas fariziejus, kuris melsdamasis tesugeba aukštinti save teigdamas: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11). Puikybė sukietina širdį, paverčia tikėjimą ideologija, skirta patvirtinti ir išaukštinti savo gyvenimo būdą. Viso to vengdamas, šv. Benediktas pabėga į Subiaką, kur, padedamas vienuolio Romano, užsidaro oloje ir atsideda maldai bei ryšio su Dievu stiprinimui. Šv. Benediktas nusižemina, kad vėliau būtų ne savęs paties, ne savo pasekėjų, o paties Dievo išaukštintas.

Antras išbandymas – šv. Benediktas patiria kūniškų gundymų. Nelabasis nerimsta. Pagrindinis jo tikslas – sutraukyti žmogaus saitus su Kūrėju, pasiūlyti jam lengvesnį, tačiau klaidingą, kelią, panardinantį nuodėmėje. Jis siekia įtikinti mus iškeisti amžinybės džiaugsmą į trumpalaikį malonumą. Kūniškai graži moteris sudirgina šv. Benedikto jausmus, ir štai į jo sielą jau skverbiasi nežaboti geismai. Kaip į tai atsako pats šventasis? Žvelgiu į XVI amžiaus pabaigoje Alessandro Allorio tapytą darbą „Šv. Benedikto gundymas“. Jame regimas jaunuolis, parkritęs į dilgėles ir žvelgiantis į atverstą Šventąjį Raštą. Sielą užplūdusius geismus šv. Benediktas bando nuvyti kūnišku skausmu. Jau geriau tegu kenčia kūnas, tačiau siela lieka sveika ir nepaklydusi. Meilė moteriai nėra blogas dalykas, jei tu esi pašauktas šeimos gyvenimui, pratęsti giminę. Tačiau šv. Benedikto pašaukimas buvo visai kitas, tad užplūdę geiduliai buvo paprasčiausias gundymas mesti tikrąjį savo pašaukimą ir ne Dievo artumos paieškoms, o kūniškiems malonumams. Galvodamas apie šią istoriją meldžiu, kad Dievas leistų kiekvienam iš mūsų aiškiai suvokti savąjį pašaukimą, savąją tarnystę ir stiprintų mus kaip šv. Benediktą, neleisdamas mesti kelio dėl takelio.

Įveikęs kūniškąjį aistros gundymą, šventasis galiausiai susidūrė su rūstybės išbandymu, patikrinusiu jo meilę artimui.

Kiekvienas puikiai pamename, kad Kristus iš mūsų reikalauja mylėti ne tik savo draugus ar gimines, t. y. tuos, kurie mums yra savi ar atrodo patrauklūs, tačiau ir savo priešus bei tuos, kurie mums atrodo atstumiantys dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Markas Aurelijus kadaise teigė, kad didžiausias kerštas priešui yra netapti panašiam į jį patį. Tačiau Jėzus savo mokyme priduria, jog vien to neužtenka. Neužtenka vien nesivadovauti tais pačiais metodais kaip tavo priešas, neužtenka nepersismelkti neapykanta, reikia savo priešą dar ir mylėti. O tam reikia labai daug dvasinių pastangų. Atminkime, kad ir šv. Pranciškui, aplink save skleidusiam tiek meilės, nebuvo lengva apkabinti raupsuotąjį. Tuo tarpu šv. Benediktui reikėjo atleisti tiems, kurie mėgino kėsintis į jo gyvybę. Pirmą kartą tai nutiko, kai šventąjį mėgino nunuodyti į Vikovaro vienuolyną jį vadovauti pasikvietę netikę vienuoliai. Pasakojama, kad šv. Benediktas peržegnojo ąsotį su užnuodytu vynu, ir šis paprasčiausiai sudužo. O antrą kartą į šventojo gyvybę kėsinosi vienas pavydus kunigas, pasiuntęs šv. Benediktui užnuodytos duonos. Šią iš šventojo rankų pastvėrė ir į nepasiekiamą vietą nunešė jo prisijaukintas varnas. Šie pasikėsinimai nepaskatino šv. Benedikto piktuoju atsilyginti tiems, kurie linkėjo jam blogo. Priešingai, išgirdęs apie minėtojo kunigo mirtį, jis neprapliupo džiaugsmu, o apraudojo nelaimingąjį. Šv. Benedikto, įveikusio puikybę, dėmesys yra sutelktas ne į save, ne į savo poreikius. Savo širdyje įkurdinęs artimojo meilę, jis visų pirma aprauda tuos, kurie savo veiksmais veda savo sielą į pražūtį.

Nepaklysti laisvėje

Pabaigoje vėl norėčiau grįžti prie teksto pradžioje jau sutikto brolio Leono – ištikimojo šv. Pranciškaus palydovo. Vieno gundymo metu brolis Leonas išgirsta štai tokius žodžius: „Daryk, ką tik nori: esi laisvas; net į pragarą gali eiti laisvai.“ Tad laisvė žmogui kartu yra ir dovana, ir išbandymas. Ar sugebėsime ta mums dovanota laisve tinkamai pasinaudoti, ar nepasitelksime jos tam, kad suteiktume gausybę malonumų savo laikinajam kūnui, tačiau pražudytume sielą? Visa tai puikiai suvokė ir šv. Benediktas, nuolatine malda grūdinęs sielą tam, kad ši taptų pajėgi atsispirti įvairiausioms pagundoms. Kiek kartų per savo gyvenimą esame gundomi ištarti šiuos žodžius, kuriuos nevilties valandą kartojo ir brolis Leonas: „Žmogus gi esu, nusibodo keliauti, badauti, šalti, belstis į dangaus vartus, kai jie man neatsiveria.“ Būtent tada, kai mus apninka abejonės, kai suprantame esantys silpni, mums prireikia šventųjų, tų didžių tikėjimo žmonių, pavyzdžio, pakylėjančio mus Dievop ir atskleidžiančio, kad kiekvienas išbandymas mums nėra duodamas veltui, jog Dangus yra užsitarnaujamas tik sunkiomis pastangomis ir kad net tamsiausią naktį tikintysis gali įžvelgti šviesą, vedančią Amžinojo gyvenimo link.

Visa tai regime įsikūnijus šv. Benedikto asmenyje. Jis pasiekė nusižeminimą, tačiau buvo išaukštintas, įveikė kūniškus geidulius, kad vykdytų savo pašaukimą būti dvasios tėvu visiems Dievo išsiilgusiems žmonėms. Galiausiai jis su Dievo pagalba nugalėjo ir neapykantą bei kerštą, kad jo viduje triumfuotų artimojo meilė. Tad lai šv. Benediktas mums pasitarnauja kaip nepaliaujamas įkvėpimas ir savo kasdieniame gyvenime vadovautis Kristaus skelbtu žodžiu. Lai šv.Benediktas net ir sunkiausiomis akimirkomis išlieka mums kelrode žvaigžde, žyminčia kelią Amžinųjų namų link ir sustiprina mūsų pasiryžimą vadovautis ne šių laikų madomis, ne ideologinėmis paruoštukėmis, o Evangelijos tiesa. Jei tik sugebėtume bent šiek tiek persiimti šv. Benedikto dvasia, kiek pasaulyje sumažėtų egoizmo, ginčų, nesutarimų, neapykantos, palaidumo. Pasaulis taptų erdvesnis, t. y. toks, kuriame užtektų vietos ne tik man su savo didžiuliu nepatenkintų ambicijų bagažu, bet ir kitiems tokiems pat dėmesio bei meilės vertiems žmonėms. •