Evgenios Levin nuotrauka

Bendraujant su žmonėmis ne kartą tenka susidurti su, švelniai tariant, savitu krikščionybės supratimu, ypač kai kalba pasisuka apie Krikštą. Kas negirdėjome aimanų, kad teko dalyvauti apeigose, kuriose krikštijo ne jo vieną, o daugiau vaikų, kad neleido antroje santuokoje gyvenančiam motinos broliui tapti krikštatėviu ir pan.

Sėkmingos komercinės idėjos šią išties labai krikščionišką šventę spėjo paversti ištaiginga puota su balionais ir „maksičiulptukais“. Įamžinti šį giminės susibėgimą aukštos spaudos kokybės albume džiugiai sutinka ne vienas profesionalus fotografas.

Tačiau ar verta Bažnyčioje palaikyti šią neretai turinį praradusią kultūrinę tradiciją, o gal kunigai, sutikdami teikti Krikšto sakramentą, turėtų griežčiau vertinti šeimos pasiryžimą krikščioniškai gyventi? Kokia yra Krikšto sakramento esmė? Apie tai mintimis dalijasi sakramentų teologas kun. Artūras Kazlauskas.

Krikštas yra vienas iš septynių Katalikų Bažnyčios sakramentų, regimų ženklų, kalbančių apie realaus, nors ir neregimo susitikimo su Dievu galimybę. Ką reikia žinoti žmonėms, galvojantiems apie Krikštą? Kokia jo esmė?

Krikštas yra tikėjimo sakramentas, vartai į kitus sakramentus – Ianua sacramentorum (lot. k.), kaip pavadintų mūsų teologai. Krikštas išreiškia tikėjimą Kristumi, priėmimą Jo žinios – Evangelijos ir dovanojamo naujo gyvenimo. Tad kalbant apie Krikštą, pirmiausia reikia kalbėti apie Kristų. Neatsitiktinai žodis Krikštas yra kildinamas iš žodžio Kristus. Graikiškas sakramento pavadinimas baptisma – reiškia panardinimą į vandenį, kuris simbolizuoja panardinimą į Kristų, į jo Velykas.

Vandens ženklas visada reiškė gyvybę ir mirtį, juk be vandens gyventi neįmanoma, o jo perteklius neša mirtį. Kalbėti apie Krikštą reiškia kalbėti apie naują gyvenimą, naujo gyvenimo prisiėmimą, mirštant senajam žmogui – Adomui, kaip pasakytų Bažnyčios tėvai, ir prisikeliant naujajam žmogui – Kristui.

Tad žmogus, norintis priimti Krikštą, priima Kristų ir jo dovanojamą naują gyvenimą, įsiliedamas į Kristų ir Jo gyvenimą.

Daugelio vaizduotėje Krikšto apeigos neatsiejamos nuo vaško žvakės, balto drabužėlio, bet svarbiausia – vandens. Ką reiškia šie simboliai? Kokia jų kilmė?

Svarbiausias simbolis yra vanduo, simbolizuojantis chaosą ir harmoniją, nukeliantis mus į kūrinijos pradžią. Pradžios knygoje pasakojama, kaip Dievo Dvasia, plevenusi virš vandenų, atskiria juos ir tame chaose sukuria sausumą, naują pasaulį.

Vandens simbolis sutinkamas visose religijose, jis svarbus ir Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, perėjimas per Raudonąją jūrą Išrinktajai tautai reiškė galutinį išsivadavimą iš persekiojimo, vergystės Egipte. Kitas pavyzdys – žydų atgailos Krikštas, kurį skelbia ir Jėzaus pirmtakas Jonas. Pats Jėzus priima šį atgailos Krikštą, kaip vienybės su visais, atgailos ženklą. To Krikšto metu įvyksta teofanija – Jėzus paskelbiamas Dievo Sūnumi. Jėzus vėliau pats siunčia savo mokinius į pasaulį, kaip skaitome Evangelijoje pagal Matą, skelbti Evangelijos visai kūrinijai ir krikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Krikštyti (baptisma – gr. k.) – tai panardinti į vandenį. Krikščionims tai reiškia naujo gyvenimo pradžią: mirštama senajam gyvenimui ir prisikeliama naujam. Tokia būtų pati pirmoji krikšto forma, kuri ligi šiol išlikusi Rytų Bažnyčiose. Vatikano II Susirinkimas atnaujino galimybę taip krikštyti ir Vakarų (Lotynų apeigų) Bažnyčioje. Panardinimas į vandenį galėtų būti propaguojamas, tačiau neturime tam pritaikytų vietų: retai kur rasime krikštyklą, kurioje kūdikis arba suaugęs galėtų būti panardintas į vandenį.

Panardinimas ženklina mirtį: vanduo, užsiveriantis virš krikštijamojo galvos, leidžia pajusti tarsi palaidojimą, iškėlimas – atgautą gyvastį.

Šiuo metu dažniausiai naudojamas nuprausimo būdas, triskart liejant vandenį Švenčiausiosios Trejybės vardan. Tai irgi labai seniai žinoma Krikšto forma. Dar viena forma yra apšlakstymas – ji buvo taikoma krikštijant minias, kaip rodo išlikę istoriniai duomenys.

Sekmadienio Mišių pradžioje arba Velykų vigilijos metu apšlakstomos bendruomenės primenant Krikštą ir jo dovanotą naują gyvenimo būdą.

Kitas ženklas, naudojamas Krikšto apeigose, yra baltas drabužis. Kunigai ir kiti patarnaujantieji liturgijoje rengiasi baltais drabužiais – albomis (albus – lot.k . baltas). Jie primena Krikšto drabužį, apsivilkimą Kristumi ir Jame gyvenamą naujo stiliaus gyvenimą. Baltas drabužis primena Jėzaus apsireiškimą ant aukšto kalno, kurio liudytojais buvo mokiniai Jonas, Petras ir Jokūbas, kaip pasakoja evangelistai. Jėzaus drabužiai ėmė spindėti taip, kad joks skalbėjas žemėje nebūtų galėjęs jų taip išbalinti (plg. Mk 9, 3). Apreiškimo knygoje randame Jono užrašytus žodžius apie kankinių, Jėzaus mokinių drabužius, kur sakoma: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14).

Ar krikščionių balto drabužio simbolika nėra susijusi ir su romėnų kultūroje vyravusia nuostata, kad vien kilmingi žmonės turėjo teisę nešioti baltą drabužį šventės proga?

Galima būtų su tuo susieti, tačiau, nors krikščionybė ir kilo Romos imperijos aplinkoje, nebūtinai turėjo pasisavinti romėniškus papročius. Randame liudijimų, kad pirmieji krikščionys vengė bet kokio panašumo į kitas religijas (pavyzdžiui, nenaudojo žvakių, smilkalų; tik daug vėliau, pamiršus kitų religijų prasmes, tai tapo liturgijos dalimi; iš praktikos pasišviesti, panaikinti nemalonų kvapą kilo simbolinės krikščioniškos žvakių, smilkalų prasmės). O Jūsų minėta simbolika visai galima, turint omenyje, kad Kristus atkuria žmogaus kilnumą. Nes Adomas, jo neklusnumas, žmogaus kilnumą pažemina, o Jėzaus mirtis ir prisikėlimas jį atkuria.

Čia galima būtų prisiminti krikščionybei metamą priekaištą, esą ji menkina žmogų. Iš tiesų krikščionybė išaukština žmogų: juk pats Dievas tapo žmogumi. Krikščionybė plito skelbdama būtent šią tiesą, žmogaus dieviškumą, jo panašumą į Dievą jo kilnumą ir orumą.

Jau minėjome žvakes, naudojamas ir Krikšto apeigoje. Žvakė primena Velykų nakties pradžią. Laiminama nauja ugnis, laužas, apšviečiantis naktį – Jėzaus ženklas. Šitas laužas, kaip tas per dykumą izraelitus lydėjęs ugnies stulpas, vedęs Dievo Tautą į jos tikslą. Kiekvienais metais uždegant naują Velykų žvakę, skelbiama apie Jėzaus prisikėlimą, Jėzaus gyvybę, apie naują gyvenimą, Jėzaus šviesa apšviestą pasaulį. Įteikiant žvakę krikštijamajam, primenama, kad dabar jis turi tapti Jėzaus šviesa. Prisiminkime Evangelijos vietą, kur Jėzus sako: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5, 14).

Kai krikštijamas kūdikis, žvakė yra įteikiama tėvams ir krikštatėviams, kaip įpareigojimas ugdyti žmogų tikėjimu. Juk tėvai įsipareigoja uždegti tikėjimą kūdikio širdy, jį prižiūrėti ir puoselėti, kad iš mažos liepsnelės jis taptų didele ugnimi, šildančia ir šviečiančia.

Kūdikis taip pat patepamas šventuoju aliejumi, chrizma.

Paprastai patepama dviem aliejais. Katechumenų arba kandidatų į krikščionis aliejumi, kuris yra apvalymo, švaros, grožio, stiprybės, sveikatos ženklas. Imtynininkai ištepami aliejais pabrėžiant jų kūno sveikatą, grožį ir tvirtumą. Aliejumi tepami krikščionys, skelbiant apie jų grožį, tvirtumą ir sveikatą ne tik kūno, bet viso žmogaus, kuriuos Kristus atkuria. Kadaise būdavo ištepamas visas kūnas, ypač Rytuose. Čia galima prisiminti ir moterų diakonių tarnystę – jos patarnaudavo ištepant moterų kūnus. Dabar katechumenų aliejumi patepama krūtinė viso kūno ištepimo ženklan.

Antrasis aliejus, kuriuo patepamas jau pakrikštytas žmogus, – tai šventoji chrizma, aliejus, sumaišytas su balzamu. Jis paruošiamas Didįjį ketvirtadienį, paskutiniąją gavėnios dieną vyskupijų katedrose. Vyskupai, apsupti savo kunigų, aliejų sumaišydami su balzamu, kvėpdami į šį mišinį, kalbėdami iškilmingą maldą paruošia šventąją chrizmą. Ja dedikavimo metu ištepamas altorius, bažnyčios sienos, įšventinimo metu – vyskupas, kunigai, karūnavimo metu – karaliai ir, be abejo, kiekvienas krikščionis – Krikšto ir Sutvirtinimo metu.

Šis patepimas liudija, jog tampame panašūs į Kristų. Kristus, graikų kalba –Christos, hebrajiškai – Mesijas reiškia „pateptasis“. Kiekvienas krikščionis yra kitas Kristus – Alter Christus, tai yra kitas Pateptasis, kaip sako Bažnyčios Tėvai. Juk Jėzuje iš Nazareto krikščionys atpažįsta Dievo Pateptąjį. Mūsų patepimo malda atskleidžia, kad šitas patepimas primena ir per Krikštą gautąjį dalyvavimą Kristaus kunigystėje, tai yra galimybę krikščionims bendrauti su Dievu, kaip kunigams – asmeniškai, tiesiogiai, be jokių tarpininkų. Kristus yra vienintelis Dievo tarpininkas. Krikštu tapęs Dievo įsūniu ir įdukra, žmogus tampa ir kunigu, tai yra galinčiu tarpininkauti pasauliui. Tampa naujo gyvenimo dalininku. Naujas gyvenimas ir yra tas santykis su Dievu. Per Krikštą žmogus tampa Dievo vaiku, įsūniu, įdukra. Tai nėra tik aliuzija, tai – tikrovė, žmogaus veide įspaudžiami Jėzaus bruožai. Po Krikšto Dievas mūsų veide mato savo Sūnaus veidą. O mes vienas kitam tampame broliais ir seserimis. Ir pasaulio užtarėjais.

Kas gali būti pakrikštytas? Ar teisinga teikti Krikštą kiekvienam, kuris to prašo, nors šeima visai nepraktikuoja tikėjimo?

Pakrikštytas gali būti kiekvienas žmogus, ir tik žmogus. Krikštas gali būti teikiamas tik vieną kartą ir negali būti kartojamas. Kažkodėl čia prisiminiau tuos katalikus, kurie Nepriklausomybės pradžioje priėmė Krikštą dar kartą, pavyzdžiui, Jehovos liudytojų bendruomenėje. Atseit vien užpilant vandenį Krikštas nėra pilnas. Tada, kaip ir šiandien, Jehovos liudytojai krikštijo baseinuose. Mes sakome, kad kartą pakrikštytas žmogus nebegali dar sykį Krikšto priimti. Jis jau tapo nauju kūriniu Kristuje. Dar labiau panašėti į Kristų jis gali tik savo gyvenimu, naudodamasis tomis priemonėmis, kurias Jėzus duoda.

Žmogus gali būti pakrikštytas, jeigu jis nori priimti Kristaus mokslą ir būti panašus į Kristų.

Kunigas, ištyręs situaciją šeimoje, gali pasiūlyti ar net pareikalauti nukelti Krikštą vėlesniam laikui, jei, pavyzdžiui, supranta, kad vaikas iš tiesų nebus ugdomas krikščioniškai. Tai sunkus sprendimas, nes tarp tų, kurie, kunigo manymu, gali priimti Krikštą ir tų šeimų, kurioms jis būtų linkęs jį atidėti, atstumas būna labai nedidelis. Tokiam sprendimui reikia labai didelės išminties, plačios širdies, bet ir didelės atsakomybės. Aišku, kaip dažniausiai ir būna, lengviausia pasitarnauti visiems, kas paprašo ir tuoj pat, nieko neklausus. Populiariausi juk visada tokie kunigai, bet, kaip parodė patirtis, tokie kunigai – dažniausiai paprasčiausi pataikūnai.

Krikštas nėra magiškas veiksmas. Tai – ir įstojimas į Bažnyčią. Tam reikalingi ir krikštatėviai, kurie būtų Bažnyčios atstovai krikštijamojo šeimoje, padedantys tėvams ugdyti vaiko tikėjimą arba, jei krikštijamas suaugęs, – padėti jam ugdytis tikėjimą.

Pakrikštytasis nuo pat pradžių apsupamas Bažnyčios dėmesio, ji yra šalia. Jei Krikšto tėvai tuo netiki, tai visas ritualas tampa magija arba tuščia tradicija. Kai kas pasakys, kad tradicija visada išlaiko savo reikšmingumą, tačiau Krikšto esmė – naujas gyvenimas Kristuje. Jis turi matytis žmogaus gyvenime.

Ar kiekvienas gali būti krikšto tėvu ar motina? Ar būtinai jų turi būti du? Kaip kilo praktika pasirinkti krikšto tėvus?

Neofitus, naujai įtikėjusius krikščionis, Bažnyčia visada pavesdavo brandesnių narių globai. Visa bendruomenė juos globodavo, skatindavo, pagelbėdavo pakelti krikščioniško gyvenimo iššūkius. Krikštatėvis – Bažnyčios, kaip bendruomenės, šeimynos atstovas, kurį pasirinko krikštijamasis ar paskyrė bendrija. Gali būti vienas arba du krikštatėviai. Jei vienas iš dviejų krikštatėvių yra nekatalikas, jis oficialiai tampa Krikšto liudytoju, bet ne krikštatėviu. Bažnyčia juk negali jam pavesti jokių įpareigojimų, ne tai bendruomenei jis priklauso. Krikštatėviu gali būti kiekvienas 16 metų amžiaus sulaukęs katalikas, priėmęs Sutvirtinimą ir praktikuojantis katalikišką sakramentinį gyvenimo būdą.

Kartais prajuokina pastaba, bet ją verta paminėti, kad krikštatėviu negali būti paties krikštijamojo tėvas ar motina.

Ar krikštyti gali tik kunigas?

Nekrikštytą žmogų, esantį mirties pavojuje, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net ir ne krikščionis, jeigu jis nori padaryti tai, ką siekia padaryti Bažnyčia, tai yra pakrikštyti Trejybės vardan.

Pakrikštyti turėtų mokėti kiekvienas krikščionis, ypač tie, kurie dirba ligoninėse su naujagimiais.

Krikštijama tris kartus užpilant švarų švęstą ar paprastą vandenį ant krikštijamojo galvos sakant, pavyzdžiui: „Artūrai, aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.

Apie pakrikštijimą informuojami parapijos ar ligoninių kunigai.

Vis nesiliauja diskusijos apie tai, kodėl krikštijami naujagimiai, negalintys patys apsispręsti?

Natūralu, kad kūdikis yra netikintis – jis krikštijamas tėvų tikėjimu, ir nė vienas kūdikis nenori krikštytis, nors akivaizdžiai dažniausiai ir neprieštarauja – jis krikštijamas tėvų valia. Evangelijoje nerandame tiesioginio raginimo krikštyti kūdikius, tačiau apstu nuorodų į tai, kad būdavo krikštijama visa šeima (plg. Apd 16, 15; 16, 33), vadinasi, ir vergai, ir kūdikiai. Prisiminkime ir nuorodą iš Evangelijos, kur Jėzus ragina: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16).

Kūdikių krikšto praktiką Bažnyčia grindžia šiomis dviem nuorodomis. Katalikų krikščionių šeimoms priklausymas tam pačiam Viešpačiui, tai pačiai bendrijai yra visiškai natūralus dalykas. Jei kūdikis gimė iš krikščionių tėvų ir su jais gyvena, natūralu, jog tėvai norės, kad ir vaikai priklausytų tai pačiai bendruomenei.

Sutvirtinimo sakramentas jau yra suaugusio žmogaus patvirtinimas, kad jis priima tai, kas be jo žinios Krikšto metu buvo padaryta. Štai kodėl vis užsimenama, jog būtina rimtai ruoštis Sutvirtinimo sakramentui: išganymui jis nėra būtinas, jis labiau svarbus krikščioniškam, bažnytiniam gyvenimui. Tai – tikėjimo pareiškimas, savo valios pareiškimas: priimu tai, kas be mano žinios buvo padaryta. Ir prisiimu tą pačią misiją, kurią iš Jėzaus priėmė visa krikščionių bendrija – tęsti Kristaus misiją.

Ar galima Krikšto atsisakyti?

Turime visai neseną Katalikų Bažnyčios pasisakymą šia tema. Apaštalų Sosto dokumente teigiama, kad krikščionis, atsisakęs Krikšto, vis tiek lieka krikščioniu: nors žmogus ir lieka neištikimas, Dievas amžinai lieka ištikimas savo sprendimui, savo pažadui. Net jei žmogus Dievui nesako „Tėve“, o tai – krikščioniškas kreipinys, Dievas, vis tiek jį laiko savo įvaikiu savo Sūnuje Jėzuje.

Kokia yra suaugusiųjų Krikšto specifika? Nuo kada žmogus Bažnyčioje yra laikomas suaugusiu?

Mūsų visuomenėje kūdikiu laikomas vaikas iki 7 metų amžiaus, o suaugusiu – nuo 16 metų. Romos teisėje vaiku laikoma iki 13 metų, tad ir kanonų (bažnytinė) teisė trylikametį laiko suaugusiu. Tokio amžiaus žmogus Katalikų Bažnyčioje jau gali priimti Sutvirtinimo sakramentą.

Suaugęs žmogus priima Krikštą, jau priėmęs Kristaus tikėjimą, tad čia kalbama apie vadinamąjį iniciacijos sakramentą – tapimo krikščioniu sakramentą. Išties tai vienas trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – aktas. Pakrikštytas kūdikis po kelerių metų priima Komuniją, vėliau – Sutvirtinimo sakramentą. Dar, žinoma, šioje kelionėje įsiterpia Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Toks tarsi krikščioniškojo brendimo ir katekizavimo laikas.

Suaugęs žmogus vienu aktu tampa krikščioniu: jis pakrikštijamas, patepamas šventąja chrizma ir tada dalyvauja Viešpaties puotoje bei maitinasi Eucharistijos valgiu. Per šituos ženklus parodoma, kas yra krikščionis – tai panardintasis Kristaus mirty ir Jo prisikėlime, tai – pateptasis Šventąja Dvasia, tai – gyvasis Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, narys. Kad tai suprastų, žmogui būtinas katechumenatas, neskubus ėjimas į Krikštą, į krikščionio gyvenimą. Tarsi apsižiūrėjimas, tyrimas, bandymas praktikuoti, tada priėmimas, persiėmimas. Kai kas sako, kad katechumenatas galėtų trukti iki 3 metų. Katechumenato laikas turi subrandinti žmogų apsispręsti: „Jėzau, Tu esi mano gyvenimo kelias“.

Natūralu, kad suaugęs žmogus turi eiti į Krikštą, pratintis prie naujo gyvenimo, pereiti nuo nekrikščioniško gyvenimo prie krikščioniško. Kelias yra ganėtinai sunkus ir ilgas, keičiasi gyvenimo būdas, tradicijos. Juk nėra visiems savaime suprantamas dalykas, pavyzdžiui, dalyvauti kas sekmadienį Mišiose, o krikščioniui tai – natūralu. Krikščionis yra tas, kuris negali be sekmadienio, kaip neseniai mums priminė ir Benediktas XVI. Yra išlikę liturginių, istorinių duomenų, pavyzdžiui, apie tai, kad Eucharistijos metu diakonas, pasibaigus žodžio liturgijai, paskelbdavo, jog visi, „kas nešventi“, turi pasišalinti, tai yra visi, kas dar nekrikščionys, palikdavo susirinkimą.

Mirties atveju katechumenas yra laidojamas kaip krikščionis, nes jis troško toks tapti ir tam tikra prasme jau yra Kristaus dalis.

Remdamasis savo ilgamete praktika, ką galite pasakyti, kokias pagrindines klaidas daro žmonės, ruošdamiesi krikštyti savo vaikus?

Viena iš klaidų yra teiginys „taip radom, taip paliksim“. Šie metai yra paskelbti laisvės metais, tad raginčiau išsivaduoti iš visų tų negyvų tradicijų. Jei toji tradicija yra mirusi, man nieko nereiškia, kodėl turiu jos laikytis? Reikėtų, kad kiekvieną dalyką, kurį atliekame, asmeniškai išgyventume, galėtume pasakyti: „Man tai reikšminga.“ Žinotume, kodėl taip darome.

Dažniausiai žmonės sako: „Na, taip visi daro, taip mane tėvai išmokė.“ Tai yra žalinga! Vergavimas tradicijai vien dėl pragmatinių paskatų, visiškai nenorint to, kas daroma, yra žalingas pačiam krikščioniui.

Kunigai kartais pasakoja kaip anekdotą apie Krikštą, kaip tam tikrą magišką ritualą. Krikštytojas užduoda klausimą: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ Tėvai, krikštatėviai turi oficialiai patvirtinti, kad jie yra nusiteikę pakrikštyti savo vaiką. Kokie atsakymai būna į tokį paprastą klausimą? Norime sveikatos, sėkmės, laimės… Panašūs troškimai yra teisėti, tačiau Krikštas yra tikėjimo vartai į naują gyvenimą, o žmogus dažnai krikštija savo vaiką visai ne dėl tų priežasčių. Bažnyčia juk negali duoti sveikatos. Tiesa, gali melsti jos. Bažnyčia gali duoti tikėjimą, eiti drauge tikėjimo keliu.

Krikštas suprantamas kaip tokia tyki, rami, privati šeimos šventė. Tačiau Krikštas juk nėra privati, o visos Bažnyčios šventė. Reikalavimas, kad vaikas būtų krikštijamas atskirai, o geriausia – namuose, rodo, kad žmonės visai nesupranta, ką visa tai reiškia.

Būti pakrikštytam – tai įeiti į bendriją, todėl Bažnyčia yra nustačiusi, kad visi tą dieną krikštijami kūdikiai būtų krikštijami kartu, pabrėžiant, jog krikščioniu negali gimti, o turi tapti. Negali pasikrikštyti, o turi būti pakrikštytas. Negali tikėti vienas, bet tik per kitus ir drauge su kitais. Tikėjimą gauni ne sau, o tam, kad juo pasidalytum.

Kalbino Saulena Žiugždaitė