Vis dažniau viešojoje erdvėje plieskiasi diskusijos apie netradicinės orientacijos šeimas, jų galimybę įsivaikinti beglobius vaikus ir kitus opius klausimus, kuriais Katalikų Bažnyčia turi aiškią poziciją. Nors formaliai gyvename katalikiškame krašte, dažnas bandymas apginti tradicines vertybes būna apkaltintas nepagrįstu „megztų berečių“ karščiavimusi. Iš dalies taip yra todėl, kad tikintiesiems trūksta įgūdžių, kaip tinkamai ir argumentuotai kalbėti apie ginamas vertybes. „Kataliko balso“ projektas ir knyga „Katalikų balsas. Kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją“ atsirado iš poreikio suprantamai paaiškinti visuomenei katalikų poziciją įvairiais jautriais klausimais. Su vienu iš knygos bendraautorių – teisininku Vygantu Malinausku kalbamės apie tai, kaip katalikai viešumoje turėtų kalbėti apie tradicinės šeimos vertybę ir reikšmę.

Gegužės pradžioje Vingio parke vyko „įvairių šeimų“ šventė. Joje buvo laukiamos įprastos šeimos, homoseksualios poros ir mišrių tautybių sutuoktiniai. Tartum viskas suplakta į viena – Motinos diena, lytinė orientacija, skirtingų tautybių poros... Tokiu būdu palaikoma tariama lygybė. Panašiųrenginių galima tikėtis artimiausioje ateityje, kaip ir Vilniuje jau kuriamų socialinių reklamų homoseksualių porų tema. Kaip į šiuos įvykius turėtų ir galėtų reaguoti katalikai?

Trumpai atsakant į šį klausimą, katalikai turėtų reaguoti protingai. Kitas klausimas – ką reiškia reaguoti protingai? Manau, kad svarbu trys dalykai. Pirmiausia turime žinoti, kokį gėrį giname, antra – sugebėti paaiškinti, kodėl verta tą gėrį ginti, trečia – suprasti ir žinoti, kaip mūsų ginamą gėrį paveiktų kampanijos ir siūlymai, siekiantys įtvirtinti socialines naujoves ir alternatyvias vertybes.

Kai žinome ir sugebame paaiškinti, kokį gėrį giname, galime reaguoti racionaliai. Man atrodo, kad šioje situacijoje labai svarbus protingas ir išmintingas reagavimas. Tai nėra nereagavimas, bet atsakas pateikiant konkrečių ir suprantamų argumentų visuomenės nariams, kodėl mes palaikome tokią poziciją ir nesutinkame su per minėtas akcijas reklamuojamomis vertybėmis.

Esate vienas iš knygos „Katalikų balsas“ rengėjų. Viename jos skyrių aptariama šeimos ir santuokos samprata. Kokių svarių argumentų gali pasitelkti tikintis žmogus, atsakydamas į kritiką, kad Bažnyčia nori primesti savo normas ir kontroliuoti asmeninį žmonių gyvenimą, kad ji neturi teisės nustatyti, kurie žmonės sukuria „teisingas“ šeimas, o kurių pasirinkimas „neteisingas“?

Pradėti reikėtų nuo to, kad Bažnyčia nesikiša į žmonių gyvenimą, bet gina pačias pamatines vertybes, be kurių žmogaus gyvenimas būtų daug liūdnesnis ir be kurių negalėtume gyventi visaverčio gyvenimo.

Pirmiausia būtų galima akcentuoti, kad dabar vykstanti kampanija, siekianti įteisinti įvairias bendro gyvenimo formas kaip šeimą, pagrindiniu kriterijumi pateikia tai, jog tie žmonės susiję emociniais ryšiais. Šioje vietoje tie, kurie propaguoja šias idėjas, stengiasi nuleisti tylomis arba nureikšminti labai svarbų aspektą, kad žmogus turi savo žmogiškąją prigimtį, kurios negali pakeisti jokie įstatymai ar socialinės technologijos. Žmogui pagal prigimtį palankiausia aplinka augti ir ugdytis yra su tėvu ir motina. Šeima yra visuomenės struktūra, kuri sukuria tą palankiausią terpę. Emociniai ryšiai gali egzistuoti įvairiai ir iš esmės yra geras dalykas, bet jei pradedame ignoruoti vaikų poreikius, pakeičiame pačią šeimos prigimtį.

O ką reiškia pakeisti šeimos prigimtį? Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokia gi yra toji šeimos prigimtis, tai yra, kuo šeima galėtų būti, jei ji išnaudotų visą savo potencialą. Žinoma, žmonėms ne visada pavyksta sukurti sėkmingą šeimą. Kartais tas šeimos kūrimo projektas baigiasi fiasko, bet, nepaisant nesėkmių, vyro ir moters šeima turi potencialą sukurti tokią aplinką, kuri suteiktų geriausias sąlygas savo vaikams ir įvaikiams. Jeigu šeima kuriama dviejų vyrų ar dviejų moterų (arba trijų vyrų ar penkių moterų), reikėtų atvirai pasakyti, kad tai, ką jie sukūrė, negali patenkinti žmogaus prigimtinių poreikių.

Kodėl įvairios netradicinės orientacijos žmonių grupės nori šeimos statuso? Todėl, kad visi supranta, jog šeima yra visuomenės gėris. Vienas dalykas, kurio jie nesupranta, yra tai, kad jeigu būtų patenkinti jų reikalavimai, jų sąjunga įteisinta kaip šeima, tai transformuotų šeimos sampratą, ir šeima nustotų būti tas gėris, kuris yra dabar. Tada iš jos būtų pašalintas vaiko prigimtinių poreikių patenkinimo aspektas. Tai jau nebebūtų toks gėris, kokį gali suteikti tradicinė šeima. Jeigu jiems pavyktų laimėti kovą visuomenėje, tai kovos rezultatas būtų prarastas šeimos gėris, kurį visuomenės turėjo šimtmečiais ir tūkstantmečiais.

Pakomentuokite, kaip susijusios santuokos ir šeimos sąvokos.

Santuoka yra būdas, kaip asmenys, nesusiję giminystės ryšiais, gali sukurti šeimos santykius. Kai kalbama, kad santuoka ir šeima yra atskiri dalykai, kyla klausimas, kaip tada asmenys, kurie iki šiol nebuvo susiję kraujo ryšiais, tampa šeima. Antras dalykas, jeigu santuoką laikome kažkuo atskirą, išeina, kad mūsų susitarimas sukurti šeimą yra kažkas kita nei pati šeima. Šeima yra moralinis įsipareigojimas vienas kitam ir apsisprendimas prisiimti tas šeimos teises ir pareigas, kurių mes patys nesugalvojome.

Kai per santuoką sukuriama šeima, nėra pasirašoma sutartis, kurioje žmonas ir vyras kažką įsipareigoja. Tu neturi pasirinkimo, ką iš įsipareigojimų pasirinkti, nes jeigu sukuri šeimą, prisiimti visą paketą moralinių įsipareigojimų ir negali vienų prisiimti, o kitus atmesti. Tų moralinių įsipareigojimų visumą sugalvojo ne valstybė, ne Seimas, o tai, kas priklauso šeimos prigimčiai.

Vienas dažniausių argumentų ir labai mėgstama sąvoka yra „diskriminacija“. Daugelio renginių organizatoriai sakosi kovoją su mažumų diskriminacija. Kodėl ši sąvoka netinkama kalbant apie vienos lyties porų santuokas?

Pirmiausia kas yra diskriminacija? Diskriminacija yra tuomet, kai ką nors vertiname skirtingai. Tarkime, nuėję į parduotuvę ir rinkdamiesi vieno konkretaus gamintojo drabužį, diskriminuojame kitą gamintoją, nes pirmenybę teikiame jo konkurentui. Tokia „diskriminacija“ yra teisinga.

Aišku, diskriminacija gali būti neteisinga. Ji neteisinga tuomet, kai teikiame prioritetą kam nors dėl detalių, nedarančių esminio skirtumo. Klasikinis pavyzdys būtų odos spalva. Jeigu Lietuva priimtų įstatymą, kad juodaodžiai negali būti Seimo nariai, tai jau būtų neteisinga diskriminacija, nes tam, kad būtumei Seimo nariu, odos spalva neturi jokios reikšmės.

Kitas pavyzdys galėtų būti darbo vieta, kuriai reikia tam tikro išsilavinimo. Būtų galima sakyti, kad priimdamas į darbą asmenį, turintį universitetinį išsilavinimą, darbdavys diskriminuoja tuos, kurie nebaigė aukštojo mokslo. Tačiau šiuo atveju, jei aukštasis išsilavinimas yra būtinas, kad žmogus kvalifikuotai ir tinkamai atliktų darbą, to niekas net nevadina diskriminacija.

Kalbant apie šeimas yra analogiškai. Jeigu ir dviejų vyrų, ir vyro bei moters šeima turėtų tą patį potencialą patenkinti vaiko prigimtinius poreikius, tai iš tikrųjų daryti skirtumą tarp jų būtų nepateisinama diskriminacija. Tačiau kadangi dviejų vyrų ar moterų šeima negali patenkinti esminio vaiko poreikio turėti tėtį ir mamą, o ne vieną vyrą, kuris prisiimtų tėvo vaidmenį, o kitą, kuris vaidintų mamą, tuomet tai ne diskriminacija, o objektyvūs skirtumai. Diskriminacija glaudžiai siejasi su teisingumu. Teisingumas iš mūsų reikalauja vienodus traktuoti vienodai, bet skirtingus – skirtingai. Jeigu skirtingus traktuojame vienodai tai lygiai taip pat yra neteisinga.

Yra ir daugiau objektyvių apribojimų santuokai sukurti: negali tuoktis artimi giminaičiai arba žmonės, ribojami psichologinių ar fiziologinių kliūčių. Taip pat asmenys, kurie žengia į santuoką, turi suvokti savo įsipareigojimus ir sugebėti juos įgyvendinti. Nepilnamečiams arba asmenims, neturintiems visiško sąmoningumo, neleidžiama tuoktis, nes jie arba negali iki galo suvokti tokių įsipareigojimų, arba negali jų įvykdyti. Tai nėra diskriminacija.

Svarstant homoseksualių porų santuokų ir įsivaikinimo įteisinimą pažeidžiamiausi tampa vaikai. Kaip kalbėti viešumoje apie tai, jog vaikams augti geriausia terpė yra būtent biologinių tėvų šeima?

Pirmiausia būtų galima pasakyti taip, kad geriausia vaikui augti sveikam ir sveikoje aplinkoje, bet yra vaikų, kurie yra ir ligoti bei auga nesveikoje aplinkoje ir, nepaisant to, užauga žmonėmis. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog vaikams geriausia augti sveikoje aplinkoje.

Lietuvoje dabar sprendžiamas klausimas, kaip palaipsniui atsisakyti vaikų namų, kad kuo daugiau šeimų įsivaikintų beglobius vaikus. Tarkime, ateina dvi poros įsivaikinti. Pirmoji pora yra vyras ir žmona, o kita pora – du vyrai. Ar jos turi būti traktuojamos vienodai, ar vis dėlto turi būti sakoma, kad tai nėra lygiavertės poros, ir prioritetas skiriamas vyro ir moters porai, nes jie turi daugiau potencialo patenkinti vaiko prigimtinius poreikius? Problema ta, kad jeigu valstybė įstatymais pripažins homoseksualų poras šeimomis, tada būsime priversti visus traktuoti vienodai ir negalėsime teikti pirmumo vyro ir moters porai įsivaikinant vaikus. Tada visos šeimos privalės būti traktuojamos vienodai. Jeigu pripažįstame teisę į šeimos statusą vienos lyties asmenims, iš dalies vaikų bus atimta galimybė turėti tėvą ir motiną.

Didžiojoje Britanijoje priėmus lygių galimybių įstatymą, dauguma katalikiškų įvaikinimo agentūrų turėjo užsidaryti, nes tuomet, kai įsivaikinti ateidavo vyro ir moters pora bei vienos lyties pora, jie negalėdavo teikti pirmenybės tradicinei porai. Dėl to jie geriau sutiko užsidaryti.

Kyla klausimas: jei įsivaikinančių heteroseksualių porų trūksta, ar vaikui geriau augti globos įstaigoje, ar homoseksualų poroje? Klausimas sudėtingas, bet reikėtų atkreipti dėmesį, kad vienos lyties asmenų įsivaikintas vaikas praranda galimybę ateityje sulaukti skirtingos lyties globėjų, taip pat neaišku, kokį poveikį gyvenimas su vienos lyties globėjais turės vaiko vystymuisi. Jau nekalbame vien tik apie lytinę orientaciją, bet asmenybės tapatybę. Tapatybei formuojantis yra dalykų, kuriuos vaikas gali gauti tik iš tėvo ir tik iš motinos.

Jau paminėjote daug argumentų, tačiau žmonės vis tiek gali sakyti, kad čia religinis požiūris, viską matuojame tikėjimo matu. Kaip atsakyti į tokius pareiškimus?

Pirmiausia galima atsakyti, kad kai kuriose valstybėse suteikta teisė į santuoką vienos lyties asmenims yra pastarųjų kelių dešimtmečių reiškinys. Tuo tarpu pažvelgus į visą žmoniją, nesvarbu, ar į katalikišką Europą, ar į Kiniją, ar Indiją, ar Amazonės džiungles – visur rasime specifines šeimos kūrimo apeigas. Visur, kad ir kur nuvažiuotume, švenčiamos vestuvės, turinčios šimtmetines ir tūkstantmetines tradicijas. Tačiau niekur nerasime vestuvių, švenčiamų tarp tos pačios lyties asmenų. Pasitaiko variantų, kai vyras gali turėti kelias žmonas, bet niekur, jokiuose kraštuose ir religijose nėra vienos lyties porų santuokų. Šis pavyzdys parodo, kad tai, jog šeimą gali sudaryti tik vyras ir moteris, nėra katalikų išradimas.

Kitas argumentas – nesvarbu, kokio tikėjimo būtų vaikas, ar būtų visai netikintis, jo prigimtis yra vienoda. Tiek vaikui ateistui, tiek vaikui katalikui reikia tėčio ir mamos.

Pakomentuokite dešimt veiksmingos ir civilizuotos komunikacijos principų, padedančių susikalbėti su skirtingų požiūrių žmonėmis.

Šie principai yra suformuluoti „Kataliko balso“ projekte, kuris atsirado iš poreikio suprantamai paaiškinti visuomenei katalikų poziciją įvairiais jautriais klausimais.

Pirmas pagrindinis principas yra kalbėtis su oponentais laikantis jų nuoširdumo prezumpcijos. Dauguma atvejų yra tokie, kad žmonės, kurie bando įtvirtinti naują požiūrį į šeimą ir santuoką, laikosi tam tikro vertybinio požiūrio ir yra nuoširdžiai įsitikinę, kad kovoja už didesnį gėrį. Turėtume reaguoti protingai ir kalbėtis su jais kaip su protingais žmonėmis, kurie gali įsiklausyti, nors nebūtinai sutikti, bet suprasti, kad mūsų pateikiami argumentai nėra vien emocijos.

Beje, mums dažnai priklijuojama fobijos etiketė. Tarkime, esame vadinami „homofobais“. Pati fobija yra iracionali reakcija. Žmogaus fobija yra baimė dėl nepaaiškinamų priežasčių. Iš tikrųjų mums bandoma prikabinti etiketę, kad esame neracionalūs. Todėl pagrindinis principas ir yra kalbėtis protingai, argumentuotai ir žinoti, kokias vertybes giname.

Kitas principas – turėtume pasisakyti už gėrį. Neturėtume pasisakyti prieš kažką. Mūsų žinia turėtų būti ta, kad esame ne prieš žmonių galimybes sukurti šeimos santykius, bet tai, kad vaikams būtų užtikrintas jų prigimtinių poreikių patenkinimas.

Paprastai diskusijoje vertinama, kurį pusė laimėjo, o kuri pralaimėjo. „Katalikų balso“ vienas iš principų yra tas, kad svarbiau ne laimėti, bet liudyti. Jeigu tenka dalyvauti kokioje nors laidoje ar debatuose, mūsų rodiklis yra ne tai, ar sutriuškinome oponentus, ar sukirtome jų argumentus, kad nebeturėjo ką pasakyti, bet tai, jog išsakome savo poziciją, kuo remiamės. Nereikėtų išgyventi, jei kita pusė dėl to atrodytų daug šauniau.

Kitas principas – „Skleisk gėrį, o ne karštį“. Svarbu iš to noro apginti savo vertybes nepradėti karščiuotis, įsivelti į emocijas. Mūsų tikslas yra suteikti klausimams daugiau šviesos. Turime galimybę parodyti aptariamą situaciją truputį kitoje šviesoje.

Dar kitas principas – „būk geraširdis“. Kad ir kokia arši diskusija ar oponentai būtų, turėtume išlikti geraširdžiai ir gailestingi jų atžvilgiu.

Kita problema, kuri trukdo mums eiti į viešumą ir kalbėti apie vertybes, yra galvojimas „o kaip aš atrodysiu“, ar nepasirodysiu kvailai, ką žmonės pagalvos. Tai dažnai mus sukausto. Tad kitas „Katalikų balso“ principas – „svarbu ne ką TU sakai, bet tai, ką tu SAKAI“. Kartais iš tikrųjų žiniasklaida mums prikabina etiketes, bet tokia yra kaina, kurią turime sumokėti už drąsą sakyti Tiesą. Išvardijau ne visus principus, žmonės gali įsigyti knygą ir plačiau susipažinti su civilizuotos komunikacijos principais.

Kartkartėmis vis susiduriame su katalikiškų vertybių žeminimu ar pašiepimu, kad ir Jėzų su Marija pašiepiančia drabužių reklama arba tendencingais straipsniais Bažnyčios atžvilgiu. Tada kyla dilema, ar kelti visa tai aikštėn, ar geriau nutylėti, nes net ir neigiamas situacijos nušvietimas per žiniasklaidą baigiasi nepageidaujama jos reklama. Koks, jūsų nuomone, turėtų būti tas „Katalikų balsas“?

Kaip galima protingam netikinčiam žmogui paaiškinti, kad nedera reklamai tokiu būdu naudoti religinių simbolių? Atsakymas būtų toks, kad religinis simbolis yra tikinčio žmogaus tapatybės dalis. Jis išreiškia tai, kas yra šventa ir brangu, bei įpareigoja gyventi laikantis tam tikrų vertybių.

Tikėdami Kristų krikščionys įsipareigoja gyventi skaisčiai, sąžiningai ir padoriai. Jei reklamoje pavaizduoja Kristų kaip mėgstantį išgerti palaido gyvenimo propaguotoją, be abejo, tai užgauna, ir kad tai suprastum, visai nereikia būti tikinčiam.

Panašiai būtų, jeigu vaiko tėtį, kuris jam yra didžiausias autoritetas, sąžiningumo ir teisingumo pavyzdys, reklamoje pavaizduotų kaip nenaudėlį ir sukčių. Kiekvienam vaikui dėl to būtų skaudu. Tikinčiam žmogui tikėjimo simboliai yra kaip tėvas ir motina.

Parengė Monika Midverytė OFS