Piešimo mokytojas Fabijonas Šulcas (antroje eilėje trečias iš dešinės) pamokos metu su savo mokiniais (1935).

Kas sieja šiuos Lietuvos žmones: mažai kam žinomą tapytoją, pedagogą Fabijoną Šulcą ir garsų kompozitorių Eduardą Balsį?

Fabijonas Šulcas, 1928-aisiais baigęs Kauno meno mokyklą ir gavęs valstybės stipendiją, 1928–1929 metais studijavo dailę Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą ir nepritapęs prie laikinosios sostinės šurmulio, pasirinko ramesnį gyvenimą provincijoje. 1932-aisiais nusipirkęs Medšarkės kaime, netoli Darbėnų, nedidelį ūkelį, tais pačiais metais pradėjo dirbti ką tik atsidariusioje Kretingos pranciškonų gimnazijoje piešimo ir braižybos mokytoju.

Jo buvęs mokinys, po karo Paryžiuje gyvenęs ir kūręs žinomas skulptorius kretingiškis A. Mončys prisimena: „F. Šulcas buvo labai simpatiškas ir jautrus žmogus. Mokęsis Paryžiuje, keliavęs po Italiją, labai įdomiai, su užsidegimu kalbėdavo apie Italijos renesansą. Aš klausydavau. Man buvo gaila, kad kiti mokiniai jo neklauso...“ Susimąstęs, žiūrintis į tolį, toks išliko ir senosiose Kretingos gimnazijos mokytojų ir mokinių bendrose nuotraukose.

Darbas gimnazijoje, gausi šeima – 4 vaikai, paliko nedaug laiko kūrybai, prie kurios jis grįždavo tik retkarčiais. 1940 metų sovietinė okupacija, žmonių areštai, pirmieji trėmimai į Sibirą, kankinimai ir žudynės šalia gimnazijos raudonųjų okupantų kalėjimu paverstame Šv. Antano namelyje, po to užgriuvęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas, dėl nacių 1941 metų birželio 26 dieną sukelto gaisro sudegęs Kretingos senamiestis, bažnyčia, vienuolynas, apdegęs gimnazijos pastatas darė slogų įspūdį. Jo akyse buvo išžudytos ir išnyko Kretingos ir Darbėnų žydų bendruomenės: moterys, vaikai ir vyrai... Tarp jų būta ir žmonių, kuriuos pažinota, su kuriais bendrauta. Šalia gimnazijos esantis Šv. Antano namelis tapo nacistiniu kalėjimu.

Kretingos gimnazijos mokytojai ir mokiniai karo metais. Viduryje direktorius Juozas Gedgaudas, žinomo muzikologo E. Gedgaudo tėvas, jam iš dešinės F. Šulcas, iš kairės E. Balsys. Už F. Šulco stovi J. Kojelis, taip pat karo metais buvęs mokytoju. Vėliau emigravęs į JAV ir tapęs žinomu veikėju (apie 1942-1943 metus).

Gimnazijos mokiniai ir mokytojai matė nacių ir jų talkininkų varinėjamus ir kankinamus žydus, kuriuos vertė plaukti per gimnazijos tvenkinį, mušė, žemino ir žudė. Tokie makabriški, nežmoniški vaizdai jautrios sielos žmogų nepaprastai slėgė.

Karo metais F. Šulcas Kretingos bažnyčiai nutapė dailininko E. Kazimirovskio paveikslo „Gailestingasis Jėzus“ kopiją (beje, tai vienintelė šio paveikslo kopija Žemaitijoje, šiuo metu ji – Kontaučių bažnyčioje), prie kurios tikintieji melsdavosi, prašydami Dievą apsaugoti nuo karo nelaimių ir smurto.

1944 metais frontui atsiritus iš Rytų, pro Kretingą į Vakarus traukė karo pabėgėliai, prasidėjo miesto apšaudymas iš artilerijos. Tai skaudžiai palietė ir gimnaziją, kai apšaudymo metu nuo sprogusio sviedinio skeveldros mokinių ir mokytojų akyse žuvo gimnazistė. Po karo tęsėsi žmonių trėmimai į Sibirą, prasidėjo rezistentinė kova, nusinešusi žmonių aukų. Visa tai jaudino menininką, padarė jį karo ir prievartos priešininku bei taikos ir tolerancijos šalininku.

„Himnas Taikai“

Išėjęs į pensiją, F. Šulcas pradeda tapyti 7 paveikslų ciklą ,,Žmogaus nemirtingumas“ (1962–1970), kuriame susilieja vaikystės atsiminimai ir patirti karo bei pokario metų baisumai. Savo paveikslais dailininkas skelbia gėrį, taikų žmonių sambūvį, žmogaus nemirtingumą.

„Neužmušk“ – centrinis ir pirmasis ciklo paveikslas, atsiradęs iš vaikystėje matytos mistinės vizijos, kai, supykęs ant mažosios sesutės dėl suplėšyto jo paties piešto žirgo, norėjo jai smogti suoliuku į viršugalvį kuo skaudžiau iki negyvumo, kad jos daugiau nebūtų, neliktų… Kai atrodė, kad niekas nebegalės išgelbėti mergaitės, įvyko keistas dalykas. Tamsus kambarys prisipildė akinamos šviesos, nušvito visi pašaliai, ir už sesers nugaros berniukas pamatė stovinčią moterį: labai gražią, apsirengusią aukso drabužiais, nuo kurių ir pasidarė taip šviesu. Ir visi vaikai išgirdo jos stiprų, garsų balsą: ,,Neužmušk.“

Ši vizija lydėjo dailininką visa gyvenimą, buvo jo moralinis kelrodis. Tačiau vienas paveikslas negalėjo perteikti visų dailininko sukauptų ir patirtų išgyvenimų bei minčių. Jam rūpėjo išreikšti ir požiūrį į esminius žmonijos egzistencinius klausimus: karą ir taiką,smurtą ir prievartą, mirtį ir gyvenimą. Taip atsirado paveikslai: „Šalin karą”, „Žvilgsnis į ateitį”, „Kolektyvinis mąstymas” ir kiti.

„Šalin karą“

F. Šulco paveikslai neišsiskiria tapybos meistriškumu bei technika, bet atskleidžia unikalų filosofinį mąstymą apie žmogų, jo vietą Žemėje, bendražmogiškas vertybes. O tai iki šiol žmones jaudina ir yra aktualu. Svarbu, kad žmonės, ir jauni, ir seni apie tai sužinotų ir susimąstytų…

Į tuos paveikslus žiūrėdamas turėtum girdėti muziką, jiems sukurtą… Man buvęs kolega Eduardas Balsys žadėjo… Tada būtų viskas gerai… – kalbėjo F. Šulcas rašytojui T. Sakalauskui.

E. Balsys Kretingos gimnazijoje pradėjo dirbti 1941 metų rudenį. Dėstė matematiką,muziką ir kūno kultūrą. Pats gerai žaidė futbolą. Iš Kauno karo mokyklos atsivežė šaunių, kariškų dainų, maršų, būrė moksleivių grupes dainai ir muzikai. Jis vadovavo mokinių chorui, vyrų kvartetui, kūrė jiems muziką ir dainas. Jam taip pat, kaip ir visiems, teko matyti karo baisumus, žmonių žūtį, slapstytis nuo nacių rengiamų žmonių gaudynių, pavyko išvengti ir tremties į Sibirą. Palyginti neilgas gyvenimo Kretingoje laikotarpis (1941–1945) buvo svarbus etapas E. Balsio kelyje. Čia jis subrendo kaip žmogus, čia sutiko būsimą žmoną, iš čia prasidėjo ir jo iškilaus muziko kelias. 1969 metais E. Balsys, jau būdamas žinomas kompozitorius parašė oratoriją ,,Nelieskite mėlyno gaublio“. Šio kūrinio įkvėpėjas buvo neužmirštamas berniukų choro ,,Ažuoliukas” įkūrėjas ir vadovas Hermanas Perelšteinas, norėjęs choro repertuare turėti to meto kompozitoriaus kūrinį, kuriame karo ir taikos tema būtų atskleista per vaiko pasaulį.

E. Balsiui bendradarbiaujant su teksto autore poete V. Palčinskaite, gimė jaudinantis kūrinys. Siužeto pagrindu buvo paimtas Palangos pionierių stovyklos apšaudymas iš artilerijos 1941 metų birželio 23 dieną, pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo valandomis. Tačiau šis įvykis tapo tik atspirties tašku, prisimenant viso pasaulio vaikų likimus karo metais. Pats kūrinys – tai visada aktualus įspėjimas žmonėms priešintis smurtui ir nekaltų žmonių naikinimui. Tai kaip ir paminklas karuose žuvusių nekaltų vaikų atminimui. Šis kūrinys turėjo didžiulį pasisekimą šalyje ir užsienyje, sulaukė palankių vertinimų bei apdovanojimų. Nors E. Balsio oratorija ir nebuvo sukurta pagal F. Šulco paveikslus, bet daug kuo su jais susisieja. Ir paveiksluose, ir oratorijoje iškeliamos tos pačios bendražmogiškos vertybės, kurių laikytis turėtų žmonija.

Manau, kad 2013 m. gegužės 17 dieną Kretingos muziejuje atsidarančioje F. Šulco gimimo 115-osioms metinėms skirtoje parodoje turėtų skambėti ir E. Balsio muzika. Taip beveik po 70 metų Kretingoje vėl susitiktų du buvę kolegos mokytojai: dailininkas ir kompozitorius, šį kartą savo kūryba, raginančia žmones siekti taikos ir gėrio.