EPA nuotrauka

Neseniai minėjome 46 lietuvių inteligentų išgabenimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą 70-ąsias metines. Kartu su istoriku dr. Arūnu Bubniu (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras) prisiminkime šio įvykio priešistorę, unikalų įvykį Europos kontekste, kai Lietuvos visuomenė sutartinai pasipriešino Waffen-SS legiono sudarymui.

Kodėl naciams 1943 metais prireikė veik kiekvienoje Europos šalyje sudaryti vadinamuosius Waffen-SS legionus?

Tokia reikmė plaukė iš tuometinės karinės situacijos. Kai 1941 metais Lietuvos Laikinoji Vyriausybė siūlėsi karinėmis pajėgomis prisidėti prie vokiečių „žygio prieš bolševizmą“, kaip tada buvo sakoma, naciai nesutiko. Jų vadovybė laikėsi pozicijos, kad Rytų Europos tautos – rusai, ukrainiečiai, baltai ir kt. – neverti nešioti ginklo. Neverti net policijos formuočių. Bet reali padėtis situaciją koregavo, o vietiniai okupacinio režimo vadai laikėsi lankstesnės pozicijos nei Berlynas. Juo labiau reikėjo ieškoti kompromisų, nes, kaip žinoma, „Žaibo karas“ Vokietijai nepavyko, ir jai ėmė trūkti jėgų, paprastai tariant, „patrankų mėsos“. Frontas tęsėsi nuo Ledyniuotojo vandenyno iki Juodosios ir Kaspijos jūrų, maža to, reikėjo užimtą teritoriją kontroliuoti. Padėtis frontuose ypač nuo 1942 metų rudens ir 1943-iųjų pradžios tapo kritiška. Pralaimėjus Staliningrado mūšį, ėmė keistis ir Vokietijos politika. Tuomet ir prasidėjo papildomų karinių dalinių, tautinių Waffen-SS („Ginklo SS“) dalinių formavimas, visų pirma iš germaniškų tautų. 1942–1943 metų sandūroje tokie daliniai suformuoti Latvijoje bei Estijoje, tuo pat metu SS legioną nutarta sudaryti ir Lietuvoje.

Sprendimas dėl legiono sudarymo buvo priimtas 1943 metų vasario 19 dieną, kai Ostlando (Rytų krašto) komisaras Hinrichas Lozė nusiuntė Lietuvos generaliniam komisarui Adrianui Teodorui von Rentelnui potvarkį, kad mobilizuotų Lietuvos vyrus totaliniam karui, kurį Josefas Gebelsas paskelbė po pralaimėto Staliningrado mūšio. Tuomet Lietuvos spaudoje ir radijuje prasidėjo agitacija, raginanti lietuvius, gimusius 1919–1924 metais, stoti į SS legioną. Kaune naciai sukūrė specialų mobilizacijos štabą, apskrityse ir miestuose įsteigė 30 šaukimo komisijų. Registracija oficialiai prasidėjo 1943 metų kovo 1 dieną, tačiau netrukus, per pirmąsias dvi savaites, paaiškėjo, kad mobilizacija žlunga.

Kodėl taip atsitiko?

Visų pirma – dėl lietuviškojo pogrindžio, kuris savo leidiniuose aktyviai agitavo prieš SS legiono steigimą. Vienas svarbiausių pogrindžio argumentų buvo tas, jog lietuvius pašaukti karo tarnybai gali tik suverenios Lietuvos, o ne okupacinė valdžia, ir kad lietuviai privalo ginti savo tautinius interesus, o ne tapti okupantų „patrankų mėsa“. Pogrindžio ir kitų paprastų inteligentų agitacija buvo labai paveiki. Šiuo klausimu lietuvių visuomenė parodė ypatingą vieningumą, pradedant aukščiausia administracija, netgi generaliniais tarėjais. Įsivaizduokite, Kaune, kuriame gyveno daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų, prieš komisiją stojo tik 77 jaunuoliai, iš jų 68 buvo pripažinti netinkami dėl sveikatos. Dauguma tų, kurie registravosi, žinojo, kad jų nepriims.

Jei neklystu, Stasio Raštikio „Kovose dėl Lietuvos“ minimas atvejis, kai lietuvių vyrai sąmoningai nusiuntė vietinį klipatėlę, kad tas bandytų užsiregistruoti kaip SS legiono karys. Kaip reagavo nacių valdžia į tokį akiplėšiškumą?

Pamatę, jog mobilizacija žlunga, kovo 15 dieną naciai nusprendė atsisakyti steigti legioną ir pradėjo represijas. Kovo 16-17 dienomis Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose suimami 46 lietuvių visuomenėje žinomi žmonės (tarp jų 4 generaliniai tarėjai) ir išvežami į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Dar viena nacių keršto priemonė už legiono sužlugdymą buvo Kauno ir Vilniaus universitetų uždarymas. 1943 metų kovo 17 dieną vokiečiai oficialiai pripažino mobilizacijos į SS legiono žlugimą ir paskelbė, kad nuo šiol lietuviai bus imami tik į statybos batalionus, nes esą nepateisino garbingo SS legiono vardo.

Ar lietuvių atsisakymas tarnauti Waffen-SS Europos kontekste buvo unikalus?

Manau, kad galime jį laikyti unikaliu. Mano žiniomis, iš nacių okupuotų Europos kraštų tokių legionų ar divizijų nesukūrė lietuviai, graikai ir lenkai. Estai turėjo vieną Waffen-SS diviziją, latviai – netgi dvi. Visi kiti, netgi tokios gana autonomiškos šalys, kaip Danija ar Norvegija, sukūrė nemenkus ginklo SS dalinius, netgi nelabai agituojamos. Tuo tarpu Lietuvoje netgi agituojant tai nepavyko.

Gali kilti klausimas: kodėl naciai norėjo sudaryti būtent SS dalinius, visiškai svetimus vietos gyventojams?

Nacių ideologų supratimu, galimybė tarnauti Waffen-SS daliniuose buvo prestižo reikalas. Atseit, jei okupuotai šaliai ar tautai suteikiama proga tokius dalinius steigti, pripažįstama, jog tos tautos yra rasiškai vertingos, ir jos gali būti vokiečių sąjungininkės. Kartu toks manymas išplaukė iš konkrečios padėties frontuose, kur, kaip jau minėjau, labai trūko žmonių. Dar dėl Waffen-SS dalinių reikia pasakyti, jog jie ideologiškai buvo daug labiau indoktrinuojami nei policijos batalionai ar Vermachtui pavaldūs daliniai. Tai buvo tam tikras rezervas nacių ideologijai plėsti ir palaikyti.

Vertėtų išryškinti skirtumą tarp Waffen-SS ir SS. Iš pradžių SS buvo sumanyta kaip asmeninė Hitlerio apsauga, vėliau jos funkcijos kito.

Iš tikrųjų ilgainiui SS tapo valstybe valstybėje, savotiška imperija, turėjusi daugybę padalinių. Liūdniausiai pagarsėjo tie SS daliniai, kurie saugojo koncentracijos ir mirties stovyklas ir prisidėjo prie masinio žmonių žudymo. Tuo tarpu Waffen-SS buvo karinio pobūdžio daliniai, skirti kariauti frontuose arba kovai su partizanais užnugaryje. Waffen-SS nebuvo grynai skirti persekioti ir žudyti Reicho priešus.

Vertėtų paliesti ir mūsų kaimynų – latvių bei estų – Waffen-SS legionų atvejį. Kokiomis aplinkybėmis šie daliniai buvo sudaryti ten?

Vienas iš svarbiausių veiksnių buvo Šiaurės–Rytų fronto artumas, sustiprinęs pavojaus jausmą. Kitas dalykas, nacių politika čia, ypač Estijoje, buvo daug švelnesnė nei Lenkijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Kadangi etniniai estai bei latviai tokios didelės priespaudos, kokią išgyveno sovietinės okupacijos metu, valdant naciams nepatyrė, didelei daliai jų visuomenės bolševizmas atrodė daug pavojingesnis nei nacizmas. Stodami į SS dalinius, jie suprato, kad tuometinėje situacijoje tik tokiu būdu galima gintis nuo sovietų. Savarankiškos nacionalinės armijos nebuvo galima steigti, taigi darytas kompromisas. Be to, ir tautinis pogrindis Latvijoje bei Estijoje, palyginti su Lietuva, buvo gerokai silpnesnis, kaip, matyt, ir valstybingumo suvokimas. O lietuvių atsisakymas tarnauti SS legione parodė, kad iš tikrųjų jie nenorėjo tarnauti nei sovietų, nei nacių kariuomenėje.

Kalbino Zigmas Vitkus