Nuoširdžiai manau, kad šiandienė Lukiškių aikštė – tikriausias nesusipratimas Vilniaus miesto viduryje. Jau ir taip tos nuo Senamiesčio nutolusios Gedimino prospekto pusės kažkodėl nemėgstu, bet kai patenku į Lukiškes, tai apskritai spūdinu nuleidęs galvą ir net nesidairau – n metų grasintas sutvarkyti ūbas laukas, po kurį vėjas gainioja dulkes kaip prerijose, dar betrūko, kad pasirodytų koks Vinetu ar Limonadinis Džo ir kaimenė mustangų. Nežinia, ką toks susitikimas lemtų, bet turbūt nieko gero. Tai ir ariu nosim aikštės dulkes, kad tik jis neįvyktų, ar bent liktų nepastebėtas.

Geriau jau būtų Leniną palikę, – pamintiju, – tai jį kailinėliais aprengtume žiemą, o vasarą kokią beisbolo kepurę uždėtume, kad galva neperkaistų. Vis kokia pramoga, ir eičiau ne trilinkas susirietęs, bet smalsiai dairydamasis, kas ir kaip šiandien padabino Uljanovą. Ir gausūs aktyvistai turėtų dėl ko paburnoti, su kuo pakovoti, gal nereiktų tąsyk visokių piktųjų klanų prasimanyti, priešas – štai jis, bronzinis visu gražumu stypsotų vidury sostinės ir, beje, rodytų ranka į pietvakarius, nedorųjų lenkų šalies kryptimi...

Jums nemalonu, o gal net baisu dėl tokių mano pajuokavimų? O man nejuokais baisu dėl to, ką išvydau ir vėl kartą pamatęs konkursui dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo pateiktus projektus. Žinoma, yra ten ir visai netikėtų sprendimų – pavyzdžiui, kažin kokia EKO laisvė, kad ir ką tai reikštų, tačiau didžiuma pasiūlymų užmojais primena Lenino mauzoliejų. Tai kas, kad Iljičiaus nebėra, bet dvasia liko.

Pamatęs vertintojų komisijos sąrašą truputį nurimau, atsirado viltis, kad karikatūros miesto centre galbūt eilinį sykį išvengsim. Bet gerai pagalvojus, kiekgi galima? Jie ten ką, visi masiškai pamiršo, kad lauke, įskaitant ir Lukiškių aikštę, jau keliolika metų stojo XXI amžius?

Dažniausias atsakymas į šitokius priekaištus tas, kad pagrindinė Lukiškių aikštės ir joje iškilsiančio paminklo kovotojams už laisvę problema yra patys kovotojai už laisvę. Tie, kurie dar gyvi, ir kuriems, žinoma, labiausiai rūpi įamžinti bendražygių atminimą. Šie garbaus amžiaus piliečiai turi savo požiūrį į paminklus ir negalvoja, kad prie paminklų reikės gyventi mums, kurie apie paminklus turime kiek kitokią nuomonę. Tuomet dažnokai kyla nedrąsi mintis apie tai, kad gal reikėtų kiek luktelėti, nes, žinoma, nieko nėra amžino...

O visgi aš manau, kad yra šiek tiek kitaip, ką ten šiek tiek – visiškai kitaip! Jei jums, kaip ir man, negraži akmeninio stabo Lukiškėse idėja, galiu lažintis, kad mūsų šioje šalyje viso labo mažuma. Nes didžiumai Lietuvos piliečių paminklai ir yra tai, kas jie buvo XIX–XX amžių sandūroje. Tad ir sunkiasvoris daiktas Lukiškių aikštėje jiems neatrodo nei gražus, nei negražus – tiesiog savaime suprantamas. Jei netikite, nukeliaukite prie palyginti netoli nuo aptariamosios vietos dunksančio Tado Gutausko „Laisvės kelio“, ant jo rasite ir tų, kurie taip mano, pavardes. Ir tai toli gražu ne visi panašiai manantieji Lietuvos piliečiai.

Jei dar abejojate – atlikite apklausą: paprašykite savo pažįstamų išvardyti tris pirmus jiems į galvą atėjusius paminklus. Pradėti geriausia nuo savęs. Taigi? Mano trejetukas prasidėjo Gediminu ir Mindaugu Vilniuje... ir tuoj pat nutrūko pagalvojus, kad, po galais, kas man yra, man juk nepatinka tie XIX a. restauracijos projektai... Taigi, nepatinka, bet apie horizontalų paminklą Kalantai Kaune pagalvojau gerokai vėliau. Ir aš dar piktinuosi pasiūlymais dėl Lukiškių aikštės?..

Prisiminkim, iš paminklo Gediminui buvo šaipomasi tik dėl detalių, matai, Gediminas girtas, svyruoja nabagas. Mindaugui irgi kliuvo už tai, kad sėdi, čia jau žodį tarstelėjo ir istorikai. Bet pati paminklų forma nekliuvo niekam. Tai aišku, taigi čia p a m i n k l a i, jie ir turi būti taip padaryti. O jei vietoj Gedimino, Vilniaus įkūrėjo stovylos būtų padėta paprasčiausia plyta, tą įkūrimą simbolizuojanti (kaip tas akmuo netoliese)? Ai ne, kas čia per paminklas, be ryšio, – sakys daugybė Lietuvos gyventojų ir jausis teisūs.

Neklyskite, paminklai žmonėms jokių istorinių asociacijų dažniausiai nekelia. Kad ir kaip nesmagu pripažinti, bet turbūt nedaug Lietuvos piliečių suregztų apypadorį keleto sakinių pasakojimą apie Gediminą jo paties paminklo papėdėje, kas jis toks ir kodėl toks. Ir tas paminklas, pats, tiesą sakant, galintis būti tokio pasakojimo špargalkė, miriadą kartų per dieną lieka neperskaitytas.

Nes paminklas šiandieniame mieste tai ne turinys, o forma. Maža to, paminklai turi galią įeiti į kasdienybę ir joje pasilikti, tapti jos dalimi. Geru orientyru pasimatymui ar susitikimui, ar šiaip orientyru. Kažkam Mindaugas yra tas paminklas, nuo kurio postamento mėgsta čiuožinėti ant užpakalio jos vaikai, kažkam Gediminas – tas, ant kurio postamento surūkyta pirmoji cigaretė. Ką jau bekalbėti apie aplink Kudirką zyliojančius riedlentininkus. Kiek visuose šiuose dalykuose dalyvavo tikroji, t. y. paminklo sumanytojų ir kūrėjų priskirtoji prasmė? Nežinau, bet manau – nedaug.

Taigi, grįžkim į Lukiškes. Žiūrėdamas į projektus galvoju, kad žmonėms jie nepritaikyti. Nei cigarečių, nei riedučių, nei juo labiau, vaikų. Kurgi, juk paminklas žuvusiesiems už laisvę. Krūvis dvigubas, ne tik įprastinio paminkliškumo, bet dar ir kančios. O su ja ne tik pas mus, bet ypač pas mus, juokauti nepriimta. Humanizuoti – irgi. Priartinti prie kasdienybės – sergėkdie! Tik man toli gražu neakivaizdu, kad paminklai kančiai ir patys turi kankinti.

O gal geriau tiesiog prisėkime daugiau žolės, išgrįskime keletą takelių, ir jei jau labai norisi akcento – pastatykime aikštės viduryje fontaną. Nematote čia laisvės gynėjų simbolikos? O štai man versmė daug labiau asocijuojasi su laisve, už kurią krito įamžinamieji, nei pasibaisėtinų dimensijų Gediminaičių stulpų parklupdyta ponia.

Atvirai kalbant, nelabai tikiuosi, kad kada nors Lukiškių aikštė bus sutvarkyta jaukiai. Per daug interesų, per daug mentaliteto subtilybių. Nors visgi, pamatęs, kaip Klaipėdoje ruošiamasi pasielgti su kitu įprastai kanonizuotu dalyku – nykstančia (išties, o ne fantazijose!) lietuvių kalba, šiokių tokių vilčių puoselėju...