Šiemet gegužės 10 dieną įvyko jau antrus metus Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros organizuojama mokinių kūrybinių ir tiriamųjų darbų konferencija „Aš ir kalba“.

Jau antrą kartą čia susirinko ypač motyvuoti ir savo kalbą besididžiuojantys mokiniai  ne tik iš Vilniaus, bet ir Lazdijų, Klaipėdos, Merkinės, Marijampolės mokyklų.

Pirmąjį sveikinamąjį žodį tarė LEU Lituanistikos fakulteto dekanė Žydronė Kolevinskienė, kuri išsakė džiaugsmą jaunais ir motyvuotais šiuolaikiniais mokiniais, kurie myli savo tėvynę ir gerbia gimtąją kalbą: „Nieko nėra gražiau, kai moksleiviai turi ką pasakyti apie kalbą“.

Į jaukią ir šiltą auditoriją susirinkusius konferencijos dalyvius ir svečius sveikino ne tik mokyklų ir universiteto atstovai, bet ir Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė. Pirmininkė, tardama žodį, priminė mokiniams, jog kalba yra šalia mūsų visą gyvenimą, jos vartojimas nenutrūksta pabaigus mokyklą, ji yra reikalinga kasdien nepaisant to, kokį darbą dirbame ar kokias pareigas užimame. „Vairuoti gali visi, tačiau į gatvę išvažiuoti tik tie, kurie žino taisykles“, - tokia gražia metafora pirmininkė skatino nepamiršti kalbos vartojimo taisyklių.

Konferencijos metu mokiniai pristatė įvairių tematikų darbus: gvildenta ir vardų reikšmė bei simbolika, ir internetinės kalbos ypatybės. Vilniaus „Saulės“ privačios gimnazijos mokinys, pristatinėdamas savo darbą, netgi pateikė auditorijai konkrečius būdus, kaip reikėtų kelti lietuvių kalbos prestižą. To, pasak Andriaus Mačėno, būtų galima pasiekti plečiant tarptautinę reklamą ar stiprinant šalies ekonomiką. Šio mokinio pranešime pagrindine kalbos prestižo smukdymo priežastimi buvo įvardintas kalbos nepilnavertiškumo kompleksas.

Konferencijoje net 3 pranešimai buvo paruošti atsižvelgiant į tai, jog 2013 metai Lietuvoje paskelbti tarmių metais. Pranešimuose apie lietuvių tarmes buvo ne tik ieškoma būdų išsaugoti tarmes, bet ir įvardinta nykstančių tarmių priežastis – gėda. Pasak pranešėjos Linos Krušniauskaitės iš Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos, daugelis žmonių, o ypač jaunimas, tiesiog gėdijasi kalbėti savo gimtąja tarme ir savo elgesiu skatina jos žlugimą. Tačiau taip elgtis nereikėtų, nes tarmė iš tiesų yra ne gėda, o išskirtinumas, identitetas, dar viena priežastis mylėti savo kraštą ir didžiuotis savo kilme.

Jau antrus metus organizuojamoje konferencijoje pasirodė ir praėjusiais metais dalyvavusių mokinių. Čia juos skatina sugrįžti jauki ir draugiška aplinka: „Buvo smagu matyti, kad ir šiemet, kaip ir pernai, nors konferencijos pradžioje dar jautėsi jaudulys, antroje konferencijos pusėje mokinukai buvo jau visai atsipalaidavę. Pranešimai buvo tikrai labai geri ir dalykiniu, ir pateikimo, įdomumo požiūriu. Buvo tikrai rimtos ir įdomios diskusijos, o svarbiausia, kad visi buvo labai aktyvūs – ypač smagūs buvo patys mokiniai ir mokytojai. Visi gavo padėkas ir prizų. Taip pat už tarmių puoselėjimą buvo paskatinti pranešėjai, paruošę kalbas apie tarmes“, – džiaugiasi pasisekusia konferencija viena iš renginio organizatorių, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros dėstytoja Jurgita Girčienė.

Konferencijoje buvo galima išgirsti įvairių nuomonių ir pasisakymų. Tačiau labiausiai stebino ne tai, kad keisčiausi vardai duodami vaikams Šiauliuose ir Panevėžyje arba kad mokiniai norėtų išmokyti užsieniečius tik gražių žodžių, bet tai, kad gražiai ir intelektualiai diskusijai susirinko tokie jauni, o jau sąmoningi ir motyvuoti mokiniai. Kai visur skelbiama, kad šiuolaikinis jaunimas yra ne tik primiršęs savo kalbą, bet ir retai jaučiantis ryšį su ja, ši konferencija įrodė, jog dar ne viskas prarasta. Kad ir kokie mokinių pranešimai buvo skirtingi, visi akcentavo ir pritarė minčiai, jog norint išsaugoti lietuvių kalbą ir neleisti jai užsimiršti, svarbiausia – tautinis mentalitetas. Turime pradėti nuo savęs, net paprasti dalykai, tokie kaip lietuviškos kompiuterio programinės įrangos naudojimas, savo tarmiškas kalbėjimas gali neleisti numirti lietuvių kalbai. Juk tai ne tik skambūs žodžiai. Kalba – tai mus visus jungiantis ryšys, mūsų identitetas, kuriuo turime džiaugtis ir didžiuotis.

Justina Kabakaitė