Kadangi daugelis nejaučia gyvenimo prasmės, kardinolas Comastri kviečia mąstyti apie Mariją iš Nazareto kaip tvirčiausiai tikinčią, kaip tikėjimo pavyzdį.

„Kai gyvenimas neturi prasmės, visko gali atsitikti“, – sako kardinolas, jis mano, kad šiandien taip paplitusi neviltis yra „dvasinės krizės pasekmė“.

Popiežiaus vikaras Vatikano miestui ir Šventojo Petro bazilikos vyriausiasis kunigas Angelo Comastri šia tema kalbėjo Dugnano-Incirano bendruomenei Lombardijoje praėjusį spalį.

Kalbėsiu apie tikėjimą žvelgdamas į aiškiausią pavyzdį: Mariją! Mes, kurie vadiname save tikinčiaisiais ir norime tokie būti, nėra lengva suvokti, kaip labai mums brangus tikėjimas... nes manome, kad kitaip ir būti negali! Prisimenu, kai buvau parapijos klebonas, pažinojau vieną moterį, vardu Saša, gyvenusią Ukrainoje tarybiniais laikais. Marksistinė diktatūra griežtai draudė tikėjimą ir netgi persekiojo; ji augo šeimoje, kur visiškai nieko negirdėjo apie Dievą. Ištarti Dievo vardą buvo tolygu jį paniekinti! Ji pabėgo iš savo šalies, atvyko į Italiją, ištekėjo. Italijoje ji atrado tikėjimą.

Gili netikėjimo drama

Prisimenu pokalbį, kai ji man sakė: „Jūs nežinote, ką reiškia Dievo nebuvimo tamsa, jūs neturite patirties, kai gyvenimas vien tamsa ir nėra jokios prasmės! Todėl nebranginate tikėjimo ir, kas dar labiau mane stebina Italijoje, kad žmonės nebrangina privilegijos, kurią turi: privilegijos tikėti!“

Kad geriau suprastume tikėjimo vertę, duosiu keletą pavyzdžių, rodančių, kaip pasikeičia gyvenimas, kai iš netikėjimo pereinama į tikėjimą.

Giovanni Papini iki 30 metų buvo aršus ateistas. 1911-aisiais, kai jam buvo lygiai 30 metų, parašė knygą, kurią galėtume apibūdinti kaip ateizmo skelbimą, ir ta knyga baigėsi tokiais žodžiais: „Jūs, žmonės, tapkite ateistais! Ir tuojau pat! Pats Dievas, jūsų Dievas, kuris yra jūsų vaikas, todėl kad jūs jį susikūrėte, tai jis šito reikalauja iš jūsų! Ateistai! Tuoj pat!“. Tai buvo 1911-ieji.

Kitais metais jis parašė knygą, pavadintą „Tobulas žmogus“ (Un homme fini), kuri dar ir šiandien skaitoma su malonumu ir verčia mąstyti. Štai ką jis kalba: „Viskas baigta! Viskas prarasta! Niekas nepasiekiama, nieko nepadarysi. Pasiguosti? Neįmanoma! Verkti? Bet norint verkti, reikia turėti jėgų! Reikia turėti nors kiek vilties! Aš esu niekas, aš nieko nevertas, aš nieko nenoriu. Aš esu daiktas. Aš nesu žmogus. Palieskite mane – esu šaltas kaip akmuo, šaltas kaip kapas. Čia, už mano krūtinkaulio, yra palaidotas žmogus, kuriam nepasisekė nuversti nuo sosto Dievo.“ Įspūdinga! Tai – 1912 metai.

1921 metais Papini parašo „Kristaus istoriją“, jis tapęs tikinčiuoju! Štai ką rašo įvade: „Šios knygos autorius prieš keletą metų yra parašęs kitą knygą apie žmogų, kuris tam tikru laiku norėjo tapti dievu. Puikybė yra tikroji žmonijos gangrena! Dabar, tęsia Papini, pasiekęs metų ir savo sąžinės brandą, autorius, kuris rašė prieš Dievą, pabandė parašyti istoriją Dievo, tapusio žmogumi. Apsigręžimas! Apimtas įkarščio ir puikybės, jis rašė tai, kas žeidė Kristų, kaip tai darė kai kas ir prieš jį. Vis dėlto vos po šešerių metų, kurie jam buvo kančios ir suirutės metai, po ilgo blaškymosi tarp savo idėjų, jis staiga buvo pastūmėtas stipresnės už jį jėgos, ir štai žmogus, kuris parašė knygą apie ateizmą, dabar pradėjo rašyti apie Kristų knygą, žinodamas, kad šito toli gražu nepakanka išpirkti savo kaltei. Čia prasideda kito Papini istorija.“

Štai kitas liudijimas. 1954 metais lapkričio mėn. 5 dieną Stokholme rastas savo bute nusižudęs žmogus: Stigas Dagermanas – rašytojas, kuris buvo ir yra labai populiarus Švedijoje. Jis yra parašęs nuostabius romanus. Jis nusižudo būdamas 31 metų – pačioje savo karjeros viršūnėje. Tarp jo raštų rastas lapelis, kuriame pažymėta: „Neturiu tikėjimo ir niekada negalėsiu būti laimingu žmogumi, nes laimingam žmogui nežinoma baimė, kad jo gyvenimas yra tik beprotiškas klaidžiojimas neišvengiamos mirties link.“

Turime pripažinti, kad šitaip šiandien mąsto daugybė žmonių... Daugybė žmonių! Iš to kyla šiandienos neviltis. Visoks mus supantis bruzdėjimas, taip pat ir ekonomikos vystymas kyla iš dvasinės krizės. Prarasta gyvenimo prasmė! O kai gyvenimas neturi prasmės, visko gali atsitikti! Žmogus, kuris galvoja, kad jo gyvenimas yra tik beprotiškas klaidžiojimas neišvengiamos mirties link, negali būti laimingas. Tai buvo 1954 metais.

Augusto Guerriero, pseudonimu Ricciardetto, rašė straipsnius savaitraščiui ir juose beveik visada išjuokdavo tikėjimą. Kartą, 1973 metais, viena mergaitė jam parašė: „Jūs savo straipsniais sugriovėte mano sužadėtinio tikėjimą. Baikit tuos rašinius!“ Štai ką atsakė Ricciardetto: „Jūs teisi, neturėti tikėjimo – tai ne tas pat kaip nestokoti moralinio ar materialaus gėrio. Man – tai drama! Slapta ir skausminga drama, kuri mane kankina artėjant mirčiai, kai siela neturi jėgų pasikeisti, atsinaujinti. Žinote, – pridūrė jis, – aš apie tai galvoju ir jaudinuosi. Taip, tikrai esu susijaudinęs ir verkiu, verkiu dėl savęs ir savo skurdo.“

Kitais metais jis parašė knygą, pavadintą: „Ieškojau ir neradau“. Šioje knygoje jis rašo: „Tai knyga žmogaus, kuris savo gyvenimo vakarą prarado ramybę. Ramybę, kuria jis džiaugėsi daugelį metų, kurios visi pavydėjo ir kuri buvo nesąmonė! Dabar neturiu ramybės, ir esu supratęs savo gilią dramą.“ Jis dar priduria: „Tačiau kiek iš tų, kurie skelbia tikėjimą, jį jaučia taip, kaip aš jaučiau tikėjimo nebuvimą?“ Įspūdingi žodžiai. Atrodo, kad tai mums skirtas priekaištas, nes daug pas mus ateinančių žmonių norėtų mumyse pajusti Evangelijos aromatą. Dievo aromatą!

Motina Teresė sakė: „Nenoriu girdėti kalbant apie asmenis, kurie yra toli.“ Ji patikslina: „Jie nėra toli, jie yra nutolinti!“ Tai didelis skirtumas!

2000 metais Norberto Bobbio, žymus mąstytojas, ateistiniame žurnale taip pasisako: „Pasiekęs savo gyvenimo vakarą turiu prisipažinti, kad neradau atsakymo į esminį klausimą: KOKIA MANO GYVENIMO PRASMĖ?“ Tą klausimą jis sau iškėlė būdamas 90-ties ir taip atsakė: „Mano protas yra pažemintas, bet nenusilenkiu tikėjimui.“ Pažeminimas labai skiriasi nuo nuolankumo. Galima būti pažemintam ir nebūti nuolankiam. „Mano protas yra pažemintas, bet nenusilenkiu tikėjimui.“

Marijos tikėjimo šviesa

Mes, kurie trokštame būti tikintieji, prisiartinkime prie gražiausios tikinčiosios, prisiartinkime prie Marijos: pabandykime apmąstyti kai kuriuos Marijos gyvenimo momentus, kur labiausiai suspindėjo jos tikėjimo grožis.

Pradėkime nuo Nazareto ir įeikime mažą namelį. Čia Dievas atsiunčia arkangelą Gabrielių... Jis nesiunčia jo į Romą – imperijos sotinę, net ne į Jeruzalę – religinę sostinę. Jis nusiunčia į Nazaretą – miestelį, kuris pirmą kartą paminimas pasakojime apie Apreiškimą Marijai. Angelas užklumpa Mariją jos namuose. Jis sveikina Ją Dievo vardu: „Sveika, malonėmis apdovanotoji, Viešpats su tavimi.“ Marija buvo pripildyta malonės, grožio, vidinio grožio.

Marija buvo įpratusi prie Raštų. Manau, kad Marija nebuvo mokyta, kad Ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tuo laiku mažai kas mokėjo skaityti ir rašyti, kaip Rašto aiškintojai, tačiau tikėjimas buvo perduodamas žodžiu. Viskas buvo perduodama žodžiu. Tačiau Marija žinojo Raštus ir, girdėdama šiuos žodžius, tuoj pat suprato, kad vyksta kažkas neįprasto.

Marija sumišo dėl šių žodžių ir galvojo sau, ką tai galėtų reikšti. Angelas Jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.

Marija mato problemą. Mums dažnai sunku suvokti, kur yra problema. Bet Marija sako: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ O Ji jau buvo susižadėjusi su Juozapu ir tuo laikmečiu sužadėtuvės reiškė santuokos pradžią. Kodėl Ji kelia tokį klausimą? Angelo atsakymas paaiškina Marijos nerimą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“.

Angelas žino, kad sako neįprastus dalykus, ją nuramina: „Pasakiau tau, ką turėjau pasakyti, bet visa tai iš Viešpaties. Padrąsinimui priduria: Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.“ Tuomet Marija greitai atsako: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Teįvyksta! Žalia šviesa! Visiškas atsidavimas!

Marija neprašo garantijų. Ji pasitiki. Ji aklai pasitiki Dievu. Ji supranta tai, ko dažnai mes nesuprantame: kad Dievas niekam neduoda jo gyvenimo žemėlapio. Reikia pasitikėti. Marija galėjo reaguoti: „Sakyk aiškiau, reikia kuo greičiau paaiškinti Juozapui...“ Ne, Marija supranta, kad Dievas neskuba. Mes norime visko ir tuoj pat. Dievas yra amžinas. Kaip sako psalmė: Tūkstantis metų kaip viena diena...“ Marija nepasiduoda nerimui. Ji eina pas Elzbietą. Ji, kuri prisipažino esanti Viešpaties tarnaitė, keliauja parodyti meilę. Kas tarnauja Viešpačiui, tarnauja taip pat ir broliams.

Koks nuostabus Marijos nuoseklumas! Kas tarnauja Dievui, tas tarnauja ir broliams, kas tikrai myli Dievą, myli ir brolius, nes jie yra Dievo vaikai. Negalima atskirti šias dvi meiles. Marija vyksta tarnauti. Ir kai ji vyksta parodyti meilę, Elzbieta ją pasveikina ir sako: „...vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.“ Gavusi šviesos iš aukštybių Elzbieta supranta, kad tai yra jai atskleidžiamo slėpinio ženklas: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ Tai pirmas žmogiškas balsas, bylojąs apie Marijos įsčiose įvykusį slėpinį! Ir ji priduria: „Laiminga įtikėjusi“, laiminga tikinčioji par excelence. Marijos atsakymas – tikras šedevras: „...Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.

Marija supranta, kad Dievas yra nuolankiųjų, mažųjų pusėje, kurie nėra apakinti puikybės. Dieve nėra puikybės. Ir Marija aiškioje tikėjimo šviesoje daro išvadas. Mums dažnai trūksta šios šviesos. Marija tęsia: „Supratau, kad Dievas yra nuolankiųjų pusėje, kaip skelbė pranašai, tai reiškia, jog išpuikėliai paskendę savyje, jie nemato Dievo akių, jie neturi ateities. Jis išsklaidė išdidžiuosius.“ Nepaprasti žodžiai. Kaip galėjo ši 16–18 metų mažo miestelio mergaitė taip sugalvoti? Marija buvo tikėjimo moteris, tikinčioji. Niekas niekada nepasieks tokio tikėjimo. „Jis numeta nuo sostų galiūnus ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“: šie Marijos žodžiai yra stebinantys. Marija žino, ką sako!

Po trijų mėnesių Marija sugrįžta į Nazaretą; dabar Jos motinystė jau regima. Matas pasakoja apie Juozapo nerimą. Marija tyli. Marija nuolankiai laukė, sugebėjo likti rami. Marija lieka rami, nes žino, kad Dievas turi savo laiką. Dievas neskuba, ir Marija neskubina.Tuomet angelas Juozapui paaiškina Marijos situaciją, ir Juozapas, būdamas teisus žmogus, paima Mariją pas save, į savo namus... Po keleto mėnesių Romos įsakymas: surašymas visoje imperijoje. Aišku, kad Marija žinojo pranašus ir ypač Michėją, kuris sako: „O tu Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį“ (Mc 5, 1). Gal todėl Marija pakluso įsakymui: „Eikime į Betliejų!“

Dievo nuolankumas ir švelnumas

Tačiau Marija nežinojo, kas įvyks Betliejuje! Evangelistas Lukas pasakoja, kad ten atvykę jie nerado vietos užeigoje. Tas, kuris visa sukūrė, neranda vietos! Jis bus didis, jis vadinsis „Aukščiausiojo Sūnus“, „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“... Ir nėra vietos užeigoje... Koks prieštaravimas! Marija supranta, kad Dievas yra nuolankus. Ar mes tuo įsitikinę?.. Dievas yra nuolankus.

Šventasis Pranciškus buvo sukrėstas Dievo nuolankumo. Savo įspėjimuose jis dažnai kartojo: „O! Dievo nuolankumas! O! Dievo nuolankumas!“ Marija ne tik supranta, kad Dievas yra nuolankus, bet Ji eina pirmyn nuolankumo keliu su Dievu. „Ji suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“, ant šieno ir mėšlo. Marija, klusnioji, pasitiki Dievu. Marija tiki.

Po keturiasdešimties dienų Marija ir Juozapas eina į šventyklą paaukoti vaikelį. Visi vaikai, visi berniukai buvo aukojami Dievui, bet šis kūdikis buvo ypatingas. Marija ir Juozapas nežino visų slėpinio detalių, nes Dievas yra kantrus. Dievas niekam neduoda jo gyvenimo žemėlapio. Jis jį atskleidžia pamažu. Jie eina į šventyklą kaip visi žmonės. Be abejo, jie laukė kaip visi žmonės, laukdami savo eilės prieiti prie kunigo paaukoti kūdikį. Ir niekas jų nesveikino. Jie atnešė vargšų auką: porą purplelių arba du balandžiukus, viskas.

Staiga pasirodo Simeonas, žmogus – aiškiai apšviestas iš aukštybių, kuris sušunka: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą.“ Paskui kreipėsi į Mariją: „...šis kūdikis bus prieštaravimo ženklas.“ Tai reiškia, kad jis perskirs istoriją: arba su juo, arba prieš jį. Ir Simeonas priduria: „ir tavo sielą pervers kalavijas.“ Kalavijas iškart sukelia skausmą. Marija supranta, kad Dievas veikia istorijoje su ypatingu švelnumu, ir ji tai tuoj pat patirs! Išminčių atvykimo išprovokuotas Erodas nutaria išžudyti visus vaikus, jaunesnius kaip dvejų metų. Tuo laikmečiu labai lengvai nužudydavo vaikus. Ar šiandien mes esam geresni?.. Ne, mes nesame tapę geresni. Marija ir Juozapas priversti pabėgti... Jie suvokia: Dievas į blogį neatsako blogiu. Dievas į blogį atsako gėriu. Dievas yra švelnus. O mums labiau patiktų, kad Dievas būtų karingas! Stiprus Dievas!

Dievas yra švelnus. Dievas neatsako į blogį blogiu. Dievas turi savo kelius, ilgus meilės, gerumo kelius. Bet mes esame įsitikinę, kad gėris nugali. Ir Marija bėga į Egiptą. Tai radinys! Dievo švelnumas, Dievo kantrybė... Grįžus į Nazaretą praeina daugybė metų. Jėzus tikrai neatskleidė Marijai visų savo gyvenimo detalių, nes Dievas nieko neskelbia iš anksto! Marija eina tikėjimo keliu.

Įspūdingas įvykis, kai Jėzui sukanka 12 metų. Jie eina į šventykla velykinėj maldingoj kelionėj ir grįžtant Jėzus atsilieka nuo voros ir pasilieka Jeruzalėje. Koks išbandymas! Vyrų ir moterų voros susitinka vakare, o vaiko nėra... Turi laukti ryto. Koks skausmas!

Kai buvau Lorete 2000 metais, prisimenu, kaip susitikau asmenis, kurie buvo paimti įkaitais Italijoje. Ten buvo ir ponia Casella, kurios sūnus buvo pagrobtas Sicilijoje. Ji man pasakojo: „Kai vieną vakarą man pasakė: tavo sūnus negrįžo – supratau, ką Marija išgyveno, kai Jėzus pasiliko Jeruzalėje. Tą vakarą supratau, ką Marija iškentėjo.“

Jie ieškojo jo tris dienas ir sugrįžo į Jeruzalę. Jokių naujienų! Trečią dieną jie ateina į šventyklą, randa jį sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį, ir visi juo labai stebėjosi. Marija sako: „Vaikeli [tecnon], tai yra mažas vaikeli, kam mums taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Kiek daug skausmo šiuose žodžiuose! Jėzus atsako: „Kam gi manęs ieškojote?“ Koks klausimas?... „Argi nežinojote, kad reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija supranta, jog šis vaikas yra slėpinys. Supranta, kad Jis pateiks dar daugiau netikėtumų. Ji supranta, jog šis Vaikas Jai nepriklauso, bet kad Ji priklauso Jam. Tai skirtinga. Ji tiki. Toks yra Marijos tikėjimas.

Atpažinti Dievo Veidą ant Kryžiaus

Metai bėga. Ateina Kančios laikas.

Reikia pažymėti, kad kančios metu visi apaštalai pakrinka. Petras – pirmasis. Petrui labai sunku suvokti slėpinį Dievo, kuris į blogį atsako gėriu, kuris į pyktį atsako gerumu. Petras norėtų, kad į pyktį būtų atsakoma tokiu pačiu ar netgi stipresniu pykčiu. Petras karščiavosi, kai Jėzus pranašavo savo kančią. Jis supyko, kai pamatė, kad Jėzus plauna kojas: „Tu man neplausi kojų“, reiškia: „aš tavęs tokio nepriimu“.

Marija kančios metu stovi prie Kryžiaus. Pasilikti prie Kryžiaus – labai iškalbinga. „Prie Kryžiaus stovėjo Motina“. Jonui Kančios valanda yra didžiausios Dievo meilės pasireiškimo valanda. Jėzus mylėjo savuosius pasaulyje parodydamas aiškiausią ženklą, iki galo. Kalvarija yra didžiausios Dievo meilės apsireiškimo vieta. Dievas yra meilė. Meilė iki skausmo. Meilė iki leidimo nukryžiuoti. Kadangi Dievo meilė yra dieviška meilė, tai yra visagalė meilė. Todėl tai yra meilė nugalėtoja. Sunku tuo patikėti!

Marija patikėjo. Marija buvo prie Jo. Ir Jėzus nuo Kryžiaus galėjo sakyti Jonui: „Štai tavo Motina“, tai yra duodu Ją tau kaip Motiną, nes Marija buvo su juo, Marija buvo Dievo pusėje. Marija tikėjo, kad Jėzus ant Kryžiaus buvo nugalėtojas. Todėl Jėzus galėjo sakyti: „Štai tavo Motina“, o Marijai: „Moterie, štai tavo sūnus“.

Kančios metu Marija buvo giliausiai tikinti, tobula tikinčioji.

Visi mes turime prisipažinti, kad labai menkai pažįstame Dievo slėpinį. Mes manome esą tikintys, tačiau galvojame apie Dievą panašiai kaip filosofai: „Dievas yra didis, galingas ir amžinas, – sakė Paskalis, – kuris yra taip pat toli nuo krikščionybės, kaip ir ateizmas – visiška priešingybė.“ Šiais Tikėjimo metais trokškime, bandykime, stenkimės ir norėkime žengti žingsnelį pirmyn tikėjime! Tai būtų gražiausias šių metų vaisius, kaip norėjo popiežius dėl visos Bažnyčios.

Baigsiu eilėraščiu Trilussa – Romos poeto, kurį labai mėgo Jonas Paulius II taip, kad netgi vienos audiencijos metu padeklamavo vieną sonetą apie tikėjimą. Trilussa tikėjimą parodo kaip aklą senelę ir rašo: „Ši akla senučiukė, kurią sutikau naktį, kai buvau pasiklydusi miške, nes gyvenimas yra kaip miškas, kuriame mes visi esame pasiklydę, ir ši senučiukė man sako: ‚Jeigu tu nežinai kelio, aš tave palydėsiu, nes aš jį žinau. Jeigu turi jėgų mane sekti, kartkartėmis aš pakelsiu balsą, kai prieisime kiparisą, arba sušnabždėsiu, kai prieisime kryžių, nes kiekvieno gyvenimas eina per kalvariją‘. Aš jai atsakiau: hmmm... tikrai? Bet man juokinga, kad tu gali mane vesti, nes gi pati esi žabala. Tada neregė paėmė mane už rankos ir atsidusdama paragino: Pirmyn!... Tai tikėjimas.

Mes visi esame miške, mes visi esame šiek tiek pasiklydę gyvenimo miške, tik ši akla senučiukė gali mus vesti. Tik nuolankumas mus atveria tikėjimui, paima mus už rankos, kaip ta neregė ir atsidusdama mus ragina: Pirmyn!... Tai yra tikėjimas. Ir turime nuostabią tikėjimo mokytoją: tai – Marija.

Iš Zenit. org vertė s. A.P., MVS