Visai neseniai pasakojau, kaip jaučiuosi skaitydama pramoginę literatūrą, kad ji yra vertinga ir reikalinga. Tad dabar pasidžiaugsiu ne per seniausiai išleistu Justino Žilinsko romanu „KGB vaikai“.

Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie autorių. Justinas Žilinskas save vadina pasakotoju, ir ne veltui. Šis autorius bando save įvairiuose žanruose ir kiekvienąkart yra vis kitoks.

J. Žilinskas jau yra papasakojęs fantastinių istorijų, patekusių į lietuviškos fantastikos almanachus. Pirmasis jo romanas  „Genomas 3000“  (2004) – mokslinės fantastikos istorija apie netolimoje ateityje užgimsiantį judėjimą prieš žmogaus tobulinimą technologinėmis priemonėmis.  Kiek vėliau, 2006-aisiais, išleidžiamas antrasis J. Žilinsko kūrinys – maginės fantastikos romanas visai šeimai „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“.

Ir štai šių metų pradžioje pasirodė naujausias šio autoriaus detektyvinis (o gal ir trileris) romanas intriguojančiu pavadinimu – „KGB vaikai“. Pirmą kartą šios knygos užuomazgas radau prieš trejus metus J. Žilinsko tinklaraštyje. Susisiekiau su pasakotoju ir paprašiau dar, nes iš tiesų kabino. Tačiau pirmasis variantas tebuvo nebaigtas juodraštis, prie kurio žadėta ilgai ir daug dirbti.  Po to dar kelis kartus J.Žilinsko ir kituose tinklaraščiuose lyg ir nuskambėjo pažadas išleisti šią istoriją knygos pavidalu.

Ir štai ji pasirodė. Kai nešiausi „KGB vaikus“ iš knygų mugės, labai nekantravau pradėt skaityti. Labai niežtėjo sužinoti, kaipgi J. Žilinskas pasakos apie 1996-uosiuos. Socialinių tinklų profiliuose autorius klausinėjo žmonių, kaip šie prisimena vieną ar kitą detalę iš to laikotarpio, kaip tuo metu vadintas vienas ar kitas daiktas. Atsakymus autorius panaudojo atkurti tų metų aplinkai ir dvasiai, aprašyti tokioms smulkmenoms, kaip nusitrynę žalsvi krėslai viešbutyje prie Žaliojo tilto, kurti personažų portretams ir net jų kalbai. Buvo baisiai įdomu, kaip išsinarplios kūrinio intriga.

J. Žilinskas, užsimojęs jaunesniems skaitytojams papasakoti, kokia Lietuva buvo prieš septyniolika metų, pasistengė kaip reikiant. Pirmiausia – tikrai įdomus ir šviežias požiūris į viršelį – šis primena videokasetę, dešimtojo dešimtmečio didelį turtą. Visas romanas tiesiog persmelktas tamsios ankstyvųjų Nepriklausomybės laikų dvasios. Smulkmenos – tų laikų kavinių, viešbučių pavadinimai, buities detalių nuotrupos – jaunesniems skaitytojams pasakoja tai, ko jie neprisimena ar net nematė. O kiek vyresniems – kelia jaunystės sentimentus.  Keistą to meto dvasią, pasikeitusios padėties, dar ne visai supratusios šalies ir tarp dviejų pasaulių – Nepriklausomos Lietuvos ir sugriuvusios Sovietų Rusijos bei jos represinių struktūrų – pasiklydusių žmonių vaizdą autoriui padeda kurti ir dabar kalbininkų keikiamos svetimybės, rusicizmai. Veikėjai rusai kalba rusiškai, o jaunesniems skaitytojams, kurie nemoka šios kalbos, į pagalbą ateina vertimas išnašose ir užrašytas tarimas. Tiesa, blaškymasis tarp teksto ir išnašų gali šiek tiek nervinti, ypač kai  tenka skaityti įdomų ir svarbų dialogą. O šie „KGB vaikuose“ labai gyvi ir tikroviški.

Romano intriga užsimezga gal kiek neįtikinamai – labai jau paprastai Rasa įtikina Vilių  jų giminyste  ir labai jau lengvai jis leidžiasi paskui seserį persekiojančią KGB paslaptį. Ilgainiui veiksmas ima virsti kūliais ir itin sparčiai rutuliotis. Labai sunku atsitraukti nuo tokios istorijos, knygą tikrai įmanoma praryti per vakarą ar du. Gaudynės, slapstymasis, degantys automobiliai, savo paslaptis pasiryžę susigrąžinti nuo paprastų žmonių, rodos, niekuo nesiskiriantys KGB agentai, tėvų praeities šešėlius kapstantys ambicingi jaunuoliai – įtampos tikrai užteks. Pagrindiniai veikėjai – Rasa ir Vilius – labai skirtingi, savaip stiprūs. Autorius žaviai žaidžia tos pačios istorijos pasakojimu skirtingais jų balsais. Knygos personažai – Plikis, tėvas ir kiti – kiekvienas iš jų turi savo nuomonę apie pavojingus jaunuolių persekiotojus iš KGB ir jų paslaptį. Smagiausia tai, kad, atrodo,  intriga jau išspręsta, pavojaus nebėra, galima atsikvėpti – ir šast – J. Žilinskas pateikia naują veiksmo dozę. Beje, tikrai nesitikėjau, kad didysis blogiukas yra būtent tas veikėjas.

Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo ir truputėlį nuvylė – tai  neišplėtotas fantastinis elementas – šiluminio jausmo intriga (pagrindinė veikėja Rasa ir dar keletas personažų gali valdyti savo skleidžiamą emocinę šilumą, jausti  kitų žmonių emocijas ir netgi jas veikti). Romane pasitaikė keletas vietų, kai jau, atrodo, tuoj tuoj viskas paaiškės, tačiau paslaptys taip ir lieka neatskelistos. Gali būti, jog J. Žilinskas šitai plačiau papasakos tęsinyje. O, kaip laukčiau!

Kam skirtas šis romanas? Tvirtai galiu atsakyti – visiems. Nepriklausomybės aušros, jos niūrumo ir kūdikystės Vilniaus neprisimenantiems jaunuoliams. Tiems, kurie tuo metu buvo jauni ir tik pradėjo kabintis į gyvenimą nepalankiomis sąlygomis. Mėgstantiems sąmokslo teorijas, greitą veiksmą, gražią kalbą. Tiems, kurie perskaitę pramoginės literatūros kūrinį, nepabijotų kiek vėliau jo vėl paimti į rankas ir giliau „pasikapstyti“ siužete.

Kamane.lt logotipas (mažulytis)