Ar įmanoma supinti dvi, atrodytų, visiškai skirtingas kultūras? Ar įmanomas toks pozityvumas, jog rašytum sau pažymį už juoką? Ar įmanoma paversti savo namus vidinės atramos baze? Apie tai, apie lietuvių šaknis, žmogaus prigimtį ir dainavimo tradicijas su dainininke, aktore, režisiere, flamenko atlikėja ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Brigita Bublyte kalbasi Joana Gimberytė-Juronė. 

Vokalo studijų pradžia. Per kiek etapų vyko studijos, kas didžiausias jūsų mokytojas?

Aš, galima sakyti, ir dabar studijuoju – na, kas tos oficialios studijos?.. (šypsosi) Nuo dvejų metų šokau, nuo penkerių – Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi groti gitara, nuo vienuolikos dar ir dainavau. Ir kai man buvo keturiolika, Vladimiras Čekasinas rinko muzikuojančius vaikus į projektą Vokietijoje. Kai pamačiau tą žmogų, prabudo mano sąmoningumas. Jau sąmoningai supratau, kad noriu dainuoti, groti ir mokytis muzikos, ir pradėjau dirbti kaip apsėsta. Sutikus tą asmenybę atsirado toks įkvėpimas, toks žinojimas... Vladimiras Čekasinas labai daug manyje suformavo.

Dirbote aktore. Kaip atėjo šis etapas?

Baigusi mokyklą stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į dvi specialybes – aktorinį ir dainavimą. Man nepasisekė – neįstojau niekur. Bet tais pačiais metais E. Nekrošius ieškojo aktorės Džuljetos vaidmeniui spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Mane pakvietė ateiti į bandymus. Jau buvo išbandyta daug aktorių, bet kai tik įėjau,E. Nekrošius sako: „Va, Džuljeta!“ Iš karto dūrė į mane pirštu, ir viskas. Taip aš, tais metais neįstojusi nei į aktorinį, nei į dainavimą, gavau vaidmenį spektaklyje, kuriame turėjau ir vaidinti, ir dainuoti. O tie, kurie įstojo, vaidino masuotėje (juokiasi).

Kaip vyko Jūsų kūrybiniai ieškojimai užsienyje?

Keturiolikos susižavėjau dainavimu, vėliau dirbau su E. Nekrošiumi, J. Vaitkumi, O. Koršunovu, G. Varnu... Ir paskui atėjo kitas etapas. Buvo toks jausmas, kad būtinai turiu atsitraukti nuo Lietuvos, nuo visų garsių asmenybių, nuo visko, kas čia vyksta, tad ieškojau, kur išvažiuot į stažuotę mokytis. Yra tokia dainininkė iš Ispanijos – Miranda Fatima. Ji gerai žinoma šiuolaikiniame džiazo pasaulyje. Parašiau jai laišką, ji atrašė, ir taip per ją susiradau mokytoją Barselonoje – Tomą Klemensą (Thomas Clements). Nuvykau pas jį į puikius ir nepaprastai daug man davusius kursus. Tai buvo cantedifononico (Mongolijos dainavimo tradicija), dhrupad de cante (Šiaurės Indijos dainavimo tradicija) ir kursas, skirtas psichoterapijai ir balsui – „Kūnas, balsas ir judesys“.O tada prasidėjo draugystė su flamenko. Flamenko – menas, kuriame yra ir dainavimas, ir teatras, ir judesys, ir gitara... Labai tobulas, barokiškas, begalinis, gyvas ir šiuo metu aktyviai sklindantis menas.

Ar dabar savo aplinkoje turite žmogų, inspiruojantį Jūsų kūrybą?

Geras klausimas. (šypsosi) Dabar ne. Aš atradau savo klodus. Aišku, mane veikia aplinka. Veikia studentai, veikia muzika, kurios klausau, žmonės, kuriuos įsimyliu, gamta, mano bitės... Dvasiniai, vidiniai dalykai. Vienas etapas mano gyvenime buvo būti su garsiomis asmenybėmis ir vykdyti jų fantazijas, jų idėjas. Aš labai daug gavau ir žemai žemai lenkiuosi Vaitkui, Nekrošiui, Koršunovui, Varnui, Čekasinui už profesionalumą. Bet dabar turi trykšti mano pačios šaltinis.

Lietuviai uždaresni, šaltesni. Kaip sekasi flamenko meną integruoti į Lietuvą?

Nepasakyčiau, kad lietuviai yra šalti. Taip, mūsų fasadas asketiškas, žmonės labai atvirai nereiškia savo emocijų, tačiau tai nereiškia, kad jų neišgyvena. Tiesiog bijo išreikšti. Man rodos, daugelį žmonių traukia flamenko būtent todėl, kad jis turi tą šilumą, kurios taip norisi. Kol kas integracija sekasi be sunkumų – labai natūraliai atsiranda „savas“ klausytojas ir žiūrovas. Flamenko papildo lietuvišką kultūrą ir kontrastuoja su mumis, o kartu yra ir sąlyčio taškų. Temos, ritmai... Kaip ir sutartinėse. Sutartinių ritmai nėra paprasti, gal tik monotoniškesni – flamenko turi daugiau dinamikos. Bet tiek vieno, tiek kito žanro archaikos šaltinis yra vienas. Kaip ir žmonės: čia šaltesni, ten šiltesni... Bet tai – tik fasadas. Reikia suprasti, kaip jį pereiti. Visur žmonės yra žmonės. Visur galioja absoliučiai bendri principai. Tik įsiklausyk į kitą, įsiklausyk į save, į kultūrą ir rasi raktą.

Kaip lietuvių liaudies sutartinės atsirado Jūsų gyvenime?

Jos – mano kraujyje. Aš esu Šiaurės Rytų aukštaitė – praktiškai iš sutartinių centro. Tai aš su jomis ir gimiau, man tai natūralu. Kaip kokiam andalūzui – šokti ir dainuoti. Net nepajutau ribos, kada tai iš vidaus išėjo į išorę. Ir pas Čekasiną, kai buvo proga, dainuodavau, ir analizuodama barokinę muziką jau buvau prisilietusi prie sutartinių, paskui – dirbdama su studentais. Mokėmės dermių, ir jiems buvo nepaprastai sunku. Pradėjau galvoti, kaip tai palengvinti. Ir analizuodama sutartines pastebėjau, kad nors jos nėra harmoniškai tobulos, bet papildžius jas kokia ilga nata išryškėja dermė. Tokiu būdu girdi dermę kaip vientisą audinį. Ir staiga, po sutartinių dainavimo, išgirsti dermę ir pritaikyti ją džiazui pasidarė visiškai lengva! Manau, visi aktorinio, šokio, dainavimo studentai turėtų būtinai prisiliesti prie savo kultūros, nes tai – mūsų šaknys. O šaknyse yra visa jėga. Flamenke yra tokia daina: „Medis pasensta tik tuomet, jeigu sveikos jo šaknys“.

O kaip atsirado mintis jungti sutartines su flamenko?

Tiesiog gimė (juokiasi). Protu nelabai paaiškinama – aš tiesiog pajutau. Nes man Ispanija ir flamenko – kaip medžiui skiepas – prigijo. Flamenko man davė tiek džiaugsmo, tiek atradimų, tiek sveikatos... Galima sakyti, vos ne kaip sapne pajutau tą galimybę sujungti dvi kultūras. Pabandžiau ir pamačiau, kad jos puikiai sutaria – kaip vyras ir moteris. Sutartinių ir flamenko meilės istorija (juokiasi).

Kaip vyksta šią vasarą su ispanais ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais organizuojamas projektas „Nuo flamenko iki sutartinių“?

Mums trūksta tik truputėlio paramos. Nedidelės paramos, kad galėtume įgyvendinti viską iki galo. O jeigu bus „ne iki galo“, tuomet man skaudės širdį. Reikia nedaug: kad trys flamenko muzikantai ispanai atvažiuotų į Lietuvą, kad turėtume gerą garso aparatūrą ir šiek tiek – bet labai minimaliai – honorarams. Tiems, kas mus rems, padarytume fantastišką reklamą, nes juk projekto skelbimai bus visame mieste, radijuje, televizijoje. Net jei koks restoranas pasisiūlytų pavalgydinti mūsų svečius, ir tai būtume devintam danguj.

Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar iš studentų gaunate ką nors, ką teigiamo su savimi parsinešat?

Jeigu geri santykiai, taip. Manęs nedomina „aš būsiu mokytojas, o tu – studentas“ praktika. Man aktualus kūrybinis santykis.

Kokios vidinės Jūsų atramos?

Mano pačios namai. Rutina: kasdien darau jogą, meditaciją, turiu visokių savo slaptų ritualų. Pavyzdžiui, vakare būtinai sąmoningai nuplaunu kojas, rankas ir veidą. Būtinai per dieną turiu pasijuokti. Aš net pažymį sau pasirašau vakare (juokiasi). Kartais, jei per visą dieną nė karto nepasijuokiu, tada vakare penkioms minutėms nusistatau žadintuvą ir juokiuosi dirbtinai. O iš to jau imu juoktis natūraliai (juokiasi).

Ar yra tiesos, kad kuriančiam žmogui meditacinį poveikį suteikia buities darbai?

Yra, yra tiesos. Man reikia nusistatyti rutiną. Žinau, kad šeštadienis man – tvarkos diena. Atsikeliu ir tvarkausi. Ir nesprendžiu jokių kūrybinių klausimų. Grafikas kartais pakinta, bet jis yra. Tai mano nematoma bazė, pamatas. Kitaip palūžčiau, aš labai jautri, mane labai veikia aplinka. O tam tikra rutina ir gražūs prisiminimai yra mano atramos taškas.

Kokie Jūsų ateities planai ir projektai?

Turiu labai daug žinių apie dainavimą, įvairias balsų tradicijas. Noriu parašyti mokslinį darbą, susisteminti visas žinias ir padaryti pagal jas įvairių eksperimentų. Iš esmės noriu sukurti mokyklą ar sistemą, kaip aktoriams dirbti su balsu. Mano svajonė tai, ką esu sukaupusi, sutvarkyti ir perduoti.

Su savo patirtimi jau pasiekėte „kūrybinę brandą“, tačiau nenuilstanti pozityvi energija sąlygoja, jog esate „Jaunojo kūrėjo“ skiltyje. O kas Jums yra jaunasis kūrėjas?

Manau, kad tai – socialinis statusas, skirtas apdovanojimui „jaunasis kūrėjas“ gauti. Apskritai kūrėjas turi turėti vidinę ramybę, bet ir (!) neramią savo asmenybės dalį, kuri norėtų pasireikšti. O kas yra senasis kūrėjas, ar ne? Nėra juk tokio (juokiasi).