Jūsų dėmesiui – ištraukos iš naujausiose „Saleziečių žiniose“ spausdinto straipsnio apie šv. Jono Bosko relikvijų apsilankymą Lietuvoje ir šventųjų relikvijų prasmę Katalikų Bažnyčioje.

Minint 150-ies metų saleziečių kongregacijos steigimo sukaktį, 2009 m. balandžio 25 d. iš Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikos Turine iškeliavo urna su įžymiomis šv. Jono Bosko relikvijomis. Ji pradėjo savo piligrimystę per 130 pasaulio šalių, kuriose gyvuoja saleziečių charizma. Pirmasis piligrimystės etapas – Lazio regionas Italijoje ir Roma. Šiame mieste relikvijos buvo saugomos du mėnesius. Po to urna keliavo per vandenyną ir pasiekė Čilę bei Argentiną, o vėliau buvo gabenama per visą Amerikos žemyną, Aziją, Okeaniją ir Afriką. Po maždaug dvejų metų ji grįžo į Europą ir čia toliau tęsia savo kelionę. 2014 m. relikvijos atkeliaus ir į Lietuvą. Piligrimystė pasibaigs 2015 m. rugpjūčio 16 d., kuomet bus švenčiamas kun. J. Bosko dviejų šimtų metų gimimo jubiliejus – didžiulė šventė visiems šio jaunimo šventojo gerbėjams ir bičiuliams.

Kankinių relikvijų kultas: šv. Petras ir šv. Polikarpas

Tarp pirmųjų kankinių, kurie atidavė gyvybę gindami Evangeliją, ypač iškyla šv. Petro liudijimas. Jis buvo palaidotas šiandien visiems atvirame nekropolyje ant Vatikano kalvos. 1952 m. po dabartiniu popiežiškuoju altoriumi Šv .Petro bazilikoje buvo atnaujinti kasinėjimai. Kasinėjimų rezultatai mums padeda suprasti, kaip svarbu pirmiesiems krikščionims buvo gerbti kankinių kapus, kuriuose saugomos jų relikvijos.

Tąkart rasta laidotuvių koplytėlė, atsirėmusi į I a. po Kr. statytą sieną, pavadintą „raudonąja“ dėl savo spalvos ir labai vertinga dėl daugybės joje padarytų įrašų. Įrašus iššifravo puikiai pasirengę mokslininkai. Visi įrašai – tai kreipiniai į šv. Petrą. Kartais prie jo vardo yra minimi Kristus ir Marija, linkima „gyventi Kristuje ir Petre“, pastarojo vardą dažnai reiškia ir simbolinis šv. Petro raktas. Minėtame Vatikano nekropolyje, įkurtame ant Valerii kapo, yra toks užrašas: Petrus, roga pro sanctis hominibus chrestianis ad corpus tuum sepultis („Petrai, melskis už šventus krikščionis, kurie palaidoti šalia tavo kūno“). Akivaizdu, kad tai malda už krikščionis, kurių palaikai ilsisi šalia apaštalo kūno, ir tai reiškia, kad būtent čia šv. Petras ir buvo palaidotas, čia buvo šauktasi jo užtarimo. Regis, jau apie 150 m. po Kr. ši vieta Romoje, ant Vatikano kalvos, buvo tapusi piligrimų traukos centru.

Šv. Polikarpas gimė 69 m. Smirnoje (dabartinė Turkija). Jo mokinys ir Lijono Galijoje vyskupas Irenėjus rašė, kad „jis buvo pačių apaštalų paskirtas Azijos ir Smirnos bažnyčios vyskupu“ apie 100-uosius metus. Šv. Polikarpas yra gerbiamas kaip apaštalo Jono mokinys ir kaip paskutinis apaštalų liudytojas. Apie 157 m. Smirnoje prasidėjo krikščionių persekiojimai. Garbaus amžiaus vyskupas (86 metų) nugabenamas į stadioną, kad romėnų valdytojas jį teistų. Polikarpas atsisako gintis valdytojo, norinčio išsaugoti jo gyvybę, teisme, ir minios akivaizdoje pripažįsta esąs krikščionis. Jis užmušamas tuo metu, kai dėkojo Dievui Tėvui už tai, kad jam leido tapti kankiniu ir kartu su Kristumi gerti kančios taurę. Smirnos bažnyčia po savo vyskupo Polikarpo ir vienuolikos tikinčiųjų kankinystės artimų kraštų bažnyčioms ir visoms visuotinės Bažnyčios bendruomenėms parašė apie garbingą kankinių mirtį. Laiškuose pridurdavo šiuos žodžius, kurie liudija kankinių relikvijų kulto svarbą: „Mes vertai gerbiame kankinius, nes jie Viešpaties mokiniai ir sekėjai ir didžiai ištikimi savo Karaliui bei Mokytojui. Tegu ir mums būna duota tapti jų bendražygiais ir mokiniais! Surinkę Polikarpo kaulus, kurie brangesni už rečiausius perlus ir gryną auksą, mes juos sudėjome ten, kur buvo įprasta. Ir toje vietoje kaskart, kai tik bus įmanoma, džiūgaudami susirinksime ir Viešpačiui leidus švęsime jo kankinystės sukaktį, prisimindami ir kitus, kurie pasitiko tokį patį likimą, ir padėdami pasiruošti tiems, kurie kankinystę pasitiks ateityje“ (Martyrium Polycarpi XVII, 3; XVIII, 2–3).

Kupini tų pačių jausmų kaip mūsų broliai iš Smirnos, ir mes norime melstis prie garbingų kankinių kapų ir džiugiai švęsti jų dies natalis. Dėl jų užtarimo mūsų tikėjimas taps tvirtesnis ir galėsime ramiai įveikti gyvenimo išbandymus. Kankinių relikvijos ir palaikai yra brangūs prisiminimai, kuriuos dera rūpestingai saugoti. Jie neturi jokių paslaptingų galių, darančių stebuklus, tikrai ne! Kankinių ir šventųjų ne kankinių relikvijos mums liudija apie herojiškus gyvenimus, visiškai paskirtus Evangelijai; relikvijos sužadina ir sutvirtina mūsų tikėjimą Kristumi. Tik tikėjimas Kristumi gali pajudinti kalnus. Štai kodėl meldžiantis prie šventųjų kapų gaunama daug malonių.

Bažnyčios istorijoje ne visi krikščionys buvo pašaukti kankinystei, tačiau visi yra kviečiami liudytitikėjimą. Krikščionys, kurie įvykdė šį pašaukimą labiau už kitus, yra šventieji. Jie paskyrė savo gyvenimą Dievo karalystei, pirma mūsų gyveno karštai puoselėdami krikščionių tikėjimą ir savo pavyzdžiu nurodė kelią, vedantį į Tėvo namus. Jie verti to, kad juos prisimintume ir gerbtume.

Visi pakrikštytieji yra pašaukti tapti šventais

Pirmosiose krikščionių bendruomenėse dėl aukščiau išvardytų priežasčių šventaisiais buvo vadinami ne keli išrinktieji, bet visi pakrikštytieji. Štai kaip apaštalas Paulius sveikina Korinto bendruomenę pirmajame savo laiške: Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas – Dievo bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! (1 Kor 1, 1–3). Paulius šventaisiais vadina visus tikinčiuosius, dėl Jėzaus aukos kupinus Dievo meilės, o sykiu ragina juos ir toliau gyventi meilėje: Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas (1 Tes 4, 1–3).

Kaip įgyvendinti mums skirtą Dievo meilės planą? Ką daryti, kad eitume šventųjų keliu? Galima būtų pateikti daug atsakymų, tačiau iš esmės tai reiškia įgyvendinti šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 5).

Bažnyčios kanonizuoti šventieji, „tikėjimo liudytojai“

Išmintingoji Motina Bažnyčia nuo pat pradžių suprato, kad ne teologiniai traktatai, sudėtingi ir ne visiems įkandami, padės tikintiesiems žengti meilės keliu. Bažnyčia suprato, kad scientia amoris – meilės mokslo – išmokstama ne iš knygų, o sekant tų tikinčiųjų, kurie buvo tokio nusistatymo kaip Jėzus, pavyzdžiu. Pastarieji ir yra tikėjimo liudytojai, apie kuriuos kalbėjome.

Iš pradžių buvo rašomi liudijimai apie tikinčiųjų kankinystę, vadinamieji Kankinių aktai arba pasijos. Nuo IV a. pradėti aprašinėti ir šventų vienuolių, šventų vyskupų ir kitų šventų tikinčiųjų, laikytų šventumo pavyzdžiais, gyvenimai. Bažnyčia pradėjo viešai apie tai kalbėti ir konkrečius asmenis – krikščioniško gyvenimo pavyzdžius – vadinti šventaisiais. Dažnai patys tikintieji, paveikti šių didžių krikščionių liudijimo, primygtinai prašė, kad Bažnyčia juos kuo greičiau pripažintų šventaisiais. Šventųjų pavyzdžiu buvo sekama. Žmonės buvo įsitikinę, ir tuo tikima iki šiol, kad po mirties šventieji yra įžengę į Švč. Trejybės namus, buvoja šalia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Kodėl relikvijos?

Kadangi išties yra svarbu sekti šventųjų pavyzdžiu, jausti juos arti savęs, Bažnyčia siūlo gerbti jų palaikus, relikvijas. Tai ne magiški daiktai – tai kūno, kuris kadaise šventai gyveno šioje žemėje ir laikų pabaigoje garbingai prisikels su Kristumi, dalys. Urnos su kun. J. Bosko relikvijomis kelionė po pasaulį tebus proga daugybei žmonių, negalinčių nukeliauti į Turiną, kur ilsisi šventojo jaunimo globėjo palaikai, pagerbti kun. J. Bosko asmenį, patikėti jam savo intencijas, prašyti, kad jis išmelstų Dievo Malonės. Bažnyčia nenori prietarų, bet puoselėja šventųjų gerbimo tradiciją ir vertina regimus ženklus, sutvirtinančius tikėjimą.

Relikvijų kultas Bažnyčioje yra labai senas: tai yra šventųjų gerbimo būdas išsaugant jų kūno dalis atitinkamose talpyklose – relikvijoriuose. Ypatingomis progomis, kaip antai per šventojo liturginę šventę, prieš relikvijas yra meldžiamasi ir kunigas jomis laimina tikinčiuosius Dievo vardu.

Lietuvoje relikvijų kultas nėra labai paplitęs, tačiau daugelis prisimena didžiąją šv. Teresės iš Lizje relikvijų piligrimystę. Prieš šešerius metus minėtos relikvijos Lietuvoje praleido tris mėnesius, apkeliavo visas vyskupystes, kiekvienoje vietoje žadindamos maldos dvasią, susijaudinimą, įkarštį. Šiuo metu tas pat vyksta su šv. J. Bosko relikvijomis įvairiose pasaulio šalyse: kad ir kur nukeliautų, relikvijos sužadina jautrų eklezinį ir visų žmonių svetingumą. Kun. J. Boskas kaip šventasis, kunigas, jaunimo tėvas ir saleziečių šeimos globėjas, visų pirmiausia yra dovana visuotinei Bažnyčiai. Tęsiant relikvijų piligrimystę, mus pasiekia daugybė meilės, maldos, padėkos už gautas malones liudijimų. Urna buvo sutikta tūkstančių žmonių, ypač jaunimo, ir ne tik katedrose, parapijose, saleziečių ugdymo įstaigose: pavyzdžiui, Afrikoje miestuose relikvijos dažnai buvo sutinkamos ir gerbiamos sausakimšuose stadionuose.

„Saleziečių žinios“ 2013 m. nr. 1