Nuotrauka: www.tumblr.com

Dalius Didika – Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos pirmininkas. Susitikome su juo sąjungos būstinėje, Aguonų gatvėje, šiltą ir gražią pavakarę pasikalbėti apie tai, kas žvelgiant iš šiandienos taikaus būvio atrodo vis nerealiau – Afganistano karą (1979–1989). Šiame kare tariamai internacionalinę pareigą vykdžiusios Sovietų Sąjungos armijos sudėtyje teko tarnauti penketui tūkstančių tuomet okupuotos Lietuvos jaunuolių. Dalius Didika – vienas iš jų.

Daliau, kada buvot pašauktas į Sovietų Sąjungos armiją?

1985 metų balandžio mėnesį, kaip tik tą pavasarį prasidėjo pirmieji šaukimai, jų metu ir buvau paimtas. Tris savaites praleidau apmokymuose Turkmėnijoje ir – į Afganistaną.

Ką iki tol žinojote apie sovietinę armiją ir ten egzistavusią tvarką?

Mano tėvas amžinatilsį kariuomenėje netarnavo, vyresnysis brolis – taip pat, todėl kažin kokio požiūrio į tą armiją nebuvau susidaręs – nei teigiamo, nei neigiamo. Žinojau, jog yra tokia armija ir kad ji, kaip tuomet buvo sakoma, vyriškumo mokykla. Apie vadinamąją diedovščiną, galima sakyti, nežinojau nieko. Kaip ir apie Afganistaną. Tiesa, dar besimokant tuometiniame Alytaus politechnikume, likus 2 mėnesiams iki tarnybos (tuomet to dar nežinojau) pradžios, atvykę kažin kokie instruktoriai mus sukvietė į aktų salę ir pasakojo apie Afganistaną. Matyt, tai buvo mūsų moralinis rengimas tarnybai, žinant, kad dalis mūsų ten, tikėtina, pateks. Apie Afganistaną jie pasakojo kaip apie savotišką, senovišką, labai įdomų kraštą, o tai, kad ten vyksta karas, ypatingo dėmesio neskyrė. Akcentavo vadinamąją internacionalinę pagalbą, statybas, kelių tiesimą ir pan. Klausiau tos paskaitos neatidžiai, net minties nebuvo, kad po trijų mėnesių pats ten atsidursiu.

Evgenios Levin nuotrauka

Ar stengėtės tarnybos išvengti ? Ir kokie buvo pirmieji įspūdžiai atsidūrus kariuomenėje?

Mama dėjo didžiules pastangas, kad aš į kariuomenę nepapulčiau, rūpinosi medikų pažymomis ir pan. Tėvai, matyt, turėjo daugiau informacijos, kas ten vyksta. Balandžio 15 dieną – paskutinė medicinos komisija. Klausia manęs, kaip jaučiuosi, ar sveikas, nežinau, koks „durnumas“ ar jaunatviškumas užėjo, sakau: „Sveikas, viskas gerai, noriu tarnauti.“ Atsimenu, daktarė žvilgtelėjo į mane su nuostaba ir pasakė: „Bet štai čia rašoma, kad...“ „Viskas man gerai, – sakau, – puikiai jaučiuosi.“ „Tai ir gerai“, – tarstelėjo. Tą pačią dieną įvyko centriniame kariniame komisariate gavau į rankas šaukimą.

Turėjau dvi dienas susitvarkyti reikalus, mat į kariuomenę ėjau iš Alytaus. Tuo metu jau buvau baigęs politechnikumą, gavęs paskyrimą į Vilnių, tad reikėjo per tą laiką nuvažiuoti į Vilnių ir susitvarkyti darbo dokumentus. Lakstyte lakstyti – ir laikas praėjo nejučia. Atsisveikinimo vakaras užsitęsė iki paryčių. Penktą ryto sėdau į autobusą ir – į Vilnių, į paskirstymo punktą (dab. Kapsų gatvėj). Ten vėl – medicininė komisija ir vadinamųjų „pirklių“, įvairių dalinių praporščikų ir karininkų, kurie pagal savo kriterijus atrinkdavo komandas, laukimas. Paskirstymo punkte prabuvome dvi paras. Jausmas keistas, euforija jau praėjusi, per langą matai vadinamąją graždankę, bet supranti, kad išeiti niekur negali, tau galioja zonos režimas. Prasideda pirmieji nariadai, ir vis labiau imi jausti, kad tavo gyvenimas keičiasi iš esmės.

Po dviejų parų mus, jau atrinktus, išrikiavo, pėstute nuvedė į geležinkelio stotį ir susodino į traukinį. Susirinkusiems artimiesiems praporščikas sakė, kad veš į Vidurinę Aziją. O mes jauni, smalsūs, mums tik kuo toliau važiuoti, kuo daugiau pamatyti. Visiškai nebijojau, netgi įdomiau, kad toli veža. Traukiniu nuvažiavom į Rygą, iš Rygos – į lėktuvą. Lėktuvu – į Taškentą. Taškente sulaukėm traukinio, kuris mus turėjo nuvežti į tarnybos vietą – į vieną mokomąjį punktą Turkmėnijoje. Niekur nekeliavusiam Turkmėnija skleidėsi kaip visiškai svetimas dykas kraštas. Belaukdami traukinio, pamatėme ir pirmuosius desantininkus, dembelius, grįžtančius iš Afganistano. Mums jie tada atrodė kaip superherojai. Darė įspūdį jų nuaugimas, uniformos, žmonių, grįžtančių iš karo, atsipalaidavimas. Dembelių papročiu jie mums palinkėjo geros tarnybos: viešaites (rus. „karkitės“).

Iš Taškento gyvuliniais vagonais, panašiais turbūt vežė ir mūsų senelius, baisiais, dvokiančiais, išdaužytais langais, atgabeno į tarnybos vietą. Važiavom jais 18 valandų... Paryčiais atsiradome mokomajame punkte. Pakišo po šaltu dušu, atseit išmaudė, davė apsmukusius, karštam klimatui pritaikytus drabužius, išdalino panamas. Tada sužinojome, kad tarnausime „karinių oro pajėgų antžeminėse pajėgose“. Buvome apsaugos kuopa, turėjome saugoti oro uostus. Buvo pasakyta, kad tai – mokomasis dalinys, iš kurio po pusės metų būsime paskirstyti po visą Sovietų Sąjungą.

Kabule, prie paminklo Afganistano ir Sovietų Sąjungos draugystei.

Ten turbūt ir susidūrėte su diedovščina? Ar bandėte priešintis?

Taip, tie, kurie buvo atitarnavę pusę metų ir daugiau, mums atrodė labai suaugę ir labai patyrę. Net mintis nekilo nevykdyti jų paliepimų. Ar svarstyti, kad jie neteisėti. Suprasdavai, kad taip neturėtų būti, tačiau tokia buvo tvarka. Turėdavai mokytis privalomų dalykų ir papildomai lakstyti tenkinant „senių“ įgeidžius. Karštis didžiulis, apie 40 laipsnių, troškulys neišpasakytas, nes bijant ligų leisdavo gerti tik virintą vandenį, ir tai tik nedidelėmis dozėmis.

Po trijų savaičių iš kuopos atrinko 10 žmonių ir nusiuntė į dar vieną medicinos komisiją. Ją perėjus (buvau sportiškas vaikinas), tarnybos knygelės paskutiniame lape pamačiau įrašą: Goden službe v DRA (Tinkantis tarnybai Afganistano demokratinėje respublikoje). Zampolitas (vado pavaduotojas politinei veiklai) sakė, kad atseit nekreipkit dėmesio į tą įrašą, visų pirma važiuosit į Taškentą ir tik maža dalis papuls į Afganistaną, visi kiti keliausit į Vokietiją, Vengriją ir kitur. Po trijų savaičių iš tikrųjų mus atvežė į Taškentą, o iš ten kitą rytą, nieko nesakydami, susodino į lėktuvą ir nuskraidino... į Afganistaną. Apie tai sužinojome tik lėktuvui leidžiantis.

Lėktuvas leidosi Kabule, vaizdas nuostabus, giedra, aplink kalnai, kalnuose sniegas, vaizdas kaip atviruke. Kol nusileidę tolumoje neišgirdome sprogimų. Matyt, sraigtasparniai atakavo kažin kokį objektą. Tuomet ir supratom, kad mes čia ne medelius sodinsim. Kabule praleidome dvi paras, po to mus paskirstė po visą Afganistaną. Aš papuoliau į Džalalabadą, miestą Afganistano šalies šiaurės rytuose, apie 30–40 km. nuo Pakistano sienos. Į tarnybos vietą skridome sraigtasparniais. Ten, aviacijos bazėje, ir praleidau dvejus savo gyvenimo metus.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai stovykloje?

Vaizdelis nekoks, sakyčiau, netgi baugokas. Visi rūko čarsą, vaikšto apsvaigę. Gyvenama didelėse palapinėse, kiekvienoje iš jų telpa apie 30 žmonių, vienas skyrius. Tikrovė, kurią pamačiau, labai skyrėsi nuo to, ką įsivaizdavau prieš patekdamas į kariuomenę, žiūrėdamas televizijos laidas „Služu v SSSR“ („Tarnauju SSRS“).

Labiausiai kankino, kaip jau minėjau, karštis ir neapsakomas troškulys. Dar maisto trūkumas. Tai, ką duodavo valgykloje, skrandis iš pradžių atmesdavo. Reikėjo laiko, kol organizmas pamiršo mamos maistą ir prisitaikė prie naujo. Ir ta diedovščina. „Seniai“ buvo įsitikinę, kad dūchai, t. y. mes, turime ne vaikščioti, o bėgioti, jei vaikščiodavai, jie tai priimdavo kaip asmeninį įžeidimą. Kaip čia gali būti, kad dūchas eitų neužsisagstęs, neužsisegęs diržo, atsipalaidavęs.

Išmokai vaidinti, kad kažką veiki, jog vykdai kažkieno užduotis, stengdavaisi nepakliūti į akis. Itin slėgė mintis, kad visa tai dar tik prasideda, kad praėjo dar tik du ar trys mėnesiai tarnybos. Ir niekas tau nepagelbės. Iš Afganistano atostogų neišleidžia, tik tėvų ar artimų žmonių mirties atveju. Vienintelis susisiekimas – laiškai. Apie tai, jog tave gali nušauti, negalvodavai, netgi norėdavai, kad pasiųstų į operaciją, kad tik nebūtum stovykloje.

Jau grįžus namo, Alytuje.

Iš kur sėmėtės jėgų atlaikyti tą beprotišką spaudimą?

Nebuvo kito pasirinkimo. O sistema iš tiesų – beprotiška. Nesu įsitikinęs, kur lengviau, griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ar Sovietų Sąjungos armijoje. Guodė viltis, kad dembeliai greit išvažiuos, o po pusės metų atveš jaunesnių, ir mūsų engimas pasibaigs. Labai gelbėjo laiškai. Rašydavau labai daug, po keletą laiškų per dieną, rašydavau ant ko pakliuvo, nes popieriaus trūkdavo. Nuo tėvų neslėpiau, kad tarnauju Afganistane, o ir jie nekvaili, matydami užrašą „polevaja počta“ („lauko paštas“) suprasdavo, kad tarnauju už Sovietų Sąjungos ribų. Rašydavau jiems, kad viskas man gerai, jog šviečia saulė, auga vynuogės, aplink bėgioja beždžionės. Rašydavau, kad kiti kariauja, bet mūsų tai neliečia, nes mes saugiai sėdime oro uoste. Tėvai, savo ruožtu, siųsdavo laikraščius, vėliau įsigudrinom vieni kitiems atsiųsti audioįrašų. Išimi juostelę iš kasetės, ją užvynioji ant atviruko ir siunti. Įsidėjęs klausydavai ir ašarą braukdavai, Lietuva, tėvai, visa tai atrodė taip toli, o tarnauti tiek ilgai. Kai gaudavau laišką, pasijausdavau išties laimingas. Kai dabar pagalvoju, mus gelbėjo tai, kad buvome jauni. Mums tiesiog pritrūkdavo vaizduotės, kas gali mums nutikti...

Ar jūsų dalinys dalyvavo karinėse operacijose?

Mūsų dalinys nebuvo kovinis, operacijose nedalyvaudavome, saugojome oro uostą ir lydėdavome sunkvežimių kolonas, vežančias kurą. Tačiau naktinių apšaudymų pasitaikydavo dažnai. Oro uostas – lygioje vietoje, o aplink – kalnai. Naktį nuo tų kalnų ir pildavo. Mudžachedai nukreipdavo raketas į stovyklą, užtaisydavo jas, o patys pasitraukdavo. Šaudyk nešaudęs, ten jų nėra. Buvo ir sužeistųjų, ir užmuštųjų. Tokiomis akimirkomis suprasdavau, kad karas vis dėlto yra pavojingas. Ir pats buvau sužeistas, kiek pasveikęs padėdavau sanitarinėje dalyje. Ten matydavau, kas lieka iš žmonių po sužeidimų ir operacijų. Teko iš ligoninės į oro uostą lydėti invalidus, skraidinamus į Sąjungą (iš pradžių juos siųsdavo į sanatorijas, kad bent kiek paverstų panašius į žmones), lydėjau ir krovinį-200, žuvusiuosius, kuriuos irgi skraidindavo namo.

Ar tuo metu klausėte savęs, jūs ir jūsų tarnybos draugai, kokį velnią jūs veikiate Afganistane?

Tokių klausimų sau neužduodavau, nes svarbiausia buvo išsilaikyti. Apie internacionalinę pareigą tikrai negalvodavai, o su vietiniais bendrauti neleisdavo. Taigi stengdavaisi susikurti gerovę sau. Kiekvieną dieną vykdavo vadinamieji politiniai užsiėmimai, kurių metu galėdavai ramiai pasnausti. Tai buvo vienas iš maloniausių užsiėmimų armijoje, kai niekas nevaikydavo, tik turėdavai rūpintis, kad neužmigtum ir nenugriūtum, nes tada lektorius kiek pabardavo. Atrodydavo, kad galėtum ten sėdėti nuo ryto iki vakaro. Gyvenome gana uždarame pasaulyje, ir tik antrais metais užmezgėme daugiau kontaktų su aplinka. Sugebėdavome netgi naftos ir kitais produktais paprekiauti, nepaisydami stovyklą juosusio minų lauko ir griežto draudimo eiti į greta stovėjusio afganų karinio dalinio kantinus.

Prie paminklo žuvusiems Afganistane Šiaurės miestelyje (2012).

Ar būta tarp sovietų kareivių kokių nors rimtesnių solidarumo apraiškų?

Ten kiekvienas kovojome už save. Matyt, ir politika buvo tokia, stengiantis, kad daliniuose nesusidarytų stiprių kolektyvų. Todėl propaguoti tautiškai mišrūs daliniai. Mūsiškiame buvo keli lietuviai, keletas baltarusių, vienas kitas ukrainietis, o dauguma – uzbekai, tadžikai, uigurai, kazachai, azerai. Buvo čečėnų. Apie 20 įvairių tautybių žmonių. Visi susiskaldę grupelėmis. Kuri gauja stipresnė, tai lengviau.

Kada per tuos dvejus metus jautėtės tikrai laimingas?

Kiek kareiviui tos laimės reikia... Retai. Kai gaudavau laiškus. Kai gerai išsimiegodavau ir pavalgydavau. Nueidavai į postą, pasiimdavai arbatos, kadangi nerūkiau, priedo – cukraus porciją, iš kepyklos – šiltos duonos, ko daugiau reikia. Sėdi naktį, geri arbatą, valgai cukrų su duona. Nuostabiausias maistas... Kai pagalvoji, dabar tas neįtinka, tas neįtinka... Viską supranti tik lygindamas.

Per visą tą laiką nė karto nebuvote grįžęs namo?

Po maždaug metų tarnybos gavau telegramą, kad mano mama ruošiasi operacijai, kuri gali baigtis mirtimi. Bataliono vadovybė į tai atsižvelgė, davė man paradinę uniformą ir išleido su praporščiku į Kabulą, kur armijos štabe turėjau gauti dokumentus skristi į Sovietų Sąjungą, į namus, trumpalaikių atostogų. Keistas jausmas, žinai, kad namuose blogai, nelaimė, tačiau kartu džiaugiesi, kad po metų pamatysi savus. Tačiau viltys žlugo Kabule. Kai kažkoks valdininkėlis pasakė: „Tai ką, jeigu jo motina numirs, jį vėl reikės leisti atostogų?“ Iš Kabulo grįžau atgal į dalinį. Tai buvo morališkai labai sunkus momentas.

Dveji ilgi metai. Ėjo lėtai, sunkiai, tačiau vis dėlto, ačiū Dievui, praėjo. Ar sunku kariui grįžti namo?

Iš tiesų sunku. Be to, dėl tam tikrų aplinkybių mus išleido trimis mėnesiais vėliau. Paskutinės trys dienos buvo ypač kankinamos, kai jau visi popieriai pasirašyti ir tuoj tuoj turi išskristi. 1985–1987 metais Afganistane labai paplito stingeriai, kuriais dušmanai sėkmingai numušinėdavo lėktuvus ir sraigtasparnius. Todėl lakūnai stengdavosi skraidyti tik naktį. Taigi viena vakarą: pasiruoškit, skrisit. Laukiam, jau vidurnaktis. Neatskrido. Antrą vakarą – tas pat. Trečią – kylam. IL-76. Baisiausias dalykas – pakilimas ir nusileidimas. Ačiū Dievui, pakilom sėkmingai. Nusileidom Kabule, ten dar dvi laukimo dienos, kol surinko komandą. Vėl kylam. Viduje – 300 dembelių. Sukrovė visus, susėdom ant grindų, sėdim. Lėktuvas kyla, visi tylim. Ūžia lėktuvas, kyla, nepamušė. Po kurio laiko apačioje matom upę, o lakūnas praneša, kad kirtome Sąjungos sieną. Begalinis džiaugsmas, visi rėkia, glėbesčiuojasi. Vakare nusileidome Taškente, nuleido lėktuvo uodegą, aplink išsirikiavo pasieniečiai su šunimis, kurie tikrino, ar nesivežame narkotikų ir ginklų. Pasirašėme dokumentus, čekius iškeitėme į pinigus (Afganistane duodavo čekius), gavome geležinkelio bilietą iki savo gyvenamosios vietos ir išėjome per vartus. Buvo 11–12 val. vakaro. Staiga – ramybė, tu laisvas, niekas nesako tau, kur eiti ir ką daryti. Jausmas buvo nerealus. Jautėmės (buvome trys lietuviai) kaip apduję. Iškeitėme traukinio bilietus į lėktuvo, kad nereikėtų važiuoti traukiniu, ir visą naktį klaidžiojom po Taškentą. Ta pati sapno būsena lydėjo ir atvykus į Vilnių, stebi viską tarsi iš šalies, atrodo, kad tai, kas vyksta, vyksta ne su tavimi. Negali atsistebėti civiliais, savo reikalais užsiėmusiais, kažkur taikiai beskubančiais.

Sapno būsena tęsėsi apie porą savaičių. Vilniuje manęs niekaip nenorėjo paleisti giminaičiai, visi norėjo pabendrauti, kol neatvažiavo mama ir neišsivežė į Alytų, kur susitikimai tęsėsi. Vieną dieną pajutau drebulį, pakilo baisinga temperatūra. Paguldė į ligoninę, pasirodo, per paskutines dvi savaites suspėjau pasigauti maliariją. Alytuje nežinojo, kaip tą maliariją gydyti, tik spiritu trynė, bandė numušti temperatūrą, tada išvežė į Kauną, kur praleidau mėnesį. Toks tad buvo mano grįžimas. Tai buvo 1987 metų liepa. Netrukus Lietuvoje prasidėjo didieji pasikeitimai, Atgimimas. Labai džiaugsmingas ir viltingas laikotarpis.

Ar grįžę Afganistano karo veteranai jausdavo valstybės globą, ar buvote palikti likimo valiai?

Kai tik grįžome, buvome visiems įdomūs. Tuo metu dar veikė sovietinė propaganda, anot kurios, buvome didvyriai, tikri vyrai, atlikę pareigą tėvynei. Kokia tai buvo pareiga ir ką mes ten atlikome, į tai niekas nesigilino. Tuo metu dirbau Namų statybos kombinate, Žemuosiuose Paneriuose, tai dalyvaudavome bendruose susirinkimuose su Didžiojo Tėvynės karo (kaip tuomet buvo sakoma) veteranais, gegužės 9 dieną, Pergalės dienos proga, buvome kviečiami pasidalinti savo mintimis apie tarnybą ir t. t. Iš kombinato direktoriaus gaudavome premijų. Kartkartėmis galėdavome spec. parduotuvėse nusipirkti tuo metu deficitinių prekių: žirnelių, majonezo, dešros gabalą. Iš karinio komisariato gaudavome poilsinių kelialapių. Sovietų santvarkai sugriuvus, visa tai baigėsi. Puikiai suprantu, besikurianti Nepriklausoma valstybė turėjo kitų rūpesčių nei afganai. Tuo pereinamuoju laikotarpiu jautėmės išties niekam nereikalingi. Nors mūsiškiai sausio įvykių metu saugojo Seimą, kitaip padėjo. Žodžiais lyg ir palaikydavo, tačiau realių veiksmų nesiimdavo. Buvo jaučiama nuostata: „Ne mes jus siuntėme, ne iš mūsų ir reikalaukite.“ Ir iki šiol esame šiek tiek nepatogūs, kažin kokie keisti dinozaurai.

Iš kur, jūsų akimis, kyla tas afganų „nepatogumas“?

Nežinau... Dabar mūsų organizacijos pagrindinė užduotis – pasiekti teisingą teisinį statusą. Lietuvos įstatymuose esame įvardyti kaip nukentėję, kaip prievarta tarnavę svetimoje kariuomenėje. Tačiau mūsiškiai jaučiasi buvę kare ir nori, jų nuomone, teisingo – karo veterano – statuso. Nesiekiant kažin kokių papildomų išmokų ir pan. Tačiau kadangi Lietuva tuo metu karo veiksmų nevykdė, atsiduriame teisiniame akligatvyje. Prieš rinkimus sulaukiame daug pažadų, tačiau po rinkimų jie pamirštami. Ir vėl liekame vieni, reikalingi patys sau ir savo artimiesiems. O patys stengiamės vieni kitiems pagal išgales padėti.

Kaip per tuos 26 metus pakito jūsų paties požiūris į karą Afganistane?

Karas mus subrandino. Tuomet buvome vėjavaikiai, nieko neišmanėme. Dabar, kai atsigręži atgal, pamatai, kokie mes buvome jauni. Vienam iš mano sūnų 17, kitam 21. Žiūriu į juos – protingus ir gerus – ir galvoju, kaip turėjo jaustis mūsų tėvai, panašaus amžiaus mus išleisdami į karą. Žiūriu dabar į 18-metį, ir jis man – visiškas vaikas. Kai pagalvoji, kad tokį turėdavai išleisti nežinia kur, kur jis iš visų jėgų turės kabintis į gyvenimą ir dar saugotis nuo karo pavojų, darosi nejauku. Ačiū Dievui, mano mama atlaikė. Nereikalingas dalykas yra karas, štai prie kokios išvados priėjau, kad ir kokiais tikslais vadovautumės. Ar tai būtų internacionalinė pagalba, ar Taikos misija – kitos šalies okupacija yra stipriai vengtinas dalykas.

Į jūsų organizuojamas šventes susirenka afganai ne tik iš Lietuvos, atvyksta ir iš kitų buvusių sovietinių respublikų. Ar jų požiūris į Afganistano karą toks pats kaip jūsų? Kaip kitų lietuvių?

Požiūrių skirtumas tikrai egzistuoja. Jie jaučiasi kariavę teisų karą. Tuo tarpu mes, lietuviai, klausiame: „ir ką mes ten veikėme“? Žinia, kai lietuvis grįždavo iš sovietinės kariuomenės namo, uniformą kuo greičiau nusivilkdavo ir kuo giliau paslėpdavo, tuo tarpu rusai didžiuodamiesi vaikščiodavo ja apsirengę dar keletą savaičių.

Kalbino Zigmas Vitkus