Birželio 3 dieną minėsime Jau 27-erius metus nuo Lietuvos Sąjūdžio gimimo. Jau  prabėgo daugiau nei ketvirtis amžiaus nuo dainuojančios revoliucijos, sugriovusios galingiausią praėjusio šimtmečio imperiją.

Šia proga prisiminkim Meilės Lukšienės kalbą iš 1988 m. spalio 22-23 Vilniuje Sporto rūmuose vykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo – esminio Sąjūdžio susiformavimo ir įsitvirtinimo momento. Meilė Lukšienė - lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė.

1988 spalio 23, Vilnius

Mes daug prišnekėjome vakar. Labai gražių žodžių ir labai daug jausmų išliejome. 0 dabar atrodo, kad vis dėlto kasdienos rūpestis didėja ir į šitą rūpestį reiktų daugiau atkreipti dėmesio. Čia aš iš karto norėčiau pratęsti akademiko Vytauto Statulevičiaus ką tik pasakytą mintį, kad, galvodami apie ekonominį savarankiškumą, mes turime galvoti ir apie švietimo, visos kultūros savarankiškumą. Bet svarbiausia, kad mes iš karto turime galvoti ir apie tas lėšas, kurios bus reikalingos pertvarkant švietimą, visą kultūrą. Reikia reformos plačiu mastu, o ne atskirais sektoriais.

Žmoniškumo ir tautos idėjos yra mūsų dvasinės gyvybės laidas. Seniai kaupėsi grėsmė žmogui, kaip dvasinei asmenybei, ir pačiai tautos egzistencijai. Juk tai visų pirma ir pažadino mūsų judėjimo kibirkštį. Ir ji ritasi vis aukštesne banga. Ji neša ant savo keteros tautos suverenumo siekimą ir pilnatviško vertybių prasiskleidimo žmoguje troškimą. Vienas be antro neįgyvendinami. Kad galėtume gyventi savarankiškai, paskatų reikia visose srityse, ir ekonomiškai neatsistosime ant kojų neišsiauginę žmogaus.

Per tą trumpą laiką sužiburiavo tūkstančiai šviesių jaunų ir nebejaunų galvų. Reikia padėkoti mūsų motinoms, poezijai, menui, mokslininkams ir tūkstančiams mokytojų, kurie saugojo ir puoselėjo tautos bei žmogaus gyvybę. (Plojimai.) Tačiau šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą Įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu — nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą  bei sprendimą, įtarimą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje,— ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.

0 reikia gilaus žmoniškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę, visų pirmiausia už ją kovoti. Reikia mums grąžinti į visuomenę sąžiningumą ir darbštumą. Aš ne su tais, kurie optimistiškai galvoja, kad, jeigu tik mes atlaisvinsim varžtus, vėl bus darbšti, sąžininga visuomenė, tokia, kokią mes norime matyti. Reikia didelio darbo norint atkurti ir sukurti šioms dienoms tinkamą žmogų. Visi neabejojame, kad mūsų ateities švietimo sistema turi būti paremta giliais doroviniais pagrindais, kurie buvo išvyti, vertybine orientacija.

Nuo ko galima jau šiandien pradėti? Absoliučiai atsisakyti melo visur. (Plojimai.) Pamažu savyje slopinti ir naikinti autoritariškumą. Nuo darželio pradėti ugdyti sąžiningumą, darbštumą bei pareigingumą. Iš vaiko turime reikalauti tiek, kiek jis nesunkiai pajėgia ir geba atlikti kuo geriausiai. Reikia peržiūrėti mokyklos programas, nustatyti kiekvieno dalyko maksimumą ir minimumą ir juos taikyti individualiai. Bet lygiai tokį pat matą mokytojas turi taikyti ir sau pačiam, dirbti sąžiningai.

 Tai yra sunkus pereinamasis laikotarpis, kurį mes būtent taip, man atrodo, turim įveikti. Tautos mokykla remiasi tautinės kultūros pagrindais. Šiandien, kol nesudaryta nauja mokymo ir auklėjimo struktūra, reikia kiekvienam mokytojui pagalvoti, kaip jis galėtų įsileisti tautos dvasią į klasę. Visų pirma, ir mažiukas, ir didelis privalo pasijusti ir fiziškai, ir dvasiškai esąs namie, o ne pakeleivis, ne nomadas. (Plojimai.) Klasė turi būti antrieji namai, geri, jaukūs, kad viešpatautų darna, ne paradiškumas ir fasadiškumas, o darbas. Šis namų jausmas perauga į Tėvynės jausmą su atitinkamais įsipareigojimais. Ir negali būti Respublikoje nė vienos švietimo įstaigos, nė vieno mokomojo dalyko, nė vienos mokslo srities, kuri nesijaustų įsipareigojusi savo veiklą susieti su krašto kultūros gyvenimu, su jo procesais, nesijaustų esanti tos kultūros dalis.

Švietimo sistemos gilus nacionalinis turinys anaiptol negali būti uždaras, izoliavęsis nuo kitų kultūrų, negali prarasti kontaktų nei su savąja kultūra, nei savojo santykio su kitų kraštų kultūros reiškiniais bei vertybėmis. Švietimo politika šioje srityje turėtų tuos kontaktus skatinti visų pirma savosios kultūros optimaliausio puoselėjimo požiūriu. Reikia vengti vienašališko kurios vienos kultūros dominavimo. Reikia siekti pusiausvyros tarp Vakarų ir Rytų kultūros informacijos šaltinių, atvirumo ir pasiekiamumo. (Plojimai.)

Nuosekliai reikia sekti ir analizuoti savosios kultūros atsiliekančias sritis. Šiuo metu svarbiausia būtų atitinkamai orientuoti ir švietimo bei mokslo grandis. Švietimo politikos tikslas ateity— stiprinti užsienio kalbų mokymą, siųsti žmones į įvairias šalis mokytis, efektyviai ir operatyviai lopyti spragas. Mūsų didelė spraga lig šiol yra visa humanistika, taip pat ir pedagogika, absoliučiai vienaplanė ir šabloniška. Reikia, kad humanitariniai mokslai, taip pat, aišku, ir visuomeniniai, turėtų plačią erdvę alsuoti pasaulio vertybėmis. To mes neturėjome. Ir man atrodo, kad visuomeninių mokslų disciplinų nomenklatūra aukštosiose mokyklose turėtų būti labai atidžiai peržiūrėta ir pertvarkyta taip, kad ji tikrai ugdytų naują žmogų viešumui, demokratijai, savarankiškam mokslui. (Plojimai.)

Viena painiausių ir liūdniausiai atrodančių mūsų švietimo sistemos sričių, atsistojus ant savarankiško gyvenimo slenksčio,— tai pasiruošimo švietimo sistemos reformai kompetentingumas, informacija, alternatyvus mąstymas, pažintis su pasaulio vertybėmis. Šito mums absoliučiai trūksta, ir mes laukiame reformos tiesiog suglumę. Šitokiam mokymui pasirengusių žmonių beveik ir neturime. Tradicijos būtų. Lietuvos mokyklos kūrimosi laikotarpis įdomus bei pamokantis, bet laikas jau kitas. Reikia labai daug ką pergalvoti. Reikia visą mūsų gyvenimą modernizuoti,— ne tik pramonę, bet ir mokslo sritis, visa turi pakilti į aukštesnį lygį. Tam reikia teoretikų, praktikų ir administratorių organizatorių, gebančių mąstyti globališkai, kultūros visumos mastu, kurti idėjas. Administracija ir toliau linkusi vykdyti nurodymus bei įstatymus arba juos pritaikyti vietos sąlygoms. Dabar reikia savarankiškai mąstančių žmonių. Šiuo metu tokių žmonių beveik ir neturime, ypač švietimo sistemoje. Pati reforma vyks ilgą laiką. Reikia darbus kompetentingai paskirstyti etapais į priekį. Tam reikia suorganizuoti valstybiniu mastu komisiją, į kurią įeitų itin kompetentingi žmonės, tiek mokslininkai, tiek praktikai, ir galėtų prognozuoti tos reformos ilgalaikį vykdymą bei jos ekonominį pagrindą. Ačiū. (Plojimai.)