Alekso Jauniaus nuotrauka

„Besimokydama mokykloje, visą laiką svajojau būti gydytoja. Ši svajonė taip ir liko svajone. Nors manau, kad iš dalies realizavau ją, pasirinkdama aplinkos apsaugą. Juk nuo sveikos, švarios aplinkos priklauso ir kiekvieno mūsų, mūsų vaikų, tėvų sveikata. Aplinkosauga, kaip ir medicina, visada yra aktuali sritis, kurioje tikrai yra ką veikti“, – įsitikinusi nuo 2003-iųjų Vilniaus Gedimino technikos universitete, Aplinkos apsaugos katedroje dėstanti docentė dr. Aušra Zigmontienė. Su ja kalbėjomės apie pokyčius, kuriuos šiandien išgyvena Lietuvos atliekų tvarkymo sistema.

Kokia dabar yra Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos situacija?

Lietuvos atliekų tvarkymo sistema išgyvena labai teigiamą pokytį – nuo 1990-ųjų metų, kai tapome nepriklausomi, viskas labai stipriai pasikeitė. Prasidėjo pirmas pertvarkymo etapas – pradėtos kurti regioninės atliekų tvarkymo sistemos. Buvo paskaičiuota, kad yra gerokai per 700 didesnių ar mažesnių sąvartynų. Taigi pirmasis žingsnis buvo uždaryti senus, Europos Sąjungos direktyvų ir aplinkosaugos normų neatitinkančius sąvartynus. Po to buvo labai svarbu išrinkti, kur stovės naujieji sąvartynai. Lietuva buvo padalyta į tam tikrus regionus. Savivaldybės įsteigė regioninius atliekų tvarkymo centrus, kurie rūpinasi regioniniais sąvartynais. Į pastaruosius šiuo metu keliauja komunalinės atliekos. Naujieji sąvartynai atitinka visas ES direktyvas ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, todėl neturėtų kelti grėsmės gruntiniams ir paviršiniams vandenims, dirvožemiui, eliminuota ir oro tarša.

Šiuo metu visi regioniniai sąvartynai jau funkcionuoja, kai kurie pradėjo veiklą dar prieš 3–5 metus, nes buvo atidaromi palaipsniui. Prasideda kitas – biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemos įgyvendinimo – etapas. Prie regioninių sąvartynų bus pastatyti mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiai, kuriuose ir bus tvarkomos biologiškai skaidžios atliekos.

Kas nutiko su uždarytais sąvartynais? Kiek kainuoja jų išlaikymas?

Didieji sąvartynai, kurie buvo prie miestų, dabar yra uždaryti. Kai kurie, ypač mažesni, šiuo metu yra uždaromi. Pavyzdžiui, prie Vilniaus esančiame Kariotiškių sąvartyne, kuris jau uždarytas ir tapęs rekultivuotu sąvartynu, įrengta biodujų surinkimo sistema, nes pūdamos atliekos išskiria metaną. Metanas yra gamtinės dujos, iš kurių galima gaminti elektrą arba šilumą. Biodujų surinkimo sistemos įrengtos ir kituose didesniuosiuose sąvartynuose.

Kiek uždarytų sąvartynų priežiūra kainuoja, negaliu tiksliai pasakyti. Vis dėlto turėtume džiaugtis, kad didžiąją dalį pinigų gauname iš ES. Lietuva prisideda tik 20–25 proc. Regioninių sąvartynų įrengimas irgi buvo iš dalies finansuojamas ES lėšomis. Bet jeigu ir ateityje didžioji dauguma atliekų keliaus į sąvartynus, tokiu atveju naujus sąvartynus statysime už savo pinigus, o atliekų tvarkymo kaina taps gerokai didesnė, nei yra dabar.

Kokie didžiausi naujojo etapo iššūkiai?

Pirmiausia reikėtų įvardyti, kas yra biologiškai skaidžios atliekos. Tai atliekos, kurios natūraliai gali suskilti, degraduoti. Buitiškai kalbant, tai yra sodo, daržo atliekos, nupjauta žolė, medžių lapai ir šakelės, maisto liekanos. Tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje apie 30–40 proc. visų susidariusių komunalinių atliekų yra biodegraduojančios atliekos. Blogybė ta, kad biologiškai skaidžios atliekos, patekusios į sąvartyną, sukelia biodegradacijos procesą, kurio metu į aplinką skiriasi šiltnamio efektą ir klimato kaitą sukeliančios dujos, t. y. dideli kiekiai anglies dioksido. Vykstant atliekų puvimui, susidaro metanas ir visi kiti teršalai, apie kuriuos aplinkosaugininkai ir kiti viešosios erdvės veikėjai nuolat kalba. Taigi įdiegti biologiškai skaidžių atliekų surinkimo sistemą šiuo metu yra pakankamai svarbu. Juo labiau kad pagal ES direktyvas Lietuva yra įsipareigojusi, jog į sąvartynus patenkančių biologiškai skaidžių atliekų turėtų proporcingai mažėti. Pavyzdžiui, sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekis 2013 m. turi būti sumažintas iki 50 proc., o 2020 m. – iki 35 proc., palyginti su 2000 m. sąvartynuose pašalintų atliekų kiekiu. Kol kas situacija tokia, kad srautai nemažėja. Pagal mano turimus duomenis, apie 90 proc. komunalinių atliekų vis dar patenka į sąvartynus. Galima paskaičiuoti. Jeigu Lietuvoje per metus susidaro apie 1,5 mln. tonų komunalinių atliekų, o 40 procentų šio kiekio yra biologiškai skaidžios atliekos, tai daugiau nei pusė milijono tonų jų patenka į sąvartynus. O tai – didelė aplinkosauginė problema.

Kalbant apie sodo ir daržo atliekas, individualių namų kvartaluose jas galima kompostuoti. Ten problemų neiškyla ir su maisto atliekomis. Blogiau tose vietose, kur stovi daugiabučiai namai. Lietuvoje situacija tokia, kad miestuose didžioji dauguma gyvenamųjų pastatų yra būtent daugiabučiai, priešingai nei kitose ES šalyse (Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje), kur daugiau individualių namų. Problema ta, kad biodegraduojančios atliekos iš daugiabučių namų nėra surenkamos. Kodėl? Tokią sistemą įdiegti – brangu ir sudėtinga, nes reikalingi specialūs konteineriai arba kompostavimo dėžės, kurios apsaugotų nuo atliekų skleidžiamo kvapo. Reikia išrinkti vietą, samdyti aptarnaujančius darbuotojus. Kažkada buvo apskaičiuota, kad įrengti tokią sistemą tiesiog neverta. Be to, tai potencialiai pabrangintų gyventojams komunalinių atliekų surinkimo ir šalinimo kainą, nes sistemos eksploatacija būtų brangesnė nei surinktų ir perdirbtų atliekų vertė, todėl kol kas tokių planų atsisakyta.

Ką daryti, kad atliekų srautai mažėtų?

Viena iš pagrindinių biologiškai skaidžių atliekų sudedamųjų dalių yra nepanaudotas maistas. Taigi vienas iš sprendimo būdų – pažiūrėti į situaciją iš vartotojo pusės. Ar mums tikrai reikia pirkti tiek produktų, kad trečdalį jų vėliau išmestume? Nors tikslių maisto švaistymo tyrimų ir nebuvo atlikta, maždaug paskaičiuota, kad išsivysčiusiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje išmetamas labai didelis maisto atliekų kiekis. Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje vienas gyventojas kasmet išmeta daugiau kaip 100 kg maisto, o štai Afrikoje ir Pietryčių Azijoje – tik 6 kg maisto. Paradoksalu, bet kuo labiau šalis yra išsivysčiusi, tuo dažniau maistas švaistomas. Lietuviai iš prigimties yra taupesni. Švaistome vidutiniškai – išmetame apie 50 kg nepanaudoto maisto per metus. Palyginti su Vakarų valstybėmis, mūsų švaistymo mastai yra daug mažesni, bet tai nereiškia, kad ši problema pas mus iš viso neegzistuoja. Pagrindinis atliekų mažinimo būdas – pirkti tiek, kiek esi tikras, kad suvartosi. Nes maisto atliekos keliauja tiesiai į sąvartyną ir kol kas nėra išrūšiuojamos. Kaip jau minėjau, tai daro labai neigiamą poveikį aplinkai.

Kaip biodegraduojančių atliekų problema sprendžiama kitose šalyse?

Kitose ES šalyse maisto atliekos surenkamos atskirai, nes ten jau yra įdiegtas įprotis, kad biologiškai skaidžios atliekos turi būti išrūšiuotos, atskiriamos. Kaip jau minėjau, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje yra daug individualių namų, prie kurių pastatomos kompostavimo dėžės. Blogiausiu atveju išdalijami specialiai tam skirti šiukšlių maišai, kurie būna kitokios spalvos. Tarkime, yra žalias maišas ir gyventojai žino, kad į jį reikia dėti biodegraduojančias atliekas. Skandinavijoje kompostavimo įrenginiai įrengti ir prie daugiabučių namų. Deja, šiuo atveju su skandinavais mums kol kas sunku lygintis. Ir pragyvenimo lygis, ir sąmoningumas ten yra kitokie. Kai kuriose šalyse stovi specialūs konteineriai, į kuriuos surenkami atskiri maisto produktai, pavyzdžiui, aliejus.

Kiek Lietuvoje pritaikomi šie dalykai, pavyzdžiui, atskirų maišų maisto atliekoms sistema?

Specialūs maisto maišai nėra labai brangus sprendimas, bet gyvenantiems daugiabučiuose jis gali būti nelabai patrauklus. Todėl, kad dažniausiai gyvename butuose, kurie neturi atskirų sandėliukų atliekų rūšiavimui. Jau vien tai, kad menkai rūšiuojame tas atliekas, kurioms infrastruktūra jau sukurta, t. y. stiklą, metalą, popierių ir plastiką, įrodo, kad lietuviams stinga motyvacijos. O rūšiuoti atliekas, kurios po tam tikro laiko ima skleisti nemalonų kvapą – dar sunkiau. Žmogui tai nėra labai patogu. Jeigu galėčiau tą maišą pastatyti kažkur lauke, prie specialaus konteinerio, būtų visai kitaip. Nors tai ir nebrangu, higienos ir sanitarijos pažiūriu kaupti atliekas į maišą – ne išeitis.

Kokie tolimesni atliekų tvarkymo sistemos kaitos etapai numatomi?

Kalbant apie biodegraduojančių atliekų tvarkymą, pirmiausia reikėtų įvardyti, kas jau padaryta. Prie tam tikrų sąvartynų įrengtos kompostavimo aikštelės, į kurias gyventojai gali nemokamai atvežti savo žaliąsias atliekas – sodo, daržo, kartais ir maisto atliekas, šieną. Paslauga nemokama, bet žmonės turi patys atvežti atliekas. Kai kuriuose Lietuvos regionuose, įgyvendinant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemą, individualioms namų valdoms kompostavimo konteineriai yra dalijami nemokamai. Gavęs konteinerį, gyventojas gali prie savo individualaus namo kompostuoti biologiškai skaidžias atliekas.

Šiuo metu taip pat vyksta pagrindinės pirkimo procedūros, skirtos praplėsti komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūrą – sąvartynuose bus pastatyti mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginiai su anaerobiniu pūdymu. Mechaninio apdorojimo metu iš mišrių komunalinių atliekų būtų išgaunamos antrinės žaliavos (stiklas, metalas, plastikas). Kitaip sakant, viskas, ką galima panaudoti. Apdorojant po procedūros likusias biologiškai skaidžias atliekas anaerobiniu būdu bus gaunamos biodujos, naudojamos elektros gamybai, bei kompostas. Po tokio dvigubo apdorojimo sąvartyne bus šalinama tik iki 27 proc. sutvarkytų atliekų. Į sąvartyną keliautų tik tai, ko negalima panaudoti nei antrinėms žaliavoms, nei biodujų gamybai. Likutis turėtų sudaryti apie 25–27 proc. dabartinio komunalinių atliekų srauto. Jei dabar per visą Lietuvą į sąvartynus nukeliauja 1,5 mln. tonų niekam netinkančių atliekų, tai įdiegus naująją sistemą šis kiekis sumažėtų iki apytiksliai 380 tūkst. tonų. Pagrindinis dabartinio atliekų rūšiavimo principas yra paprastas – kiek įmanoma labiau atskirti tai, ką dar gali panaudoti, perdirbti, panaudoti kaip kompostą ar išgauti biodujas. Į sąvartyną turi keliauti tik tai, kas jau niekam netinka.

Ne kartą teko susidurti su tokia nuostata – kam aš stengsiuosi, kažką darysiu, rūšiuosiu, jei trūksta konteinerių, jie per toli... Kiek šios nuostatos teisingos? Ar dabartinė atliekų rūšiavimo infrastruktūra yra pakankama?

Žmogus, kuris nenori, kuris turi vidinę nuostatą, kad nerūšiuos, visada suras milijoną priežasčių, kad to nedarytų. Tai jam konteinerio nėra, tai tas konteineris per toli arba nepatogus, tai sunku į jį maišą įmesti, tai dar kažkas... Pasiteisinimų gali būti visokių. Tuo labiau kad šiuo metu Lietuvos atliekų rūšiavimo infrastruktūra tikrai nėra 100 proc. tobula. Galbūt kai kur yra trūkumų. Pavyzdžiui, ne visuose mažesniuose miesteliuose ir kaimuose pastatyti rūšiavimo konteineriai, nes jiems reikia tinkamos vietos, gyventojų sutikimo. Galbūt tose gyvenvietėse ir yra realių problemų dėl atliekų rūšiavimo infrastruktūros nepakankamumo, bet tik ne didesniuose miestuose, kur infrastruktūra tikrai yra pakankamai išvystyta. Pavyzdžiui, jei nenori mesti į konteinerį, kurį išveža atliekų tvarkytojas, yra nemažai ekologinių taškų, kur tu gali nunešti, priduoti antrines žaliavas ir gauti didesnį ar mažesnį atlygį už jas. Tai galioja ir plastikui, ir popieriui, ir metalui, ir stiklui. Per krizę antrinių atliekų supirkimas buvo kiek stabtelėjęs, nes ekonominis nestabilumas paveikė ir antrinių žaliavų rinką, bet šiuo metu ji atsigavusi.

Kitas dalykas – kiekvienas gyventojas gali kreiptis į savo savivaldybę ir seniūniją, kad pasitaikantys trūkumai būtų sprendžiami. Tereikia pareikšti norą: „Mums reikėtų, kad čia stovėtų rūšiavimo konteineriai.“ Man atrodo, kad į gyventojų pageidavimus atliekų tvarkytojai tikrai atsižvelgia. Bet klausimas, ar iš pačių gyventojų pusės yra didelis susidomėjimas. Geriau viską sumesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį ir pasakyti, kad kažkokios priežastys trukdo rūšiuoti.

Kas padėtų ugdyti vartotojų sąmoningumą?

Nelabai įsivaizduoju, kad dabartinėmis aplinkybėmis pas mus galėtų veikti ekonominių sankcijų, baudų sistema. Pirmiausia reikia tikslinio švietimo. Padaryti tyrimai parodė, kad geriausia pradėti ekologinį švietimą nuo darželio, kadangi tokio amžiaus vaikai šį mokymą priima kaip žaidimą, bet kartu parneša jį į namus ir netgi pradeda auklėti savo tėvus. Jie sako: „Mus darželyje mokė, kad reikia rūšiuoti, kodėl jūs nerūšiuojat? Mus darželyje mokė, kad maisto reikia pirkti tik tiek, kiek suvalgome, o kodėl jūs perkate ir išmetate?“ Tėvus atžalų pastabos veikia emociškai, verčia susimąstyti. Galbūt vaikas iš tiesų sako teisybę, gal mums verta keisti savo įpročius?

Taigi būtinos atitinkamos švietimo programos. Svarbiausias, ugdant žmogaus sąmoningumą, yra švietimas. Galbūt reikėtų populiariau, įdomiais reklaminiais vaizdo klipais paaiškinti, kad per dažnai išmetame tinkamą vartoti maistą. Nors juk kiekvienas turėtų suprasti, kad išmesdami maistą, kurio net pakuotė dar nebuvo atplėšta (nupirkai, pamiršai šaldytuve), išmetame savo pinigus. Manau, kad į vartotojų sąmoningumo ugdymą turėtų įsijungti ir patys prekybos centrai. Nes jie irgi nemažai maisto išmeta.

Taip pat svarbu nepamiršti, kokia šiandien yra ekonominė situacija. Apie atliekų rūšiavimą negalvojame todėl, kad mums į daugelį dalykų visiškai nusispjaut. Mes gyvename tam, kad išgyventume. Tiesiog kitaip sudėlioti prioritetai. Nors iš tiesų maistas yra kasdienio vartojimo būtinoji prekė ir jo vartojimo įpročiai turėtų būti aktualūs visiems.

Tai reiškia, kad rūšiuoti atliekas bei jų vengti verta ekonomiškai?

Lietuvoje galioja principas „teršėjas moka“. Šiuo metu mokame tik už tas atliekas, kurias išmetame į mišrių komunalinių atliekų konteinerius. Jeigu išmetame atskirai išrūšiuotus plastiką, stiklą, popierių – už tai nieko nemokame, nes tai yra antrinė žaliava. Panašiai yra ir šalinant elektronines atliekas – jos surenkamos nemokamai, nes galioja gamintojo atsakomybės principas. Kuo daugiau mes rūšiuotume ir kuo mažesnis prie daugiabučių stovėtų mišrių komunalinių atliekų konteineris, tuo mažiau reikėtų mokėti už komunalines atliekas. Nors vargu ar įmanoma gauti pigesnį aptarnavimą. Mes įsivaizduojame, kad mokame tik už konteinerį. Bet juk mokame ir už visą infrastruktūrą – atliekos, kurias išmetame, turi nukeliauti iki sąvartyno. Kur dar darbuotojai, sąvartyno išlaikymas. Beje, kiekvienas sąvartynas atsideda tam tikrą pinigų kiekį, nes ir uždaryti sąvartynai reikalauja priežiūros. Tad atpiginti dabartinę sistemą gal ir nelabai įmanoma, bet turėtume siekti, kad paslaugos bent jau nebrangtų.

O ar domisi aplinkotvarkos problemomis Jūsų studentai, ar aktyviai dalyvauja paskaitose? Ar metams bėgant jie sąmoningesni ir daugiau žino apie ekologiją?

Atliekų tvarkymo problematiką dėstau magistrantams. Galiu pasakyti, kad su metais studentai darosi vis sąmoningesni. Labai noriu juos pagirti, nes studentai yra žingeidūs ir tikrai domisi tuo, ką per paskaitas kalbame. Kartais tie, kurie daugiau pasiskaito, būna, kad ir dėstytoją paegzaminuoja. Man tai labai svarbu, nes tada supranti, kad ne veltui stovi prieš auditoriją ir ne veltui jiems kalbi. Mano, kaip dėstytojos, pagrindinis noras – kad dėstymas nebūtų „žaidimas į vienus vartus“. Stengiuosi, kad vyktų diskusija su studentais. Reikia priversti studentus mąstyti, susimąstyti, kad jie išreikštų savo poziciją. Tegu ta pozicija ir bus ne tokia kaip mano, bet svarbiausia, kad studentai domėtųsi tuo, apie ką kalbame. Iš universiteto turėtų išeiti ne teoriškai kažką žinantis, bet mokantis mąstyti ir priimti sprendimus žmogus.

Kas iš diskusijų su studentais labiausiai įsiminė?

Neseniai su studentais kalbėjomės tema „Kodėl turėtume rūšiuoti atliekas?“ Visi priėjome prie bendros nuomonės, kad rūšiuoti verta, bet tada išryškėjo kita diskusijos kryptis – o kaip priversti rūšiuoti kitus žmones? Vieni studentai sakė, kad reikia eiti pas kaimynus ir kalbėtis, kiti replikavo, kad tai nepadės. Viena iš bendrai studentų priimtų nuomonių buvo tokia – jeigu žmonės mokėtų baudas už nerūšiavimą, tada visos rūšiavimo problemos išsispręstų labai lengvai.

Minėjote, kad biologiškai skaidžios atliekos prisideda prie šiltnamio efekto ir klimato kaitos paūmėjimo. Tačiau yra pasigirdę mokslininkų nuomonių, kad klimato kaitos problema iš tiesų neegzistuoja. Ką Jūs manote šiuo klausimu?

Šiuo metu mokslininkai yra pasidaliję. Vieni sako, kad klimatas šiltėja, kiti – kad klimatas šaltėja. Bet daugiau tikinčiųjų, kad klimatas šiltėja. Tyrimais nustatyta, kad atmosferos temperatūra kyla – nuo stebėjimo pradžios vidutinė metinė temperatūra kasmet pakyla apytiksliai vienu laipsniu. Be to, nustatyta ir tai, kad kyla pasaulinio vandenyno lygis – kasmet bent jau 2–3 centimetrais. Stebėjimai taip pat rodo, kad tirpsta ledynai. Taigi akivaizdu, kad klimatas kinta. Galų gale vienas iš pavyzdžių yra Lietuvos orai. Tai, kad pas mus būna labai šaltos žiemos ir labai karštos vasaros – mūsų klimato juostai visa nebūdinga. Turėtų būti švelnios žiemos ir pakankamai švelnios vasaros. Staigūs potvyniai, smarkūs lietūs – tai klimato kaitos padariniai.

Kad tai įvyktų, žmogus pasidarbavo iš peties. Vis dėlto yra mokslininkų, sakančių, kad tiesiog natūraliai keičiasi Žemės ciklas. Kažkada Žemėje buvo ledynmetis, po to šiltėjimas, vėl ledynmetis, taigi dabar esą išgyvename šiltėjimo laikotarpį, o po kažkurio laiko turėtų grįžti ledynmetis. Vis dėlto, mano nuomone, mes, kaip vartotojai, kuriems reikia elektros energijos, šilumos, maisto, kuriems reikia patogaus transporto ir daug kitokių dalykų, prisidedame prie klimato pokyčių.

Kieno sprendimai svarbiausi mažinant neigiamą klimato kaitą? Politikų, šalies gyventojų, o gal ir tų, ir tų?

Visų sprendimai yra vienodai svarbūs. Svarbi ir bendroji šalies politika, nes yra išleidžiami atitinkami teisės aktai, numatomos veiksmų programos. Svarbus ir kiekvienas šalies gyventojas, nes visi esame vartotojai. Šalies politikai gali sustrateguoti, bet vykdytojai esame mes, šalies gyventojai. Ir ne tik fiziniai asmenys, bet ir įmonės, gamyklos, kurą deginančios įmonės. Žinoma, ir fiziniai asmenys prisideda prie aplinkos taršos, klimato pokyčių, bet pagrindinis teršėjas – būtent įmonės, veikiančios pramonės arba energetikos srityse. Taigi klimato kaita ir aplinkosauga turėtų būti bendras šalies politikų ir jos gyventojų rūpestis. Kaip fiziniai vartotojai turėtume suvokti ir žinoti, kad kiekvienas mūsų veiksmas yra reikšmingas. Pavyzdžiui, įjungiame prietaisą, kuris visą parą veikia, jam reikalinga elektros energija, gaminant elektros energiją deginamas kuras, jam degant išsiskiria CO2, šios dujos vėliau keliauja į aplinką ir teršia atmosferą. Anglies dioksidas yra pakankamai nevaldomas junginys, kurio neįmanoma išvalyti. Vertinant iš aplinkosaugos perspektyvos, viskas – mūsų elgesys ir vartojimo įpročiai, politiniai ir ekonominiai sprendimai – yra susiję.

 Tomas Taškauskas

Inžinerija logitipas