Polina Žerebcova – rašytoja, poetė, publicistė, didelį dėmesį skirianti žmogaus teisių pažeidimų šiaurinėje Kaukazo dalyje temai. Ji tapo žinoma ne tik Rusijoje, kurios pilietė yra, bet ir pasaulyje, kai jos dienoraštis, rašytas per antrąjį Rusijos ir Čečėnijos karą, buvo išleistas knyga.

Rašytoja gimė 1985 m. Grozne, Čečėnijoje. Pirmojo Rusijos ir Čečėnijos karo pradžioje jos seneliui Anatolijui Žerebcovui, žinomam Čečėnijos žurnalistui, žuvus per ligoninės apšaudymą, devynerių Polina ėmė rašyti dienoraštį. Žerebcovų giminės moterys rašė dienoraščius. Polinai šis užsiėmimas – ne tik šeimos tradicijos tęsimas. Dienoraštis jai buvo tarsi geriausias draugas.

„Žerebcovos Polinos dienoraštis“ – keturiolikmetės mergaitės, gyvenančios antrojo Rusijos ir Čečėnijos karo siaubiamame Grozno mieste, autentiškas pasakojimas.

2000 m. sausio 24

Mes tempėm vandenį. Aš – po pusę kibiro. Patrankų sviediniai dabar krinta visai netoli. Patrankos stovi ant kalno, palei gaisrinius šulinius, kely į mano 50-ąją mokyklą.

Gerai matyti, kaip užsidega ir griūva namas. Bildesys. Degėsiai.

Dažnai sviediniai praskrenda tiesiai virš mūsų. Taip smaginasi kariškiai. Kol semiam vandenį, jie šaudo aukštėliau mūsų galvų.

Svetimuose sugriautuose namuose būna vandens, pripilto į kibirus, bet jis užšalęs ir kibirą atplėšti nuo grindų ne visada įmanoma. Kai pavyksta – vandenį pasiimam.

Turim krosnelę. Paliko truputį šilčiau. Kibire ledas tirpsta, o sniegą tirpdyti sunkiau. Ir jis visada paišinas – juodas... Miegam mes, kaip ir anksčiau, su paltais, tačiau dabar jau nebe taip šąlam. Šiandien pasisekė – radom sūdytų pomidorų. Nešėm į namą...

Valgom mes vieną kartą per parą. Apie trečią valandą. Bet mūsų kaimynai surado miltų. Todėl visi šiandien dar turi paplotį. Nori – kirsk viską iš karto, nori – pasislėpk vakarui.

Aš nuolat noriu valgyti. Skauda kojas. Tai nuo raketos skeveldrų...

Kai kuriems rusų kariškiams pagailo mūsų – iškeldintų. Jie davė savo davinio konservų – 2–3 skardines. Tai visiems!

– Mums ir taip duoda pusę priklausančio davinio, – prisipažino vienas kariškis. – Kitus viršininkai nusukę parduoda... Bet jūs paimkit... Į jus sunku žiūrėt. Jūs alkani!

Visus produktus Vovka ir tetulės Lina, Aza ir Olia iškart išrūšiuoja. Kas vertingesnio, slepia pas save, kitam kambary. Valgo patyliukais, naktim, ir atsideda ateičiai, o senutėm ir man su mama neduoda...

Aš galų gale supratau! Visi mūsų kaimynai marodieriauja.

Mama, kai mes einam į „žygį“, neleidžia užeiti į gyvenamuosius kambarius. Kad nebūtų pagundos ką nors paimti. Kai užeinam į svetimą namą, tai iškart keliaujam į virtuvę arba į rūsį. Svarbiausia – maistas! Imti maistą – ne nuodėmė. Jeigu kas iš mūsų paimdavo maistą, mes niekada nekeikėm tų žmonių...

Būtinai užsukam į vonios kambarį. Ten būna vaistinėlė, vandens, muilo. Dabar mes retai skalbiamės: taupom vandenį.

Šiandien mums labai pasisekė – radom vaistų, analgino. Aš iškart išgėriau dvi tabletes. Kai man visai nustojo skaudėti koją, mes nuėjom į gretimą gatvę paprašyti man kumštinių. Bet niekas nedavė. Pasakė:

– Ieškokit pačios. Arba saviškių prašykit. Va, jūsų „šeimininkai“ šeimininkauja, – parodė jie į kareivius.

– Aišku, paieškosim! – Tėškė mama.

Reikėjo paprašyti čečėnų kalba – būtų davę.

2000 m. sausio 30

Ryte atėjo mūsiškės moterys ir pasakė, kad kareiviai išsivedė iš namų, atskyrė nuo mamos dvi čečėnaites mergaites, seseris. Pagal amžių – jos mokinės. Jų motina ieškojo, iš ko nupirkti kareiviams dėžę degtinės, kad susigrąžintų vaikus, kitaip jų jai neatiduos.

Aza ir Olia atnešė gražių svetimų rankšluosčių ir paaiškino: „Čia vietoj servetėlių.“ Ir iškart visus pasiėmė į savo kambarį.

Dieną aš pamačiau – mūsų kieme naujas kapas. Suaugusieji paaiškino: „Tai kaimynas. Žuvo name šalimais.“ Nieko sau! O aš net nepastebėjau...

Naktimis smarkiai šaudo, bet niekas nelipa į rūsį po namu. Miega kiekvienas savo vietoj.

Mano mamai blogai su širdim. Aš jai daviau validolio ir lašų. Ji paprašė užkasti ją tiesiog darže, jeigu ji mirtų. Ir kad tai padaryčiau būtent aš, o ne kas nors iš artimiausios aplinkos. Ji paaiškino, kad net po mirties jai bus koktu priimti jų pagalbą... O aš jai atsakiau, kad negalėsiu jos užkasti, nes žemė įšalusi.

– Tada sudegink, – pasiūlė jinai...

2000 m. sausio 26

Naktis.

Kaimynai iš antro kambario visai suįžūlėjo! Miega išsidrėbę ir ten pat rūko ir geria. Ir tai – šiuo metu! Per karą, kai gyvenimas kabo ant plauko! Dūmai eina pas mus. Mes dūstam – senukai ir vaikai.

Šiandien visai viršūnė: mūsų kambario duris užstūmė kėdėmis. Sėdim visi šešiese kaip arešte, visi uždaryti. Į tualetą nenueisi! O mūsiškės „merginos“ su rusų kareiviais puotauja virtuvėj! Ramiai šnekasi ir kramsnoja. Privirė kažko skanaus. O kvapas! Pakvaišti galima! Nors produktų turbūt davė visiems. Mes alkani. O jie geria! Pro rakto skylutę mums gerai matosi stiklainis raudono vyno.

Rusų kariškiai išgirdo krebždesius ir klausia:

– Ką, čia dar žmonių yra?

Tada Vovkos žmona ir teta Aza pradėjo kartoti suirzusios:

– Kokie čia žmonės?! Čia pas mus luošių kambarys. Mes juos maitinam!

Kai tik mama išgirdo – pradėjo verkti. Ir pareiškė:

– Mes atsiskiriam. Produktais ir malkom. Ir krosnelę su grotelėm kieme aš pati pasidarysiu. Daužtų plytų daugybė...

...Dabar mamai geriau. Ji pakilo. Širdį atleido. Mes radom name sausas puskojines ir persiavėm. Kumštinukių vėl neradom.

Vienam name, ant sofos, pamatėm užmuštą vyrą. Truputį kruvina galva ir arbatos stiklinė rankoj, laisvai gulinčioj ant porankio. Jis atrodė kaip gyvas... Tiktai ore sklandė metalo kvapas.

Kodėl užmuštieji kvepia metalu ir pelenais? Ir vaikiški daiktai prie jo, ir vaikiška lovelė...

Iš tų namų mama net maisto imti neleido. Ji prietaringa. Ji sako, kad iš negyvėlių nieko negalima imti.

Vėliau naktį aš vos nežuvau. Išėjau apie 23:00 į kiemą. Tamsu. Žvaigždės. Šaltis.

Aš paslėpiau papločio gabaliuką benamiam šuniui. Tiesą pasakius, dėl šuns ir išėjau. Pašaukiau šunį ir pradėjau šerti... Netikėtai pasigirdo šūvis. Paskui dar vienas! Greta manęs siena čirkštelėjo kulka. Kažkas užsikvatojo apgirtusiu balsu. Šaudė į mane. Tikrai naudodamasis naktiniu taikikliu. Turbūt pro jį mes snaiperiams atrodom kaip šmėklos, kurias įdomu užmušinėt.

Aš truktelėjau atgal, pasislėpiau už kampo. Pritūpiau. Kaip ančiukas ištupėjau kokias penkias minutes. Taip pat prisitūpusi, nesistodama, užsirioglinau laiptais! Iš skausmo kojose iki kraujo susikramčiau lūpas. Namie prie žibalinės lempos mes su mama apžiūrėjom kulkų skyles mano šalike...

 2000 m. sausio 27

...Atbėgo senukas Halidas, čečėnas, vietinis gyventojas iš šiomis aplinkybėmis „mūsų“ gatvės.

– Padėkit! Mano dukters namas dega. Išneškit daiktus!

Niekas nepasijudino. Iššliaužėm tik aš ir mama. Senukas parodė didelį namą. Gaisras buvo nedidelis, bet vis tiek nebuvo kuo jo gesinti. Mes ištempėm dvi pagalves ir didelį mėlyną puodą, apie 50 litrų. Kažkokį seną paltą. Kelis kibirus. Visa tai kartu su senuku parvilkom į kiemą. Namas, kuriame plieskė gaisras, buvo beveik tuščias. Matyt, kitą turtą duktė su žentu spėjo išvežti. Senukas pažadėjo atsidėkoti, duoti vermišėlių. Mes pamiršom jam pasakyt, kad atsiskyrėm.

Halidas nesumelavo. Atnešė, ką pažadėjęs. Bet pagailėjo. Atnešė labai mažai, paketėlį. O, sako, jis turi visą maišą! Mūsų vermišėlius pasičiupo Aza. Ji akimirksniu pasislėpė juos kambary. Mes likom it musę kandusios.

Aš baisiausiai supykau! Kad neparodyčiau savo skausmo ir bejėgiškumo, išėjau į gatvę. Akino saulė. Skaudėjo sužeistą koją. Aš nepajutau, kaip pravirkau. Tada man kažkas pakišo pliušinį žaislą – zuikį.

Aš neįsidėmėjau to žmogaus veido. Tiksliau – aš jo nepamačiau. Tik akis – jos buvo mėlynos. Kai atsistojau tolėliau, atsigręžiau – tai buvo rusų kariškis.

Jis sausa nulaužta šakele rašė sniege: „Mums metas namo!“

Žaisliukas mamai patiko. Ji leido jį pasilikti.

Zuikis geltonas, ryškus. Aš su juo eisiu gulti.

2000 m. sausio 28

Mama kasdien vis kartoja žodžius:

– Metas namo!

Tai kaip jos burtažodis. „Kelias atgal platus, be priedangų. Pavojinga! Reikia eiti didele grupe taip pat, kaip ir išėjom iš savo namų“, – sakė visi.

Visi ėmė ruoštis. Dalintis tuos produktus, kurių kartu ieškojom ir kuriuos sunešėm. Mums su mama davė šiuos: kibirą miltų, svogūnų, vieną stiklainį pomidorų ir (valio!) maišelį bulvių. Dar pridėjo du litrinius stiklainiukus – uogų ir adžikos.

Po mūsų kaimynų lovomis daug visokio maisto. Naminių konservų. Tačiau senutėms Stasiai ir Ninai su ligotu anūku davė tokią pat mažytę porciją kaip ir mums.

Aš savo namams prisitempiau daug vertingų dalykų: degtukų, vatos, validolio ir knygą „Nuostabioji antrametė“ – apie moksleivius.

...Vakaras. Spingsulė. Mes namie.

Šiandien mes parėjom. Ėjom didžiausiu sniegu, keliu aukštyn. Prieky – močiutė Stasia. Ji savo „davinį“ nešėsi kažkokiam krepšy.

Už Stasios ėjom mes. Mama sutaisė sulūžusį rankinį vežimėlį. Įdėjo į jį medinę dėžę. Jame sutilpo kibiras su miltais, dvi skardinės – viena pomidorų, kita – adžikos, svogūnai ir vertingosios bulvytės.

...Pagaliau, kai sutemo, mes pasitvarkėm takelį savo durų link. Tačiau pačių durų neradom! Prie įėjimo mus pasitiko mūsų sušaudytas šaldytuvas. Nulaužtos jo durys mėtėsi šalimais. Įėjusios mes pamatėm – paklodės kruvinos. Nėra mano mažiuko magnetofono ir televizoriaus! Dingo supakuoti daiktai: indai, patalynė. Nėra net mano apatinių drabužių – nėra kuo persirengti! Butas nepataisomai sukrypo. Koridorius ir virtuvė nusmego į pusrūsį... Namie liko patys mažiausi kilimėliai. Dokumentų ir nuotraukų nėra. Daugelio senovinių močiutės daiktų, atsivežtų iš Rostovo prie Dono, – irgi.

Besą mano naujų batų aulai?! Juos kažkas nurėžė. Persiavė ir išėjo. Mes pamatėm senus vyriškus batus, patvirtinančius šitą faktą. (Mano didelė koja – 40 dydis, ir batus pirkom „išaugimui“). Prapuolė ikona, kurią laikėm tarp knygų. Senovinė. Su ja sutuokė mamos prosenelę! Viskas subjaurota. Ir daiktai, ir pagalvėlės ant sofos. Mes buvom tokios pavargusios, kad apsivilkom, ką beradom. Sniegas lėkė pro langą vidun. Ai, būta jo! Mes namie!

2000 m. vasario 6

Rytas.

Mes – namuose. Miegame apsisiautusios keliais senais paltais.

Aš batų nenusiaunu savaitėm...

Stiklų seniai nėra. Ant langų – fanera ir seni užtiesalai.

Mūsų krosnelė neprišildo patalpos be langų.

Iš burnos eina garai kaip lauke. Nuo šalčio rankos raudonos kaip žąsies kojos.

Dešinės kojos nuo ryto neskauda. Didžioji skeveldra ilsisi ramybėje.

Miegok ramiai, mano geležinis drauguži!

Pas mus buvo atėję kariškiai. Tikrino dokumentus, visus nusirašinėjo.

Jie griežtai pasakė:

– Jei nuo jūsų namų ar nuo sodų kas nors šaudys į mūsų postą, mes jus visus sušaudysim!

– Tie, kurie šaudė, seniai išėjo... – atsakė mama. – Mūsų namuose tik karo iškankinti paprasti žmonės! Yra senukų, vaikų. Jokių kovotojų čia nėra!

Kariškiai su mumis grubiai nekalbėjo. Buvo blaivūs.

Aš, kai tik jie pasrodė, išėjau pas kaimynes bobutes į butą.

Man nesinorėjo kalbėtis su kariškiais.

Nusirašė mūsų duomenis ir greitai išėjo.

Dabar šaudo tik naktimis. Į sodus patrankom – „Dėl visa ko!“

Sviedinai sprogsta per kelią nuo mūsų. Naktį už lango nuolat žėruoja šviesos. Tvoros dega. Dega sodo nameliai. Iki mūsų tik nuolaužos atlekia...

O dienom „pasižaidžia“ snaiperiai.

Eini, o jie gąsdina. Šaudo po kojom arba virš galvos. Prašovė man bidoną, kai aš nešiau vandenį iš žemutinės gatvės. Aš išsigandau, numečiau jį geležinkelio pusiaukelėj ir pabėgau. Mama išplūdo rusiškais keiksmažodžiais. Grįžo ir paėmė bidoną.

Pasakė:

– Nors pusę, bet vis parnešim!

Čia geras! Bidonas patapo vandens malūnu!

Gerai, kad į kojas nepataikė. Tik gaila vandens.

[...] Dabar mes neinam malkų už savo 4-aukščio. Ieškom lentų iš kiemo pusės, kur laiptinės. Gimtojo namo sienos padaro mus nematomas tiems, kas šaudo.

Vieną moterį neseniai sužeidė. Ji ėjo per kelią į „žaliąjį“ vaikų darželį su vaiku ant rankų.

Mes bijom eiti per tą kelią. Bet nėr ką valgyt. Ir mes rizikuojam!

Greitai ir „zigzagais“ perbėgam trasą.

Paskui, užėjusios už kampo, tęsiam kelionę.

Pasaulis, kuriam mes klaidžiojam, apanglėjęs ir išluptas geležim. Mes užeinam į sugriautus svetimus namus be durų ir be langų... Ten baisu! Ypač, kai nulipam į rusius ieškodamos maisto, konservų. Mes žinom, kad rūsiai dažnai užminuoti, ir žmonės ten sprogsta, kai tiesia ranką prie uogienės stiklainių, arba užkliuvę už tempiklių.

Nuolat mes užeinam užmuštus ir dažniausiai vidutinio amžiaus žmones, moteris, vyrus, – su naminiais drabužiais. Rasti maisto labai sunku! Bet kitaip neišgyvensim. Protingi žmonės maisto atsargų pasiruošė per pirmus karo mėnesius – rudenį. O mes niekur nėjom. Gyvenom iš savo pinigų. Manėm – karas greitai pasibaigs! Tikėjomės – išsilaikysim, ištversim!

Padėdavo pažįstami – musų gelbėtojai. Atnešdavo produktų. Duonos. Maitinomės kartu.

Į žygius mes pradėjom eiti tik po „valymo“.

Po savo grįžimo. Ir, kaip visada, pavėlavom: „traukinys nuvažiavo“!

Produktus seniausiai susirinko alkani žmonės – paprasti žmonės ir tie, kas gynė miestą vieni nuo kitų, – kovotojai arba rusų kariškiai. Juk valgyti norėjo visi! Ir pagal galimybes – įvairų maistą!

Kelias dienas mes visai neradom jokių produktų. Ir aš valgiau sniegą, ieškodama, kur švarsnis.

Bet galų gale mums pasisekė!

Vakar mes radom sudytų pomidorų stiklainių. Parsinešėm visus penkis stiklainius. Aš iškart vieną suvalgiau, ir man pradėjo skaudėti skrandį ir kepenis.

Dar aš radau degtukų ir kavos dėžutę, bet kavos bebuvo tik ant pačio dugno.

O mama neseniai rado celofaninį maišelį sudrėkusių grikių kruopų.

Nežinom, ar jos papuvo?

Galbūt jos pasirodys valgomos...

Visažinė liaudis, eidama per mūsų kiemą, tvirtina:

– Pradėjo dalinti maistą nemokamai! Arbatą su pienu! Košę!

Kur tas „rojus“, niekas gerai nežino.

Nurodo skirtingus miesto rajonus. Bet ten – šaudymai...

Karalaitė Budur

2000 m. vasario 10

Mes laimingos! Mes po ilgo badavimo vakar pavalgėm.

O paskui išėjom ieškoti nemokamos valgyklos.

Vis sklinda nuogirdos – yra tokia!

Ir ji yra kažkur mūsų rajone!

Sustodamos pailsėti – kas du kvartalus – mes per pusantros valandos kelio nusigavom į „Katajamos“ stotelę. Žadėtosios valgyklos neradom. Pasirodo – ją tik ruošiasi atidaryti...

Ant plento – kruvinos kažkieno striukės. Kas iškratė jų šeimininkus? Arba kariškai nesusigaudę numetė jas į BTR-ą1, o, kai pastebėjo, pasibjaurėję išmetė.

Supratom: geriau eiti tarp namų. Nors kokia priedanga!

Plente karinai postai. Ir galimas netikėtas mūšis, kur mes papultumėm kaip maži akmenukai į vandens malūną.

Mes atsipūtėm. Pagulėjom ant sniego. Man taip skaudėjo kojas, kad toliau eiti aš negalėjau ir vos neapalpau.

O paskui, sušalusi pusny, pakilau ir nukulniavau namo mamai iš paskos, palaikydama save mintim apie verdantį vandenuką ir paplotį.

Pasirodė, kol ėjom, kažkas nulaužė mūsų durų spyną.

Ji mėtėsi šalimais koridoriuj. [...]

Mes pastebėjom, kad išneštas mūsų didysis magnetofonas „Techniks“ (tas, kurį paslėpiau malkose, pats brangiausias širdžiai 1999 metų vasaros pirkinys).

Saša ir Kapitonas pradėjo dažniau lankytis pas drauges Azą ir Liną name priešais, svečiuose, kaip seniau 1999 metų rudenį visai kiti žmonės...

Mes federalinių karių rankose matėm knygas. Matėm kareiviško davinio dėžutes.

Aza ir Lina draugiškai tokiais konservais pavaišino bobutes – kaimynes Stasią ir Niną.

Ir mes visgi sužinojom – nemokama valgykla dirba jau savaitę priešingoj miesto daly. „Autobazės“ stotelėj. Šalia yra NSM2 karo ligoninė, kur padeda taikiems gyventojams!

Reikės ten nueiti. Gal jau rytoj.

Yra dar viena naujiena: šiandien mums nepažįstama mergina ėjo į privataus sektoriaus rajoną aplankyti savo giminaičių. Graži! Mes iškart ją pastebėjom.

Apsirengusi gražiai, bet su naminėm šliurėm. Jai nuo sniego sudrėko kojos.

Mama jai pasiūlė:

– Einam pas mus! Duosiu tau kaliošiukus ir sausas puskojines.

Mergina padėkojo, bet užeiti atsisakė. Pasakė, kad jai netoli.

Jinai užsišnekėjo ir parodė mums savo brolio nuotrauką.

Šalia jos brolio iš nuotraukos į mane žiūrėjo Aladinas!

Mergina džiugiai pranešė: „Sausį abu buvo gyvi! Vaikinus abu kartu išvedė iš mieto“.

Valio! Valiooo! Mes apsikabinom kaip sesės ir atsisveikinom.

Mama gatvėj verkė.

Ji prisiminė, kai per bombardavimą Aladinas atnešė mums juodos duonos!

Karalaitė Polina- Budur

2000 m. vasario 12

Atvažiavo mano draugės Havos mama.

Iš karto atlėkė pas mus. Paklausė, kur jos vyras Sultanas.

Mes sakom: „Sultanas sausio 18, po kaimynės Azos brolio laidotuvių, nuėjo pažiūrėti jūsų namo – į privatų sektorių. Sausio 19 rytą mus iškeldino per „valymą“. Bet su mumis tavo vyro nebuvo! Po 9 dienų mes grįžom namo. Tavo Sultano niekas iš mūsų daugiau nematė.“. Gražuolės Havos mama iškart pravirko... Ją atkakliai vadino Aza ir Vova. Jie pasakė, kad žino, kur Sultanas guli, ir išvedė ją.

Kaip paskui paaiškėjo, Aza, Olga, Vova ir Lina klaidžiodami po privatų sektorių išgyvenimo tikslais, seniai buvo radę mano draugės tėvą.

Jį sušaudė. Ir ne vieną.

Šalia jo sniege gulėjo dar du žmonės.

„Šita gatve ir aukščiau, – pasakojo vietinai gyventojai, – ėjo dalis federalinių dalinių su osetinais. Tai buvo košmaras! Ingušų šie ypač nekentė po 1993 m. konflikto dėl ginčų dėl žėmės. Tai sušaudė juos trise. Ten buvo vietinis vaikinas rusas, čečėnas, ir atvedė tą ingušą.

‚Kad būtų internacionalas‘ – juokėsi kareiviai“.

Netoli nuo tos vietos sušaudė seną moterį su naktinais marškiniais ir su šilta skara ant pečių ir jos dukterį. Ji buvo visai išrengta, apie 30 –ies metų.

Apytikriai už dviejų kvartalų ir aukščiau nuo mūsų, kylant privačiu sektoriumi į kalną, sušaudė septynerių metų čečėnų mergaitę ir jos mamą, ir tetą. Žmonės iš tos gatvės pasakojo, kad sušaudyto vaiko vyresniąją seserį, panašiai mano amžiaus, kariškiai išsivedė su savim.

Į bendrabučio rūsį nuo duonos kepyklos kariškiai įmetė granatą.

Žuvo ir čečėnai ir rusai, kurie slėpėsi ten nuo apšaudymų. Daug žmonių! Buvo ir vaikų...

Vienos užmuštos moters motiną, vardu Galina, mes sutikom „Berželio“ turgely.

Turbūt, ten ir žuvo jaunos čečėnės, tos, pas kurias mes kartą slėpėmės nuo apšaudymų „Berželio“ rajone. Bet kuriuo atveju, jos trise ruošėsi būtent į tą rūsį.

Per Krikštą, sausio 19, mus išvedė iš gimtųjų namų. Mes klaidžiojom 9 dienas teritorijoj, kurioj jau buvo įsitvirtinusi dalis federalinės kariuomenės.

Tada visi manėm: su mumis pasielgė žiauriai ir neteisingai.

O iš tikrųjų mus išgelbėjo!

Aš prisiminiau vieno iš kariškių frazę: „Eina kiti daliniai. Pas juos – sunkiau!“

Vadinasi, mes klydom!

Jie tik žaidė su mumis, jau žinodami, kas bus tiems, kurie liko savo namuose.

Juos užmuš tie, kas ateis paskui.

Alkani šunys jau seniai ėda lavonieną.

Sultano, pavyzdinio šeimos žmogaus, dviejų vaikų tėvo, buvo apgraužtas veidas ir ranka. Jį suvyniojo į didelį kilimą ir išvežė vežimėliu. Našlę palydėjo draugelės – Lina ir Aza. Jos grįžo ir papasakojo, kad kariniuose postuose klausė:

– Ką, kilimus vežat?

O žmona rodė vyro kojas su batais.

Atsitiktinai jos susitiko žurnalistus iš užsienio.

Jie nufilmavo atitinkamą siužetą. Paėmė interviu ir pažadėjo: „Bus dokumentinis filmas!“.

Vargšė mano draugė Hava. Ji taip mylėjo savo tėvą!

Kraupu! Iki ko priėjo žmonės!

[...]

P. S.

Mes turbūt kur nors išvažiuosim – juk negalima gyventi griuvėsiuose?

Man reikia pabaigti mokyklą...

Bet ant metalinės žalios tvoros sudegusio vaikų darželio aš būtinai parašysiu: „Aladinai! Budur išvažiavo...“. Ir apytikrį savo adresą.

Jeigu jis gyvas, susiras mane.

Aš jį myliu.

Karalaitė

2000 m. vasario 14

Buvom „Ivanovo“ stotelėj. Žmonės pasakojo – ten dalina humanitarinę pagalbą, bet tai pasirodė netiesa.

Užtai mes susitikom Tanią, invalidę, ir jos dukrą – 16 m. Julę. Mes buvom spaudos leidinių prekyboj konkurentės Grozno turguje.

Raudodamos jos persakė tėvo žūties detales.

Jų kaimynas spėjo pasislėpti už plytinės sienos, gulėjo ten nekvėpuodamas ir viską matė! Jų tėvą užmušė todėl, kad jis, nežiūrint į tai, kad buvo pagyvenęs rusas, per karo sąmyšį nenusiskuto barzdos, ir jį palaikė „kovotoju“.

Tania paliko viena su trim vaikais!

Jos vyresnysis sūnus per apšaudymus nešė tėvo kūną beveik 12 valandų per nedidelį, kelių dešimčių metrų, kiemą.

Reikalas tas, kad kiemą apšaudė, ir jis šliaužė lėtai, valandom gulėdamas ant skaldos ir slėpdamasis už griuvėsių!

Mama pamiršo būtus konfliktus. Pakvietė motiną su dukra į svečius.

Ir patarė ateiti vasarą į mūsų sodus vaisių.

Mes ilgai stovėjom prie plento.

Tania ir Julė jau pabuvojo nemokamoj valgykloj.

Jos patarė ir mums ten nueiti.

Pasiimti su savim mažą puodą arba bidoną.

Jos paiškino: „Eilių keletas. Prie kiekvieno puodo – atskira eilė. Todėl painiava! Galima riebiai pavalgyt ten. Ir... košę pasiimti į namus!“

Vos mes įžengėm į savo kiemą, Aza ir Lina pakvietė mus padėti rinkti Sultano daiktus.

Jos paaiškino taip: „Mums pavedė viską paruošti žuvusiojo našlė“.

Visų pirma mes išnešėm virtuvinius baldus ir sukrovėm juos kitam bute, šalimais. Mūsų kaimynių žodžiais, būtent taip norėjo šeimininkė.

Aza ir Lina atsargiai nuėmė puikią kristalinę liustrą. Ir išnešė ją.

„Kitaip – kas nors pavogs! Mes ją išsaugosim!“ – tvirtino jos mum.

Pasirodė ir Olga, Vovos žmona. Aš mačiau, kaip po jos striuke dingo gražus puodas, kuris buvo ant grindų vonos kambary.

Aš paklausiau jos: „Tu ką čia?!“

Tada apsimetėlė Olga ištarė: „Gaila Sultano“, – ir išlėkė į kiemą vaizduodama, kad verkia.

Aš paprašiau, jeigu šeimininkams nereikia, duoti man įvairių dalykų vadovėlius, kad galėčiau mokytis į priekį. Juk mokymo programa nedaug keičiasi. Aza ir Lina sutiko.

Man patiko medinės knygų lentynos, bet Lina man jų nedavė.

Ji iš anksto buvo dėl jų susitarusi su Havos mama.

Mums tos moterys davė pusę stiklainio dirbtinio medaus. Už pagalbą.

Jis buvo neužsuktas. Išdžiūvo, ir niekas juo nesusigundė.

Nors ir ne iš gerųjų, bet vis saldumynas!

P.

2000 m. kovo 8

Rytas!

Mamai vis dar blogai. Ji negali sėdėt.

Net atsirėmusi į dvi pagalves.

Gerai, kad Alikas padeda. Pjauna ir skaldo man malkas. Jau savaitę.

Mamai neįprastai padidėjo veidas.

Kartais aš galvoju, kad mama miršta. Štai dabar numirs...

Slaugau ją.

Kaimynai pritilo. Girdžiu, kaip jie šnabždasi, jog aš greitai paliksiu našlaite.

Žmonės netiki, kad mano mama pasveiks.

Netgi tie žmonės, su kuriais mes pykomės, tyli. Kai kurie atneša maisto, po truputį mus palaiko. Ačiū!

Mama beveik nevalgo. O kai valgo, netenka sąmonės. Ji sako, kad nėra jėgų kramtyti...

„Dieve, padaryk taip, kad mama pasveiktų! Atsiųsk pagalbą!

Apsaugok mus nuo bado! Tu pasaulio valdovas.

Tu žinai, kaip sunku žemėj gyventi!“ – vis prašau keliskart per dieną.

Budur

2000 m. kovo 11

Aš parašiau eilėraštį klausydamasi kanonados.

Aladinui

Kas tavo liudytojai? Argi jų nėra?

Žvaigždžių vualin įsisupusi naktis.

Laikrodis, kuris „Vėlu, vėlu...“ vis tiksi.

Salvė sviedinio. Ir sniegas, lekiantis langan...

Kas mano liudytojai? Argi jų nėra?

Alachas! Vienas Jis! Vienintelis.

Jis žino, kaip tave lydėjau.

Kiek ašarų aš akyse nuslėpt turėjau...

Ir meilės lūpose. Mielasis mano Aladinai.

Alachas – liudytojas! Tik Alachas žino.

P.

2000 m. gegužės 30, trečiadienis

Rytas!

Labas!

Sapnavau vakar legendinį laivą „Titanikas“, ir ne veltui!

Turguj susitikau Kusum giminaitę!

Jos tetulę. Ji tuoj ėmė man „pudrint“ smegenis.

Siūlyt ištekėti už jos sūnaus – Abu. Pas čečėnus taip priimta – iškart pažindinti ir piršti jaunus žmones. Daug mums papasakojo, pavyzdžiui, kad Kusum sužeista.

Ir greitai ji turėtų atvažiuoti pas savo mamą į Grozno miestą.

Aš sužinojau adresą ir užsirašiau jį. Stotelę.

Bet svarbiausia – aš sužinojau liūdną naujieną: Kusum sūnus žuvo!!! Daudas! Daudas!

Jam juk 21 metai! Dalgeč doill! Daug kartų!

Tai atsitiko žiemą. Jį rado ne iš karto.

Todėl teta tiksliai nežino sūnėno mirties dienos.

Daudas – pats aukščiausias ir pats kukliausias vaikinas mano gyvenime.

Ir aš prisiminiau!

Kartą, žiemą, naktį aš prabudau. Cypsėjo ir glaudėsi prie manęs žiurkės... Aš uždegiau žvakę, bet jos jau nebebijojo šviesos.

Ir lindo arčiau prie manęs, kad sušiltų. Galų gale aš lioviausi jas ginti, ir jos aprimo man prie kojų.

Staiga pajutai postūmį ir atsimerkiau. O šalia prie manęs – vaiduoklis.

Aš nemiegojau ir jį mačiau!

Aukštas žmogus baltu lietpalčiu. Savo veidą ir kruopščiai slėpė po kapišonu:

– Aš atėjau atsisveikinti su tavim. Nenoriu gąsdinti! Mane smarkiai sužeidė... – pasakė jis. – Aš atėjau paskutinį kartą pažvelgti į tave.

– Kada Daudas žuvo? – paklausiau aš giminaitės. – Prieš Naujuosius metus ar po jų?

– Nežinau dienos! – Išsisukinėdama atsakė giminaitė. – Bet buvo sužalotas kaklas ir galva, net motinai neleido jo pamatyt: taip buvo subjaurotas kūnas...

Budur

-----------

1 BTR – šarvuotojo transporterio pavadinimo trumpinys. (rus.), – vert past.

2 NSM – Nepaprastųjų situacijų ministerija, – vert. past.

Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (I)

Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (II)

Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (III)

Čečėnijos karo fragmentai iš paauglės dienoraščio (IV)

Iš rusų k. vertė Indrė Butkutė