2014 m. rugsėjo 2 d., antradienis

John L. Allen. Vargas dėl spontaniško popiežiaus?

2013-06-06
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai  LUX/jauniems » Spygliai 
Popiežius Pranciškus bendroji audiencija

EPA nuotrauka

Pirmosiomis dienomis po popiežiaus rinkimų Romoje buvo juokaujama, jog vieninteliai nesužavėti Pranciškaus yra jo apsaugos darbuotojai, kuriems tenka dirbti linkusiam dažnai minioms pasirodyti bei protokolo nesilaikyti pontifikui. Dabar į padėjėjų, kuriuos gali ištikti širdies smūgis dėl popiežiaus improvizacijų, sąrašą reikėtų įrašyti ir Vatikano viešųjų ryšių specialistus.

Pranciškus įprato kasdienes šv. Mišias aukoti ne privačioje Apaštališkųjų rūmų teritorijoje, kur viską paprasta išlaikyti paslaptyje, o Šv. Mortos svečių namuose – ten popiežius gyvena nuo pat pontifikato pradžios. Kiekvieną rytą, septintą valandą, jis maždaug penkiasdešimčiai žmonių ekspromtu sako pamokslą, kurio ištraukas vėliau transliuoja Vatikano radijas ar televizija, dienraštis L'Osservatore Romano. Homilijos būna pamokomos, tam, kad pasiektų klausytojus popiežius neretai vartoja itin paprastą kalbą. Pavyzdžiui, gegužės dešimtą dieną Pranciškus paniurusius krikščionis palygino su „marinuotomis paprikomis“, o gegužės aštuonioliktąją sakė, jog apkalbos bažnyčioje yra kaip medaus valgymas: iš pradžių labai saldu, tačiau vėliau skauda skrandį.

 Homilijos nesiremia oficialiais Vatikano argumentais, nėra jokio kito žmogaus, kuris popiežiui jas rašytų. Tai itin asmeniniai paties Pranciškaus apmąstymai, susieti su tos dienos liturginiais skaitiniais. Būtent dėl to, kad tai ne sisteminiai pasisakymai, pamokslai gali būti labai skirtingai interpretuojami. Kartais atrodo, jog jie veikia it bažnytinis Roršacho testas (psichologas pateikia pacientui dešimt simetriškų rašalo dėmių vieną po kitos, klausdamas, ką jis įžvelgia. Pagal paciento interpretacijas, specialistas daro išvadas apie jo asmenybę – R. G.), atskleidžiantis, kokią darbotvarkę popiežiui nori primesti skirtingos grupės, į kokius rėmus norima jį įsprausti.

 Liberalieji katalikai „pasigavo“ popiežiaus balandžio šešioliktos dienos homiliją, skirtą penkiasdešimtosioms II Vatikano susirinkimo metinėms, kur jis kritikavo „norinčiuosius atsukti laiką atgal“. Taip pat jie džiūgauja kiekvienąkart, kai popiežius kritiškai atsiliepia apie karjerizmą Bažnyčioje, kaip pavyzdžiui, gegužės dvidešimt aštuntosios dienos pamoksle, sakydami, jog naujasis pontifikas reprezentuoja atsiribojimą nuo klerikalizmo bei triumfalizmo.

Tuo tarpu konservatyviai nusiteikę katalikai išaukština tai, kad popiežius vartoja tradicinį žodyną, pavyzdžiui, kalbėdamas apie šėtoną. Jie sukėlė ovacijų po balandžio penktosios pamokslo, kuriame Pranciškus perspėjo, kad „kai deramės dėl tikėjimo it norėtume jį parduoti tam, kuris siūlo aukščiausią kainą, mes einame atsimetimo nuo tikėjimo keliu, esame neištikimi Viešpačiui“.

 Besidomintieji Vatikanu popiežiaus homilijose ieško bent menkiausios užuominos apie galimus pokyčius. Pavyzdžiui, balandžio dvidešimt ketvirtąją, kai rytinėse šv. Mišiose pasirodė grupė Vatikano banko darbuotojų, popiežius sakė, jog biurokratinės struktūros reikalingos „iki tam tikros ribos“, bet jei jos išstumia iš savo veiklos meilės įsakymą – tai netinkamas kelias. Kai kuriuose sluoksniuose tai buvo suprantama kaip vykdomos pertvarkos Vatikano finansiniuose reikaluose ženklas.

Homilijos sukelia ir teologinį sąmyšį. Gegužės dvidešimt antrąją Pranciškus sakė, jog Dievas „Kristaus krauju atpirko mus visus, ne tik katalikus. Kiekvieną!“ „Netgi ateistus“, – dar pridėjo. Ši eilutė pasklido straipsnių antraštėse, tinklaraščių komentaruose: įžnybė ar ne popiežius nustatytai katalikiškai doktrinai dėl išganymo ribų (teisybės dėlei reikia pasakyti, jog diskutuotojai pražiūrėjo popiežiaus balandžio dvidešimt antros dienos pamokslą, kuriame buvo sakoma, jog Jėzus yra „vieninteliai vartai“ į Dievo karalystę ir kad „visi kiti keliai apgaulingi, klaidinami“). Dėl šios kontroversijos kunigas bazilijonas Thomas Rosica, ėjęs Vatikano atstovo spaudai pareigas, pereinamuoju pontifikato laikotarpiu, išleido daugiau nei dviejų tūkstančių žodžių paaiškinimą, kuriame tvirtinama, jog popiežius neturėjo intencijų „provokuoti teologinių debatų dėl išganymo“.

Problema ta, kad Vatikanas nepateikia ištisų homilijų transliacijų ar tekstų, vien tik trumpas ištraukas. Kai kurie apžvalgininkai svarsto, ar už pasirenkamų ištransliuoti epizodų ir to, kas lieka „už kadro“ slypi kokia nors darbotvarkė. Pavyzdžiui, po balandžio dvidešimt ketvirtos dienos pamokslo Vatikano radijas paskelbė šalutines popiežiaus pastabas apie Vatikano banką, tačiau  L'Osservatore nekreipė į jas dėmesio.

Anomis dienomis Vatikanas tik retkarčiais „redaguodavo“ popiežiaus pastebėjimus. Pagarsėjęs atvejis, kaip popiežiaus Jono Pauliaus I novatoriškas vienaskaitos pirmo asmens vartojimas oficialiuose įrašuose būdavo pakeičiamas į „mes“. Pranciškaus pamokslų atveju kai kas taip pat įtaria panašius bandymus suvaldyti popiežių, trumpinant bei atrenkant jo žodžius. Tarkime, žinomas apžvalgininkas kunigas Johnas Zuhlsdorfas rašė, jog „turėtume gauti viską, ką sako Pranciškus, arba nieko“.

 Dabartinis Vatikano atstovas spaudai jėzuitas kunigas Federico Lombardi praėjusį penktadienį, atsakydamas į kritiką, išleido pareiškimą, paaiškinantį, jog popiežiui Pranciškui patinka neformali rytinių šv. Mišių atmosfera, ir jis paprašė jų netransliuoti tiesiogiai. Lombardi pažymėjo, jog pontifikas meldžiasi itališkai, tai nėra jo gimtoji kalba, ir ką jis sako pamokslų metu, gali skirtis nuo rašytinio varianto. Norint pateikti visą homilijos nuorašą, anot Lombardi, popiežiui reikėtų pačiam redaguoti, o tai nėra veikla, kuria „Šventasis Tėvas ketintų užsiimti kas rytą“. Vatikano atstovas spaudai atkakliai laikosi skirties tarp popiežiaus viešų ir privačių pasisakymų: vieši yra pateikiami ištisai, tuo tarpu privačiuose gausu „spontaniškumo bei familiarumo“.

Pasak Lombardi, Vatikanas gerbia popiežiaus norus, tačiau kartu „leidžia plačiajai publikai sužinoti pagrindinę žinią, kurią Šventasis Tėvas perduoda tikintiesiems“. Iš tikrųjų, besidomintieji Bažnyčia turėtų būti dėkingi Lombardi ir kitiems Vatikano viešųjų ryšių darbuotojams, nes tikrasis pasirinkimas yra ne dėl popiežiaus išsakytų žodžių skaičiaus. Turint omeny įtampą, kurią jie patiria dėl informacijos kontrolės, greičiausiai iš tiesų sprendžiama dėl kelių ištraukų arba apskritai nieko.

Pranciškus nėra atsiskyręs lyderis, neįtariantis, kas vyksta tikrovėje. Galimas daiktas, jog žino, kad jo pamokslai tapo kasdieniu analizės objektu ir varžomasi dėl jų interpretacijų. Vis dėlto iki šiol klaidingų interpretacijų rizika neatbaidė popiežiaus nuo buvimo tikru ganytoju. O Vatikano atstovai spaudai bei kiti svarbūs asmenys ir toliau kiekvieną rytą nubunda su nežinia, ką šįsyk pasakys nepaprastai spontaniškas popiežius.

Pagal John L. Allen straipsnį, publikuotą portale „National Catholic Reporter“, parengė Rosita Garškaitė

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Betliejus drožinėtojas

„Kai gyveni kančioje, visad šypsaisi. Tiems, kurie kentėjo, bet kuri krizė bus niekniekis, nes jie išgyvenę daug blogiau, – sako Jackas, paklaustas, kodėl šypsena nuo jo veido neatlėgsta net ir kalbant apie sunkumus. – Aš pats galėjau mirti bent tris kartus.“

Betanija, socialinio centro atidarymas

Į „Caritas“ kreipimąsi dalyvauti dienos centro veikloje atsiliepė apie 17 parapijiečių bei bažnytinių judėjimų grupių, kurios skirs laiko centro lankytojams, organizuos įvairius renginius.

Šiluva

Garsi ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, Šiluvos šventovė ir šiemet tęs jau nuo XV a. piligrimų pamėgtąją Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų tradiciją. Per visas Šilinių oktavos dienas kasmet apsilanko apie 50–100 tūkst. maldininkų.

Nojaus arka

Dėmesys Bažnyčios istorijai teologiniu požiūriu gana naujas, nes taip peržengiama statiška vizija, kurioje Bažnyčia matyta kaip amžina ir nekintanti tikrovė, apibrėžta iš aukščiau.

meilė

Bet kas gi ta meilė? Apie ką čia kalbama? Šiuolaikinėje kalboje meilė — tai emocija, šiltas jausmas, kurį mes jaučiame kitam žmogui. Kaip ir kitas emocijas, mums sunku ją kontroliuoti, ir todėl meilės įsakymas skamba keistai.