Maldaknygės „Aukso altorius“ fragmentas.

1864–1904 metais Rusijos imperijos okupuotoje Lietuvoje vyko aštrus konfliktas dėl raidžių. Tuo laikotarpiu caro valdžia draudė spaudą tradiciniu lotyniškuoju raidynu, vietoj jo stengdamasi į lietuvių raštiją įdiegti rusišką abėcėlę. Tuo tarpu lietuviai spaudinius rusiškomis raidėmis atmetė, slaptai leido, gabeno, platino ir tokiu būdu, patys to nesitikėdami, sukūrė naują tautinę spaudą.

Lietuviškos spaudos reforma rusinimo tikslais buvo pradėta vykdyti 1864 metais sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo iniciatyva, nors buvo sumanyta anksčiau. Tyrėjai iki šiol ne visai sutaria, kokį laikotarpį – M. Muravjovo ar jo įpėdinio Konstantino Kaufmano – reikėtų laikyti lietuviškos spaudos draudimo pradžia.

Pasak kai kurių istorikų, Muravjovas siekęs priartinti lietuvius prie rusų, nutolindamas juos nuo lenkų įtakos, tačiau tik Kaufmano dėka raidyno reforma pavirto spaudos draudimu ir rusinimo politika. Kiti istorikai padarė išvadą, kad spaudos draudimo pradžia sietina su Muravjovo politika, kai tas 1864 metų birželį Vilniaus cenzūros komitetui žodžiu įsakė neleisti lietuviškų spaudinių lotyniškomis raidėmis.

Vilniaus karinis gubernatorius Michailas Muravjovas (1796-1866). XIX a. antra pusė. Šaltinis: LCVA

Komisiją lietuviškiems spaudiniams rusiškuoju raidynu leisti Muravjovas paskyrė dar 1864 metų pavasarį. Ši komisija, tarp kurių buvo ir žinomas švietėjas Laurynas Ivinskis, parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą kirilicą, kurią lietuviai vadino „graždanka” ar tiesiog „kirvukais”. 1864 metų gegužės 14 d. Muravjovas kreipėsi į carą Aleksandrą II, iš kurio gavo pritarimą uždrausti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis.

Tais pačiais metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga kirilica (Abėcėlė žemaitiškai-lietuviška). Kaufmanas 1865 m. rugpjūčio 25 d. paskyrė lietuviškoms knygoms peržiūrėti komisiją, kuri nurodė, jog visa lietuviška raštija, per pastaruosius 30 metų tarnavusi „revoliucinei propagandai“, o jai vadovavęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

Pasinaudojęs karo padėtimi, Kaufmanas 1865 m. spalio 6 d. raštu įsakė Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernatoriams prižiūrėti, kad būtų uždraustas lietuviškų spaudinių lotyniškomis raidėmis spausdinimas, įvežimas, pardavinėjimas ir bet koks platinimas. Ir pakartojo savo pirmtako mintį, jog į šio draudimo vykdymą nebūtų žiūrima pro pirštus.

1865 m. rugsėjo 13–25 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas pasiuntė slaptą aplinkraštį, draudimą išplėtęs visai Rusijai. Šiame aplinkraštyje įsakoma visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams nespausdinti lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis; draudžiama tokią spaudą įvežti į visas gubernijas, pardavinėti bei platinti. Išspausdintus raštus įsakyta konfiskuoti.

M. Muravjojo posto paveldėtojas Konstantinas Kaufmanas (1818–1882).

Taip pat Kaufmanas Vilniaus mokslo apygardai pavedė rūpintis išleisti kiek galima daugiau knygų ir vadovėlių liaudžiai, parašytų lietuviškai, bet rusiškomis raidėmis. Beje, Vilniaus generalgubernatorius pasirūpino šį aplinkraštį papildyti caro įsakymu, įpareigojančiu ir mokslo reikalams skiriamus lietuviškus tekstus spausdinti vien kirilica. Lotyniškas raidynas mokslo leidiniuose buvo panaikintas 1880 m. balandžio 22 d., tuo tarpu spaudos draudimą rusų administracija toliau griežtai vykdė.

Nenuostabu, jog lietuviai „graždanką“ atmetė. Matydama, kad raidynas neprigyja, caro valdžia ėmė labiau rūpintis draudžiamos spaudos persekiojimu nei knygų leidyba. Per visą 40 metų laikotarpį pasirodė 54 leidiniai kirilica, kurių didesnė pusė išleista pirmame spaudos draudimo dešimtmetyje. Tuo tarpu Lietuvoje radosi knygnešių, slaptos periodinės spaudos, steigėsi naujos slaptos spaudos platintojų draugijos.

Stiprėjantis pasipriešinimas Lietuvoje ir užsienyje (ypač JAV ir Prancūzijoje) bei nesiliaujančios pastangos legaliu būdu panaikinti spaudos draudimą galų gale įtikino įtakingus rusų šviesuomenės sluoksnius, net pačią caro administraciją tuo susirūpinti ir užbaigti užsitęsusią nenormalią padėtį, kurioje buvo laikoma tik viena lietuvių tauta. Revoliucinėms nuotaikoms visoje Rusijoje kylant caras Nikolajus II 1904 m. balandžio 24–gegužės 7 d. spaudos draudimą panaikino.

Rusiškos raidės pabaigs tai, ko neužbaigė kardas“

Rusiškąjį raidyną į lietuvių spaudą įvesti pasiūlė akademikas Aleksandras Hilferdingas. Būdamas nuosaikios rusinimo programos šalininkas, slavofilas, Hilferdingas neneigė lietuvių tautinio savarankiškumo, tik norėjo juos suartinti su rusais. Suvienodintas raidynas turėjo būti tokio suartėjimo pagrindas. Tos mintys negalėjo būti svetimos Muravjovui, kuris jau po 1831 m. sukilimo buvo pasižymėjęs kaip smarkus rusintojas.

Žemaitiškos – lietuviškos abėcėlės pavyzdys rusiškomis raidėmis. Fragmentai. Vilnius, 1864 m. Šaltinis: LCVA

Tuo tarpu Varšuvos generalgubernatorius Nikolajus Miliutinas, energingas spaudos draudimo rėmėjas, yra teigęs, jog rusiškos raidės pabaigs tai, ko neužbaigė kardas: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška“, – išrėžė jis žemaičių pavyskupiui Antanui Baranauskui, kai tas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas grąžinti lietuviams spaudą.

Istorikai pažymi, jog žmonių pasipriešinimas rusiškam raidynui buvo gaivališkas, kilęs visų pirma iš religinės antipatijos svetimai tikybai. Lotyniškų raidžių pakeitimą rusiškomis lietuviai suprato kaip stačiatikybės pasikėsinimą prieš katalikybę. Tam būta svaraus pagrindo: baimę kėlė ankstesnis unitų likimas istorinės Lietuvos srityse, o ypač Muravjovo represijos. Taip ištikimybė lotyniškai raidei lietuvių raštuose įgavo simbolinę ištikimybės Katalikų Bažnyčiai reikšmę.

Ilgainiui šalia tikybinio motyvo iškilo pasaulietiniai, tautinio sąmoningumo, motyvai. „Rusai atėmė lietuviams lotynišką šriftą ir jiems bruka graždanką, o lietuviai nepriima tos neprašytos dovanos. Ir niekad nepriims. Per daug aiškią prasmę graždankai suteikė Miliutinai su Muravjovais, įsakydami jai būti tarp lietuvių apaštalu pravoslavijos ir surusinimo. Negalėjo juk to nepastebėti lietuviai. Ir šiandien juo labiau lietuviai numano, kad valdžiai rūpi ne apšvietimo klausimai, o tik ana graždankos pasiuntinybė „užbaigti tai, ką pradėjo rusų kardas“, – 1896 metais rašė „Varpas“.

Vyskupas Motiejus Valančius. A. Ivinskio fotoreprodukcija. Šaltinis: www.varniai-museum.lt

Vyskupo Motiejaus Valančiaus kova

Žinoma, jog Valančius 1865 m. buvo davęs sutikimą Vilniaus cenzūros komitetui spausdinti religinio turinio knygas rusiškomis raidėmis. Istorikai mano, jog sutikimas buvo sąlyginis ir gali būti aiškinamas kaip delsimo taktika, nes viešai priešintis jis negalėjo, mat tuo metu buvo griežtoje caro policijos priežiūroje.

Išspausdinus pirmąsias knygas kirilica, jau 1866 m. pradžioje pasigirsta pirmieji Valančiaus protestai. Ir ne tik dėl turinio klaidų. 1866 m. birželio 12 d. rašte Kauno gubernatoriui jis aiškiai pareiškė: „Taigi aš pripažįstu negalimu dalyku spausdinti rusų raidėmis žemaitiškąją Evangeliją kaip Šv. Rašto knygą dėl to, kad turiu griežtą pareigą rūpintis, kad ta knyga nebūtų pagadinta.“

Beje, dar 1864 m. vasarą pasikalbėjime su Muravjovu Valančius prašė padaryti išimtį bent maldaknygėms. Istorikų manymu, tuo būdu jis parodęs ir praskynęs kelią legaliai kovai už spaudos laisvę, kuriuo ir ėjo jo įpėdiniai žemaičių vyskupo soste, kiti kunigai, pasauliečiai šviesuoliai, net draudžiamoji spauda, raginusi liaudį rašyti peticijas carui.

Ši veikla netrukus davė vaisių. 1876–1878 metais Sankt Peterburge išleistos 6 lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis, dalis rusų šviesuomenės įtraukta į kovą už lietuviškos spaudos laisvę, išleista daug reikšmingų mokslo veikalų ir tuo būdu bent simboliškai sulaužytas vietinės administracijos aklai vykdomas spaudos draudimas. Tačiau tai buvo išimtys.

Pirmoji didelė draudžiamosios spaudos platintojų byla, kurioje nukentėjo keletas žemaičių kunigų ir jų bendradarbiai, buvo iškelta 1870 metais. Mat draudžiamosios spaudos platinimui pirmuosius du dešimtmečius vadovavo Valančiaus palaikomi kunigai, sukūrę visą kraštą apėmusį knygnešių sąjūdį, kuriam pasitarnavo (kažin ar kada jos misija buvo tokia kilni) – kontrabanda iš Mažosios Lietuvos, tuomet priklausiusios Prūsijai.

Būtent Mažojoje Lietuvoje pirmąją lietuvišką knygų leidyklą įsteigia kunigas Jonas Zabermanas, už gautus iš Valančiaus pinigus. Čia iki 1888 m. įvairiose vokiečių spaustuvėse Tilžėje ir Karaliaučiuje spausdino paties vyskupo ir kitų parengtas spaudai knygas, taip pat kartojo prieš spaudos draudimą išleistų knygų leidimus. Nuo 1875 m. lietuviškų knygų frontą gerokai sustiprino JAV lietuvių spauda. Dar labiau šis frontas sustiprėjo 1883 m., pasirodžius „Aušrai“ ir pradėjus veikti apie ją susitelkusiam naujosios šviesuomenės tautiniam sąjūdžiui.

Pasak spaudos istorijos tyrinėtojo Andriaus Vaišnio, „Praėjus dviems dešimtmečiams po 1863 metų sukilimo atsirado naujų žmonių karta, kuri galėjo bijoti represijų, bet buvo pasiruošusi maištauti, kurti tam tikrus manifestus ir ieškoti instrumentų, kaip įgyvendinti politinius savo tikslus, kuriuos tuo metu pradėjo formuluoti. Tai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir daugelis kitų ryškių asmenybių, kurios Rusijos universitetuose įgytus gebėjimus pritaikyti, padaryti naudingus lietuvių tautai. Tam reikėjo sukurti žiniasklaidos priemones ir rasti tikslą vardan ko visa tai daroma“.

Ko nesitikėjo caro valdžia

Kaip jau minėta, iš pradžių rusišką raidyną manyta įdiegti dėl „kilnaus“ dviejų tautų – rusų ir lietuvių – suartinimo (tuo pačiu nutolinant pastaruosius nuo lenkų) tikslo. Tačiau išėjo visai priešingai. Projekto sumanytojai nesuvokė, jog įžengia į sritį, giliausiai paliečiančią tautos tapatybę – kalbą ir tikėjimą. Pavojus tikėjimui (visų pirma jam) neleido daryti jokių nuolaidų, o likti be spaudos, kai jos poreikis po baudžiavos panaikinimo nuolat didėjo, buvo irgi neįmanoma. 1865-1904 metų laikotarpyje ėjo apie 130 lietuviškų periodinių leidinių!

Kodėl caro valdžia nedrįso atšaukti spaudos draudimo? Kai kurie istorikai mano, jog iš baimės netekti prestižo. Dar dėl biurokratinės inercijos ir įsitikinimo, jog draudimas yra veiksminga priemonė pasiekti imperinių tikslų. Reikia nepamiršti, jog spaudos draudimas buvo viena iš daugelio „specialių“ priemonių po 1863 metų sukilimo taikyto „šiaurės vakarų kraštui“: kai lietuvių nepriėmė į valstybinę tarnybą, uždraudė lietuvišką mokyklą, varžė Katalikų Bažnyčią ir kt.

Nepaisant didžiulio spaudimo, o gal būtent dėl jo, tirštoje draudimų atmosferoje užgimė lietuviška spauda, apie kurią spaudos draudimo pradžioje nė nesvajota, iškilo save atradusi sąmoninga lietuvybė, o valstybinės nepriklausomybės troškimas gavo naują akstiną. „Dovydas nugalėjo Galijotą“, – kaip kartą pareikš charizmatiškasis tarpukario visuomenininkas Juozapas Albinas Herbačiauskas.

Pagal projekto „Lietuviškas žodis“ (Lithuanian Word) tinklalapio informaciją ir Ingos Berulienės, Justino Lingio laidą Spaudos draudimo metai ir kelias į laisvę (Bernardinai.tv) parengė Zigmas Vitkus