Su pasigėrėjimu žvelgiau į savo septyniolikmetę dukrą, jai paskutinįsyk kartojantis prieš bauginamą filosofijos egzaminą. „Ačiū Dievui, aš apsiėjau be tokių kančių“, – buvo mano pirminė mintis. Tik įsivaizduokite save kelias birželio ryto valandas sėdintį suole, stengiantis išplėtoti išsamų, nuoseklų argumentą tema „Ar tiesa vertesnė nei taika?“ arba „Ar egzistuoja galia be prievartos?“ O gal jums labiau patiktų rašyti komentarą Spinozos „Tractatus Theologico-Politicus“ ištraukai ar Senekos mintims apie altruizmą?

Tai pavyzdžiai iš mano dukros mokymosi medžiagos: kai žvelgiu į temas, kurios turėtų būti išmoktos, mano širdis dėl jos verkia. Ji pasirinko mokytis Bac Littéraire, kur filosofija – karalienė, tačiau net ir į tiksliuosius mokslus orientuotas bakalaureatas turi filosofinį elementą. Dukrai tai reiškia filosofijos pamokas aštuonias valandas per savaitę ir ypač svarbius egzaminus: galutiniam bakalaureato pažymiui daugiausia įtakos turi būtent filosofija. Štai kelios temos, kurias mokiniai studijuoja: sąmonė, kitas, menas, egzistencija ir laikas, materija ir dvasia, visuomenė, įstatymas, pareiga, laimė. Nagrinėjami tokie autoriai kaip Platonas, Williamas Ockhamas, Kantas, Hegelis, Schopenhaueris, Heideggeris, Sartre‘as.

Spinoza

Kodėl Prancūzijos mokyklose taip pabrėžiama filosofijos svarba? Kitos šalys į baigiamuosius egzaminus įtraukia idėjų istoriją ar religiją, tačiau prancūzai labai aiškiai nuo to atsiriboja. Filosofijos mokymosi, studijuojant bakalaureatą, tikslas nėra suprasti žmonijos minties istoriją, o pulti tiesiai į tos minties tėkmę. Jei išmoksti, ką Kantas ar Spinoza kartą pasakė, tai labiau reiškia, jog naudoji jų argumentus, o ne supranti. 1809 m. bakalaureatą įvedė Napoleonas Bonapartas ir filosofijos egzaminas tapo vienu iš pirmųjų (tais laikais laikytas trisdešimt ir vieno vyro lotyniškai žodžiu). Filosofijos mokymas rėmėsi išimtinai filosofine idėja: naujoje Respublikoje reikėjo sektinų piliečių pavyzdžių. Ar tik ne Montesquieu sakė, jog Respublika remiasi dorybe, kuri yra neatsiejama nuo individų gebėjimo laisvai suformuoti savo pačių nuomonę? Taigi filosofijos mokymo tikslas buvo – ir teoriškai išlieka – užbaigti jaunų vyrų ir moterų išsilavinimą bei sudaryti galimybes jų mąstymui.

Suvokti universalius argumentus apie individą ir visuomenę, Dievą ir protą, gėrį ir blogį ir taip toliau tam, kad galėtum atsiplėšti nuo varžančių dabarties imperatyvų – turiu omenyje valdžios, žiniasklaidos, mados pasaulio, politinio korektiškumo mums peršamų idėjų. Negaliu liautis galvojęs, kaip tai puiku! Tai vadinama civilizacija. O gal ne? Galbūt tai dar viena iš tų itin prancūziškų situacijų, kai teoriniu požiūriu viskas gerai, tačiau praktikoje ne taip, kaip turėtų būti?

Hegelis

Visgi viena iš idėjomis besiremiančios visuomenės vizijos pasekmių – jos išaukštinamos tiek, kad žmonės iš tiesų patiki ir net mano, jog dėl jų verta kovoti ar net mirti, žudyti. Kas tuomet? Prieš kelias dienas žmogus nusižudė Notre Dame katedroje. Dominique Venneris buvo filosofas, kovotojas už dešiniąsias idėjas. Paskutiniame savo tinklaraščio įraše jis citavo Heideggerio pasakymą, jog paskutinė žmogaus gyvenimo sekundė tokia pat reikšminga, kaip ir visas laikas iki jos. Be abejonės, tai pavyzdys žmogaus, kuris buvo taip sužavėtas savo idėjomis, jog net nusprendė pats baigti savo gyvenimą. Labai prancūziška.

Ir liguista. Tuo tarpu namuose mane įkvepia tas pokytis, kurį patyrė mano dukra nuo tada, kai ėmė mokytis filosofijos. Prieš metus ji buvo visiškai sutrikusi, panikavo dėl filosofijos sudėtingumo bei abstraktumo. Šiandien tai ne tik jos nevaržo – ji tapo entuziaste. Mąstymo pasaulis jai iš tiesų atsivėrė. Taigi ar absurdiška trokšti neįmanomo? Ar kada nors galime būti tikri dėl savo teisumo? Ar menas tikras? Reikėtų paklausti jos.

Pagal BBC žurnalisto Paryžiuje Hugh Schofield straipsnį parengė Rosita Garškaitė