Viktoras Žilinskas. Esmė. Kaunas: „Naujasis lankas“. - 95 p.

Gegužės mėnesį buvo išleistas pirmasis Viktoro Žilinsko rašytinis kūrinys „Esmė“. Autorius labiau žinomas kaip skulptorius, tapytojas. Gimęs ir augęs Joniškyje, šiuo metu kultūriniu darbu užsiima Kaune. Jis priklauso Kauno dailininkų klubams, dalyvauja įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse parodose, yra surengęs daugelį personalinių tapybos ir skulptūros parodų. „Esmė“ – pirmasis rašytinis kūrinys, kaip teigia pats autorius, apėmęs pastaruosius ketverius kūrybos metus. Viktoras Žilinskas sako, jog šio kūrinio tikslas – atskleisti gimtinės grožį, savastį, atgaivinti prisiminimus. Ir tiesa, „Esmėje“ gausu gamtos detalių, išnyrančių prisiminimų.

Knygos struktūra įdomi tuo, jog šalia poezijos ir prozos tekstų, kurie tarsi padalina knygą į dvi dalis, įsiterpia ir paties autoriaus iliustracijos. Jos ne tik puošia kūrinius, bet ir sukelia įvairių apmąstymų, taip pat ir klausimų. Kiekvienam poezijos kūriniui, kiekvienai iliustracijai reikia paties skaitytojo interpretacijų, pastangų, norint suprasti kūrinio esmę.

Šio autoriaus kūrybą būtų sunku lyginti su mums jau pažįstamais poetais ar eseistais. Viskas – tiek tematika, tiek stilistika – atspindi paties Viktoro Žilinsko pasaulėjautą ir yra labai savita. Knyga „Esmė“ – tarsi jo kūdikis, visas – nuo viršelio ir tekstų iliustracijų, iki paskutinių kūrybos eilučių ir pavadinimo. Knygos pavadinimas sukelia įvairių apmąstymų. Galima tik spėlioti, kodėl autorius pasirinko būtent taip pavadinti savo pirmąjį kūrinį. Galbūt įspėti padėtų pačio autoriaus citata iš esė „Raudonas suolelis“: „Šiandien galiu tylėti, nes prisiliečiau prie gamtos ir savo tyloje pasyviai ją stebiu iš šalies. Norimą grožį fantazijoje susikuriame patys, tik gal nepastebime, neapčiuopiame esmės. Jos visi trokštame, trokštame iki pat savo gyvenimo pabaigos“ (66 p.). Atrodo, jog Viktoras Žilinskas savo gyvenime pats siekia surasti esmę, prasmę arba tiesiog stengiasi tą prasmę parodyti kitiems.

Atrodo, jog jo kūryboje vyrauja egzistenciniai apmąstymai, kurie yra artimi kiekvienam žmogui. Kartais jaučiamos pesimistinės gaidos, tačiau kartu stengiamasi pavaizduoti pačius gražiausius gyvenime dalykus: šeimą, gamtą, gimtinę, savęs pažinimą. Savirealizacija, atrodo, svarbi autoriui: „Savirealizacija – būtina, kitaip supliuški kaip oro balionas, net nepakilęs virš žemės, virš molžemio – pasistatyto savo būties antkapio, ant kurio dar neiškalta nei viena raidė, neištartas nei vienas žodis“ (85 p.). Viktoro Žilinsko kūrybą galima sieti su autobiografinėmis detalėmis. Jo esė – tarsi prisiminimų, apmąstymų sankaupa. Esė cikle „Vinis“ autorius nuolat kalba apie savo vaikystę, gimtinę, draugus, mylimą bobulytę ir brangią mokytoją. Atsiminimai susipina su pamąstymais apie laikinumą šiame gyvenime. Dažname kūrinyje pabrėžiamas ne tik laikinumas, bet ir vienatvė, kuri, atrodo, kažkuo artima pačiam autoriui. Ne viena esė persmelkta mirties baime, bent jau taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tai nė kiek nepakenkia kūrinių vertei, nes kiekvienas jų yra įdomus ir verčiantis susimąstyti. Viktoro Žilinsko kūrybą ne tik įdomu skaityti. Jo tekstuose galima atrasti dalelę savęs, priversti save pagalvoti apie tokius dalykus, apie kuriuos galbūt niekada negalvojome. Tai – ne filosofinis kūrinys, tačiau labai gyvenimiškas.