Būkit pasveikinti, mielieji „Bernardinai.lt“ pavasario literatūros dirbtuvių dalyviai,

vasarai įsibėgėjant, metas apžvelgti antrąją konkurso metu publikuotą dalį ir skelbti nugalėtojus. Atkreipčiau dėmesį, kad šį sykį norėjo dalyvauti daugiau jaunųjų kūrėjų, ačiū už aktyvumą ir norą, tačiau nemažai jų teko atidėti į šalį siūlant dar ūgtelėti, paieškoti kitokių kūrybinių sprendimų. Įvertinimo ar atmetimo kriterijai išlieka tokie patys, kokius išdėsčiau pirmojoje apžvalgoje, tad dabar jų nekartosiu, o pereisiu prie pačių autorių tekstų aptarimo chronologine (pagal publikavimo datą) tvarka.

Pradedu nuo Alytaus rajono Simno gimnazijos devintokės Aušros Baublytės eilėraščių.

Jaunosios kūrėjos eiles publikavau su gana didelėmis išlygomis. Skaitant pirmąjį eilėraštį man patiko stiprią nuotaiką perteikiančios įsimintinos eilutės, varno palyginimas: „O galbūt tai varnas, / į plieninį skydą atsimušęs, ir juodu rašalu žemyn nubėgęs, /susiraitęs tarsi poemos.“ Tiesą sakant, tai ir viskas, kas patiko.

Tikrai nepaglostyčiau, jei bent metai vyresnis eiliakalys bandytų kaip originalią kūrybą prakišti kad ir šiuos žodžius: „Tarp žemės ir dangaus, / kai bitės pakyla, / o vėjas nurimsta, /tu saulę ant pečių man neši. / Ir kam to reikia? / Kas iš to?“ Pernelyg girdėta retorika.

Arba kūrinyje „Kiek kartų“ virtinė klausimų pabaigiama labai jau nuspėjamai: „Kiek kartų įsimylėjai / ir tuo nusivylei? Kiek kartų...? / O kiek kartų dar taip bus...“ Vis dėlto tikiu, kad minėtomis varno plunksnomis galima parašyti įdomių dalykų ateities literatūros dirbtuvėms.

Nelygintini su ką tik minėta kūryba, nes jau seniai išaugę mokyklines temas, kitokio pobūdžio bei paremti kitokia patirtimi yra VU prancūzų filologijos studento Viliaus Barausko eilėraščiai.

Tai – estetikos prisodrintą pasaulį perteikiantys tekstai. Ko gero, šis aspektas vienas labiausiai krintančių į akis Viliaus kūriniuose šalia pakankamai plataus kultūrinio konteksto, civilizacijos simbolių ir ženklų, švytinčių eilėraščių eilutėse ir tarp jų. Publikaciją pradedantis kūrinys be pavadinimo gražus savo subtiliu kalbėjimu, ir kai jau tikiesi švelnios pabaigos, poetas moka nustebinti netikėtai pasikeisiu registru teksto pabaigoje: „o dabar jau tik brailis per nugaros linkį / o dabar tik tai muzika 12 taktų / nuoga išganinga“. Panašu, kad tai – stiprybė.

O priekaištų turėčiau dėl kiek per ilgo pasakojimo pirmuosiuose dviejuose eilėraščiuose – mano supratimu, viena kita detale mažiau, ir tie tekstai taptų dar lengvesni, geriau įsisąmoninami, įsimenami – ypač jei skaitytojas nelepinamas rimu...

Įvairūs atradimai, kalbiniai atradimai, sąmoninga klišių kaita, neįprastos žodžių dėlionės – „tik pradeda lyti ir baigiu / dirbt žmogumi“ (eil. „Piligrimas“) – kūrėją priverčia tapti vedliu jo pasaulyje. Čia beveik visų kūrėjų tyko pagunda pavedžioti skaitytoją už nosies, perkraunant kalbėseną visokiom mįslėm ir šaradom, bet, atrodo, poetas atsispiria tai pagundai. Nes įdomu skaityti. Širdin įkrito ir paskutinysis eilėraštis, susisiekiantis su Vaižganto kūrybiniais horizontais, bet ne dėl šio klasiko paminėjimo jį miniu, o dėl šių eilučių: „kad išplauktų valtele / per blakstieną ir išgirsčiau, / kaip skauda žmogus.“ Estetika ir etika visad greta. Gebėjimas derinti – talento ženklas. Taip pat ir poetinio.

Garsiai skaityti norisi Aisčio Žekevičiaus poeziją – puikiai įsivaizduoju publikuotuosius tekstus skaitant didelėje auditorijoje. Skambėtų.

Aistis moka kalbėti „mes“ vardu. Tačiau būtent dėl to pirmieji du tekstai man pasirodė pernelyg deklaratyvūs, triukšmingi – taikomojo pobūdžio, skirti tapatintis su niršia, kiek nusivylusia bendruomene, turinčia gerą, bet pakankamai siaurą (sakyčiau, „šapokišką“) istorinę atmintį. Arba – skambus, bet pakankamai „plokščias“ eilėraštis „manifesto“ – garsus kalbėjimas, stiprių žodžių srautas. Bet atrodo, tarsi to eilėraščio pasauliui trūktų dar vieno matmens, net jeigu „mes buvom jauni ir įsitikinę, / kad tai – laimingiausios mūsų dienos“. Neabejoju, kad skaitytojų ir susižavėjusių šiais tekstais netrūks, tačiau kiek tokia poveikio poezija pačiam autoriui leidžia atsiskleisti, nežinia.

Kitur Aisčiui, rodos, pavyksta rasti aukso vidurį. Tarkim, eilėraštyje „manei, esi drąsus kaip vilkas“ aptinku tokią pabaigą: „kai atsimerkdavai, aplink / nebūdavo nieko, / nieko nebūdavo, tik pievos išgarinto liūdesio“.

O labiausiai džiugina tekstai, kur poeto rašymas asmeniškesnis, tylesnis. Pavyzdžiui, paskutinis – „taip sunkiai lyja // tyloje krenta lašai /tartum akmenys // jausmas lyg būtum/ dūmais dulkėm pelenais/ ne šio pasaulio“

Nuo deklaratyvumo temos nepavyks pabėgti ir aptariant Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos abiturientės Gretos Graikšaitės esė. Tarptautinių žodžių ir įvairių skyrybos ženklų primargintuose tekstuose rasime įvairių dalykų. Pavyzdžiui, pasivaikščiosime Alzheimerio aveniu, Šizofrenijos gatve, pasigėrėsime Antano Škėmos kontekstais ir įtaka Gretos tekstams ir iškeliausime iš pirmojo teksto pasiūlytu Oligofrenijos prospektu. Taip atrodytų, jei kalbėtume vien apie formaliuosius pateiktos kūrybos aspektus.

Turinį taip pat galėtume apibrėžti citatomis iš pirmojo teksto: „Aš esu gyvas. Dievo kūrinys? Aš esu, nes esu, nes mąstau. Ne medinis ir ne geležinis. Aš esu aš. Bet kas aš iš tikrųjų esu?“ Savosios tapatybės paieškos – pasitelkiant pagalbon rašymą ir perskaitytų knygų apmąstymą – geras reiškinys, tačiau ir ieškojimų būna įvairių. Šituo keliu, regis, ėjo ir tebeeina nemažai dienoraščius pildančio jaunimo. Ir tai puiku. Tačiau tikram atradimui, kūrybiniam džiaugsmui, kuriuo daliniesi su skaitytoju, turbūt reikia kažko daugiau, nei jau išmintas ir praplatintas kelias.

Dar viena abiturientė, savo rašymo maniera šiek tiek gimininga aukščiau minėtajai, yra Kristina Šiošytė iš Radviliškio Lizdeikos gimnazijos, pateikusi rašinį „apie kempinišką būseną“. Kūrėja stebėjimo objektu, prie kurio vis sugrįžta rašinyje, pasirinko elektros stulpą. Pakankamai originalus sprendimas, jei tik nekirbėtų mintis, jog tą stulpą Kristina pasirinko dirbtinokai, paskui prie jo kabindama visus įmanomus nuotykių ryšulėlius ir atminties atraižas. Kaip ten bebūtų, kempiniška būsena aprašyta aiškiai ir patraukliai, oponuojant visuomenės veikliesiems, gyvenimo būdo trenerių propaguojamiems streotipams. Tiesa, teksto kalba ir stilius tobulintini, nes vietom skaityti lozunginius žodžius sprangoka, nors ir tiesą rašo: „Mes, turėdami galimybę gyventi, turime ir pareigą pirmiausia sau bei šiai katiniškai laimei įrodyti, jog ne tik galime, bet ir norime.“ Autorės poziciją priimu kaip ironiją, kaip maištą, kaip antitezę visos tos slegiančios, profanuojamos vertybinės rimties fone. Įdomu, ką dar parašys jaunoji kūrėja?

Vėl grįžtame prie eilėraščių. Mūsų laukia Kauno J. Urbšio katalikiškos vidurinės mokyklos vienuoliktokės Raimondos Girnytės poezija.

Raimondai labiau paklūsta trumposios poetinės formos. Pavyzdžiui, visai simpatiški jos kurti haiku: „tik juodam lapui / išduosiu minties valią / žvirblelio plunksna“. Ir skiemenų skaičius tinkamas, ir kūrinys talpus.

Kai žvelgiu į autorės bandymus pagerbti Donelaitį jo paties naudotu hegzametru, jau atsiranda abejonių, ar ne prasmingiau jos eilėraštį „Arčiau Donelaičio“ būtų sutraukti iki haiku. Žinoma, nesąžininga kūrėjai primetinėti iš šalies „kas būtų, jeigu būtų“, tam teisę turi tik pati autorė, tad tik padūsausiu, kad yra gražių detalių ar net eilučių – „Žvaigždės mažylės cukrine vata traškia apsitraukė“, – kurias sutraiško gremėzdiškas hegzametro vežimas.

Raimondai pakaktų karietaitės...

Gretos Ambrazaitės eilėraščiai – kupini įtampos, kūniškumo, savo ir svetimo, saviieškos...

Ko gero, geriausiai tai atsiskleidžia ten, kur autorė renkasi neperkrautą, paprastesnį kalbėjimo būdą. Suprasdamas, kad reikia eksperimentuoti, ieškoti savo kūrybai tinkamos formos ir išraiškos, aš vis dėlto balsuočiau už aiškiau artikuliuotą tekstą.

Tarkim, man labiau patinka paprastesnės eilutės iš eilėraščio „Monetos“ („Mes ištremti į kūno sąrangas, ir nesvarbu, / kurią monetą tavo pirštų pagalvėlių / raštai antspaudavo, nei kuriame gyvenime / mums lemta bus sugrįžti vėl į šitą žvarbų spalį“), negu eilėraštyje „Labos nakties“ („įkapės turėtų / pačios susikarpyti / iškilmingon togon / prieš įžengiant į / Teismo prisiekusiųjų gretas / vienai dangaus ir pragaro / vadeliojimo kadencijai“).

Neabejoju, kad yra žmonių, kuriems atrodo antraip, – kaip tik pastaroji stilistika atrodo patrauklesnė, tai irgi teisinga. Juk džiugiausia žinia literatūros (ir ne tik) istorijai niekada nekito: nė vienas žmogus pasaulyje neturi suvokimo ir vertinimo monopolio. Ir už tai belieka dėkoti.

Rašytoja Unė Kaunaitė, šiuo metu studijuojanti Škotijoje, atsiuntė novelę „Spalis“.

Gerai suręstas tekstas, taupiu žodžiu pakankamai daug pasakoma. Daug dialogo. Ši forma pakankamai sudėtinga, labai sunku atsispirti daugžodystei. Unei šiame kūrinyje tai pavyko.

Geras klasikos dvelksmas. Kai siužeto vingiai, atrodo, minimalūs, bet įtempta vyro ir moters santykių atmosfera puikiai perteikta. Šį tekstą apibūdinčiau kaip įrodymą, kad autorė (išleidusi ir romaną „Sudie, rytojau“) toliau keliauja meisrystės link.

Dar viena užsienyje (Čekijoje) studijuojanti kūrėja, atsiuntusi savo prozos kūrinį, yra Ieva Krivickaitė. Įdomu pastebėti, kad tiek Unė Kaunaitė, tiek Ieva lyg susitarusios rašo apie raudoną spalvą. Žinoma, jų semantiniai išaiškinimai pakankamai skirtingi, tačiau vis dėl to – įdomūs tie atsitiktiniai sutapimai (o gal jie ne tokie ir atsitiktiniai?..).

Ievos tekstas taip pat išsiskiria įtaigia pasakojimo maniera: įdomus siužetas, pasaulio perteikimas per vidinius pagrindinės veikėjos išgyvenimus. Pakankamai brandus kūrinys, kuriam sunku ką nors prikišti. Nebent papriekaištauti dėl pirmojo sakinio pradžios, į kurį įmestas ekspresyvus veiksmažodis primena prasto vertimo paveldą: „Kebabinėje vilkosi įprasta naktis – lėtai, tarsi turėdami visą pasaulio laiką pirmyn ir atgal slankiojo aštuoniolikmečiai berniukai (...)“ Vilkosi – pakankamai daugiaprasmis žodis, gal būtų pavykę rasti geresnį atitikmenį...

Prozininkių keliu mūsų dirbtuves aplankė ir Justina Katkevičiūtė, parašiusi tautosakos motyvais paremtą tekstą „Iš vaikystės tikėjimų. Dėdulė“.

Kartodama refreną „Dėdule, nevaikščiok palei langus, man baisu“ autorė rašo apie susidūrimus su mirties fenomenu vaiko akimis. Tekste įpinta daug skausmo ornamentų. Nėra labai paprasta tokį skaityti. Bet perskaitęs supranti, kad buvo verta vargti.

Tiesa, Justinos kūrinį kiek sugadina pati pabaiga – ten galbūt refreno jau nebereikia, sunkina ir taip sunkiai panešamą krepšį. O ir nuspėjama...

Vėl persikeliame į poezijos sritį – savo eilėraščių dirbtuvėms pasiūlė Vilniaus universiteto molekulinės biologijos studijų pirmakursis Povilas Barasa.

Panašu, kad autoriaus kūryboje dominuoja racionalusis pradas. Poetas neskubėdamas konstruoja tam tikrus fantazmus istorinėm temom. Pavyzdžiui, eilėraštyje „1944“ veikia pasakojama „akmenėlio bate“ istorija, o tas nedidukes detales slegia visas II pasaulinio karo svoris, iš čia ir įtampa, būtina geram tekstui.

Tiesa, poetui ne visada pavyksta tolygiai išdėstyti įtampos židinius, atskleisti vidinę logiką. Tarkim, eilėraščio „Paupy“ eilutės – „paupy gąsdina vaikus / karkvabalių helikopteriai / slėpynių žaidžia akys su karštu rutuliu / gal apakus praregėsi// širdim“. Nelabai kažkaip tos akys, žaidžiančios „slėpynių su karštu rutuliu“... Na, bet tiek to, tegu... Vis dėlto sunkiausia perprasti, kam skirtas tas „gal apakus“, jei vėliau kalbama ar bent baigiama kalbėti vyriškos giminės dalyviu – „kad galėtum išmesti popierius / nesupykęs ant šiukšliadėžės“.

Tad aiškesnio vaizdinių dėliojimo kai kur pasigendu...

Poetine proza ar bent tekstais, kuriuose daug poetikos galima įvardinti Lauros Švedaitės kūrinį „Nematomas Agotos Ru gyvenimas“, kurio apimtis buvo daug didesnė, tad teko prašyti patrumpinti kūrinį beveik per pusę. Net ir toks kompromisinis variantas atrodo pakankamai gerai – tinkamai sufragmentuotas, dozuotas pasakojimas sukuria tam tikrą pasakojimo ritmą.

Tas ritmas visai nepabosta, įvairiopai pristatydama Agotos Ru gyvenimą, Laura tarsi vynioja sluoksnį po sluoksnio, laisvina pagrindinės veikėjos esmę. Tiesa, kas ji ir kodėl ji – iki galo taip ir nepaaiškėja (išduosiu – ilgesniame teksto variante – taip pat). Tačiau gal ir nereikia, tokiam tekstui slėpiningumas visai tinka...

Paskutinė publikacija, jau peržengusi kalendorinius pavasario rėmus, bet įdėta, prisiminus, kad ir „Poezijos pavasaris“ šiemet baigtas birželio 2-ąją, yra Editos Kaškevičiūtės rašinys „Šanchajaus autentikos pojūčiai“. Gražus ekskursas – tekstas apie šį įdomų Vilniaus rajoną, nors vietom gal ir perspausta, nesugebant parinkti tinkamo, ne laikraštinių štampų stiliaus: „Tylu ir nyku, bet jauku iki pat paširdžių. Keistų paralelių atradimas sąmoningai verčia pamilti Šanchajų, pajausti jam didelį sentimentą. Klaidus ir pilnas paslapčių rajonas. Autentikos ir novatoriškų sprendimų sankirtos.“

Tad ties Šanchajumi ir tekstu apie jį stabtelime šią vasarą.

---

Dar sykį apsidairome. Paskaičiuojame: „Bernardinai.lt pavasario literatūros dirbtuvėse jaunimui“ konkurse paskelbta 23 autorių kūrybos.12 poeziją, 11 – prozinius tekstus rašančių kūrėjų. Beveik po lygiai.

Bernardinai.lt dėkoja visiems dalyvavusiems šį pavasarį, esate šaunuoliai! kitą rudenį tikimės šį konkursą tęsti.

Na, o dabar pagrindiniai laureatai. Jų nusprendžiau paskelbti po tris – tiek poezijai, tiek prozos tekstams. Neišskirsiu nugalėtojų vietų, nėra tokio didelio meistriškumo skirtumo, tad tiesiog įvardinsiu abėcėline tvarka.

Peržvelgiau užrašus ir supratau, kad poezijai palankesnis metas buvo pirmoji pavasario pusė, o prozai – antroji. Kodėl taip yra, sunku pasakyti. Tačiau kitaip nebesudėliosiu:

Bernardinai.lt pavasario literatūros dirbtuvių jaunimui“ laureatai

 Poezija:

- Simonas Bernotas – už sklandžiausia poetine stilistika papasakotas istorijas

- Viktorija Rimaitė – už paradoksus, atveriančius poetines pasaulio gelmes

- Igoris Zujevas – už socialinės tematikos grąžinimą poezijai

Proza:

- Unė Kaunaitė – už gebėjimą sutalpinti pasaulį į dviejų žmonių dialogą

- Ieva Krivickaitė – už puikia forma atskleistus vidinius veikėjos išgyvenimus

- Laura Švedaitė – už nuostabią poetinę ritmiką prozos pasakojime

 --

Sveikiname nugalėtojus! Jie bus apdovanoti redakcijos prizais – žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ prenumerata. Su laureatais bus susisiekta artimiausiu metu.

P. S. Rugsėjį planuojame visus dalyvius pakviesti į skaitymus ir taip paskelbti startą „Bernardinai.lt rudens literatūrinėms dirbtuvėms“. Tad sekite naujienas, geros vasaros!

Antanas Šimkus