Apreiškimas šventajam apaštalui Jonui – paskutinė Šventojo Rašto knyga, retai komentuojama kunigų, kalbanti per daugybę simbolių ir užbaigianti visą žmonijos Išganymo istoriją. Tėvas joanitas Elijas ir dailininkas Vaidotas Kvašys jau seniai dirba išvien, tikintiesiems suprantamiau perduodami Apreiškimo žinią ir padedantys prisijaukinti šią Biblijos knygą. 2005 metų pabaigoje jie išleido bendrą knygą „Tatuiruotės laikų pabaigai“, o dabar dailininkas Vaidotas Kvašys pristato ir savo naują tapybos kompoziciją „Septyni antspaudai“.

Vaidoto Kvašio kompozicija Septyni antspaudai

Klausimai tėvui Elijui:

Paprastai Apreiškimas šventajam apaštalui Jonui yra slėpininga Šventojo Rašto knyga, bauginama ir nepažįstama, kalbanti apie Paskutinį Teismą ir baisias būtybes. Ką visgi krikščionims kalba ši knyga ir kuo ji svarbi?

Manau, pirmiausia reikėtų suprasti, kad Bažnyčia kartu su sakramentais ir Bažnyčios mokymu duoda mums ir Apokalipsę, vieną iš Biblijos knygų tam, kad galėtume atrasti ir atpažinti šiandienę dvasinę padėtį, savo būseną šiandieniame pasaulyje, savo vietą ir ryšį tarp mūsų ir Jėzaus.

Iš vienos pusės, tapęs krikščionimi žmogus tampa Dievo vaiku, sūnumi arba dukra. Tačiau nauja pradžia iš karto duoda ir naują tikslą bei naują gyvenimo pabaigą. Apreiškimas mums per simbolius parodo, jog Bažnyčia yra Kristaus sužadėtinė, kad mes galime kreipti viltis į tą tikslą – santuoką su Jėzumi, pilnutinį susivienijimą su juo. Apokalipsėje vestuvių palyginimu yra aprašyta, kaip galime dvasiškai pasiruošti vienybei su Dievu.

Kokiomis aplinkybėmis atsirado Apokalipsė? Kada apaštalas Jonas ją parašė, ir kodėl ši knyga buvo įtraukta į Šventojo Rašto knygų kanoną?

Kada apaštalas Jonas parašė Apreiškimą, nežinoma. Žinoma tik tai, kur ji buvo parašyta ir kad tai vyko sekmadienį, Viešpaties dieną. Dievas tikslių detalių mums neatskleidė, ir tai reiškia, jog tos detalės nėra labai svarbios.

Pati Šventoji Dvasia po truputį sudarė Šventąjį Raštą. Dabar matau tendenciją, kad tampa netgi madinga skaityti apokrifines evangelijas. Tačiau kam kartoti tą darbą, kurį Bažnyčios aušroje jau padarė Šventoji Dvasia? Egzistavo daug netikrų evangelijų ir apokalipsių dar tada, kai Jėzus gyveno. Tuo metu buvo madinga rašyti apokalipses. Iš daugelio raštų apie pasaulio pabaigą tik šitą Bažnyčia atpažino kaip įkvėptą Šventosios Dvasios ir įtraukė į Šventąjį Raštą.

Apreiškimas šventajam apaštalui Jonui kupinas simbolikos. Kaip ją reikėtų skaityti, ką reiškia pagrindiniai knygos simboliai?

Apreiškime Jonui yra labai daug simbolių, todėl aptarsiu tik pagrindinius. Manau, svarbiausi yra trys: pirmasis – pradžioje, kur Jėzus apsireiškia Jonui, antrasis ir turbūt svarbiausias simbolis – verkianti moteris, kenčianti gimdymo skausmus, ir vėliausiai šventasis miestas – Jeruzalė, Jėzaus sužadėtinė.

Pirmasis simbolis – knygos pradžioje aprašytas labai keistas Jėzaus portretas. Iš to aprašymo sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti Jėzus, bet tai vienintelis portretas, parodantis, koks Jėzus yra dabar: Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna, jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu (Apr 1, 12–16). Mes negalime iki galo įsivaizduoti dabartinio Jėzaus, nes jis yra šlovėje. Jis jau numiręs ir prisikėlęs, todėl negalime įsivaizduoti, kaip jis atrodo. Manau, kad per Jėzaus persikeitimo simbolį mums reikia atrasti, kad Jėzus ne tik sukūrė Bažnyčią ir sakramentus, bet Jis yra tas, kuris visada regėjo Dangaus Tėvą. Jis pats teigė, kad nieko iš savęs nedaro, bet tik tai, ką matė darant Tėvą. Tai reiškia, kad mums reikia ne tik sakramentų, be kurių absoliučiai neįmanoma suprasti Jėzų ir jį tikėti, bet iš sakramentinio gyvenimo esame pakviesti žiūrėti į pasaulį Jėzaus akimis.

Antrasis ir turbūt svarbiausias simbolis – verkianti moteris, kenčianti gimdymo skausmus. Šis simbolis yra pačiame Apreiškimo apaštalui Jonui viduryje. Per šį simbolį šiandien turime atrasti, jog krikščionybė dovanoja išmintį, įgalinančią gyventi naują gyvenimą. Išmintis moko mus nebūti krikdemais, kurie pritaiko savo tikėjimą pasauliui, bet krikščionimis, kurie išminties vedami pasaulį pritaiko Dievui. Žinoma, veikiame pagal galimybes. Svarbiausia, kad gyventume savo aplinkoje vadovaudamiesi išmintimi, o tai bus gana skausminga, bet derlinga. Per mūsų meilę Dievui gyvenimas tampa derlingas, pakviečiame kitus į susitikimą su Dievu, į išminties taką. Tai auka, kuri apsimoka. Aukos be išminties ir meilės yra veltui. Manau, jog dabar tikėjimas toks sausas ir nederlingas dėl to, kad jam trūksta išminties.

Kaip reikėtų suprasti septynias Apreiškime minimas negandas?

Tai didelės paslaptys apie mus, kaip mes įveiksime blogį. Mes jau esame išgelbėti, tikime, kad Jėzus numirė už mus, tačiau dar liko nuodėmių pasekmės. Kartais, ypač reformuotose bažnyčiose, vyrauja retorika, kad danguje vyksta karas tarp šviesos ir tamsos. Tačiau Jonas aiškiai parodė, jog tamsybė neturi nieko bendro su šviesa, ir nėra kovos, nes nėra kam susigrumti. Šviesa absoliučiai viršija tamsybes. Tai, kas vyksta, yra ne karas tarp šviesos ir tamsybių, bet mumyse vykstanti kova tarp gėrio ir blogio. Pergalė jau priklauso Kristui ir per malonę galime laimėti kovą. Mūsų kovos tikslas – ne dar kartą įveikti demoną, bet išvaryti nuodėmių padarinius.

Knygos pradžioje randame laiškus septynioms Azijos Bažnyčioms. Žinome, kad Šventasis Raštas yra gyvasis Dievo Žodis, kalbantis ne tik praeities bendruomenėms, bet ir mūsų dienoms. Ką tie perspėjimai kalba mums?

Laiškai septynioms Azijos bendruomenėms yra sąžinės sąskaita, paremta ne dešimčia Dievo įsakymų, bet septyniomis Šventosios Dvasios dovanomis. Tai reiškia, kad mes turime savęs klausti ne tik, ar nepadariau kažkokio blogio, bet ar padariau pakankamai gero, ar pakankamai naudojau Dievo dovanas, ar mano atsakymas į Dievo meilę buvo pakankamas?

Čia jau esame kviečiami rūpintis ne nuodėme, bet meile, ar tikrai esu geras Dievo įrankis. Dievas Efezo bažnyčiai sako: Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę (Apr 2, 2–4) Taip ir mes kartais pamirštame Jėzų, meilės šaltinį, kuris pirmas mus pamilo. Krikdemiškai kuriamės taisykles, kaip galime būti tikri, kad vykdome Dievo valią, bet įstatymas arba taisyklė niekada negarantuos Dievo valios įvykdymo. Kaskart reikia sugrįžti į asmeninį ryšį su Dievu.

Taip pat kreipimesi į Laodikėjos bendruomenę rašoma: Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas (Apr 3, 15–17).

Dar neteko matyti paveikslo, kuriame būtų pavaizduotas vemiantis Jėzus, joks dailininkas dar nedrįso, nors šis vaizdas yra bibliškas, užrašytas Dievo apreiškime. Drungnumas ir abejingumas yra arčiau tamsybės negu nuodėmė ir blogis, nes kai žmogus drungnas, nebevyksta kova. Nuodėmė visada yra gundymas, žmogaus bandymas per jo silpnybes, tad žmogus toje situacijoje iš dalies yra auka. Labai dažnai žmogus, padaręs blogį, anksčiau ir pats buvo auka. Be to, ten, kur vyksta kova, gali dalyvauti Jėzus, bet kai žmogus abejingas ir yra tiek bukas, kad nebenori pasirinkti, Jėzus nieko negali padaryti, ir jam tai absoliučiai neskanu. Abejingumas šiuo metu, nelaimei, yra labai stiprus. Daugelis žmonių žino, kad Dievas egzistuoja, bet jiems Dievo nebereikia. Tai daug pavojingiau.

Klausimai Vaidotui Kvašiui:

Kaip atėjo mintis tapyti kompoziciją pagal šią Naujojo Testamento knygą? Kaip tam ruošėtės, ar prireikė Šventojo Rašto studijų, ar pajautėte širdimi?

Šv. Jono broliai Vilniuje Tikėjimo metų proga pasirinko plačiau kalbėti apie tikėjimą, viltį ir meilę. Prieš keletą metų buvau nutapęs ciklą „Dievo Motina – tikėjimo ikona“. Jis tiko adventui – kartu su Marija laukiant užgimsiančios Meilės. Praėjusią vasarą nutapiau Kryžiaus kelio stotis. Jas pakabinome gavėnios – Tikėjimo po kryžiumi – laiku. Reikėjo darbo Vilties tema. Tikrai žinojau, kad remsiuos Apokalipse – vilties knyga. Reikėjo tik pasirinkti vaizduojamą momentą, nes visos Apokalipsės vienoje kompozicijoje nenutapysi. Kartu su tėvu Eliju esame sukūrę knygą „Tatuiruotės laikų pabaigai“. Joje vienas – žodžiu, kitas – vaizdu gilinomės į Apreiškimą Jonui. Daug diskutuodavome ir po to sutartą skyrių rengdavome atskirai: jis – meditacijas, o aš – tatuiruočių piešinius. Dabartinė kompozicija paremta ne vien mano išmone. Sprendimas dėl interpretacijos atėjo iš Rašto skaitymo, mąstymo ir diskusijų. Dar reikėjo melstis.

Pakomentuokite savo paskutinį darbą, tapybos kompoziciją „Septyni antspaudai“. Kodėl pasirinkote išryškinti šį Apreiškimo knygos siužetą? Jis baugus, kalbantis apie laukiančias negandas ir Dievo Teismą... Kokie pagrindiniai kompozicijos elementai?

Svarbiausia mintis, kurią norėjau pavaizduoti, – Kristaus sugrįžimo viltis. Suprantama, kad tai baltas žirgas su raiteliu. Taip ir pasirinkau skyrių su žirgais „Avinėlis atplėšia antspaudus“. Ar šis darbas baugus? Man – ne. Pastatyta jau tiek katastrofų filmų – ką čia benugąsdinsi? Nemanau, kad dailininkai imasi tokių konkrečių užduočių – ką nors pamokyti ar įbauginti. Paprasčiausiai kiekvienas daro tai, kas jam rūpi.

Ši kompozicija – tai mano Apreiškimo Jonui 6, 7 ir 8 skyriaus pradžios interpretacija. Labai paprasta ją žiūrėti skaitant Šventąjį Raštą. Centre – baltas žirgas ir ant jo raitelis (Apr, 6, 2). Jis buvo pašauktas pirmas ir turės paskutinį žodį.

Į kairę – nuodėmės struktūra. Ugniaspalvis žirgas (6, 4) – puikybė, nežabotos žmogaus aistros, nuodėmės pradžia.

Šalia – juodasis žirgas (6, 5) – visa ta aplinka, nuodėmės terpė, tarp žmonių perduodanti ydas. Jis parodo, kaip nuodėmė sklinda.

Palšas žirgas (6, 8) atskleidžia, į ką nuodėmė virsta. Supuvimas yra jos galutinė kaina. Žmogus neša žmogui mirtį, kol kiti dar jo nesunaikino. Šis žirgas – tai nuodėmės padariniai.

Žmonės tampa priklausomi kaip lėlės, jas pajudinti gali tik kieno nors ranka. Kiekvienas su savo žirgeliu rūpinasi, kur gauti baltą drabužį. Net karaliai prašo, kad kalnai užgriūtų ir paslėptų juos – taip bijo stoti nuogi Avinėlio akivaizdoje.

Išsiveržti iš begalinio nuodėmės rato gali padėti šventieji: šv. Kazimieras (skaistumas), šv. Jonas Nepomukas (išpažintis), šv. Agota ir šv. Florijonas, gesinantys aistros ugnį. Šalimais savo puikybės ugnyje liepsnoja „šiaudiniai katalikai“.

Dešinėje pusėje Avinėlio kraujyje balinami drabužiai. Juos galima gauti iš Švč. Mergelės Marijos, kuri stovėjo po Jėzaus kryžiumi, šalia jos – šv. Jonas. Aukščiau – milžiniška minia apsisiautusių baltais drabužiais su palmių šakomis rankose (Apr 7, 9).

Kompozicijos dešiniame šone atplėšiamas šeštasis antspaudas kalba apie baisias negandas, kol dangus atitrūksta tarsi besivyniojantis knygos ritinys. Už ritinio dešinėje esantis paveikslas pasakoja, kas įvyko, kai Avinėlis atplėšė septintąjį antspaudą. (8, 1–5).

Kaip įvardytumėte savo darbą – ar tai perspėjimas, ar vilties žinia, ar laukimo simbolis...?

Man, kaip ir visiems tikintiesiems, Kristaus sugrįžimas yra didžiausias laukimas. Žmogus, šiaip mėgstantis tapybą, žiūrės į kompoziciją, spalvinį pasirinkimą. Šis darbas galbūt bus įdomus ieškančiam, norinčiam labiau suprasti Apokalipsę, kuri vyksta jau dabar ir skleidžiasi kaip gėlės žiedas. 

Parengė Monika Midverytė OFS