Keistas klausimas... Juk atsakymas turėtų būti paprastutis – ar gali būti kitaip? Tačiau į pavadinime keliamą klausimą viena ponia iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sekretoriato net nesudvejojusi atsakė: „Ne visuomet!“ Būtent toks užtikrintas ir vienareikšmis atsakymas paskatino parinkti pavyzdžių, kurie, VLKK ekspertų neginčijama nuomone, turi būti teisingi, bet kaimietiška gimtosios kalbos nuovoka kužda, kad sveikas protas turėtų „paimti viršų“. Na, negali kalbos normos prieštarauti sveikam protui net žinant, kad VLKK yra galutinė instancija ginčuose kalbos klausimais – apeliacijos dėl jos specialistų sprendimų, kuriuos savo parašu patvirtina VLKK pirmininkas, dažniausiai bergždžias darbas...

Atrinktus pavyzdžius panagrinėsime ne akademiškai, o paprastai, kaip mūsų seneliai mokė, kaip jie aiškindavo ir įrodinėdavo... Grįsime paprastais pavyzdžiais ir analogijomis, kurios dažniausiai parodo pradinio teiginio klaidingumą – juk tereikia pateikti pavyzdį, parodantį, kad teiginys yra klaidingas. Dar abejotini teiginiai dažnai paneigiami prieštaros metodu – tariama, jog priešingas teiginys teisingas, ir jis įrodomas. Šio straipsnio mintys nepretenduoja į šventą tiesą, juolab kad autorius – ne kalbininkas, ne VLKK sekretoriato darbuotojas, kviestinis ekspertas ar VLKK narys, o tik neabejingas gimtosios kalbos dalykams tautietis, manantis, jog turi pakankamai gerą gimtosios kalbos jausmą. VLKK atstovai nelinkę diskutuoti su visuomenės atstovais („mes geriau žinome“)...

Tad jeigu užsimegztų bent diskusija šiais klausimais, pasiekta būtų nemažai. Viešumas šiai institucijai – būtina sąlyga visuomenės autoritetui pelnyti.

O pradėkime nuo paprasčiausių pavyzdėlių, kuriems suvokti jokio ypatingo kalbinio ar kitokio išsilavinimo nereikia – tik paprasčiausios nuovokos.

Pilnas ir tuščias, viskas ir truputis

Sunku lietuviams apsispręsti, kas gali būti pilnas, o ko negalima pripildyti sklidinai. Ko ir kada galima paimti tik truputį, o ką ir kada galima ar net ir reikia paimti visą. Štai VLKK ekspertai teigia, kad gali būti tik visiškai įkrauta akumuliatorių baterija. Jokiu būdu ne pilnai įkrauta. Ar tikrai taip?

Visiškai natūralu sakyti tuščia akumuliatorių baterija (ypač, jei prieš tai buvo įkrauta ir naudojimo metu buvo išeikvota – tapo tuščia). Sveika nuovoka sako, kad kas gali būti tuščias, tas gali būti ir pilnas (o ne visiškas). Puikiai suvokiame, kad kibiras gali būti pilnas, tuščias, puspilnis, pustuštis, bet lietuvio ausiai nelabai priimtinas visiškai pripiltas kibiras. Greičiau sakys pilnas kibiras, sklidinas kibiras. O štai akumuliatorių baterija, pasirodo, gali būti tuščia, pustuštė, bet negali būti pilna ar puspilnė... Ir jau baisu prisiminti mokyklinę fiziką – ko ten visiškai (o gal sausakimšai?) prisipildo ta įkraunama baterija. Atkreipkime dėmesį, kaip vadinamas veiksmas – (į)krauname. Jei į ką nors galime ko nors įkrauti, tai tą ką nors galime ir pilną prikrauti... O visiškai galime ką nors apkrauti, kad to ko nors nebesimatytų.

Kita įdomybė – dalies kilmininkas. Lyg ir turėtų būti suvokiama iš konteksto, ką ir kada paimame visą, o ko ir kada galima ar reikia paimti tik dalį. Klasikinis pavyzdys – atnešk miltų ir rėtį. Viskas teisingai – miltų atnešk kažkiek (ne visus), bet rėčio nelaužyk ir atnešk visą. Bet nejaugi negalima atnešti visų miltų, kai iš konteksto aišku, kad kalbame apie visus, kažkur konkrečiai esančius. Pavyzdžiui, „nueik į kamarą ir atnešk miltus bei sviestą“. Visus miltus ir visą sviestą, kiek jų yra toje kamaroje (tarmių metais, tikiuosi, kad ne griekas ir vieną kitą tarmėse paplitusią svetimybę pavartoti – vaikystėje kumpio ir uogienės tik kamaroje ieškodavau).

Didžiosios nuodėmės

Nuojauta sako, kad lietuvių kalba unikali dar ir tuo, kad turi didžiųjų klaidų sąrašą. Neteko girdėti, ar dar kurios nors šalies kalbos specialistai sugalvojo pasverti ar išmatuoti kalbos klaidas...

Paprastai sakoma sunkesni kalbos vartosenos atvejai, dažniausios klaidos ir pan. Bet vargu, ar kas ryžtasi matuoti kalbos klaidų dydį... O štai VLKK, vaduodamasi iš nuodėmingo sovietinio gyvenimo, taip stipriai puolė prie nuodėmių išpažinimo, kad net kalbos klaidas sugrupavo – vienas pavadino didžiosiomis, o kitos taip ir liko bevardės... (gal mažosios?). Tik, „pasiskolinę“ pavadinimą iš didžiųjų nuodėmių, ar ne per daug tų didžiųjų klaidų prikūrėme? Didžiųjų nuodėmių yra tik septynios, o štai didžiųjų kalbos nuodėmių priskaičiuojama beveik pusė tūkstančio (jei dar visus konkrečius atvejus atvejėlius įskaičiuotume, tai ir keli tūkstančiai susidarytų). Ar iš tikrųjų to sąrašo klaidos tokios didelės? Ir ar patys VLKK ekspertai geba atskirti, kada ta klaida yra didžioji, o kada ir visai mažytė, ar net ir ne klaida, o tik vertinančiojo asmeninė nuomonė ar sveikos nuovokos stoka? O jei ekspertams sunku atskirti, tai kur dėtis tada eiliniams piliečiams?

Ar uodas gali atverti langą?

Ir vėl kvailas klausimas... Humoro laidoje atsakytų „ir arkliui aišku, kad negali“... Tačiau panagrinėkime pavyzdį: sulenkus lapelį, pamatysite gražų vaizdelį. Štai šiame sakinyje, anot VLKK ekspertų, yra didžioji kalbos klaida. Privalome taisyti „sulenkę lapelį, pamatysite gražų vaizdelį“. Kur šį kartą pakastas šuo? Pasirodo, kad šalutinio ir pagrindinio sakinių veiksmo atlikėjas turi būti tas pats. Ir VLKK ekspertams visiškai nesvarbu, kad iš konteksto nežinoma, kas tas šalutinio sakinio veikėjas (kas tą lapelį sulenkė). Netgi priešingai, akivaizdu, kad ne tas pats turėtų būti. Juk ne visi pulku supuolę tą vieną lapelį lenkė, lenkė, kol kažką pamatė... Papildykime šį sakinuką keliais nereikalingais žodžiais: „bet kam, pavyzdžiui, Jonui, sulenkus lapelį, jūs pamatysite gražų vaizdelį“. Dabar lyg ir viskas aišku... Ir didžiosios klaidos nebėra... Bet ar būtina tuščiažodžiauti ir tų parazitinių žodelių prikamšyti visur, kur jie nereikalingi? Pasirodo, būtina, nes kitaip VLKK ekspertai šį paprastą sakinį laikys didžiąja klaida. Remdamiesi analogija ir pamiršę sveiką nuovoką, matyt, ir sakinį „atvėrus langą, į kambarį įskrido keli alkani uodai“, pagal VLKK ekspertų rekomendacijas, taisysime „atvėrę langą į kambarį įskrido keli alkani uodai“. Tad klausimas apmąstymams – kas atvėrė langą?

Imkime kitą, gerokai „komplikuotesnį“ atvejį. „Norint tapti įdomiu pirmiausia reikia domėtis.“ Anot VLKK eksperto, privalome taisyti (tapti įdomiam). Bet šiuo sakiniu išreiškiamas pageidavimas, siekis. Pabandykime sukonstruoti šį sakinį pradėdami nuo paprasčiausio žodžių junginio. Turime paprastą su bendratimi reiškiamą pageidavimą norint tapti. Ar klaidingas šis žodžių junginys? Gal negalima tapti? Jei tai – ne klaida, tai koks gali būti tolesnis sakinio dėmuo? Daiktavardis? O kokio linksnio reikalauja žodžių junginys norint tapti? Bent jau pagal prof. N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyną“ (II tomas, 2 dalis, LKI leidykla, 2004) turėtų būti įnagininkas. Pavyzdžiui, norint tapti pašnekovu [klausytoju, žmogum]. Daiktavardis dar gali turėti ir pažymimąjį žodį, pavyzdžiui, norint tapti įdomiu pašnekovu. O gal šis žodžių junginys jau tapo kalbos klaida? Atrodo, kad ne... Jei ne, tai gal galima praleisti nebūtiną (ar numanomą) žodį [pašnekovu]? Lietuvių kalboje dažnai praleidžiami numanomi žodžiai, jei tik nepasikeičia sakinio prasmė. Bet dabar gauname, matyt, kalbos klaidą norint tapti įdomiu(=įdomiam)? Ar tikrai praleidus numanomą daiktavardį, privalo įvykti sudaiktavardėjusio būdvardžio linksnio virsmas? O gal čia kažkas yra kitaip ir verta sėsti ir iš naujo apsvarstyti šį atvejį?  

Ar „Lietuvių kalbos žodynas“ – didžiųjų žodyno klaidų šaltinis?

Rašytojai, vertėjai ir kiti vaizdžią kalbą vertinantys didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ laiko neišsemiamu kalbos grožybių ir vartosenos pavyzdžių lobynu. O ir naudotis juo gana paprasta – nevartotini žodžiai pažymėti,  nevartotinos ar vengtinos žodžių reikšmės taip pat suprantamai pažymėtos. Tačiau tai, pasirodo, yra labai apgaulinga! VLKK ekspertai šiame žodyne teikiamus žodžius bei pavyzdžius gana dažnai mėgsta priskirti didžiosiomis žodyno klaidomis. Tiesa, prof. Vytautas Vitkauskas, paskutiniųjų penkių tomų vyriausiasis redaktorius, knygoje „Lietuvių kalbos žodyno taisymai“ (Lietuvių kalbos institutas, 2006) tų klaidų neįžvelgė ir taisyti nesiūlė. Naujoji VLKK ekspertų karta gerokai toliau pasistūmėjo... Žvilgtelkime į keletą tokių atvejų.

VLKK ekspertų nuomone objektų išdėstyti teisingai negalima. Tai žodyno klaida. Kokių specialių žinių reikia, kad suvoktum, jog kokius nors objektus (pavyzdžiui, kortas, kaladėles, domino kauliukus, šachmatų figūras) galima išdėstyti tvarkingai, bet neteisingai? Arba priešingai – teisingai, bet netvarkingai. O gal žodžiui teisingas jau kokį pakaitalą kas sugalvojo ir jis nebevartotinas ar vartotinas siauresne prasme?

Kliūna VLKK ekspertams ir vieningas stilius (vis tos rusų kalbos įtakos baubas persekioja... nejaugi jokių kitų kalbų nemokam?). O juk kalbama ne apie vienodą, ne apie tą patį ir net ne apie bendrą stilių. Yra prasminių niuansų, kurių neatspindi nė vienas iš siūlomų variantų. Bendri (vienodi) tik kai kurie skirtingų objektų stilių elementai (bruožai), bet ne tų elementų visuma, visas stilius.

Nelabai VLKK ekspertai skiria ir mušamąjį nuo mušančiojo... Pavyzdžiui, valdančiuosius objektus liepia vadinti valdomaisiais objektais. Na nesinori į tokius nurodymus atsižvelgti, nes yra ir valdomųjų ir valdančiųjų objektų. Kaip ir muštynėse – yra ir mušamųjų, ir mušančiųjų... O gal visi jau turi būti tik mušamieji?

Rašydamas apie žodyno klaidas savo teiginiams pagrįsti nedrįsau cituoti pavyzdžių iš „Lietuvių kalbos žodyno“... Aptartais atvejais teikiami kažkokių Juozo Balčikonio ir Jono Jablonskio abejotinos vertės ir tikrai nesektinų raštų pavyzdžiai... Dabartiniai VLKK ekspertai tikrai užrašys geresnių... Iš asfalto vaikų kalbos...  

Kaip viena raidelė visą sakinį didžiąja klaida paverčia

Didžiosiomis kalbos klaidomis esame gąsdinami nuolat ir visur. Pavyzdžiui, VLKK svetainėje didžiųjų kalbos klaidų sąrašo įžanga tikrai „puikiai“ nuteikia: „Darantys tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 300–1500 litų bauda“. O kokia bauda gresia VLKK ekspertams, teikiantiems beviltiškas ekspertines išvadas? Ypač nerimą kelia smulkmenos, kurias žūtbūt norima paversti didžiosiomis klaidomis. Pavyzdžiui, vos vieną raidelę tereikia pakeisti ir VLKK ekspertų didžiosioms klaidoms priskiriamas sakinys „Visiškai įsitikinus, kad stakta įdėta gerai, galime(=a) ją tvirtinti“ tampa be priekaištų (beasmenis sakinys). Tai kokia bauda už tokį grieką? Tai didžioji kalbos klaida ar tik korektūros klaida? Ir apskritai nesuprantu, kodėl, pavyzdžiui, siūsti laišką ir įlysti į palėpę – nerimtos klaidos (nors kiek dvejetų už jas prisirenka moksleiviai...),  o štai cituotas sakinys – jau didžioji kalbos klaida. Nejaugi tik todėl nerimta klaida, kad taisyklė mokykloje išmokstama? O išimtys, kurių negalima paaiškinti kuriomis nors apibendrinančiomis taisyklėmis, pavadintos didžiosiomis laidomis? Ir visus tuos kelis šimtus išimčių paprasčiausiai turime iškalti mintinai? Kiek teko girdėti iš lituanistų studijų prisiminimų – būtent taip dažniausiai ir pristatomi šie dalykai „išmokite mintinai ir neieškokite jokio pagrindimo“.  

Ir vėl kablelis kėsinasi į gyvybę?

Ilgai gyvenome vadovaudamiesi gana griežtomis, bet aiškiomis skyrybos taisyklėmis. Aiškiai žinojome, kur dėti kablelius, o kur nereikia dėti (nekalbu apie poeziją). Bet štai šovė galvosna kažkuriai grupelei mintis, kad verta „supaprastinti“ skyrybos taisykles ir perskirti jas į dvi dalis – privalomąją ir pasirenkamąją.

Atrodo, kas čia blogo – daugiau laisvės turėsime. Deja, deja... Apgaulingas tas džiaugsmas. Jei anksčiau pakako paprasčiausio gimtosios kalbos jausmo sudėtingesniame sakinyje tinkamai sudėti skyrybos ženklus, tai dabar be formaliosios sakinio analizės net VLKK ekspertai teikia klaidingas išvadas.

Pavyzdžiui, anot VLKK ekspertų, sakinio „Eskizai suskaitmeninami ir peržiūrimi apskaičiuojant animacijos trukmę prieš perpiešimą ar verčiant į trimačius“ skyryba neteisinga – trūksta kablelio. Eksperto nusivylimui, šiame sakinyje skyrybos klaidų nėra. Tai pasirenkamosios skyrybos atvejis (padalyvinės aplinkybės privalomai kableliu neskiriamos...). Taigi, parašei sakinį ir analizuok formaliąją jo struktūrą... Nuovokos gali nepakakti, jei nenori suklysti...

Pasirenkamoji skyryba ir kitą blogybę atnešė – ilgesni sakiniai, kuriuose pasirenkamosios skyrybos atvejais nevartojami skyrybos ženklai, dažnai tampa daugiaprasmiai ar net apskritai sunkiai suvokiami. Žodžių tvarka lietuviškame sakinyje yra pakankamai laisva, pasirenkamajai skyrybai priskirti atvejai (jei neatsisakai dėti kalblelių) leidžia aiškiau išreikšti sakinio prasmę ir išvengti galimo nesusikalbėjimo. Prisiminę klasikinį „paleisti negalima pakarti“ galime teigti, kad šiuo metu gerokai padažnėjo atvejų, kai „gyvybės ar mirties klausimas“ priklauso nuo kablelio. Tad gal net vertėtų prisiminti „VLKK įstatymo“ 4-o straipsnio 2-ą punktą „Kalbos komisijabe būtino reikalo nekaitalioja ankstesnių rekomendacijų ir prigijusių normų“. Ar tikrai buvo būtinas reikalas kaitalioti tas skyrybos taisykles? Belieka tik džiaugtis, kad Susisiekimo ministerija nesugalvojo perskirti „Kelių eismo taisyklių“ į privalomąsias ir pasirinktines... Tada tai būtų!

Šiek tiek politikos...

Kaipgi kalbai skirtame rašinyje nepakalbėti apie kitataučių Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašybą. Kalbos tai ar politikos dalykas? Vidaus reikalų ministras ramiai pareiškia, kad tai kalbininkų reikalas. VLKK pirmininkė ministro mestą „karštą bulvę“ baugščiai pabando švystelti atgal – „tai politikų reikalas“... Ir visgi svarbiausios Valstybinę kalbą puoselėti turinčios institucijos vadovė privalo turėti aiškią nuomonę tiek diskusijų sukeliančiu klausimu ir nebijoti jos išsakyti bei pagrįsti. O ne tupėti krūmuose, kol kažkas tą klausimą išspręs... Tas pats pasakytina ir apie ministrą...

Iš politikų, pavyzdžiui, norėtųsi išgirsti atsakymą, ar Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Danija, Islandija, Švedija, JAV ir daugelis kitų lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių šalių, suteikusių pilietybę kokiam nors lietuvių kilmės Žepšiūnavičėnui, išduotame piliečio pase įrašys jo pavardę su visomis ž, š, ū, č ir ė? O Lenkija gal dar ir v, o ne w parašys? Jei mūsų tautiečiui, keičiančiam pilietybę, lieps prisitaikyti pavardę prie tos kalbos reikalavimų, tai gal ir mes nesiverskime per galvas? OP ir pavyzdžių turime... Adamkevičius, norėdamas tapti JAV piliečiu, tapo Adamkumi, mūsų operos primadona V. Urmanavičiūtė sceninį vardą susitrumpino iki Urmana. O štai ką darytų vargšas Žepšiūnavičėnas – sunku pasakyti... Jau pirmoji raidė negera...

Iš VLKK pirmininkės norėtųsi išgirsti atsakymą į truputį kitokį klausimą. Jei jau visų tautybių asmenų pavardes Lietuvos Respublikos piliečio pasuose rašysime taip, kaip jų pavardės rašomos jų etninėse tėvynėse, tai gal derėtų rekomenduoti pasuose įdėti ir visų lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų garsų transkripcijos taisykles? Neigiamo atsakymo atveju norėtųsi išgirsti patarimą, kaip perskaityti prof. Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ („Margi raštai“, 2007) pabaigoje pateiktus vardus iš 15-os Europos valstybių, jei visiems šiems asmenims būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (pavyzdžiui, Aarestrup, Aillaud, Alcobaça, Ålesund, Ångström, Bascó, Balázs, Cieślak, Dèčínas, Gjalicë, Høeg, Korçë, Oziębłowski, Pļaviņas, Vaucouleurs, Xoxa, ...)? Ir kaip įsivaizduojate valstybės, savivaldybių, švietimo, medicinos ir kitų įstaigų darbą? Gal greta grafų Vardas, Pavardė, bus dar ir grafa Transkripcija?

Pats pavardės įrašymas pase iš techninės pusės žvelgiant tebūtų tik smulkmena, sprendžiama vieną kartą – išduodant pasą. Bet reikia nepamiršti, kad pase įrašytą savo šalies piliečio pavardę privalėsime vartoti ir rašyti visur taip, kaip nurodyta pase. O tai jau ne smulkmena. Nuo užsieniečių pavardžių dar galime nukrapštyti visokius mums nepažįstamus diakritinius ženklus (pavyzdžiui, ginsimės, kad neturime techninių galimybių parašyti), bet pasakyti, kad nemokame perskaityti savo šalies piliečio pavardės, kad yra problemų ją parašyti taip, kaip įrašyta pase – jau būtų švelniai tariant juokinga... Ir, matyt, labai įprasta būtų situacija, kai girdėtos tiesioginės laidos žurnalistas radijo laidos metu pristatė  „tas, kurio pavardės nemoku perskaityti...“  

Ponia ir tarnai

Straipsnyje paliesta tik labai mažytė dalis atvejų, dėl kurių norisi sėsti ir diskutuoti su kalbos specialistais. Ir VLKK svetainėje, ir VLKK ekspertų išvadose nemažai dalykų, su kuriais negalima sutikti. Būsimieji lituanistai priverčiami mintinai iškalti tuos kelis šimtus „didžiųjų kalbos nuodėmių“. Ir, liūdna konstatuoti, neišmokomi analizuoti ir logiškai vertinti. Visuomenės atstovams – ne lituanistams – būtina diskutuoti ir ieškoti sprendimų kartu, argumentuotai, o ne reikalauti vykdyti abejotinas komandas lyg dresuotiems šuneliams.

Filosofas Vytautas Ališauskas neseniai kalbos dalykams skirtame straipsnyje rašė, kad „kalbininkas turi būti tarnas, o ne diktatorius“. Aš gal truputį sušvelninčiau šį teiginį – tebūnie ir kalbininkai ponais. Juk dar tik dvidešimt keli metai, kaip iš draugų vėl ponais tapome (kad ir su terbelėmis). Daug svarbiau, kad tie ponai ir ponios sveikos nuovokos neprarastų ir bent viena iš septynių didžiųjų nuodėmių – puikystė – jų neapsėstų... Ir svarbiausia, labai norėtųsi, kad kalba netaptų tų ponų tarnaite. Jau su nostalgija galima prisiminti didžiųjų kalbininkų laikus, kai Kalba buvo Ponia, o kalbininkai – tik nuolankūs jos tarnai. Dauguma vėlesnių nuolankiųjų kalbos tarnų jau yra garbingo amžiaus ar net iškeliavę anapilin... Vyksta natūrali kartų kaita... Tačiau išryškėja ir esminių skirtumų. Naujosios kartos atstovai diplomų siekė ir siekia nebesimokydami rimtų ir kiekvienam išprususiam žmogui būtinų dalykų. Pavyzdžiui, logikos pagrindų (ar bent teiginių logikos) vienoje iš dviejų Vilniaus lituanistų kalvių būsimiesiems lituanistams apskritai nebesiūloma, o kitoje – logika tik pasirinktinis dalykas... Matyt, labai sunkus... Suprantama, kad vargu ar koks nors privalomas kursas visiems padėtų... Liaudies išmintis byloja – jei Dievulio neduota, tai ir neįkrėsti... Bet gal bent tiems, kuriems duota, reikėtų pasistengti dar ir papildomai įkrėsti.