Turkijoje kilę didžiausi per pastaruosius dešimtmečius neramumai skatina plačiau pasidomėti tuo, kas vyksta šioje valstybėje. Dabartinis Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas kaltinamas autoritarizmu bei tuo, kad jo politikai būdingas islamo sureikšminimas kelia grėsmę pasaulietinės Turkijos tapatybei. Žvelgiant iš šalies, svarbu susigaudyti, ką žada permainos, kurių reikalaujama. Ar jos pagerintų situaciją, ar dar ją pablogintų? Mums svarbus pokyčių testas – požiūris į religijos laisvę ir krikščionių mažumą. Deja, šiandien jos situacija labai sudėtinga. Tiesa, neaišku, ar permainos, kurių reikalaujama, ją pagerintų,ar kaip tik dar labiau išsilietų smurtas su nacionalistiniu prieskoniu.

XX amžiaus pradžioje Anatolijos regione, kuris tradiciškai buvęs vienu iš Rytų krikščionybės bastionų, gyveno 1,5 milijonai krikščionių. Šiandien Turkijos teritorijoje teliko 150 tūkstančių krikščionių, ir jie tėra nedidelis lašas 75 milijonų žmonių jūroje, kurioje 97 nuošimčiai išpažįsta islamą.

Deja, bet Turkijos krikščionys kasdien patiria diskriminaciją. 2009 metais Konstantinopolio patriarchas Bartolomėjus televizijos laidoje viešai išsakė tai, ką jaučia Turkijos krikščionys: „Esame antrarūšiai piliečiai, niekinami valstybės, siekiančios, kad mūsų čia apskritai neliktų.“

Antikrikščioniškos nuotaikos neretai perauga į atvirą smurtą. Pavyzdžiui, 2006 metų sausį Turkijos evangelikų lyderis Kamilis Kiroglou, kuris į krikščionybę atsivertė iš islamo, buvo penkių jaunuolių sumuštas iki sąmonės netekimo. Atgavęs sąmonę, jis pasakojo, jog vienas užpuolikų, grasindamas peiliu, reikalavo, kad jis atsižadėtų Jėzaus. Kitas jaunuolis rėkė, jog jiems Turkijoje nereikalingi krikščionys. Prie sąmonę praradusio Kiroglou, kaip įspėjimas, buvo paliktas ilgas lenktas kardas.

2006 metų vasarį katalikas misionierius iš Italijos Andrea Santoro buvo nušautas šešiolikmečio musulmono nedideliame Trabzono miestelyje. Suimtas jaunuolis teigė, kad jį supykdė Danijoje paskelbto Pranašo karikatūros.

Netrukus buvo užpulti dar trys katalikų dvasininkai. Slovėnas Martinas Kmetecas buvo užpultas nacionalistų Izmiro mieste. Užpuolikai skandavo: „Mes išnaikinsime jus visus.“ Prancūzai kunigas Pierre Brunissen‘as ir vienuolis kapucinas Hanri Leylek‘as buvo užpulti nedideliuose Turkijos miesteliuose.

2007 metų sausį žymus armėnų kilmės Turkijos žurnalistas Hrantas Dinkas buvo nužudytas Stambule. Jis buvo krikščionis ir plačiai pagarsėjo religinių mažumų teisių gynimu.

2007 metų balandį krikščionys misionieriai – du turkai ir vienas vokietis – buvo pagrobti, kankinti ir nužudyti Lalatijos mieste. Buvo atrasti penki žudikai, kurie visi priklausė nacionalistinei grupei.

2010 metų birželį vyskupas Luigi Padovese, ilgametis Anatolijos vikaras ir Katalikų vyskupų konferencijos Turkijoje vadovas, buvo žiauriai nužudytas.

Sakoma, kad kai nelaimė pasikartoja kelis kartus, tai dar gali būti atsitiktinumas, tačiau, kai pasikartoja tris ar daugiau kartų – tai jau sąmokslas.

Kiekvieną kartą, kai nusikaltimai prieš krikščionis įvyksta Turkijoje, šios šalies valdžios atstovai tvirtina, jog yra šokiruoti, tačiau tai labiau primena teatrališką gestą, bet ne tikrą susirūpinimą.

Tai, kiek antikrikščioniškos nuostatos stiprios Turkijoje, atskleidžia Europos Sąjungos finansuota viešosios nuomonės apklausa 2008 metais. Jos rezultatai labai įdomūs:

- Kas trečias Turkijos musulmonas nepageidavo gyventi krikščionio kaimynystėje.
- Daugiau nei pusė Turkijos musulmonų buvo įsitikinę, kad krikščionims neturėtų būti leidžiama skleisti savo įsitikinimų viešai.
- Daugiau nei pusė Turkijos musulmonų buvo įsitikinę, kad krikščionims neturėtų būti leidžiama tarnauti Turkijos kariuomenėje, dirbti slaptosiose tarnybose, priklausyti politinėms partijoms.
- Beveik pusė Turkijos musulmonų teigė, kad krikščionims nederėtų dirbti ir sveikatos apsaugos sistemoje.

Akivaizdu, jog reikia labai nedaug, kad tokios nuostatos peraugtų į smurtą. Beje, net kai kurie Turkijos žurnalistai bei žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad jų valstybei reikalinga pagalba, įveikiant antikrikščioniškas nuostatas. Jie apgailestavo, jog Vatikanas per menkai spaudžia Turkiją, kad būtų ištirta vyskupo L. Padovese žmogžudystė, būtų pradėta skirti daugiau dėmesio smurto prieš religines mažumas prevencijai.

Beje, vyskupas L. Padovese buvo nužudytas popiežiaus Benedikto XVI kelionės į Kiprą išvakarėse, kas vargu ar yra atsitiktinumas. Tąsyk popiežius, norėdamas sumažinti įtampą, teigė, kad, nors jis turi labai mažai informacijos, jis tiki, jog tai nėra žmogžudystė religiniu pagrindu. Toks pareiškimas labai nuvylė Turkijos krikščionis ir kovotojus už žmogaus teises, kurie turėjo kur kas daugiau informacijos nei popiežius. Tiesa, nėra aišku, kaip situaciją būtų pakeitusi griežta popiežiaus reakcija. Gali būti, kad tai būtų buvę traktuojama, kaip kišimasis į Turkijos vidaus reikalus, ir būtų dar pabloginę vietos krikščionių situaciją.

Turkijos krikščionys išgyvena sunkius laikus, akivaizdu, kad šioje valstybėje būtinos permainos žmogaus teisių apsaugos stiprinimo srityje. Tiesa, kol kas sunku atsakyti, kiek tai atitinka dabartinių protestuotojų planus.

Parengė Andrius Navickas pagal John Allen tekstą „National Catholic Reporter“