Et, pagaliau vasara... Vaikams nebereikia eiti į mokyklą, daryti namų darbų ir skaityti tų knygų, kurių nesinori... Bet už tai galima skaityti tas, kurių norisi. Juo labiau, kad šį mėnesį, kad mažiesiems skaitytojams būtų kur akis ir mintis paganyti, naujų knygų turime tikrai daug. Visoms joms perskaityti ne kiekvienam užtektų ir visos vasaros... 

V. Lapina. Ar pažįsti Kiukį. – Vilnius: Vaga, 2013. 112 p.

Turime debiutą vaikų literatūroje. Perskaičiusi knygą, galiu drąsiai teigti, kad vaikų literatūros gausoje V. Lapinos tekstas – unikalus subtiliu humoru, nepriekaištinga kalbos žaisme, jautria ir įtikima istorija apie mergaitę ir jos (ne)išgalvotą draugą Kiukį. Iš tiesų dėmesį prikausto puikiai konstruojamas, žaismingas, nenuobodus pasakojimas bei netikėčiausi nutikimai, kuriuos sujungia žavus „padarėlis“ Kiukis. Tiesą sakant, pats Kiukis nežino, kas jis yra ar koks jo vardas, o ir kaip gali žinoti, kad iš viso esi, jei niekas tavęs nemato. Bet vieną dieną nenustygstanti nenuorama mergaitė Luka vis dėlto parke jį pamato – ir mamai leidus (mama „pamato“, jog tai samanų kauburėlis, o ne žiogas ar pelė, kuriuos aną kartą Luka parsinešė iš parko) parsineša namo, taip prasideda nuotykiai. Kiukis ir Luka vis patenka į kažkokias bėdas: tai nesėkmingai elektros bobos bando ieškoti su virbalais, tai galvą su sriuba abu išsiplauna (juk Luka girdėjo, kai mama sakė, jog sriuboje gausu visokių vitaminų, kurie, aišku, geriausiai padės tiesiogiai užpilti ant plaukų), tai sugalvoja mamos lovos čiužinį paversti vandens lova... O dar Lukos namuose netrūksta ir visokių kitų gyventojų: keistoji degu, auksaspalvė Leksė, katinas Garfildas, paslaptingoji lašiukė Sisida... Fantazijų ir žavios išmonės šiai knygai tikrai netrūksta! Kaip ir tikro gyvenimo. Ir tai, kad rašytoja sugebėjo juos sujungti į puikią visumą, daro šią knygelę išties patrauklią.

Man pačiai vienas geriausių šios knygos kokybiškumo įrodymų yra tai, kad skaitydama knygą net kelis kartus balsu juokiausi. Autorė sugeba taikliai pataikyti į situaciją, jautriai aprašyti skausmingas temas... Knygoje justi vienatvės, vaiko pasaulio atvirumo, draugystės temų svarba. Juk, pasirodo, draugai reikalingi ir tam, kad padėtų vaikui atrasti save patį. Knygoje per paprastus klausimus ir situacijas jautriai veriasi vaiko pasaulis, sudėtingi suaugusiųjų dalykai (pasirodo, suaugusieji nemato kai kurių dalykų, kuriuos mato vaikai, o vaikai nemato kai kurių tokių dalykų, kurie matomi tik suaugusiems).

Taip, Kiukis stoja į vieną eilę su kitais pasaulyje gerai žinomais vaikų (kartais – išgalvotais) personažais – Karlsonu, Mumiais, Mike Pūkuotuku... Bet jis kitoks! Ir tikiu, kad gali puikiai tapti naujuoju mažųjų skaitytoju draugu, Personažu iš didžiosios raidės.

R. Baltakienė. Nauji peliuko Aniceto nuotykiai. – Vilnius: Alma littera, 2013. 24 p.

Tai jau antroji (jei neklystu) Rūtos Baltakienės knygelė apie mažąjį atradėją peliuką Anicetą. Pirmosios, deja, skaityti neteko, todėl ši man – atradimas. Manyčiau, jog tai puiki lavinamoji knygutė vaikams, kurioje pilna nuotykių, skatinančių žingeidumą, priverčiančių nustebti, nusijuokti ir priimti tą nuoširdų pilkai rausvo peliuko naivumą.

Nutikimai trumpučiai, primenantys komiksą  – viena istorija susideda vos iš kelių sakinių, tačiau viskam subtilumo ir galimybės pratęsti nuotykį kalbantis su vaiku, suteikia ryškios, kokybiškos, jaukios iliustracijos.

Tai puikus pasakojimo vaizdais pavyzdys, įkvėpsiantis mažuosius smalsučius ir  jų didelius tėvus naujai pažvelgti į mažųjų gyvenimą. Beje, formatas, manau, pritaikytas patiems mažiausiems.

Muzikos garsų knygelė mažiesiems. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.  24 p.

Manau, kad knygos leidėjai šiek tiek patingėjo pristatydami šią ypatingą knygelę, nes anotacijoje pateikė nieko išskirtinio nepasakantį tekstą: „Žvėreliai ruošiasi koncertui. Spaudyk mygtukus ir klausykis, kaip voveraitė, kurmis, žebenkštis, barsukas ir lapiukas groja – po vieną arba visi kartu.“ Mane ši knygelė privertė nustebti savo kokybiškumu ir kitokiu požiūriu į vaikui skirtą knygą–žaidimą, padedančią susipažinti su muzika. Kažkam – galbūt pirmą kartą.

Ne paslaptis, kad tokių knygelių „paspausk mygtuką“ Lietuvoje turime nemažai, tačiau pritarsite, jog iš jų dažnai tesklinda „Mū“, „brrrr“ arba kažkoks garsų marmalas, labai jau nutolęs nuo tikrosios muzikos, tėvams varantis galvos skausmą – taip ir svajoji, kad tokia knygelė greičiau sugestų arba netaptų nuolatiniu gyvenimo fonu. Ši knygelė visai kitokia: visų pirma – dėl kokybiškos muzikos (girdime tikrą fleitą, metalofoną, gitarą, pianiną ir smuiką), o taip pat ir dėl iliustracijų, kurios itin jaukios: kiekviename puslapyje apsilankome vis skirtingo veikėjo namelyje. Tame namelyje – daug detalių, kad galėtum ištyrinėti, kaip gyvena kurmis, voveraitė ar kiti knygelės muzikantai. Visi jie ruošiasi koncertui ir kiekvienas mokosi repetuoti po atskirą melodiją, tačiau pabaigoje galime būti nustebinti, nes atskiros dainelės susijungia į vieną nuostabią melodiją, kuriai skirtas paskutinis mygtukas.

R. Badescu ir B. Chaud. Pomelui gera šalia savo pienės. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 88 p.

Turime išties neįprastą naują personažą – mažytį rausvą drambliuką ilgėliausiu straubliu, gyvenantį darže šalia savo pienės (gerooookai didesnės už jį patį). Pirma mintis, kuri kilo atsivertus šią knygą – ji kitokia. Joje labai daug baltos spalvos, subtilių iliustracijų ir taupaus, bet žavingo teksto. Čia viso labo trys istorijos (kiekviename atvarte – vos vienas sakinys), bet jose rasite net 75 morkas, 83 roputes ir 122 porus – taip suskaičiavo leidėjai. Bet tai, apie ką knygelėje pasakojama, kalbama, kaip nupiešta, man regis, puikiai tiks daugeliui vaikų, nes atspindi jų pasaulį, kuriame – ir didelės baimės, ir nenurimstantys pokštai, ir dienų, kai norisi išdarinėti visokias nesąmones ar tiesiog pabūti ramybėje...

E. Uspenskij. Didžioji Kūlverstuko knyga. – Kaunas: Obuoliukas, 2013. 242 p.

E. Uspenskis Kūlverstuką sukūrė dar 1969 metais. Pirma buvo knyga, paskui atsirado filmukas, o Kūlverstukas su Gena gyvuoja sau kelis dešimtmečius, tampa rinktinių ar olimpiadų simboliais, atidarinėja savo muziejus visame pasaulyje, ir ypač populiarūs šiandien yra tapę Japonijoje, kur yra kuriama naujoji Genos ir Kūlverstuko animacija. Mūsų vaikai, tikiu, irgi žino šiuos personažus, tik gal jie kiek pasimetę toje gausoje visų kitų, naujų personažų, todėl džiugu, kad leidykla sugalvojo dar praeitais metais išleistas atskiras istorijas sudėti į vieną knygą ir padovanoti mažiesiems skaitytojams galimybę pažinti šią mūsų, tėvų, vaikystės klasiką.

Vyresniems, užaugusiems su Kūlverstuku, nieko naujo nepasakysiu. O tiems, kurie tik dabar pažindinasi su šiai herojais – linkiu šiltos ir gražios draugystės. Beje, knygoje rasite ir vieną istoriją, kuri nebuvo ekranizuota. Na, žinoma, ir iš knygos nesitikėkite visiško atitikimo senajai animacijai – čia viskas vyksta šiek tiek kitaip, yra daugiau personažų... Vienintelis minusas – vietomis justi prasimušantis socialinės ideologijos ir tarybinės patirties kvapas, kuris šiandieniniams vaikams vargu ar ką nors bepasakys, o man jis atrodo šiek tiek nemalonus... Bet toks, matyt, buvo tekstas, ir vargu ar tai galima pakeisti, adaptuoti...

P. Mašiotas. Sparnuočiai. – Vilnius: Alma littera, 2013. 122 p.

2013–aisiais metais minime Prano Mašioto – rašytojo, pedagogo ir publicisto – 150–ąsias gimimo metines. Jo kūryba mums yra aiški, nesunkiai perprantama, atmenama iš vaikystės knygelių. Bet ne daug kas šiandien turbūt žino, kad Pranas Mašiotas – vienas pirmųjų XIX a. p. – XX a. pr. rašęs apie vaikų literatūros svarbą, raginęs kurti, versti vaikams (P. Mašiotas net yra buvęs švietimo viceministru!), o 1938 m. gavęs Raudonojo kryžiaus premiją – pagrindinį apdovanojimą už vaikų literatūrą. Arba kad autorius iš viso yra išleidęs apie 90 grožinių knygų vaikams ir paaugliams. Iš jų – apie 60 verstinių.

K. Urba yra rašęs: „P. Mašioto kūryba turi aiškų „bendrąjį vardiklį“ – ji nukreipta labiau į vaiko protą, siekia supažindinti su gamtos dėsniais, pagrindinėmis moralės normomis.“ Šioje paukščiams skirtoje knygelėje P. Mašiotas kviečia vaikus pajusti skrajūnų pasaulio įdomybes: patirti sudėtingą žvirblio duoną, paskraidyti po padanges su kregždutėmis, pasipešti su varnomis ir vieversiais... Beje, pirmą kartą ši knygelė buvo išleista 1922 m., todėl nenuostabu, kad joje daug kaimo, gamtos gyvenimo, mums jau ne visada suprantamų žodžių ar tarmiško kalbos vartojimo. Tačiau istorijos paprastos, nuoširdžios, dažnai pamokančios. Klasika.

S. Vecchini ir A. Vincenti. 10 Dievo įsakymų. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2013. 64 p.

Knygos autorė rašo: „Paskelbdamas Mozei 10 įsakymų Dievas nenori uždaryti mūsų į narvą ir paversti belaisviais. Jis, priešingai, trokšta, kad gyventume laisvi, ir todėl mums sako: „Atkreipkite dėmesį! Aš, kuris atėjau jūsų išlaisvinti, rodau jums, kaip nebebūti vergais!“. Paskelbdamas dešimt įsakymų, Dievas nori, kad mes prisimintume, kas Jis: Jis yra išlaisvinantis, gelbstintis ir mus mylintis Dievas. Tiktai tas, kuris savo širdyje suvoks šią tiesą, galės pradėti žengti šių Įsakymų keliu.“  O leidėjai priduria: ši knyga puikiai tinka ruošiantis Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui ir visiems, kurie nori geriau suprasti Dievo įsakymus.

Dabar pridėsiu nuo savęs.Visas tekstas tarsi byloja, kad knyga skirta paaugliams, jaunimui, tačiau pernelyg vaikiškas apipavidalinimas šiek tiek užgožia turinį, kuris yra tikrai neblogas. 10 Dievo įsakymų pateikti aktualiai, patogus suskirstymas – pateikiamas ne tik pats įsakymas, bet ir jo interpretacija (šiuolaikiniame pasaulyje pasimetusiam) vaikui, bei trumpas tekstas, ką pats Jėzus yra apie tai kalbėjęs. Knygelėje yra ir įvairiems klausimams bei apmąstymams skirti užrašų lapai. Manau, kad užduotys, yra viena stipresniųjų knygelės vietų, padedančių prieiti prie jauno žmogaus, padėti jam suprasti pasaulį ir save, atskirti tikrąsias vertybes. Užduotys, be to, suteikia progos pabūti su savimi. Džiugu, jog pateikiama daug šiuolaikinių situacijų, daug asociatyvių aiškinimų, jautraus kalbėjimo apie tai, kaip šiandien sekti Jėzumi.

Galime diskutuoti, ar vietomis galbūt kiek ne per naiviai, per rožinius akinius žvelgiama į paauglį, kurio patirtis neretai yra tikrai didesnė nei kad bandoma parodyti knygelėje. Taip kaip ir dėl vyraujančios vienpusiškos linijos, teigiamos pozicijos. Nes šie dalykai knygelę daro labiau skirtą katalikiškų šeimų vaikams, kuriose stiprus vertybinis pagrindas ir esama stiprių religinių pagrindų. Tačiau ar tai įkvėps eilinį paauglį? 

M. Lilikė ir T. Rex. Atvirkščia pasakaitė. – Kaunas: Obuoliukas, 2013. 24 p.

Ar kada nors pagalvojote, kaip viskas atrodytų, jei žmonės su pelėmis apsikeistų vietomis? Ne? Tuomet paskaitykite šią  šmaikščią pasakaitę, kuri padės į pasaulį pažvelgti kitomis akimis – atvirkščiai.

O man dar patiko, jog knygelė – puikiai surimuota, vaikams bus lengva skaityti, o gal net ir deklamuoti. Labai išraiškingos ir emocingos T. Rex iliustracijos priverčia įsijausti į kiekvieną emociją ir nuotykį. Knygelėje – puikus ir elegantiškas nonsensas, tikras detektyvas: pelių šeimyna aiškinasi, kas gi galėjo pragraužti tėčio numylėtą (žalią/didelę/gėlėtą) sofą? Juk „nėra pas juos žmonių/ nei mažų, nei didelių.../ Pernai spąstais juos išgaudė,/ Kibire vandens išmaudė,/ Dar norėjo dėt nuodų, bet išsivertė be jų... Kas gi vis dėlto laiko pelių namuose žmogų ir ar bus leista po tokių eibių jį pasilikti?

E. Uspenskij. Dėdės Fiodoro teta. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 96 p.

„Rūgpienių kaimo“ filmukai buvo sukurti pagal rašytojo E. Uspenskio (taip taip, jis ir Kūlverstuką sukūrė...) knygas, o leidykla „Nieko rimto“ išleidžia jau antrąją knygą (pirmoji serijos dalis – „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ – pasakojo apie katino Matroskino, šuns Šariko ir berniuko, vardu Dėdė Fiodoras, pažintį bei nuotykius Rūgpienių kaime) apie šiuos herojus, kurioje aprašyti nuotykiai nebuvo įtraukti į animacinius filmukus.

Taigi, turime progą sužinoti apie dar niekur nematytus trijulės nuotykius. O jų į Rūgpienių kaimą atveža netikėtas svečias iš miesto – valdingoji (expulkininkė) tetulė Tamara, apverčianti idilišką gyvenimą kaime aukštyn kojom. Tiesa, tėtis ir mama, ja labai pasitiki ir patiki jai dėdės Fiodoro auklėjimą. Tačiau į auklėjimo, persiauklėjimo ir tinkamo tikslo bei atitinkamų rodikliųsiekimą įtraukiamas visas kaimas, net ir pats paštininkas Pečkinas. Todėl gal nenuostabu, kad atsiranda ir tuo nepatenkintųjų bei operatyviai (katino, šuns ir tėčio ir berniuko) įkuriama pogrindinė organizacija aš taip gyventi negaliu. Ar pavyks jiems tetulę išsiųsti į platesnius vandenis, o gal patiems teks leistis ieškoti naujų namų?..

Šioje istorijoje, kaip ir matytuose filmukuose, netrūksta žavių nesusipratimų, gerų norų ir daug nuotykių. Tiesa, sovietinių realijų man vis dėlto šiek tiek per daug... Filmukuose sugebėta juos subtiliai apeiti, pateikti, o čia tiesiai šviesiai liejasi socialinio realizmo purslai: gyvenimas pagal planą, planų įvykdymai, raportai, medaliai „už karinius nuopelnus" ir netgi degtinė...

Louis Sachar. Duobės. – Kaunas: Obuoliukas, 2013. 256 p.

Amerikiečių rašytojo Louiso Sacharo „Duobės“ (1998), vos pasirodžiusios sulaukė pripažinimo ir pelnė begalę apdovanojimų, tarp jų nacionalinę premiją, Newbery medalį, jas geriausia metų knyga jaunimui išrinko „Publisher's Weekly“, „The New York Times“ ir „Schooll Library Journal“, taip pat Amerikos bibliotekų asociacija. Knyga išversta į 35 pasaulio kalbas, pagal ją sukurtas filmas. Už 2004 m. pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstą L. Sacharo knygą „Duobės“ buvo paskirta premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą.

Knygos siužetas toks: neteisingai apkaltintas už vagystę berniukas, vardu Stenlis, jei nenori sėsti į kalėjimą, privalo vykti į „Žaliojo ežero“ stovyklą ir ten pusantrų metų atlikti bausmę – kiekvieną dieną iškasti 1,5 m gylio ir 1,5 m pločio duobę. Čia jis sutinka daugiau prasikaltusių berniukų. Darbas – sunkus ir alinantis, „padėsiantis“ jiems „sugrįžti į visuomenę ir tapti naudingais ir darbščiais jos nariais“. Tokiame kontekste rutuliojasi istorija apie praeities nuodėmes, skolų grąžinimą ir tikrą draugystę. Praeitis šioje istorijoje itin glaudžiai susipynusi su dabartimi. Įdomi knygos metafora – kasdamas duobes, Stenlis mėgina atkasti tiesą apie nusikaltimus, bausmę ir teisybės atkūrimą. Beje, knyga parašyta tikrai suprantamu stiliumi, įtraukiančiai, joje daug siužeto vingių ir įtampų, verčiančių kuo skubiau versti puslapį po puslapio. Beje, knygoje vienu metu vyksta praeities (prieš 110 metų nutikę)  įvykiai, kurie, kaip pasirodo pabaigoje, glaudžiai susiję su dabartimi. Ir mūsų herojais.

Dabar šiek tiek kritikos. Pritariu vienam interneto komentatoriui, apie šią knygą taip rašiusiam:  lietuviai vaikai, neišklausę Amerikos istorijos kurso, vargu ar supras kai kuriuos knygos siužeto vingius. Mama, mama, kodėl baltoji amerikietė negalėjo bučiuotis su juodaodžiu? Politinio korektiškumo ir žmonių teisių laikais tokie draudimai atrodo nesuprantami. Galbūt į pagalbą skaitant šią knygą galėtų ateiti tėvai? O gal vaikui perskaičius knygą verta pabandyti paieškoti jos ekranizacijos ir kartu peržiūrėti?

L. Tungal. Draugė mergaitė ir suaugę žmonės. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 216 p.

Leelo Tungal (g. 1947 m.) – mėgstama Estijos vaikų rašytoja, poetė, prozininkė, išleidusi 10 poezijos rinkinių suaugusiesiems ir per 20 vaikams. Ši knyga 2010 m. pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) garbės diplomą. Tai faktai apie autorę, o dabar pereikim prie knygos.

„Draugė mergaitė ir suaugę žmonės“ – rašytojos prisiminimų knyga, skirta paaugliams ir visai šeimai. Mažos mergaitės akimis gyvai piešiamas pokario gyvenimas Estijos sostinėje ir kaime – anotacijoje rašo leidėjai. Trėmimų meto centre – jaunos mokytojų šeimos istorija. „Būk geras vaikas“, – taria mama mažajai Lėlai, kai mamą išsiveda du pikti dėdės. Kodėl ji su jais išėjo? Mergaitei aišku viena: mama išvyko, nes jos dukra buvo negera. Tad Lėla visaip stengiasi pasitaisyti.

Nors kalbama apie itin sunkius laikus, sudėtingas problemas, bet L. Tungal sugeba tai papasakoti su graudžiu humoru – gal dėl to, kad pasakojama vaiko lūpomis, iš vaiko perspektyvos ir tas naivus tikėjimas, jog mama bet kada gali grįžti, persmelkia visą knygą, suteikdamas jai nostalgiškų spalvų.

Vaiko pasaulėjauta nemoka kaltinti. Ji kupina būties džiaugsmo ir vaikiškų išdaigų, kurios suaugusių žmonių rimtų kalbų ir patirčių kontekste teikia vilties išgyventi, praskaidrina, džiugina.

P.S. Tai tiesiog puiki knyga. Ir taškas.

E. Kastner. Skrajojanti klasė. – Vilnius: Garnelis, 2012. 176 p.

Ėrichas Kestneris (1899–1974) – žymus vokiečių vaikų rašytojas, vaikams gerai žinomų knygų „Dvynukės“, „Emilis ir sekliai“, „Gegužės 35-oji“, „Kenigsbruko gatvė ir aš“ autorius. Už kūrybinę veiklą apdovanotas daugeliu literatūrinių apdovanojimų, tarp jų Hanso Kristiano Anderseno, Georgo Biuchnerio premijomis.

„Skrajojanti klasė“ – vienas brandžiausių žymaus vokiečių vaikų rašytojo Ėricho Kestnerio kūrinių, Knyga pasakoja apie nuoširdžią ir pasiaukojančią toje pačioje mokykloje besimokančių mokinių draugystę, kurios nepajėgia įveikti jokie barjerai. Trokšdami pagelbėti vienas kitam, vaikai patiria įvairių išgyvenimų ir įdomių nuotykių, knygoje jie vaizduojami su humoru ir meile.

Kūrinys pakeri subtiliai tapomu vaiko pasauliu, šmaikščiai nuspalvintais, psichologiškai įtaigiais veikėjais. Pasakojimą įprasmina be galo nuoširdus artimų žmonių ilgesys.

Johnny Gruelle. Skudurinės Onutės pasakėlės. – Vilnius: Alma littera, 2013

 Paties autoriaus iliustruotoje knygoje – nuotaikingos, smagios ir pamokančios istorijos apie Skudurinę Onutę. Ilgus metus praleidusi senelės skrynioje skudurinukė savo vatinėje galvelėje sukaupė daugybę išminties, o saldaininėje širdelėje – gerumo, todėl visada randa išeitį net ir iš didžiausios bėdos. Ir neužstrikite ant kiek paviršutiniško pirmojo įspūdžio, kad knygos istorijos atrodo pernelyg paprastos ar net primityvios. Vaikams reikia to, ką jie suprastų, paprastų, bet prasmingų gerumo liudijimų.

Ši knyga – klasika, įtraukta į privalomų perskaityti kūrinių sąrašą pradinukams. Man visoje šio mėnesio knygų gausoje ši knyga išsiskyrė nepaprastu nuoširdumu ir gerumo pliūpsniu. Taip ir matau prieš akis tą ištįsusią Onutės šypseną, skirtą tiek jos plaukus lizdui naudojantiems paukšteliams, tiek į upę ją įmetusiam šuneliui, tiek jaunajai Marcelei, kurios užmaršumo ar nerūpestingumo dėka skudurinukė vis patenka į netikėtas situacijas. Ir kiekvienoje jų geba rasti teisingą išeitį. Jos klauso visos namų lėlės, net naujosioms pasipūtėlėms lėlėms tenka pripažinti, jog skudurinė Onutė – ypatinga lėlė: kuo ilgiau į ją žiūriu, tuo mielesnė ji atrodo...

Rachel Renée Russell. Prietrankos dienoraštis 4. – Vilnius: Alma littera, 2013. 384 p.

Žinau, kad Rachel Renée Russell knygų serija „Prietrankos dienoraštis“ sulaukė pasisekimo tarp paauglių visame pasaulyje: „Prietranka“ išversta į 17 kalbų, vaikų skaitoma, vertinama ir laukiama. Lietuvių kalba turime jau 4–ąją prietrankų dalį. Ir vėl tenka prisipažinti, jog ankstesniųjų skaityti neteko... Bet galiu pasidalinti mintimis apie šią.

Visų pirma krenta į akis šios knygos forma – ji išleista kaip tikras dienoraštis, šriftas – primenantis ranka rašytą tekstą, visi lapai subraukyti linijomis (kaip paprastame sąsiuvinyje), o pagrindinės herojės Nikės šmaikščius kasdienius rašymus paįvairina švelniai karikatūriškos ir kiek komiksiškos iliustracijos. Apimtis – per tris šimtus puslapių, tačiau bent jau aš juos perskaičiau greit ir lengvai, nors ir nujaučiau, kokie bus šios knygos siužetiniai vingiai, o knygos intriga taip ir liko tik intrigėle. Nikė – aštuntokė, matyt, panašaus amžiaus paaugliams ir yra skirta ši valiūkiška, lengvai paskaitoma knyga. Mes vis skundžiamės, kad lietuvių literatūroje trūksta adekvačios literatūros paaugliams. Šią skylę bando užpildyti verstinės knygos. Manau, tam tikrame amžiuje tokiu stiliumi, tokiomis temomis, apie tokį gyvenimą ir tuo metu išgyvenamus jausmų virsmus pasakojančios knygos vaikams yra patrauklios. Ypač, kai nėra su kuo pasikalbėti apie tai, kaip sumautai jautiesi ar tiesiog nesupranti, kas tavo gyvenime vyksta.

Jei apie šios dalies turinį, tai Nikės šioje dalyje laukia nemenki išbandymai... ant ledo, meilės reikaluose ir gelbstint beglobius „Pūkuotus bičiulius“. Tik dėl jų Nikė ryžtasi atsistoti ant pačiūžų ir nušluostyti nosį Makenzei...

Skaitė ir aprašė Jurga Lūžaitė