Asmeninio archyvo nuotr.

1940 metų birželio 14-osios Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai, trečiasis nuo 1938-ųjų, ir jo priėmimas nutarus nesipriešinti ginklu iki šių dienų kelia daug diskusijų. Kodėl nepasiruošta, o jei pasiruošta, kodėl nesipriešinta? Anot Klaipėdos universiteto istoriko Vyganto Vareikio, tai vienas iš klausimų į kurį vargu ar kas galėtų atsakyti. Reikėtų pridurti ir toks, kuris profesionalių istorikų ir istorikų mėgėjų dar ilgai bus keliamas.

Lietuva trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmėsi ruošti karinę strategiją: kaip (ir kam) atsakyti į valstybės saugumui galimai kilsiančias grėsmes. Pagrindiniu priešu tuomet įvardinta Lenkija, kiek vėliau imta galvoti, kad Lietuvai gali grasinti ir vis labiau politiškai radikalėjanti Vokietija, kurioje dar iki ateinant į valdžią Hitleriui pasigirdo kalbos apie Versalio sutarties peržiūrėjimą. Lietuvos Generalinis štabas parengė du planus: karo su Lenkija (L), karo su Vokietija (V)ir karo su abejomis valstybėmis vienu metu (V+L) ateju. Karo su Sovietų Sąjunga planą „R“ (Raudonieji rusai) štabas paruošė 1939 metais, kai atsirado bendra Lietuvos ir Sovietų Sąjungos siena. Pastarasis planas neišliko, tikėtina, jog 1940 metų birželį į Lietuvą žengiant Raudonajai armija jį sunaikino patys lietuviai. Pagal šiuos planus, Lietuvos kariuomenei keltas uždavinys bent dvi savaites priešintis užpuolikui, vėliau internuotis kaimyninėje šalyje, vyriausybei pasitraukti į egzilį ir tęsti kovą priklausomai nuo aplinkybių, padedant sąjungininkėms. Karinės strategijos autoriai ir Generalinis štabas puikiai suprato Lietuvos galimybes ir nekėlė nerealių uždavinių, tačiau 1939-1940 metais susidarius ypač nepalankioms geopolitinėms aplinkybėms, netgi jie nebuvo įgyvendinti.

„Lietuvos nesipriešinimas ginklu Sovietų Sąjungai iki šių dienų kelia daug diskusijų ir yra vienas iš tų kankinančių klausimų, į kurį vargu ar galima atsakyti“, sako Klaipėdos universiteto istorikas Vygantas Vareikis. Tačiau, jo nuomone, „mąstant apie praeitį visada svarbu atskirti mitologiją nuo realios politikos“:

„Žymus Lietuvos teisininkas, nepaprastai įžvalgus žmogus Mykolas Riomeris savo dienoraščiuose po 1939 metų Vokietijos ultimatumo dėl Klaipėdos rašė: „Lietuva įžengė į dekadentizmo kelią. Viršų ima supuvimas“*. Tai buvo daugiau emocinis vertinimas, vėliau dominavęs ir lietuvių emigracijoje. Prisiminkime Jono Aisčio „Ir vienas kraujo lašas būtų tave nuplovęs“. Tačiau pažvelkime į realybę, 1940 metais Lietuva buvo likusi vienui viena. Nutarimą nesipriešinti Ministrų kabinetas priėmė po ilgų ir kankinančių svarstymų. Nepalanki geopolitinė ir geografinė (atviros sienos, nėra karinių įtvirtinimų ar rimtesnių gamtinių kliūčių kaip Suomijoje), tai, matyt, ir nulėmė ministrų apsisprendimą. Tikėtina, kad Lietuvos vyriausybė žinojo ir apie Molotovo-Ribentropo paktą. Galvota, kad atviras pasipriešinimas atneštų šaliai dar didesnes represijas, kurios net galėtų sukelti gyvybinį pavojų tautai. Kas tada buvo teisus, šiandien pasakyti tikrai negalime“, sakė istorikas.

Prisiminkime Homerą, aprašiusį graikų ir trojiečių karą. Ar tikrai galime sakyti, kad nugalėjo graikai? Prsimename Troją. O trys šimtai Leonido spartiečių, pasipriešinusių milžiniškai persų armijai ir žuvusių nelygioje kovoje. Pralaimėjimo atmintis kartais suburia labiau nei pergalės

Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog laiko perspektyvoje ir pergalė ir pralaimėjimas turi vienodą svorį, o pralaimėjimas kartais netgi didesnį:

„Ir pergalės, ir pralaimėjimai pasaulinėje tradicijoje neša tam tikrą užtaisą. Pasižiūrėkime, kas akcentuojama mūsų kaimynės Lenkijos istoriografijoje, kultūrinėje atmintyje? Finis Polonia (Galas Lenkijai), sako Tadas Kosčiuška. 1794 metų sukilimas pralaimi, Lenkija ir Lietuva netenka nepriklausomybės, tačiau žvelgiant iš dabarties pozicijų, tai ir didžiulė pergalė, nes Lenkija pakilo tarsi feniksas iš pelenų. Kitas kultūrinėje ir istorinėje atmintyje akcentuojamas momentas – Katynė. Pralaimėjimas tai ar pergalė? Modernioje žydų kultūroje bene daugiausiai „sveria“ Holokaustas. Atrodytų vėlgi pralaimėjimas, tačiau kokias išvadas iš šios nelaimės pasidarė naujasis Izraelis: „Mes turime būti tokie stiprūs, kad niekas daugiau tokio dalyko negalėtų pakartoti“ Never again. Prisiminkime Homerą, aprašiusį graikų ir trojiečių karą. Ar tikrai galime sakyti, kad nugalėjo graikai? Juk prisimename Troją. O trys šimtai Leonido spartiečių, pasipriešinusių milžiniškai persų armijai ir žuvusių nelygioje kovoje. Pralaimėjimo atmintis kartais suburia labiau nei pergalės“, pažymėjo V. Vareikis.

Lietuvos vyriausybei priėmus ultimatumą, prezidentas Antanas Smetona pasitraukė į Vokietiją. Tikėtasi, kad Vakaruose bus sudaryta egzilinė vyriausybė, tačiau dėl vidaus nesutarimų šis gyvybiškai svarbus tikslas nebuvo įgyvendintas. Maža to, Lietuvos visuomenė buvo palikta visiškai dezorientuota. Žmonės nežinojo, kaip vyksta okupacijos procesai ir tik vėliau, liepos mėnesį, prasidėjus masiniams areštams, imta suprasti kas vyksta iš tikrųjų. Būtent tai galėjo nulemti pasyvią laikyseną. Tačiau ne tik. V. Vareikio nuomone visuomenės pasyvumą nulėmė būtent du dešimtmečiai autoritarinio A. Smetonos valdymo metai, iš esmės atskyrę visuomenę nuo šalies valdymo:

„Lietuvos emigrantų JAV žurnalas „Metmenys“ 6-ajame dešimtmetyje surengė apklausą, „Kas jums patiko ir kas nepatiko Nepriklausomoje Lietuvoje“. Į klausimus atsakė žymios to meto asmenybės, kurių labai daug atsidūrė užjūryje. Daugelis jų pastebėjo valdžios supuvimą ir visuomenės nusivylimą. Tarpukariu valdžia uzurpuota vieno žmogaus ir jo aplinkos, visi rinkimai pradedant savivaldybių, baigiant prezidento – fiktyvūs, klesti karinė cenzūra, beveik be perstojo egzistuoja ypatingieji (karo lauko) įstatymai, didžiules galias turi karo komendantai. Todėl daug kam okupacija iš pradžių sieta su Smetonos nuvertimu. Daug kas (ypač Justo Paleckio tipo kairieji) mąstė, nuversime Smetoną, tada ateis ir demokratija, ir laisvi rinkimai. Kaip bebūtų, bus geriau... Kaip žinia, jie labai apsiriko, bet buvo šaukštai po pietų. Lietuvos kairieji nesitikėjo, kad režimas bus toks brutalus ir ateis 1941-ųjų birželis. „Per stiprūs pipirai patiems turkams“ – vėliau rašys Aistis“.

Paklaustas, ar pritartų teiginiui, jog tarpukario Lietuvos visuomenė tam tikra prasme buvo brandesnė nei to metu aukščiausia šalies valdžia, V. Vareikis sudvejojo:

„Ta visuomenė buvo specifinė. Kairiajai inteligentijai nemažą įtaką (tame tarpe ir priėmimų su ikrais metu) darė Sovietų Sąjungos ambasada, dešinieji vis labiau radikalėjo, žvilgčiodami į itališkąjį (ne vokiškąjį) fašizmą, katalikiškoji visuomenės dalis ėjo savo linkme. Todėl tos vieningos Lietuvos nelabai ir buvo“.

Jis taip atkreipė dėmesį į informacijos apie Sovietų Sąjungą trūkumą, kuris kliudė realiai įvertinti kylančią grėsmę:

„Nelabai žinota kas gi ta Sovietų Sąjunga. Nepriklausomybės metais buvo išleista viena kita studija, Stasio Ylos, Antano Maceinos ir viskas. Likusiesiems Sovietų Sąjunga atrodė mažesnis blogis nei Lenkija ir Vokietija. Kita vertus, žmonės bijojo. Galima suprasti, kai įžengia svetima kariuomenė, gatvėmis žygiuoja kareiviai su nuogais durtuvais, važinėja tankai, o tavo kariuomenė nesipriešina, kaip turi gintis?“, klausė jis.

Tradicinis, tačiau svarbus klausimas, ko šių dienų Nepriklausomos Lietuvos piliečiai galėtų pasimokyti iš 1940-ųjų? V. Vareikis:

„Visų pirma demokratinių vertybių, visuomenės įtraukimo ir įsitraukimo į valstybės kūrimą, į svarbių jai klausimų sprendimą. Tai visuomenės stiprybės šaltinis. Mes ir šiandien jau esame nemažai išmokę. Lietuva – tikrai demokratinė valstybė, kad ir ką rašytų kai kurie žurnalistai. Kita pamoka, kurią turėtume išmokti, tai gebėjimas veikti savarankiškumas. Ištikus krizei, kiekvienas pilietis turi mokėti veikti savarankiškai, justi, ką jis gali ir turi padaryti naudingo savo šaliai. Vienas formuos egzilinę vyriausybę, kitas leis pogrindžio laikraštį, trečias rinks informaciją apie priešą, kitas pasiims ginklą ir bus vienas lauke karys. Tai ir bus tikras valstybės gynimas“.

------

*„Visa vyriausybės rezistencija baigėsi tuo, kad vakar ji posėdžiavo 5 valandas, kol priėmė sprendimą: kapituliuoti ir atiduoti Klaipėdą, jeigu vokiečiai jos pareikalavo. Prieš metus, kai buvo svarstomas Lenkijos ultimatumas, svyruota ilgiau ir viešpatavo nervinė laukimo nuotaika. Buvo rimtų, gilių abejonių. O iš tikrųjų tuomet iš esmės buvo svarstomas labai nedidelis klausimas, tik diplomatinių santykių užmezgimas. Nebuvo reikalaujama teritorijos. Bet tai buvo pirmoji kapituliacija, kuri psichologiškai visuomet yra sunkesnė. Vakar, nors jau reikėjo atiduoti teritorijos gabalą, vienintelį jūrų uostą ir pakrantę, niekas neabejojo, kad vyriausybė kapituliuos ir atiduos viską, ko reikalaujama. Vienintelis dalykas, ką tie žmonės, vadinami vyriausybe dar moka, tai užčiaupti burnas saviems. Tuo tarpu svetimiems – tik pasiduoti. Lietuva įžengė į dekadentizmo kelią. Viršų ima supuvimas“.

Kalbino ir parengė Zigmas Vitkus