„Kalbėti apie dalykus galima daug, tačiau svarbu būti veiksmo žmonėmis“, – sau ir kitiems į konferenciją „Vertybiniai lūžiai šiandieninėje Europoje: kokį kelią rinksis Lietuva“ birželio 14-ąją LR Seimo Konstitucijos salėje susirinkusiems linkėjo Donatas Puslys – apžvalgininkas, Dešiniosios minties centro narys. Jis priminė popiežiaus Pranciškaus skatinimą katalikams dalyvauti viešajame gyvenime, o ne nusiplauti rankas kaip Poncijus Pilotas. Dr. Laurynas Kasčiūnas, pristatydamas konferencijos tikslą, išskyrė du dalykus: permąstyti šių dienų vertybinius lūžius, tokius kaip moralės atsisakymą ar jos radikalų subjektyvinimą, laisvės suvedimą į hedonizmą, šeimos instituto įvardijimą atgyvena, bei suburti žmones, organizacijas, kuriems tai rūpi, sudaryti tinklą, kurio dėka būtų galima keistis idėjomis, koordinuotis bendram veikimui.  

Moralė kaip politikos ir teisės pagrindas

„Maniau, kad Dievo vardas Seime būdavo minimas tik Sąjūdžio laikais“, – savo pranešimą pradėjo kunigas Gediminas Jankūnas. Jis kalbėjo, jog dar ne taip seniai apie moralę viešojoje erdvėje nebuvo diskusijų, tai buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau šiandien ji kvestionuojama, įstatymas ir moralė atsiskyrė. 2005 m. kunigas, išgirdęs popiežiaus emerito Benedikto XVI prieškonklavinę kalbą apie reliatyvizmo diktatūrą, suprato, kodėl taip yra: „reliatyvizmas moralinėje srityje tampa žmogui pavojingu gaivalu“. Visa ko matu yra tapęs žmogus, nėra visiems piliečiams bendrų moralės normų. Atmetus Dievo idėją, žmogui lieka pačiam nuspręsti, kas yra gėris, o kas – blogis. Iškyla klausimas, kuris žmogus turi teisę nustatyti bendro gyvenimo normas – galingiausias, turtingiausias, seksualiausias? Atsakymas galėtų būti daugumos valdžia, tačiau demokratinėse valstybėse įstatymus priima ne tikra, o deleguota dauguma, be to, dauguma jokiu būdu nėra moralės garantas. Kunigas Jankūnas priminė popiežiaus emerito žodžius, jog žmogaus, Bažnyčios, valstybės pamatus griaunantį reliatyvizmą galima įveikti suaugusiu, brandžiu tikėjimu.

Ateitininkų federacijos narys, teisininkas Vygantas Malinauskas sakė, jog teisės teorijų yra galybė ir, pavyzdžiui, tai, ar negimęs vaikas turi subjekto teises, priklauso nuo to, kuria iš jų vadovaujamasi. Tuo tarpu šiandien viešpatauja tik viena teorija – teisinis pozityvizmas, pagal kurį teisė randama tik įstatymuose, ir jam nekeliami iššūkiai. Pastaruoju galėtų būti prigimtinė teisė. Pasak V. Malinausko, studentams ši teorija pristatoma kaip istorinis reliktas, deklaratyvi idėja, kuri yra visiškai nepraktiška. Pagal prigimtinės teisės teoriją, žmogus yra ne teisinės sistemos konstruktas, o jos tikslas: taigi derėtų paisyti moralinių apribojimų, moraliniai standartai yra integrali teisės dalis. Kita prigimtinės teisės tezė – tam, kad teisė galėtų visavertiškai funkcionuoti, ji turi atitikti protingumo reikalavimą. O atsakymu į skeptikų priekaištą, kad moralė subjektyvus dalykas, galėtų būti empirinis faktas, kad visame pasaulyje žmogžudystė yra universaliai smerktina.

Malinausko nuomone, būtent dėl pozityvizmo teisėje visuomenė gali nepasitikėti teisėsauga bei teisėtvarka. Žmonės mano, kad teisine sistema siekiama savo interesų, o ne ginamos vertybės. Atsigręžimas į prigimtinę teisę galėtų būti proga atkurti pasitikėjimą protinga tvarka. Studentui uždavus klausimą, ar būtų užsienio šalių pavyzdžių, į kuriuos galėtume lygiuotis, teisininkas sakė, jog gerųjų pavyzdžių reikia ieškoti universitetuose, kur formuojamas jaunų žmonių supratimas, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos universitetuose studijuojant teisę, moralė yra neatskiriamas dalykas. Pasak V. Malinausko, prigimtinės teisės renesansas įvyko Europoje po Niunbergo proceso, kai naciai negalėjo būti nuteisti pagal pozityvią teisę, Lietuvos tai nepasiekė. Teisininkas Egidijus Kūris išvertė H. L. A. Harto – pozityviosios teisės korifėjaus – veikalą, tačiau kito Oksfordo profesoriaus Johno Finniso knygų apie prigimtinę teisę per 20 metų niekas neišvertė.

Lyties supratimo ir gyvybės apsaugos iššūkiai

Gydytojas psichoterapeutas Gintautas Vaitoška savo pranešime kalbėjo apie lytinės tapatybės konstravimą pagal genderizmą. Kalbą pradėjo referuodamas į psichologą Erichą Frommą, teigusį, jog žmogus yra sveikas, ne pasiduodamas konkretaus laikotarpio normoms, o gyvendamas pagal universalią žmogišką prigimtį. Iš prigimties žmogus yra vyras arba moteris, ne tik jų išoriniai, bet ir smegenų skirtumai akivaizdūs nuo pat kūdikystės, pavyzdžiui, keturių mėnesių mergaitės gali atpažinti pažįstamus žmones nuotraukose, o berniukai – ne. Kyla klausimas, anot psichoterapeuto, kodėl antros ir trečios kartos feminizmui prireikė dekonstruoti lytį, pabrėžiant kultūros svarbą. Garsiausia feminizmo teoretikė, amerikietė Judith Butler teigė, jei socialinė lytis sukonstruojama, biologinė lytis – taip pat, neva vyro ir moters skirtumą sugalvoja patriarchliškai nusiteikę mokslininkai. Prelegentas prisiminė ir konvenciją dėl smurto prieš moteris, kuriai jau pritarė LR Vyriausybė, sakydamas, kad tarp 11 tūkstančių žodžių yra ir tokie žodžiai „negalima diskriminuoti dėl lyties tapatybės (gender identity)“. Anot jo, dabar vyksta kova tarp mokslo pasaulio, pripažįstančio dvi biologines lytis bei jų objektyvius skirtumus, ir gender ideologijos, kuri prievarta primeta neutralios lyties supratimą. 

Apie gyvybės apsaugą Europoje bei Lietuvoje kalbėjo Giedrė Širvinskienė – psichologė, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovė. Tai plati tema, į kurią įeina daugybė klausimų, tokių kaip eutanazija, embrionų kamieninių ląstelių naudojimas moksliniuose tyrimuose, abortai, pranešėja nagrinėjo pastarąjį aspektą. G. Širvinskienė minėjo, jog Lietuvoje abortų atliekama šiek tiek mažiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Tačiau svarbu ir tai, jog šalyse skiriasi įstatyminė bazė, pavyzdžiui, Airija, Malta, Lenkija yra juos uždraudusios. Į klausimą, ar moteris turi teisę pasidaryti abortą, jei nenori turėti vaiko, daugiau nei 70 proc. Čekijos, Suomijos, Prancūzijos gyventojų atsako, kad taip, mažiau nei 50 procentų – Lenkijoje, Portugalijoje, Italijoje. Kalbant apie abortus, susikerta du postulatai – vaiko gyvybė ir moters teisė pasirinkti.

Pasak psichologės, kurį laiką abortas buvo pateikiamas kaip šeimos planavimo priemonė, tačiau tokia samprata nerado šalininkų, todėl pereita prie dabar vyraujančio laisvo moters apsisprendimo argumento. Tuo tarpu anot psichologės, reikia kalbėti apie vaiką ir motiną, motiną ir tėvą bendrai, neskaidant šeimos. Kitas keistinas kalbėjimo apie abortą aspektas – kad nuo to geriau moteriai. Pagal JAV atliktos apklauso duomenis, 64 procentai moterų pasidaro abortą dėl išorinio spaudimo – tėvų ar vyro. Sakymas, jog abortas – pasirinkimas, visiškai neatspindi realybės, jokia moteris nenori aborto taip kaip nori ledų. G. Širvinskienė citavo žodžius, bylojančius, jog moteris „nori“ aborto taip, kaip į spąstus pakliuvęs žvėris nusigraužti koją. Prelegentė pažymėjo, jog abortas ne padeda, o žaloja moterį: dauguma juos pasidariusių moterų jaučiasi taip pat kaip patyrusios persileidimą.

Konferencijos organizatoriai: Jaunieji krikščionys demokratai, Dešiniosios minties centras, Ateitininkų federacija.

Parengė Rosita Garškaitė

Nuotraukos asociacijos „Vakarų Lietuvos tėvų forumas“