Mindaugas Nastaravičius (g.1984 m. balandžio 17 d.) – jaunosios kartos poetas ir dramaturgas. 2002 metais baigė Marijampolio vidurinę mokyklą – 2006 metais –  VU žurnalistiką. Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete studijuoja literatūrologiją. 2010-aisiais laimėjo Rašytojų sąjungos skelbiamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido debiutinį eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“. Nuo 2011-ųjų pradėjo bendradarbiauti su žymiu teatro menininku Valentinu Masalskiu. Šio režisieriaus vadovaujamame Klaipėdos jaunimo teatre 2012-aisiais pastatyta pirmoji autoriaus pjesė „Paukštyno bendrabutis“. Šių metų rudenį žiūrovai išvys antros pjesės – „Kita mokykla“ – pastatymą. Mindaugas taip pat veda LRT radijo laidas, bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote? 

 Nežinau, kas dabar yra mano pašaukimas. Pamenu, kaip vaikystėje kaimynas Gžegožas mane pašaukdavo eiti kartu vogti metalo. Tuomet dėl pašaukimo nekildavo abejonių. Kai nešaukdavo jis, pašaukdavau aš. Eidavom į nebegyvenamas fermas, ieškodavom vario, aliuminio. Ieškodavom ir šūkaliodavom tose fermose. Taip, kartą suklydau – dienos metu per kaimą tempiau didžiulį bidoną, kurį norėjau priduoti ir už gautus pinigus nusipirkti kokį nors labai svarbų daiktą – pavyzdžiui, „dinamkę“ dviračiui. Kaimynas Jurijus paklausė, iš kur gavau šį bidoną. Atsakiau, kad radau. Nepatikėjo. Teko bidoną atiduoti jam.

Dabar, kai sėdžiu prie stalo ir rašau šias eilutes, niekas niekur manęs nešaukia. Tyli ir šios eilutės, todėl abejoju, ar tikrasis mano pašaukimas nebuvo vaikščioti po fermas užsivožus ant galvos bidoną ir baubti, gąsdinant ten nesančias melžėjas.  

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Autoritetu, be abejo, visada išliko anas kaimynas Jurijus. Be „mano“ bidono, jis dar turėjo videokasetę, kuri šiais laikais būtų pažymėta raide „S“. Kai Jurijus parodė kasetės turinį, Gžegožas, Jaroslavas ir aš buvome pasiruošę nešti jam bidonus visą gyvenimą.

Mokytojais turbūt reikėtų vadinti žmones, kurie kažko mokė tiesiogiai. Gražina Boguslauskienė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nuėmusi nuo galvos bidoną ir parodžiusi geros poezijos. Vytautas Jusys – ornitologas, mokęs atskirti musinukę nuo ankstyvosios pečialindos. Mokyklos metais tai buvo svarbiausi mokytojai. O po to – daug visokių žmonių, kurie buvo ir yra svarbūs... Kelios dešimtys poetų, rašytojų, keli muzikantai, keli filosofai, keli žurnalistai, vienas aktorius ir režisierius, viena rašytoja ir dėstytoja bei kiti žmonės, kurie ir mane moko būti kažkokiu žmogumi.

 Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvepia žmonės. Laikas. Būtasis ir esamasis. Praeitis įkvepia labiau nei dabartis ar ateitis. Dabar iškvepiu tai, ką esu įkvėpęs ankščiau. Iškvepiu tą bidono tuštumą. Gal esu per daug sentimentalus, gal tiesiog kvailas, tačiau laimingiausias jaučiuosi tuomet, kai mane, esantį čia, įveikia atmintis.

Rašydamas šituos sakinius, klausausi režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mokytojas“ garso takelio, kurį sukūrė kompozitorius Jonny Greenwoodas. Ne dėl to, kad įkvepia. Tiesiog patinka. Kaip ir knygos.

 Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

 Tą patį, ką ir apie save – labai gerai, tad – nieko gero.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Nieko nauja čia nepasakysiu. Viskas greitėja. Gyventi yra patogu. Žmonės – ekrane, todėl tu gali nebeiti iš namų. Nesu didelis šių technologijų žinovas. Primelžti bidoną pieno man būtų paprasčiau nei instaliuoti kokią nors gudrią programą kompiuteryje. Bet nesakau, kad tai yra gerai.

Populiariausiu socialiniu tinklu pradėjau naudotis pernai. Nesugebėjau atsilaikyti prieš žodžių junginį „taigi buvo skelbta facebooke“. Geras informacijos šaltinis. Ir tiek. Turiu draugų ir „draugų“, kuriems tai labiau vieta kurti alternatyvą realiam savo gyvenimui. Toje virtualybėje labai daug sėkmingų, laimingų žmonių, pavyzdžiui, kas rytą dedančių vis naują savo nuotrauką. Tų žmonių draugai tuomet rašo – „super, fantastika“. Reakcija – „oi, baikit, aš raustu“. Atsakymas – „tu tikrai labai faina“. Reakcija – „ačiū, mylimiausi mano žmogeliukai“. Faina, ne? 

                                                                                                                              Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Abu klausimai baigiami skambiomis frazėmis. Nežinau, kaip į juos atsakyti. Gyvenu ir noriu gyventi Lietuvoje. O apie tautinę tapatybę kažką kalbėjo įniršęs žmogus, atėjęs į mitingą prieš gatvių pavadinimų rašymą ir lenkų kalba. Mano tapatybė nejaučia jokios grėsmės, jeigu gatvės, kurioje gyvena vaikystės draugai Jaroslavas ir Gžegožas, pavadinimas bus užrašytas ir lietuvių, ir lenkų kalba. Jeigu mes norime būtinai kažką uždrausti, tuomet verčiau uždrauskime per radiją transliuoti visokius mino, radžius ir zvonkes su visais jų netiksliai vartojamais žodžiais, „kad“ su bendratimi, banaliais rimais ir t. t.

Perskaičiau garsiai šį atsakymą Simonai. Ji sako, kad tautinę tapatybę „suvokiu labai siaurai“. Siūlo parašyti kažką apie tai, jog tautinė tapatybė neturi užgožti santykio su kitomis mano ir kitų tapatybėmis. Taigi, tautinė tapatybė neturėtų užgožti kitų tapatybių. Kad ir ką tai reikštų.      

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Svarbiausia, kad tas žmogus būtų.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Be bidono? Mano vaikystė ir paauglystė yra kaimas. Nors anoks ten kaimas. Gyvenvietė. Joje yra net keli daugiabučiai. Du dviaukščiai ir trys triaukščiai. Marijampolis. 16 kilometrų nuo Vilniaus. Į Šalčininkų pusę. Ten mes auginome karves, kiaules, tad ryškiausiai ir prisimenu karves bei kiaules.

Labai dažnai prisimenu savo vaikystės draugus. Buvo metas, kai turėjome įkūrę tokią „vilkų gaują“. Žinote, koks buvo mūsų tikslas? Saugoti mišką! Nuo ko? Nepamenu. Po visokių ūkio darbų susitikdavome prie miško ir pasiskirstydavome teritoriją. Be abejo, su lankais, strėlėmis.

Dar prisimenu, kad rinkau drugius. Lakstydavau po pievas, pamiškes. Labai nenorėčiau pamatyti save iš šalies... Mokytoja galbūt tikėjosi, kad būsiu biologas. Tačiau drugius rinkau tik dėl to, nes tą patį darė ir tokia labai graži dešimtokė. Ateidavau pas ją ir paklausdavau, ar jau pagavo kopūstinį baltuką. Ji visada viską būdavo pagavusi. Jos vardas – Aliona. Ją prisimenu ryškiai. Ryškiau nei bidoną.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Tikiu. Matau. Manau, kad kai kurios patelės savo patinus suėda tikrai neatsitiktinai.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tikiu, kad žmogus savo gyvenimą gyvena pats. Tikiu, kad tarp žmogaus ir jo gyvenimo yra ertmė viskam, kuo galima tikėti. Kreiptis pagalbos yra tekę vaikystėje. Nepadėjo. Arba padėjo, tačiau tokia forma, kurios nepažinau, bet galbūt pažinsiu, jeigu gyvensiu.