Sukanka 130 m., kai 1883-iaisiais Gargžduose gimė kanauninkas, poetas, dramaturgas, lietuvių kultūros veikėjas Mykolas Vaitkus, kurį prieš 40 metų (1973 m.) Providense (JAV) žydinti gegužė išsivedė Amžinybėn.

1913-ieji: prof. kan. J. Skvirecko mokykloje

Kun. poetas Mykolas Vaitkus. Kaunas, apie 1930 m.

Ei pasveikink debesėli, debesų versmes, tas gilybes, tas platybes, gyvas nemarias – per šimtmetį lietuvių literatūroje ritasi šios Mykolo Vaitkaus poezijos chrestomatinės eilutės. 1913 m. išėjus rinkiniui „Šviesūs krislai“, amžininkai vienu balsu prabilo, jog ateina poetas iš Dievo malonės, o tyrinėtojai, išgirdę naują meninio žodžio skambesį, įdėmiai sukluso ir vėliau M. Vaitkų įvardijo kaip lietuvių estetinės literatūros pradininką. Neatsitiktinai, matyt, 1913 m. „Draugijos“ žurnalo numeris, skirtas Lietuvos atgimimo dainiaus Maironio 25-osioms literatūrinės veiklos metinėms (1888–1913) paminėti, pradedamas M. Vaitkaus sonetų ciklu „Į dangų žengimas“; Aukštajam rojui laimė dyvinoji…širdis svajonėj jon ištroškus skrenda…

1913 m. Žemaičių vyskupijos kapitula nutarė leisti akademinį žurnalą „Bažnyčios apžvalga“, vyriausiuoju redaktoriumi paskiriant seminarijos profesorių kapitulos kanauninką Juozapą Skvirecką (vėliau arkivyskupas). Reikėjo gero talkininko. Mykolą Vaitkų pasiūlęs Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas šio kunigo kūrybinį pastoracinį kelią stebėjo nuo pirmojo 1906 m. „Nedėldienio skaitymuose“ išspausdinto eilraščio „Minija“. Jis pritarė M. Vaitkaus ir bendraminčių kunigų Vlado Jurgučio, Jurgio Galdiko, Prano Kuraičio iniciatyvai suburti katalikiškąją inteligentiją formuosiančią organizaciją. 1909 m. vasarą Kauno „Sankt Peterburgo“ viešbutyje surengto posėdžio sekretoriaus kun. M. Vaitkaus rašyta: „Darbas truko, palygint, neilgai: užteko vieno posėdžio, 3–4 valandų.

Tačiau svarstymo būta gyvo, ir juodrašty man teko nemaža braukyt, taisyt,papildyt.“ A. Jakštas žinojo, jog 1910 m. rudenį Telšių gimnazijos kapelionas kun. M. Vaitkus įkūrė patriotinę kultūrinę kuopelę, kurioje dalyvavo Eduardas Turauskas, Jurgis Talmantas, Jonas Valatka, Klemensas Ruginis, Antanas Kniukšta (Nepriklausomybės laikų aktyvūs veikėjai). Kai 1911 m. Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas kun. A. Dambrauskas-Jakštas, valdybai pritariant, sutiko leisti moksleiviams skirtą „Ateitį“, prisiminęs M. Vaitkų, parašė laišką, kviesdamas jį būti moksleiviams skirto laikraščio redaktoriumi. „Aš mandagiai atsisakiau, kadangi dar nebuvau pervargęs nei atsibodėjęs to švento lažo — Telšių mokyklų kapeliono bei Telšių plačios parapijos vikaro pareigų. Vėliau kiek gailėjaus nesutikęs, nes Telšių našta pasirodė besanti toli per sunki mano silpniem fiziniam pečiam. Prisipažinsiu: atsisakiau redaguot „Ateitį“ dar ir dėl to, kad dar nebuvau darbavęsis jokioj redakcijoj ir prisibijojau nesugebėsiąs tinkamai redaktoriaus uždavinio atlikt.“

O 1913 m. pakvietimui redaguoti „Bažnytinę apžvalgą“ jau buvo subrendęs. Redaktoriavimo, administravimo patirties tikėjosi įgyti prof. Skvirecko mokykloje ir neapsiriko. Važiuojant į Kauną iš atminties plaukė Kunigų seminarija: Šv.Rašto dėstytojas kan. Skvireckas atsakinėjantiems būdavo nepriekabus, objektyvus, nebauginąs. Atvykus į naująją tarnybos vietą, visą dieną nesisekė surasti vietos, kur prisiglausti. „Kan. Skvireckas tam kartui pasiūlė pagyventi pas jį, dviejų kambarių bute. Pats pirmą vakarą taisė man gultą ant ištiesiamos krasės; anksti atsikėlęs atsargiai triūsėsi, tykiai išėjo Mišių laikyti, kad galėčiau pamiegoti.“

Gavęs pirmąją artimo meilės pamoką, išsklaidžiusią debesis dėl kan. Skvirecko šaltumo ir sausumo, kun. Mykolas visa širdimi pasinėrė į naujai įkurtos redakcijos darbą. Pirmasis „Bažnytinės apžvalgos“ numeris išėjo 1913 m. liepos 12-ąją. Leidinys, kurį spausdino S. Banaičio spaustuvė, analizavo Bažnyčios istorijos klausimus, gvildeno katalikiškosios visuomenės reikalus, rašė apie krikščionybės padėtį kitose šalyse. Plačioji kunigija rėmė laikraštį, jį prenumeruodama ir bendradarbiaudama. Ypač didelę paklausą turėjo straipsniai liturginiais, moraliniais, teologiniais ir kanoniniais klausimais. Tarp autoritetingų autorių įsiminė kun. Juozas Tumas, kuris, pasirodžius kan. Prapuolenio knygai „Polskie Apostolstwo w Litwe“, parašė objektyviai išmintingą recenziją, papeikdamas autoriaus vienašališkumą.

Vaižganto bute. Sėdi (iškairės): M. Biržiška, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, A. Dambrauskas-Jakštas ir J. Tumas-Vaižgantas. Stovi (iš kairės):V. Bičiūnas, M. Vaitkus,V.Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, L. Gira ir V. Krėvė-Mickevičius

A. Dambrauskas-Jakštas tą knygą pagyrė. Leidinio vyr.redaktorius ta proga kun. Mykolui taip pasakė: „Kai kas mano Tumą esant apyliberalį ir ne labai jautrų amžiniesiems tiesos reikalams, jeigu tik patenkinami jo mėgiamieji arkliukai; o čia štai ne kas kitas tikrai kriščioniškai įvertino Prapuolenio veikalą, tik „liberalas“ Tumas. Jis turi jautrią krikščionišką juslę.“ Ir ši prof. Skvirecko mokyklos objektyvios tiesos pamoka pravertė visus vėlesnius kun. M. Vaitkaus redaktoriavimo metus.

Šv. Kazimiero draugija:vysk. Pr. Karevičiaus pamokos

„Žvaigždės“ vardu buvo pakrikštytas naujagimis – 1920 m. Šv. Kazimiero draugijos pradėtas leisti plačiajai visuomenei skirtas laikraštis. Krikštatėvis, iniciatorius, aišku, prel. A. Dambrauskas-Jakštas, tėvas, redaktorius – kun. Mykolas Vaitkus: „Mintis man patiko. Ėmiau galvoti apie planą. Begalvodamas dar labiau užsidegiau… Kad ir menkučiukė buvo pradžia, bet susilaukėme ne vieno padėkos žodžio.“ Prie laikraščio susibūrė savas bendradarbių būrelis, iš kurio išėjo ne vienas rimtas rašytojas, pvz., Bernardas Brazdžionis. „Žvaigždę“ savo plunksna parėmė Vaižgantas, kunigai poetai M. Dagilėlis, K. Vanagėlis. M. Gustaitis. Nuo 1926 m. laikraštį perėmė tėvai jėzuitai.

Iš Smolensko, kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukusi Žemaičių vyskupijos kurija, su ja kartu ten buvęs kun. M. Vaitkus Kaune keliems dešimtmečiams inkarą nuleido Šv. Kazimiero draugijos veiklos ir kūrybos vandenyse. Pradėjęs sekretoriumi, direktoriumi, vėliau pirmininko jėgoms mažėjant, perėmė vairą iki pabaigos. Gyveno Šv. Kazimiero draugijos namuose, šalia prel. A. Dambrausko-Jakšto, mokytojo, dvasios vadovo, „ir šiaip jau aukso žmogaus“, apie kurį atsiminimuose yra ir tokios eilutės: „Prelate, atvirai prisipažinsiu, su jumis bendrauti man labai brangiai atsieina: aš jūsų didžiai varžaus ir mano nervai labai nukenčia. Atleiskite man. Į tai garbingasis senelis nieko nebeatsakė, tyliai atidarė duris ir tyliai už jų išnyko… O aš pasilikau šiapus, kaip kvailys, bukai nejausmingas ir pats nustebęs dėl to savo vaikėziško pasielgimo, neva „drąsumo“. O, kaip aš vėliau gailėjaus. Ir bandžiau tą seneliui suteiktą akibrokštą atitaisyti.“

Iš Smolensko, kur kun. Mykolas rūpinosi karo pabėgėlių sielovada, parsivežė ten paties spaudai parengtą Chaignono kelių tomų lietuvišką „Meditacijų“ vertimą ir poemą „Brėkšta“. Dedikacijoje įrašyta: „Šviesiausiajam ir Gerbtiniausiajam Lietuvos Dvasiškajam Vadovui Žemaičių Vyskupui Pranciškui Karevičiui tą veikalą skiriu. Autorius“. Kūrinys, teigiantis, jog krikščionio tartas žodis ir jo valia pažadina brėkštantį rytą, pasaulį išvydo tais pačiais kaip ir „Žvaigždė“, 1920 metais.

Kan. poetas M. Vaitkus, JAV, apie 1970 m.

Vyskupas Karevičius ir prel. Dambrauskas-Jakštas kartu mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje, buvo artimi bičiuliai. Kauno senamiestyje, atsiminimuose rašė kun. M. Vaitkus, kasdien siaurais apirusiais sostinės šaligatviais vaikščiodavo du vyrai (Karevičius ir Jakštas), abu nuo skrybėlės iki batų juodi. Eina juodu lėtai ir karštai kalbas, tartum ginčijas. „Pasikarščiavęs valandėlę, bet greit perdegęs, it fejerverkas, mažiukas vėl rikiuojasi į gretą ir atsipūtęs bei nušvitęs ima ramiau kalbėtis, savo mažučiais žingsniukais stengdamasis prisitaikinti prie ilgų vyskupėlio žingsnių.“ Aplankęs savo bičiulį prelatą Šv. Kazimiero draugijoje, vyskupas pasidomėdavo, kaip sekasi kun. Vaitkui, „Ganytojo“ redaktoriui, kokias temas solidus žurnalas imasi gvildenti: „… suradęs ką sau nauja, tuoj dui skaityti, komentuoti, kitus autorius bei raštus prisiminti – ir galo nėra. Be galo gyvas protas, plati bei laki atmintis ir šnekutis liežuvis.“ Vaizdingai aprašęs susitikimų su vyskupu Karevičiumi akimirkas, kun. Vaitkus nenutyli ir apie ganytojo pamokas. Nuo 1925 m. jam teko būti Šv. Kazimiero draugijos leidžiamų knygų (iš viso apie tris šimtus) redaktoriumi. Išleidus vieno lietuvių kunigo verstą žinomo lenkų rašytojo vyskupo Pelčaro dvasinę knygą, reiklusis vysk. Karevičius rado ką plunksnos smaigaliu pabadyt. Pasirodo, tas Pelčaras naujajame leidime buvo kai ką pakeitęs ar pataisęs, o versta, kaip turėtų būti, ne iš paskutiniojo leidimo… Taigi, pamoka. Draugijai leidžiant kun. Railos dailiai parašytą bažnytinių apeigų vadovėlį, M. Vaitkus, būdamas knygos dvasiniu cenzoriumi, autoriui patarė jį pavadinti „Monstrancijos spinduliuose“. Ir vėl kilo audra. Vysk. Karevičius nurodė, kad netiksliai laikytasi Vyskupų konferencijos nuostatų. Iš viso to redaktorius pasidarė išvadą: kai ant knygos pasirašai, jog nieko netinkamo joj neradai, tai pirma tiksliai viską patikrink. „Kaskart dariaus atsargesnis, kai tekdavo kurią knygą cenzūruoti ar ruošti spaudai.Mat, kaip yra naudinga, kai šalia esti griežtas, uolus ir drąsus kritikas.“

Vysk. Karevičius norėjo, kad kas nors į lietuvių kalbą išverstų M. Lermontovo „Angelą“. Ėmėsi A. Jakštas ir M. Vaitkus. Vyskupo nuomone, Jakšto vertimas formos atžvilgiu buvo silpnesnis už Vaitkaus, bet jame daugiau dvasingumo, ir kun. Mykolui patarė dar padirbėti. Tos pastabos buvo labai naudingos, atliekant kitą labai atsakingą darbą. 1933 m. Šv. Kazimiero draugija pirmą kartą lietuvių kalba išleido kun. M. Vaitkaus išverstus Šv. Augustino Aurelijaus „Išpažinimus“(dešimt knygų) su prof. G. V. Hertlingo įvadu.(Nihil obstat -praelatus A.Dambrauskas, Imprimatur- C. Šaulys, vic. Generalis,praelatus S.S)

Darbuodamasis Šv. Kazimiero draugijoje, kun. M. Vaitkus nuo 1929 m. iki 1940 m. tikybą dėstė Kauno meno mokykloje, vėliau – Akademijoje, o nuo 1936 iki 1944 m. rudens buvo profesorius Kauno kunigų seminarijoje, kur dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbas, o kurį laiką ir estetikos kursą. 1938 m. buvo pakeltas į Kauno metropolinės kapitulos garbės kanauninkus.

Giesmė išgyventai epochai

Didžiojo Grožio gaiviam spinduly,Tartumei aukso svajonės kely,Ilgesį rojun kurs veda nušvitęs,Skraido dulkytės... Žemės Krisleli, Šviesos užkerėtas, Kas tu? – Poetas. 1933 m. išleistas ketvirtas, didelio populiarumo sulaukęs kun. M. Vaitkaus eilėraščių rinkinys „Nušvitusi dulkė“. Poeto kūrybą naginėjęs S. Santvaras pažymėjo, kad čia skamba amžinasis jo idealas – didysis Grožis, ir Nušvitusi dulkė – visatos akivaizdoj prasiskleidusi poeto mintis. O išdailinta eilėraščių forma atitinka Mykolo Vaitkaus aristokratišką asmenybę: jo vidinė kultūra, erudicija, jo daili maniera kalbėti, eiti, atsisėsti, pasisveikinti ir būti žmonių tarpe yra tokios savybės, kurių negali nevertinti, kuriomis negali nesižavėti.

Retas kuris XX a. pirmoje pusėje sugebėjo būti tokios aukštos diplomatijos tarpininkas tarp dvasininkų ir pasauliečių, koks buvo kanauninkas Mykolas Vaitkus: „Anais prieškariniais metais, kai Kaune nedaug tebuvo susipratusių lietuvių, mes, kauniškiai kunigai, kas savaitę – kitą susigūždavom tai pas vieną, tai pas kitą draugą, kurie buvo sutikę dalyvauti mūsų „eilutėje“, pasikalbėdavome apie bėgamuosius dvasinius bei pasaulinius reikalus... išspręsdavome opesnių klausimų.“ Arčiau susipažinęs su rašytoja Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, kurios dukrelei Danutei padėjo pasirengti Pirmajai komunijai, kun. Mykolas, karštai ėmė piršti mintį sukurti tokį literatūrinį- meninį- kultūrinį saloną, kokie žydėdavo bei gausių vaisių nešdavo Europos kraštuose. „Tokio saliono širdis puikiai galėtų būti ponia Čiurlionienė, kuri, mano nuomone, turėjo visas būtiniausias tokios „širdies“ ypatybes: aukštą inteligenciją, ploną meninį skonį, garbingą visuomenėj vardą, didelę sferose įtaką...“

Taip apie 1927 metus gimė garsieji Čiurlionienės šeštadieniai, kuriuose buvo apsilankęs ir Maironis, ir Vaižgantas. Įdomu, kad tarp pirmųjų ir aktyviausių dalyvių buvo Jurgis Talmantas, kun. Vaitkaus mokinys Telšiuose, lankęs gimnazijos kapeliono organizuotą kuopelę.

1928 metais, minint Vydūno 60-ąsias gimimo metines, S. Čiurlionienė pareiškė, kad šeštadieninio būrelio pareiga prisidėti prie Vydūno sukaktuvių šventimo: reikėtų suruošti pietus, į kuriuos būtų pakviesti vyresnieji rašytojai, nedidelis būrelis, nes Vydūnas nemėgstąs triukšmo. Sutartąją dieną visi susirinko šalia Vytauto bažnyčios pas Juozą Tumą-Vaižgantą, mat jis su Vydūnu buvo beveik vienmetis ir senas pažįstamas. Atėjo Sofija Čiurlionienė, Mykolas Biržiška, Adomas Jakštas-Dambrauskas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Liudas Gira, Faustas Kirša, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Bičiūnas ir Mykolas Vaitkus: „Čiurlionienė iš pradžių turėjo tam tikrų abejojimų, ar gera bus suvedus draugėn tokius du skirtingus tipus su tokiom priešingom pažiūrom – Jakštą su Vydūnu: ar karštuolis Jakštas nesusirems su tvirtuoliu Vydūnu? Aš raminau: Jakštas – mandagus vyras, nebijokit, skandalo nebus. Ir pati šeimininkė prisiminė, kai buvus pas jį, jis buvęs toks džentelmenas. Taip ir pasirodė.“

Kažin, ar kas kitas geriau kaip Mykolas Vaitkus pažino ir suprato Adomą Jakštą-Dambrauską? Pagal atsiminimus galima teigti, kad juos siejo savotiškas tėvo ir sūnaus prieraišumas, pagarba ir meilė. Kun. Mykolas, lydėdamas savo gerbiamąjį prelatą į visus kultūrinius visuomeninius renginius, matė jo kuklumą, netgi baikštumą. Antai, per prezidento A. Smetonos 60 m. jubiliejų Jakštas stiprokai sumišo, drebančiu balsu vargiai pasakė sveikinimą ir virpančiom rankom įteikė prezidentui dovaną, knygą. Ir prezidentą Smetoną paveikė Jakšto būsena — jis pasijuto nejaukiai, sumišo ir, „žiūrėdamas baisiajam Adomui ne tiesiai į akis, pareiškė kiek sujauktą neaiškią padėką.“ O tą rūstumo garbę, pasak M. Vaitkaus, A. Jakštas pelnė dėl ypač aštrios kritikos ideologinių priešininkų atžvilgiu. Tad žmonės jo prisibijodavo (žinoma, kol jo arčiau nepažino). Bijote bijojo Salomėja Nėris. Su poete kun. M. Vaitkus susipažino po Maironio, kuriam buvo labai ištikimas, mirties.

Į Šv. Kazimiero draugiją atėję pažįstami bičiuliai užvedė kalbą, jog būtų gerai mylimą poetę Salomėją Nėrį, buvusią ateitininkę, patekusią į bolševikų tinklus, grąžinti į Katalikų Bažnyčią. Be to, ji, negalėdama gauti mokytojos tarnybos, skursta. Kaip ją paremti? Šv. Kazimiero draugijos valdyba mielai sutiko paremt Nėrį, „net ir rūstusis Jakštas, nors truputį pariaumojęs“... Ieškodamas veikalo, kuris būtų tinkamiausias duoti Salomėjai versti, kun. Mykolas sustojo ties austrų romanistės Enrica von Handel-Mazzetti „Ritos laiškais“. Veikalas talentingai ir labai patraukliai krikščioniškai parašytas ir turėtų teigiamai paveikt jautrią idealistinę Saliutės širdelę. „Po kiek laiko vertėja pareiškė, kad ta Rita su jos laiškais daros jai įdomi. Toliau: jog tas veikalas ją jaudinąs, net graudinąs... Dar vėliau: jog Jėzus vėl darąsis jai mielas... Aš su poete šiuo atveju visai solidarizavau; ir man „Ritos laiškai“ tokių įspūdžių kėlė.“

Antras didžiulis darbas buvo į lietuvių kalbą išversti anglų rašytojo J. H. Ingrahamo biblinę apysaką iš Kristaus gyvenimo „Dovydo sūnus“. Vertimus S. Nėris pasirašinėjo Mykolo Genio slapyvardžiu.

„Kaip ir tikėjaus, beversdama „Dovydo Sūnų“, Saliutė dar arčiau priartėjo prie Kristaus. Ji pati man vienąsyk prisipažino.

Vieną dieną Nėris atėjo pas mane rimtai nusiteikusi ir netikėtai pareiškė:

– Tėveli, mano tėvelis mirė. Tėveli, ar Jūs tikit, kad mirusiam gali labai pagelbėt, jei už jį esti atlaikomos Mišios?“

Kauno arkikatedros bazilikos Švč.Sakramento koplyčioje 18 metų kan. M. Vaitkus rytais aukodavo šv. Mišias. Čia jis pakvietė globojamą poetę, čia jis gedėjo 1938 m. mirusio prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto, per laidotuves pasakė pamokslą, kuris daugelio jį girdėjusiųjų atminty išliko kaip nuostabi giesmė mirusiajam ir jo išgyventai epochai.

„Ir tavo mintys dar kukliom liepsnelėm degs“

„Gerbk žodį – ir jis tave pagerbs! mylėk jį – ir jis tave mylės! brangink jį – jis virs tavo rankose brangakmeniu, iš kurio galėsi sudaryti tokią skaisčią mozaiką, jog ji žavės visus, net ir tave patį! Tik, jei nori, kad jis virstų tikru brangakmeniu, vartok jį taupiai, neeikvok jo neišmintingai, nes tuokart jis pasidarys visiems pigus. Gerai pasižink su savo žodžiu. Imk jį iš savo atminties maišelio meiliai, rūpestingai apžvelk jį, nupūsk dulkes, paglostyk....“

Rašytojas Mykolas Vaitkus savo kūryba aprėpė daugumą grožinės literatūros žanrų: lyriką, epiką, beletristiką, dramą, satyrą ir atsiminimus: „Margumynas“ (1911), „Šviesūs krislai“ (1913), „Liepsnelės“ (1921) „Nušvitusi dulkė (1933), „Vienatvėje“ (1952), „Nuošaliu taku“ (1956), „Aukso ruduo“ (1955), „Alfa ir Omega“ (1963); poemos: „Laimė“, „Genijus ir meilė“, „Upytė“, „Brėkšta“; dramos: „Žvaigždės duktė“ (1924), „Vilnius mūsų“, „Žaibas ir mergaitė“ (1936); satyra: „Rakšties Rakštys“; beletristika: „Iš įvairių pasaulių“, „Auštant“ (dvi knygos, 1939), „Rytmečio žygiai“ (1951), „Tvanas“ (II leid. 1954); Vertimai: Chaignono Meditacijos, Šv. Augustino„Išpažinimai“, P.Hasenoehrelo „Serafiškuoju keliu“ (1963, I tomas); trys operiniai libretai: „Romeo ir Julija“, „Mignon“, „Trijų karalių meilė“, poetinių kūrinių vertimai iš įvairių kalbų. Kalbėdamas apie kūrėją ir jo sampratą, M. Vaitkus pažymėjo: „Kūrėjas turi ištobulinti ir valią, kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyt tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriom kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eit savo keliu, pagal savo vidujį balsą, pagal savo prigimties išgales.“

Stasiui Santvarui paklausus: „Kuo Tamsta pats save laikai – lyriku, dramaturgu ar beletristu?“ Giedrasis žmogus nesvyruodamas atsakė: „Esmi lyrikas, tik lyrikas.“

Poetas kan. Myk. Vaitkus, kaip žmogus, pasak S. Santvaro, yra kenčianti siela, lietuviška siela, o drauge vidinio apsisprendimo ir valios nuskaidrinta siela. Bičiuliai ir visi, kurie domisi lietuvių grožinės literatūros kūryba, daugiau pažįsta „Nušvitusią dulkę“, tą giedrą ir optimistinį poeto M. Vaitkaus paveikslą. Tačiau vieną kartą S. Santvarai jis prisipažino: „Vienas, vienas, vienas visą gyvenimą!“

Kaip itin sociali asmenybė, bendravo su žmonėmis ir nemažai jų pažino. Kunigo rašytojo pažinčių galerija plati ir spalvinga: dvasininkai, mokslo ir meno pasaulio žmonės, politikai, visuomenininkai, aktoriai, žurnalistai. Pažvelgus į tas pažintis ir draugystes, nesunku rasti ir nusivylimo kartėlio, ir žmogiško apmaudo... Ir vis dėlto, pasak S. Santvaro, atrodo, kad jam buvo didelis džiaugsmas savo artimo veide ir sieloj matyti gėrio, taurumo ir žmoniškumo pradus.

Atsiminimuose – „Mistinis sode“ (1957 m.), „Keturi Ganytojai“, „Su Minija į Baltiją“ (1962 m.), „Baltijos Gražuolė“ (1963 m.), „Nepriklausomybės saulė“(1968), „Milžinų rungtynėse“( 1972) – plaka jautri ir humaniška poeto Mykolo Vaitkaus širdis. Antano Gustaičio nuomone, jis atsiminė asmenis netgi spalvingesnius ir kilnesnius, negu jie tikrovėje buvo, ir neapjuodino net savo priešų, kurie kadaise nesuprato jo menininko polėkių. Visiems atleido, visus pateisino ir net prieš menkos asmenybės skeletą pats savęs viešai nepadidino.

Kaip ir gimtojoje Lietuvoje dalyvavęs įvairiose kultūrinėse visuomeninėse organizacijose, kan. M. Vaitkus išliko visapusiškai aktyvus ir nuo 1944 m. gyvendamas emigracijoje. Buvo įvairių Amerikos akademijų narys, Maltos Kavalierių kapelionas, apdovanotas už nuopelnus lietuvių kultūrai. Tačiau, pasak A. Gustaičio, Mykolas Vaitkus ligi paskutiniųjų šios žemiškosios viešnagės valandų ir po kanauninko rūbu, ir po ordinais asmens branduolyje tebuvo tiktai gėrio ir grožio dainius. Gyvenimo pabaigoje rašęs: Štai esu aš, Tėve, kaip mane sukūrei ,Tavo saulės aukse, Tavo mėlio jūroj ,savo tylią širdį tau plačiai atskleidus, kur teatspindi Tavo šventas veidas.

Nuotraukos - Kauno arkivyskupijos istorijos muziejaus