Birželio 16 dieną visame pasaulyje (o dabar jau ir Lietuvoje) buvo švenčiama Bloomsday. Tą dieną Jameso Joyce‘o romano „Ulisas“ personažas Leopoldas Blumas klajojo Dublino gatvėmis. Vilniečiai šiemet šventė senamiestyje, ieškodami Blumo ir Džoiso pėdsakų. O aš ta proga prisiminiau, kada skaičiau „Ulisą“. Pirmąkart skaičiau jį rusiškai prieš dešimt metų, ir, nežinia, ar dėl gero vertimo, ar dėl išsamių paaiškinimų, įveikiau po truputį per keletą mėnesių. Dabar atrodo, kad nesunkiai. Vėliau perskaičiau tik pasirodžiusį lietuviškai. Angliškai, prisipažįstu, iki šiol neįveikiau. Sakoma, kad perskaityti „Ulisą“, tai tas pat, kas išmokti plaukti. Išmokti plaukioti sudėtingos literatūros vandenyse. Po „Uliso“ visos knygos atrodo įveikiamos. O kaip manote jūs?

Klimato įkvėpti

Literatūra vis dar vystosi ir keičiasi gana greitai, joje taip pat atsiranda ir išnyksta tam tikros mados ir kryptys. Norėčiau pristatyti porą naujų žanrų (ar krypčių), atsiradusių pastaruoju metu. Tai nėra perversmas literatūros pasaulyje, veikiau šiuolaikinio gyvenimo pokyčių atspindys.

Pirmasis jų vadinasi climate fiction arba cli-fi – tai literatūra apie klimato kaitą, globalinį atšilimą, mūsų laukiančias katastrofas ir kitus malonius dalykus. Termino išradėjas – žurnalistas Danas Bloomas. Prieš dešimt ar dvidešimt metų šio tipo literatūros buvo vos kelios knygos ir išskirti į savarankišką kryptį jas būtų buvę sunku. Bet šiais laikais romanų, perspėjančių mus apie galimą klimato pokyčių sukeltą košmarą, nors vežimu vežk. Savo duoklę cli-fi atidavė ir tokios garsios rašytojos kaip Barbara Kingsolver, kurios romane Su polėkiu (Flight behaviour) kalbama apie gaisrus bei Margaret Atwood su knyga Potvynio metai (The Year of the Flood).

Nepaisant to, kad šiais laikais apie klimato pokyčius šneka ir rašo, kas netingi, tokia proza naudinga. Ji naudinga vien tuo, kad talentingo autoriaus parašytas romanas apie atšilimo ar žmogaus sukeltų klimato pokyčių pasekmes gąsdina labiau nei keli šimtai ekspertų ar žurnalistų straipsnių. Šio žanro kūriniai dažniausiai antiutopiniai, perspėjantys apie mūsų laukiančią ateitį. Tiesa, čia nerasite jokių ateivių laivų, stulbinamų atradimų ir kitų mokslinės fantastikos atributų. Dauguma šios literatūros aprašytų siaubų bus nejaukiai atpažįstami: milžiniški potvyniai, ekologinės katastrofos, gaisrai, cunamiai, ir taip toliau.

Cli-fi atsiradimas – geras ženklas. Literatūra – papildoma galimybė diskutuoti apie tai, kas mūsų laukia ateityje. Dauguma rašytojų supranta, kad pasauliui iškilęs pavojus ir galbūt jų balsas padės mums tai suvokti.

Išvažiuosiu aš į kaimą...

Kita literatūros kryptis (nors ją veikiau derėtų vadinti mada) nėra tokia rimta. Turbūt visi esate girdėję (o galbūt ir skaitę) autorės Candace Bushnell romanus apie vienišas Niujorko merginas, ieškančias laimės, turtų, vyro ir taip toliau. Jei taip, žinokite, kad laimės paieškos dideliame mieste jau nebemadingos. Merginos nusiavė aukštakulnius ir patraukė į provinciją. Dabar laimės madinga ieškoti atokiuose JAV provincijų ūkiuose, fermose ir kaimeliuose. Suklestėjo vadinamoji farm-lit (ūkio literatūra) – dabar merginos bėga iš miestų į idiliškus kampelius auginti ožkų ar gydo savo sužeistas širdis mažuose Pietų valstijų miesteliuose kepdamos keksiukus. Užuot gurkšnojusios martinį, jos mėžia tvartus ir mokosi megzti.

Romanai apie ūkį ir bites, apie laimę atokiame kaime išstūmė pasakojimus apie prabangiame, žaižaruojančiame didmiestyje karjeros siekiančias ambicingas moteris. Nieko nuostabaus. Kai į bankininkus šiai laikais žiūrima kreivai, o niujorkiečiai kiemuose augina viščiukus, kai klesti ūkininkų turgeliai ir hipsteriai kepa namuose duoną, kas gali būti labiau įkvepiančio ir įdomaus, negu pabėgti į atokią fermą?

JAV literatūros tradicija atokius kaimus ir mažus miestelius pastaruosius kelis dešimtmečius buvo linkusi vaizduoti kaip siaubingo nuobodulio, po gražiu fasadu slypinčio blogio arba visiškos degradacijos vietas. Nejaugi laikai keičiasi? Vargu. Tikrame gyvenime toks romantiškas eskapizmas greit sudužtų į vargo, skurdo ir sunkaus darbo sieną.

Knygos skrydžiui

Gera knyga lėktuve – tikras išsigelbėjimas. Tiesa, pasirinkti ją reiktų atidžiai – ji turi būti ne per trumpa, ne per sudėtinga, įdomi. Šią bėdą iš dalies išsprendė skaityklės – jos lengvos ir talpina begalę knygų, bet žmonėms, norintiems rankose laikyti popierinį leidinį, tenka rinktis atidžiai. Šią problemą bando spręsti Qantas oro linijos. Jos sugalvojo pasiūlyti seriją knygų, kurias galima perskaityti per vieno skrydžio laiką. Tai daugiausia trileriai, dokumentinė literatūra, intriguojantys apsakymų rinkiniai, detektyvai. Knygos parinktos taip, kad jų skaitymas užtruktų tiek kiek populiariausių Qantas skrydžių laikas.

Vidutinis skaitytojas perskaito nuo 200 iki 300 žodžių per minutę, tai yra maždaug puslapis per minutę. Tad apskaičiuoti knygos apimtį nėra sunku. Į ilgesniems skrydžiams skirtų knygų perskaitymo laiką dar buvo įtrauktas valgymui ir miegui skirtas laikas. Knygų serija vadinasi Stories for Every Journey (Pasakojimai kiekvienai kelionei), o jų dizainas – tikrai puikus.

Kiek knygų esat pamiršę?

Na, šios knygos skirtos nuoboduliui skrydžio metu išvaikyti. Jas galima ir pamiršti. Bet ką daryti, kai perskaitęs pamiršti tikrai įdomų, gerą ir svarbų kūrinį? Pažvelkite į savo knygų lentynas – daugumos jų viršeliai ir nugarėlės matyti, o perskaitę pavadinimus, prisimintumėte tik vieną ar kitą veikėją, siužeto posūkį ar citatą. Dažniausiai prisimintumėte tik nuotaiką, kuri lydėjo jus skaitant ir perskaičius tą ar kitą knygą.

O kur dar knygos, skolintos iš bibliotekų, draugų, perskaitytos ir atiduotos. Kiekvienas mūsų, patys to nežinodami, galvoje nešiojamės didžiulę visiškai pamirštų knygų biblioteką. Toks užmaršumas kelia rimtą susirūpinimą. Žmogui, spoksančiam į knygą ir bandančiam prisiminti, apie ką ji, kyla tokie klausimai: ar man tikrai patinka skaityti? Galbūt aš negaliu sukaupti dėmesio? O gal esu prastas skaitytojas? Daugumai skaityti atrodo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti ar vaikščioti, tad minėtasis klausimas iš tiesų baugus.

Štai ką rašo poetas Siegfriedas Sassoonas: „Tai, kad iš perskaitytos knygos prisimename nedaug – labai žmogiška. Atsivertę beveik bet kurią knygą antrą kartą suprantame, jog užmiršome beveik viską, ką autorius norėjo mums pasakyti. Išsiskyrę su pasakotoju ir jo pasakojimu, mes išsaugome tik blėstantį įspūdį: pasakotojas kaip paprastai paima iš mūsų knygą, ir pasikiša sau po pažastimi.“

Tiesa, knygos priklauso ne tik mums, skaitytojams. Jos priklauso ir rašytojams. Įdomu, ką ir kaip jie pamiršta savo parašytose knygose?

Žinoma, pats skaitymas yra ypatingas, sunkiai apibūdinamas malonumas: jausmų, minčių ir akimirkos pojūčių mišinys. Subtilus, greit išblėstantis dalykas. Nemenką dalį skaitymo sudaro savotiškas narcisizmas – kas tu buvai, ką galvojai ir jautei susidūręs su tuo ar anuo tekstu. Dažnai pagalvojus apie vieną ar kitą knygą, atmintyje iškyla ne jos turinys, o vieta, kurioje ją skaitei. Knyga – savotiškos durelės į atmintyje saugomą tam tikrą praeities nuotrupą.

Taigi, ką daryti, norint prisiminti skaitytas knygas? Išeitis labai paprasta – kaip kažkada yra sakęs Nabokovas, skaitymo nėra, yra tik perskaitymas dar ir dar kartą. Bet, kita vertus, mūsų laukia dar tiek neperskaitytų knygų. Ar verta gaišti laiką vis skaitant tas pačias?

Verta, tik nereikėtų skaitymo laikyti varžybomis ar iššūkiu. Nereikia skaityti knygų vien tam, kad įrodytum sau ar kam kitam, jog įveikei tekstą. Dažnai reikia ir prisipažinti sau, kad knyga, kurią skaitai – tau neįdomi, neaktuali ar tiesiog per sunki. Kam tada gaišti laiką? Palikite vietos skaitymo malonumui ir laiko toms kelioms knygoms, kurias norisi skaityti nuolat.

Vaikams – tikros knygos

Beje, dar vienas faktas popierinės knygos naudai: dauguma šiuolaikinių, techniškai išprususių, kompiuteriuose gerai nutuokiančių tėvų mano, kad vaikams geriau skaityti paprastas popierines knygas. Pasak Pew Research Centre atlikto tyrimo, taip mano net 94 procentai šiuolaikinių tėvų. Centro teigimu, „nors patys tėvai įsisavina naujus elektroninių knygų skaitymo įgūdžius, skaito planšetiniuose kompiuteriuose, duomenys rodo, jog vaikams jie perka paprastas knygas“.

Galbūt tėvai nori, kad jų vaikai turėtų tą pačią malonią knygų skaitymo patirtį, kokią turėjo jie patys būdami vaikais. „Mano tėvai labai vertino apsilankymą bibliotekoje, – pasakojo vienas iš apklaustųjų. – Mes gaudavome apsilankyti bibliotekoje du kartus per savaitę, po bažnyčios. Jei elgdavomės gerai, mums leisdavo nueiti į biblioteką ir pasiimti knygą. Jei būdavome labai geri – net dvi knygas. Po savaitės, perskaitę jas grąžindavome.“

Kitas tėvas mano, kad namuose reikėtų rodyti pavyzdį vaikams ir pačiam skaityti tikras knygas: „Kai skaitau knygą planšetiniame kompiuteryje, vaikai nežino, ar aš skaitau, ar siuntinėju žinutes. O kai pasiimu knygą, ji galvoja: „o, tėtis skaito“, o ne „tėtis vėl atnaujina savo Facebook statusą“... Tai didžiulis skirtumas.“

Galima sakyti, kad tai dar ne mūsų bėdos, bet , deja, jos ir mūsų. Viskas labai paprasta: norime, kad vaikai skaitytų popierines knygas, skaitykime jas patys. Tegul paaugę jie renkasi, kas geriau: skaityklė ar popierius. Be to, visąlaik galima suderinti.

Knyga turi tapti retenybe

Esama ir kitų būdų popierinei knygai išlikti. Apie tai savo esė rašo žymus rusų kultūrologas Aleksandras Genisas. Jis rašo apie naują fenomeną – itin prašmatniai išleistas, didžiules ir siaubingai brangias knygas. Štai netrukus bus išleistas naujas pilno Picasso darbų katalogo leidimas. Jo apimtis – 33 tomai, 16 tūkstančių nespalvotų (paties Picasso reikalavimu) iliustracijų. Katalogo kaina – 15 tūkstančių JAV dolerių. Pirmasis, antikvarinis, leidimas parduodamas už 200 tūkstančių. Spaudai ruošiamas didžiulis riboto tiražo Rolling Stones albumas su visų grupės narių autografais. Ir ne ką mažesnis Ann Leibovitz fotografijų albumas.

Tai įdomus reiškinys, nes JAV knygos niekada nebuvo itin vertingas, „deficitinis“ dalykas. Dauguma amerikiečių nekaupia bibliotekų ir nepalieka jų savo vaikams. Juk rūpintis knygos minkštu viršeliu išsaugojimu taip pat beprasmiška, kaip stengtis išsaugoti vakarykščius laikraščius.

Bet dabar, elektroninei knygai susilaukus milžiniškos sėkmės, popierinė knyga imta vertinti kaip daiktas – už savo grožį ir vertę. „Knyga, – rašė JAV literatūros klasikas Johnas Updike‘as, – geriausias baldas. Supančios mus knygos suteikia ramybės ir jaukumo. Skaitymas – juslinis malonumas, susijęs su lytėjimu ne mažiau, nei su intelektu. Knygos – įsikūnijusi nugyvento gyvenimo atmintis, o nuosava biblioteka – asmeninis paminklas.“ Deja, estetiniai sumetimai visada pralaimi prieš pigumą ir patogumą.

Jei paprasta knyga nori sėkmingai varžytis su elektronine, ji turi tapti ypatinga. Knyga vėl turi tapti ne masiniu produktu, o įvykiu. Knygas reikia leisti taip, kad jas vėl būtų galima vertinti kaip estetinio pasigėrėjimo objektus. Tada jomis vėl susidomės kolekcionieriai, jos taps ne tik knygomis, bet ir, nebijokime to žodžio, naudinga investicija, nes unikalus leidinys laikui bėgant tik brangsta. Juk dar prieš Gutenbergo laikus asmeninę biblioteką paprastai sudarydavo vos dešimtis knygų, bet visos jos buvo tikrais meno kūriniais, kuriais dabar grožimės muziejuose.

Galbūt knygos vėl laukia pavydėtinas ypatingos retenybės likimas? Atidavusi turinį pigiai skaityklei, ji išsaugos formą, taps prabangia, kaip paveikslas puošmena, dėl kurios šeimininkui bus negaila pakloti nemenką sumą.

Geriausieji

Ir pabaigai – apdovanojimai. Šių metų International IMPAC Dublin Literary Award (Tarptautinis IMPAC Dublino literatūros apdovanojimas) sugrįžo namo. Jį pelnė rašytojas iš Limeriko Kevinas Barry už debiutinį romaną City of Bohane (Boheino miestas). Autorius nominuoja pasaulio viešosios bibliotekos. Prizas teikiamas už geriausią prieš du metus išleistą literatūros kūrinį. IMPAC apdovanojimas laikomas vienu didžiausių. Laimėtojas gauna 100 tūkstančių eurų.

Tai debiutinis autoriaus romanas. Veiksmas vyksta 2053 metais, pasaulyje, kuriame neveikia įstatymai ir beveik nelikę modernių technologijų. Vaizduojamas vakarų Airijos pakrantėje esantis Boheino miestas, kurį tarpusavyje pasidalinusios gangsterių gaujos. Romanas parašytas puikia, išradinga kalba, stipriai juntama kino ir grafinių romanų įtaka. Barriui puikai pavyko sulieti praeitį, dabartį ir numanomą ateitį. Siužetas taip pat neleis nuobodžiauti.

Vokiečių Internationaler Literaturpreis (tarptautinė literatūros premija) teikiama nuo 2009 metų už geriausią prozos kūrinį, pirmą kartą išverstą į vokiečių kalbą. Šiemet šį apdovanojimą pelnė 38 metų JAV gyvenantis nigeriečių kilmės rašytojas Teju Cole už debiutinį romaną Open City (Atviras miestas). Apie jį jau esu rašęs. Tai romanas – pasivaikščiojimas po Niujorką, sudarytas iš pasakotojo prisiminimų, susitikimų su žmonėmis ir miesto aprašymų. Autorius nepasiduoda politinio korektiškumo spaudimui ar vilionėms vaizduoti Niujorką kaip draugišką tautų katilą. Įtampa ir skausmas juntami už kiekvienos papasakotos istorijos, už kiekvieno emigranto gyvenimo.

Rusijos Nacionalinio bestselerio premiją šiemet laimėjo anonimas – po Figlj Miglj pseudonimu besislapstanti rašytoja už romaną Vilkai ir meškos (Волки и медведи) . Anksčiau buvo manoma, kad po šiuo slapyvardžiu slepiasi rašytoja Tatjana Moskvina, kritikas Viktoras Toporovas arba kino kritikas Michailas Trofimenkovas. Spėlionės buvo bergždžios. Keleto leidinių nuomone, šiemet pirmąkart viešumoje pasirodžiusi ir neprisistačiusi rašytoja yra Jekaterina Čebotariova – filologė. Daugiau apie ją nieko nežinoma.

Pats romanas – savotiška antiutopija (atiduodama duoklė tiek Pelevinui, tiek Sorokinui, o ir šiaip Rusijoje madingas žanras). Jame pasakojama apie tolimą Sankt Peterburgo ateitį. Miestas padalintas į keletą rajonų – viename gyvena klestintys verslininkai, kitame – banditai, trečiame – imperijos gerbėjai. O aplinkui – gūduma, išsigimstantys kaimai ir begalinės platybės. Pagrindiniai veikėjai – tyrinėtojų ekspedicija, keliaujanti iš savo gimtojo rajono tirti apylinkių, sudarinėti žemėlapių ir grobti tai, ką dar galima pagrobti. Tokie Rusijos ateities konkistadorai. Romanas satyrinis, ironiškas, pilnas poetinių ir filosofinių nuorodų ir nukrypimų. Žiuri nariai, davę autorei premiją, prisipažino, kad skaityti jį buvo sunku, bet vertėjo.

Womens Prize for Fiction (Moterų prozos apdovanojimą) buvusį Orange prize šiemet pelnė JAV rašytoja AM Homes už romaną May We Be Forgiven (Tegul mums bus atleista). Tai buvo netikėtas žiuri sprendimas, juk favoritėmis buvo laikomos daug geriau pasaulyje žinomos rašytojos – Zadie Smith, Kate Atkinson ir, kaipgi be jos, Hilary Mantel. Homes – penktoji amerikietė iš eilės, pelniusi šį garbingą apdovanojimą.

Homes romanas – niūri komedija apie 21 amžiaus JAV šeimos gyvenimą. Tai intensyvus – jau į pirmus keturiolika puslapių telpa automobilio avarija, neištikimybė ir žmogžudystė – pasakojimas apie koledžo profesorių Harį, kurio ramus gyvenimas vieną dieną sudūžta į šipulius. „Skaitydami šią knygą mes visi garsiai juokėmės. Bet juokėmės sus siaubu ir apimti baimės. Knyga negailestinga ir puiki“, – sakė viena iš žiuri narių, aktorė Miranda Richardson. Taigi, tikra dovanėlė juodojo humoro ir beprotiškų šeimyninių sagų gerbėjams.

P.S. Iš pradžių – keletas erdvių apsilankymui: įspūdingiausios skaityklos ir literatūrinės tematikos restoranai. Taip pat galima apsilankyti mažiausioje bibliotekėlėje ir apžiūrėti įsimintiniausius rašytojų paminklus.

Taip pat siūlau paskaityti vienuolika įžymių poetų, rašiusių nešvankias eiles ir paskaitinėti, ką knygų paraštėse keverzoja rašytojai. O taip pat paskaityti juokingiausius autografus.

Be to, galite pasitikrinti, ar esate priklausomi nuo skaitymo, čia surašyti 25 priklausomybės požymiai.