Kasmet birželio mėnesį, atšventę visoje Lietuvoje garsius Šv. Antano atlaidus, o šiemet paminėję ir 76-ąjį miesto jubiliejų, kretingiškiai turėtų prisiminti ir 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjusį Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karą, atnešusį miestui ir jos žmonėms nepataisomą žalą ir baisių nelaimių.

Nacių ir jų vietinių talkininkų vykdytas žydų genocidas – didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. Dar niekada šalies istorijoje per kelis mėnesius nebuvo nužudyta tiek daug niekuo nekaltų žmonių. Holokausto metu buvo žudomi ne tik žmonės, naikinta ir daugelį metų kurta žydų-litvakų kultūra, tradicijos, materialinis ir kultūrinis žydų tautos ir visos valstybės paveldas. Per trumpą laiką ištuštėjo šalies miestai ir miesteliai, kaip dūmas išnyko kažkada juose šalia mūsų gyvenę žmonės: kaimynai, pažįstami, bičiuliai. Gydytojai, nuo mirties išgelbėję tūkstančius žmonių, prekybininkai, sunkiu žmonėms momentu padėdavę prekėmis ir pinigais, fotografai, kirpėjai ir amatininkai...

Ne išimtis ir Kretinga. 1941 metų birželio 26 dieną, persekiojant miestelio žydus, buvo padegta sinagoga. Kilo milžiniškas gaisras, nusiaubęs visą Kretingos centrą, senamiestį, sudeginęs bažnyčią, jos renesansinį bokštą, visoje Lietuvoje garsėjusius vargonus ir vienuolyną. Sudegęs senamiestis taip ir nebuvo atkurtas. Per trumpą laiką naciai ir jų vietiniai padėjėjai nužudė 1056 niekuo nekaltus žmones. Tai Kretingos ir jos apylinkių, taip pat Skuodo ir Mosėdžio žydai, rusai, lietuviai... Jų palaikai ilsisi Kretingos žydų kapinėse, Kvecių miškelyje. Nerašysime čia apie budelius – masinių žudynių organizatorius ir vykdytojus. Jų poelgių siaubingumą liudija išlikę dokumentai, liudininkų parodymai, knygos.

Karlinskių šeima. Sonia Karlinskienė, gydytojas Karlinskis ir jų dukra gyveno ir nužudyti Kretingoje. Nuotrauka iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus.

Nuo Holokausto pradžios praėjo daugiau nei 70 metų, veik neliko to meto įvykių liudininkų, nedaug žinome apie nužudytuosius, amžinam poilsiui atgulusius Kretingos žydų kapinėse ir Kvecių miškelyje. Matyt, kad dauguma iš jų taip ir liks amžiams nekaltai nužudyti bevardžiai žydai, o juk kiekvienas iš jų čia kažkur gyveno, augino vaikus, svajojo apie ateitį, statė ir kūrė, dirbo, taip prisidėdami prie Lietuvos valstybės stiprinimo ir jos gerovės.Apie tai rašoma 1960 metais išleistoje knygoje ,,Hitleriniai žudikai Kretingoje“, 2011 metais išleistame rinkinyje ,,Holokaustas Lietuvoj 1941–1944 metai“ ir kt. Žudikų metodus aiškiai parodo 1944 metų gruodžio mėnesį Kretingos apskrities sovietinės administracijos ir Sovietinės armijos pareigūnų atlikta nužudytųjų asmenų palaikų ekshumacija. Buvo ištirtos Alkos kalno zonoje, netoli Dimitravo kaimo, Kretingos rajone esančios keturios duobės, kuriose rasti 438 asmenų palaikai . Nužudytieji – tai žydų vaikai ir moterys. Vaikų palaikuose kulkų nerasta, jie buvo vietoje užmušti ar užkasti gyvi. Tokie buvo budelių metodai ir ne tik čia, Alkos kalno papėdėje, bet ir visoje Lietuvoje. Dauguma budelių susilaukė vienokios ar kitokios bausmės, kitų teisėjas bus Dievas.

Vienas iš jų, kurį žmonės mena ir šiandien, tai gydytojas Dovydas Karlinskis. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, Karlinskis ten dirbo gydytoju. Sugrįžęs į Kretingą, čia dirbo karo ligoninėje, vertėsi privačia praktika, garsėjo kaip aukštos kvalifikacijos gydytojas, neatsisakantis padėti ir vargingesniam žmogui, nenuostabu, žmonės jį vertino ir gerbė. Jis su šeima gyveno Vytauto g. 2, šalia Rotušės aikštės stovėjusiame name, kur priiminėdavo ir ligonius. Be gydytojo veiklos nuo 1925 metų užsiėmė ir pedagogine veikla – buvo Kretingos žydų vidurinės mokyklos mokytojas.

Apie D. Karlinskio taurius darbus neseniai papasakojo Kretingos centrinės ligoninės gydytoja radiologė Emilija Pakutinskienė. Jos tėvai Zofija ir Vincas Jankauskai 1932–1956 metais gyveno Kretingos rajone, Budrių kaime, ir Budrių pradinėje mokykloje dirbo mokytojais. Jų 3 metų dukrai Emilijai susirgus sunkiu plaučių uždegimu, tik tėvo iš Kretingos skubiai atvežto gydytojo D. Karlinskio dėka ji pasveiko, užaugusi pati tapo gydytoja ir iki šiol dirba mėgstamą darbą.

Nuo mirties išgelbėtų šio gydytojo pacientų buvo šimtai, bet rasinio genocido vykdytojų tai visai nedomino, nes žydų likimas, nepriklausomai nuo jų veiklos ir nuopelnų, buvo nulemtas iš anksto – Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, jų neturėjo likti.

Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, buvo nemažai žmonių, kurie tam priešinosi ir, vykdydami savo krikščionišką pareigą, pasibaisėję nekaltų žmonių žudynėmis, rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybėmis, žydus gelbėjo. Izraelio valstybė žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio Tautų Teisuolio vardą ir apdovanoja medaliu, ant kurio parašyti žodžiai: ,,Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami ,,Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

Kretingos rajone šiuo kryžiumi 1997 metais apdovanotas Darbėnų miestelio gyventojas Kostas Želvys (1907–1993) už seserų Judilaičių išgelbėjimą. Jis joms parūpino fiktyvius dokumentus, padėjo ištrūkti iš Darbėnų sinagogos, kur porą mėnesių buvo laikomi ir saugomi žydų moterys ir vaikai. Po to mergaitės slapstėsi Butingės kaime, kur sulaukė nacių okupacijos pabaigos.

P. ir S. Kasperaičiai su išgelbėtąja B. Abelmanaite. Antroje eilėje Kasperaičių dukra Kazimiera.

Už išgelbėtas Basės Abelmanaitės-Jankelovičienės ir Rapolo Veržbelausko gyvybes 1991 metais Pasaulio Tautų Teisuolių vardas suteiktas netoli Salantų, Imbarės kaime gyvenusiems Sofijai Kasperaitienei (1898–1972) ir Pranui Kasperaičiui (1889–1969). 2002 metais jie buvo apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

Abu išgelbėtieji salantiškiai žydai karo metus praleido slėptuvėje, įrengtoje Kasperaičių namuose. Didelę moralinę ir materialinę pagalbą jiems teikė Salantų bažnyčios klebonas Antanas Simaitis, bažnyčioje savo pamoksluose smerkęs žydų žudynes, raginęs žmones elgtis krikščioniškai ir padėti žydams. Jo įtakoje Kasperaičių šeima ir apsisprendė gelbėti žydus, nors žinojo, kas už tai jiems gresia. Pats kunigas slapta lankydavo besislapstančius, palaikė juos morališkai. Buvo laikotarpis, kai kitame namo gale buvo apsistoję nacistinės okupacinės valdžios pareigūnai. Tada reikėjo ypač saugotis ir net gudrauti. Kilnus kunigas A.Simaitis už žydų gelbėjimą taip pat netrukus bus pristatytas apdovanojimui.

Neabejotina, kad žmonių, gelbėjusių žydus, Kretingos rajone būta ir daugiau, bet jie ne visi žinomi, kai kas iš jų taip ir iškeliavo anapilin apie tai net neprasitarę savo vaikams ar aplinkiniams. Sovietinei valdžiai žydų gelbėjimas nuo mirties nebuvo gerbtina veikla. Lietuvoje jie vykdė savo politiką, todėl ir Kasperaičių šeima 1952 metais, kaip vadinamieji buožės, buvo ištremti į Sibirą, nors turėjo tik 7 ha. žemės ir pagal tuometinius įstatymus neturėjo būti tremiami. Matyt, todėl, kad jau ėjo 1952-ieji metai, neištremtų žemdirbių kaimuose buvo likę nedaug, o trėmimo planus represiniams organams reikėjo vykdyti. Nepadėjo ir išgelbėtų žydų liudijimai apie šių žmonių kilnumą ir drąsą.

Vilniuje įsikūręs Valstybinis Gaono žydų muziejus laukia iš žmonių naujų liudijimų apie žydų gelbėtojus. Jie, nors ir po mirties, privalo būti pagerbti ir to reikia visiems mums – ir žydams, ir lietuviams.

Gaila, bet Lietuvos visuomenė kol kas per mažai žino, suvokia ir atjaučia Holokausto tragedijos mastą ir žiaurumą. Vis dar nesuvokiama, kad Holokaustas – ne tik žydų tragedija. Deja, Kretinga čia – ne išimtis. Istorinės žydų kapinės, kuriose palaidoti nacių okupacijos metais nužudyti žydai ir kitų tautybių žmonės, yra tapusi girtaujančiųjų bei šunų išvedžiojimo vieta, kapinių teritorijoje mėtosi alaus skardinės, prišiukšlinta, yra nuverstų antkapių. Kelio, vedančio į kapines, pakraštys iškasinėtas, mėtosi naudotos automobilių padangos. Prie jų nėra jokios informacijos, kad čia yra kapinės, kuriose reikia ir atitinkami elgtis, kaip elgiamasi kitose Kretingos mieste esančiose kapinėse, kuriose palaikoma tvarka, neretai užsuka ir mieste budintys policijos pareigūnai, todėl ten negirtuokliaujama, netriukšmaujama ir nešiukšlinama.

Gal todėl mieste ir nėra jokios nuorodos, kaip šias kapines rasti. Kvecių miškelyje, kur taip pat yra Holokausto aukų palaidojimo vieta, keliukas, vedantis prie paminklo nužudytiesiems, duobėtas, duobes bandyta užpilti statybinėmis atliekomis, nors maišas šiukšlėms rinkti yra. Matyti, jog vieta kiek prižiūrima.

Seniai žinoma, kad pagarba mirusiam, nužudytam, žuvusiam, kad ir kokios tautybės jis būtų, yra tautos ir pačios valstybės kultūros rodiklis. Įdomu, kodėl iki šiol mes to atkakliai nenorime suprasti, nors ir skelbiamės esanti kultūringi, o dabar dar ir drąsūs. Bet ar iš tikrųjų tokie esame?