Diskusijos internete, kritika, tam tikros nuomonių sankirtos, susijusios su Sigito Parulskio naujausia knyga „Tamsa ir partneriai“ paskatino paimti šią knygą į rankas ir susidaryti savą nuomonę. Prisipažinsiu, skaičiau knygą su tam tikru išankstiniu neigiamu nusistatymu, nes S. Parulskio tekstai, nors įžvalgūs, kritiški ir įdomūs, kupini perdėto vulgarumo. Tai, beje, truputį kliuvo ir šiame romane, tačiau didžiausią dėmesį patraukė ir pirminį įspūdį sukėlė tikrai ne keiksmai, o mintis ir jos išpildymas. Perskaičius romaną, net nekilo abejonių, už ką autorius pripažintas 2012 metų tolerancijos žmogumi, nes titulas įteikiamas už žmogaus veiksmus, viešą pavyzdį ar atvirą žodį prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių ar kitataučių persekiojimą. O minėtoje knygoje ir analizuojama labai svarbi, aktuali ir dažnai lietuvių nutylima tema: žydų genocidas Lietuvoje. Būtent šia knyga S. Parulskis siekia ugdyti lietuvių tautinę sąmonę, skatina būti tolerantiškesniems ir atjausti to meto aukas.

Natūralu, kad atsirado prieštaraujančių šiai minčiai bei teigiančių, kad knyga labai dviprasmiška ir ne ugdo skaitytojo istorinę sąmonę, o kaip tik ją supainioja. Kalbu apie M. Kvietkausko recenziją, sukėlusią dar daugiau diskusijų ir padalinusių skaitytojus į dvi stovyklas, nes kritikas gana aršiai užsipuolė S. Parulskį, jo knygą ir poziciją, atstovaujamą romane. Be to, manau, kad nepagrįstai apkaltino „holokausto industrijos“ propagavimu. Sutinku, kad S. Parulskis, rašydamas šį romaną, vaikščiojo peilio ašmenimis ir pasirinkdamas tokią temą rizikavo, tačiau nedrįsčiau teigti, jog „Tamsa ir partneriai“ būtų sukurti kažkokiais reklaminiais tikslais. Tiesiog autorius į holokausto temą šioje knygoje pažvelgė kiek kitaip, nei buvo įprasta lig šiol. Bet ar kitas požiūrio taškas yra blogesnis?

Knyga prasideda itin taiklia Juliano Barneso citata: „Didžiausias patriotizmas yra pasakyti savo šaliai, kada ji elgiasi negarbingai, kvailai, žiauriai.“ Būtent šią misiją ir stengiasi įgyvendinti S. Parulskis. Jis demaskuoja lietuvius ir pripažįsta faktą, jog per Antrąjį pasaulinį karą lietuviai dalyvavo žydų žudynėse. Kalbant šia tema, pirmiausia reikėtų suprasti, kad knyga nėra istorinė, tai ne dokumentika, kur visi faktai – tikslūs. Šis romanas – tai meninis tekstas, kuriame autorius, naudodamasis tam tikrais realiais faktais, pateikia savą 1941-ųjų versiją. Todėl nėra ko priekaištauti autoriui dėl tokios jo pozicijos. Man, kaip skaitytojai, demaskuojamasis žiūros taškas itin patiko, nes leido pažvelgti į savą tautą šiek tiek iš kitos perspektyvos, leido suvokti, kad ne visais klausimais mūsų tauta buvo auka, kartais tekdavo imtis atvirkštinio vaidmens, nes norintis išgyventi žmogus, ar tai būtų lietuvis, ar rusas, ar kitos tautybės pilietis – yra pasiryžęs viskam. Ši knyga tai ir parodo. Gal kiek atvirai ir drastiškai, bet be melo ir neveidmainiaujant.

Pačių personažų figūrose, atvirkščiai – melo ir apsimetinėjimo per akis. Meilės trikampiai, žydų skundimas, žudymai ir apgavystės... Melagiu bei veidmainiu galima pavadinti ir pagrindinį romano veikėją – Vincentą, kuris neatlieka tiesioginio budelio darbo ir nežudo žydų, tačiau, gelbėdamas savo kailį, sutinka fotografuoti masinį žydų tautybės žmonių naikinimą. Taigi, Vincentas nėra žudikas. Tačiau situacija, kurioje jis atsiduria, priverčia susimąstyti: ar pasyvus stebėjimas tai ne tas pat? Ir ar vakarais fotoaparatu fiksuoti žydų žudynes, o naktį grįžti į namus pas žydaitę ir su ja mylėtis – tai ne veidmainystė ir šlykšti apgavystė? Žinoma, Vincentą galima pateisinti, nes kiekvienas žmogus turi savisaugos instinktą, ir jis nori gyventi. Be to, jis nenužudė nė vieno žydo, tačiau nė vieno ir neišgelbėjo... Ši moralinė problema, kaltas jis ar nekaltas dėl savo pasyvumo, keliama visame romane, ir iš tiesų labai sunku nuspręsti, kur teisybė, nes kiekvienas skaitytojas gali šią dviprasmišką aukos – budelio situaciją suvokti savaip.

Romano pavadinimas puikiai atskleidžia visą romano esmę bei motyvus. Nes viskas, kas yra slapta, bloga ir apnuogina žmogaus sielą bei kūną, – vyksta tamsoje: „Kai kuriuos dalykus reikia daryti tamsoje, daktare, kai kurie dalykai negali pakęsti šviesos“ (p. 240). O ir fotografuojama nuotrauka per objektyvą, kuris sukuria distanciją nuo visko, kas vyksta už objektyvo. Be to, nuotraukos yra ryškinamos tamsoje. Tad Vincentą, fotografuojantį ir ryškinantį nuotraukas, kuriose matomi nužudyti/žudomi žydai, galima pavadinti tamsos partneriu. Paradoksalu, bet šis „tamsos partneris“ ne kartą lyginamas su Jėzumi Kristumi: „ jie abu be tėvo, juos abu užaugino patėviai, abiejų psichikoje skylė, kurios nėra kuo užkimšti, tik Jis buvo žydų karalius, o Vincentas žydų žudikų parankinis, pastumdėlis, patarnautojas, kurio ponai atsisakys, kai jo paslaugų nebereiks“ (p. 98). Vadinasi, Vincentas tik galingesnių žmonių parankinis, klapčiukas, kurio paslaugos anksčiau ar vėliau taps nebereikalingos. O kas tuomet? Mirtis, kuri Vincentą seka nuo pat gimimo akimirkos, tik niekaip neprisiveja.

Šis veikėjas net bando suprasti, į ką jis panašesnis – į Odisėją ar Kristų. Jį persekioja kažkoks keistas poreikis būti ne savimi, o kažkuo kitu, didingesniu ir nusprendžia vienareikšmiškai – panašus jis į Jėzų, nes ėjo aplankyti Juditos (mylimos žydaitės) vyro, kuris sėdėjo gete: „Kristus ėjo pas nusidėjėlius, kad juos atpirktų, kad suteiktų jiems vilties“ (p. 191). Juokinga, nes pats Vincentas – nusidėjėlis, klimpstantis į vis didesnį nuodėmių liūną ir einantis pas žmogų, kuriam labiausiai nusikalto, nes nuviliojo jo žmoną. Tad šio personažo mąstymas ypač savotiškas, Jėzus Kristus – Išganytojas, nuodėmių atpirkėjas ir gelbėtojas. O Vincentas – pasyvus stebėtojas, neišgelbėjęs nė vieno žydo, netekęs mylimos moters ir net negalintis pamatyti savo vaiko, tad iš esmės jis – auka, karo traumuota siela – tris kartus išvengęs mirties ir vis dėlto trokštantis numirti.

Romano pabaiga itin dviprasmiška, nes vaizduojama, kad „iš mirusiųjų“ prisikėlė baisus žudikas – Jokūbas Vyresnysis. Viena vertus, galima į šią pabaigą žiūrėti kaip į labai liūdną ir rodančią, kokia beprasmybė sklando pasaulyje, nes iš numirusių prisikėlė blogis ir nuo to blogio niekada nepabėgsi. Kita vertus, ši paskutinė romano scena leidžia pažvelgti iš krikščioniškosios atgimimo pusės: galbūt didžiausiam nusidėjėliui buvo suteikta antra galimybė, ir jo prisikėlimas iš griuvėsių reiškia, jog ne viskas prarasta? Linkstu tikėti gerąja pabaigos interpretacija.

Autorius puikiai valdo žodį, knygą galima skaityti greitai ir lengvai, ir vis dėlto yra daug vietų, kurių nesinorėtų skaityti ar matyti: prievartavimai, atviros sekso scenos, nupjautos galvos bučiavimas ar vyriško pasididžiavimo nukirtimas... Panašių šiurkščių, itin atvirų ir vulgarių vaizdų galima rasti visose rašytojo knygose ir visuose straipsniuose, bet, mano manymu, nutylėti tam tikrus dalykus ne visuomet yra blogybė. Šiuo ir turbūt vieninteliu klausimu sutikčiau ir su kritiko M. Kvietkausko nuomone, kuris teigė, kad knygoje akcentuojamas brutalumas ir seksualumas, jog rėkiantis iškastruotas lietuvis buvo svarbesnis už vėliau tyliai sumestus į duobę nužudytų žydų kūnus. Tad, manau, kad kai kur autorius akcentus sudėliojo abejotinose vietose, be to, kyla klausimas: ar tas vulgarumas ir sadizmas galiausiai neatsibos skaitytojams? Nes tai, kas kartojasi, galiausiai pasidaro nebeįdomu.

Ir vis dėlto, kol kas S. Parulskis rizikuoja. Viename interviu jis teigia: „Manau, kad reikia rizikuoti – tikra, stipri literatūra ir apskritai menas atsiranda kaip tik ties rizikos, ties gėdos, ties pavojinga žlugimo, perlenkimo riba. Sugebėti suvaldyti tokią medžiagą, sugebėti laviruoti ant tokių šokiravimo ir skausmo ašmenų, išlaikyti pusiausvyrą, stilių, formą – tai iššūkis, tai nelengva, bet tai ir yra kūryba.” Ir jo rizika pasiteisina, tad autorius žengia teisingu keliu – stebina, šokiruoja, žavi ir abejingųjų nepalieka. Drąsiai galiu teigti, kad S. Parulskis yra vienas iš įdomiausių nūdienos Lietuvos rašytojų, drebiančių karčią tiesą tautiečiams į akis, nebijantis iššūkių ir piktų kritikų. Rašydamas romaną „Tamsa ir partneriai“ S. Parulskis rizikavo ir vaikščiojo itin plonyte linija, kurią labai lengvai galėjo peržengti, bet, esu tikra, jog jis sugebėjo išlaikyti ribą, ir jo knyga ne vieną tautietį privers bent akimirką sustoti ir susimąstyti apie toleranciją.