Interviu su poetu, leidėju ir architektu, knygos „Miestas kaip įvykis“ autoriumi Tomu S. Butkumi

Kaip susidomėjai architektūra, miestu?

Architektūra susidomėjau dar vaikystėje. Besimokant ketvirtoje ar penktoje klasėje į rankas pateko lankstinių knygutė. Joje tarp įvarių objektų aptikau ir gana primityvų namo projektą. Aš jį išsikirpau, sulanksčiau ir suklijavau. O tada sumąsčiau, kad reikėtų pasidaryti ir savo modelį. Taip ir prasidėjo: išsibraižai vatmano popieriuje, skutimosi peiliuku išsipjaustai kontūrus, langus, duris, užlenkimus, suklijuoji, nudažai ir turi namą. Po kiek laiko jau darydavau vis didesnių matmenų sudėtingus maketus. Buvau iš kartono net vieną šešių aukštų viešbutį su visais kambariais padaręs. Paskui didžiąją dalį maketų atidaviau į vaikų darželį, kai kuriuos sudeginau... Keturiolikos metų jau žinojau, kad stosiu į architektūrą. Todėl įstojau į Vaikų dailės mokyklą. Ten ketverius metus pasimokęs piešimo, tapybos, grafikos, skulptūros ir dailės istorijos pagrindų įstojau į tuometinį Vilniaus technikos universitetą (dabar VGTU).

Architektas Tomas S. Butkus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

O kaip sekėsi pačios architektūros studijos?

Ėjo1993 metai. O startas buvo vidutiniškas. Labiau pamenu „tūsus“ Saulėtekyje, ant „barako“ stogo, nei studijas. Tik nuo maždaug trečio kurso susidomėjau architektūra, o su urbanistikos pagrindais buvau supažindintas tik ketvirtame kurse, pradėjus rengti bakalauro baigiamąjį darbą. Kaip tik tada ir prasidėjo detalesnė pažintis su miestu.

Turbūt iš karto po studijų teko paragauti architekto duonos privačioje firmoje?

Taip. 1999 metais, dar neapsigynęs „magistrinio“, išvažiavau dirbti į Klaipėdą. Mano pirmas objektas – „Maximos“ prekybos centras gimtajame mikrorajone... Po to sekė keli pramoninių pastatų projektai, krūva detaliųjų planų, pasiūlymų ir konkursų. Intensyvi trijų metų praktika pravertė, nes galėjau palyginti, kokia yra praraja tarp studijų ir realybės. Teoriškai miestas atrodo planingas ir struktūruotas. Realybėje jis labiau panašus į chaosą ir džiungles, kur galioja kitos taisyklės, kita logika. Tų taisyklių universitetas nemoko. Moko gyvenimas.

Koks buvo tavo, kaip architekto, tolesnis pasirinkimas? Kodėl pasitraukei iš architektūros verslo?

Na, versle buvau ne aš, bet firma, kuri mane samdė. Per tuos metus susiformavo nuostata, kad darbas turi teikti satisfakciją. Be to, nenorėjau prisitaikyti prie esamos projektavimo sistemos, kur dažniausiai projektuotojas yra traktuojamas kaip parašų rinkėjas ar geriausiu atveju braižytojas, bet ne kūrėjas ir inovatorius. Taigi po architektūros konvejerio pasirinkau „frylancerio“ kelią ir grįžau į universitetą tęsti miesto studijų.

Kas paskatino parašyti knygą „Miestas kaip įvykis“?

Pagrindinė paskata parašyti šitą knygą, buvo noras pačiam susivokti situacijoje ir permąstyti tai, ką mes žinome apie miestą. Taip atėjau iki taško, kur sovokiau, jog visi mes vis dar esame ribinio būvio, kai aiškūs atsakymai į klausimus nėra įmanomi. Tai susiję su tuo, ką aš vadinu dvigubu programavimu. Pirmoji programa man sutampa su „laiminga vaikyste“, vis labiau atsitraukiančia į praeitį kartu su komunizmo statybomis, planingu ūkiu ir kitomis nykstančiomis anos santvarkos liekanomis. Antroji programa – laukinis kapitalizmas, išlaisvinęs visuomenės pragmtizmą ir pavertęs miestus naujaisiais išteklių rezervatais.

Kaip šitie dalykai atsispindi tavo knygoje?

Tai knygos vidinis stuburas. Viena vertus, remiuosi vakarietiška metodologija, erdviniais miesto struktūrų modeliais, kita vertus – rašau apie sovietinę funkcionalistinę miesto sanklodą kaip apie dabartinių Lietuvos miestų struktūrų pagrindą. Nugriauti miestą ir pastatyti jį iš naujo gražesnį ir geresnį ana sistema jau bandė... Be to, knygoje rašoma apie naujas politines-ekonomines sąlygas ir apie tas įtampas, kurios atsirado to lūžio – iš planinės ekonomikos pereinant į vėlyvąjį kapitalizmą – dėka. Ne šiaip į pirmą ar antrą kapitalizmo laikotarpį, kur tie santykiai buvo primityvesni. Mes iš karto visa tai peršokome. Šį lūžį galėtų iliustruoti pavyzdžiai iš mūsų gyvenamosios aplinkos, kai staiga imta nebepaisyti elementarių urbanistinio projektavimo principų: raudonosios linijos, mastelio, aukštingumo, panoramos ir taip toliau . Nors, sakyčiau, skiriamiausi šios kartos architektūros bruožai – nužmogintas mastelis irsusiklosčiusios struktūros ignoravimas. Taip gimė teiginys, kad šiuolaikinis miestas labiau įvykis, nei forma.

Tame pačiame Vilniuje, ko gero, pakankamai daug tokių pavyzdžių?

Manau, kad tai vyksta visur, kur tik kaupiasi galia, pinigai, kur bent menkiausias institucinis neperregimumas. Tai globalūs dalykai ir skiriasi tiktai jo mastai. Ir Vilnius – ne išimtis. Tarkim, kino industrija. Vienu metu į sostinę atėjo didžiuliai „Multipleksai“. Ir šis atėjimas paženklintas didžiulėmis investicijomis, radikaliai pakeitusiomis visą sostinės kino industriją. Šiandien iš 15 sovietmečiu funkcionavusių kino teatrų Vilniuje liko vienintelė „Skalvija“. Demontavus vieną kultūrinių institucijų tinklą, alternatyvų nesukurta.

Manai, kad tai vyksta sąmoningai?

Miestas – tai socialinių žaidėjų žaidimo aikštelė. Ir šiuolaikinio miesto paradoksas tas, kad, nepaisant planingų ir sąmoningų tų žaidėjų ketinimų, galutinis vaizdas vis labiau tampa nunuspėjamas. Panašiai išėjo ir su amžiną atilsį kino teatru „Lietuva“. Kažkas norėjo kino teatro, kažkas prabangaus gyvenamojo namo, o visi gavo špygą – dykrą miesto centre.

Tai su kinu Pylimo g. 17 pastate galima atsisveikinti visiems laikams?

Turbūt taip. Ir tai sustiprins nuogąstavimus, kad vieną dieną visas visuomenės turtas bus privatizuotas, ir „aukštoji“ kultūra liks tik kaip graudus prisiminimas. Nors prieš septynetą metų viskas buvo kitaip. Buvo surinkti 7 tūkst. parašų už tai, kad pastatas būtų paliktas visuomenės reikmėms, jį rekonstruojant ir išplečiant buvusias funkcijas. Buvo kalbėta apie tai, kad šioje vietoje turėtų atsirasti kino industrijos flagmanas. Ši iniciatyva, kaip visi žino, keliavo po teismus ir baigėsi niekuo.

Įdomu, kokia situacija kitose buvusio socialistinio bloko šalyse?

Iš įvairių socialinių forumų galima sužinoti, kad viešasis interesas pažeidžiamas ir Vietname, ir Kuboje, ir Lenkijoje. Visame pasaulyje vyksta panašūs dalykai. Tai susiję su beviečiais kapitalo srautais, kurie eina per storiausias sienas ir kėsinasi į šimtametes bendruomeninės gyvensenos formas ir jų gyvenamąsias vietas. Tai sunkūs iššūkiai. Ir aš galvoju, kad kartais geriau statyti šventyklą galvoje nei santakoje, kad nereikėtų prisirišti prie materijos, prie amžinos gynybinės pozicijos, kuri prikausto mus prie praeities ir vietoj to nepasiūlo nieko naujo. Mūsų gyvenimas yra svarbiau nei betono formelės. Bent jau iki tos ribos, kai jos žmonėms netampa asmeninių kančių ar siekių simboliu.

Užsiminei apie simbolinę vertę. Ar kuria ją šiuolaikinė architektūra? Kiek jos liko mūsų miestuose?

Per dvidešimt metų įvyko daug pokyčių. Padaryta ir baisių dalykų – baisesnių negu per sovietmetį. Pavyzdžiui, senamiesčiai. Sunku pasakyti, ar struktūriniai pakitimai svarbesni, ar detalės. Akivaizdu, atsiradus daugiau lėšų, pradėjo keistis ir viena, ir kita. Retas statinys Lietuvos senamiesčiuose neturi stoglangių, retas statinys pagrindinėje gatvėje išsaugojo autentišką pirmąjį aukštą. Bet čia tie klausimai, į kuriuos nėra aiškių atsakymų. Ar geriau gyvas miestas su parduotuvėmis ir turtingais žmonėmis, ar geriau autentiškas, kurio akligatviuose gali „gauti į galvą“? Mano supratimu, senamiestis turi būti gyvas, bet jis turi būti pėsčiųjų sala, skirtas lėtam gyvenimo tempui. Jokių pravažiavimų, galėtų būti palikta tik aptarnaujanti funkcija. Ir, be abejo, gerai išplėtotas viešojo transporto tinklas. Kalbant apie simboliką, be abejonės, ir naujoji architektūra turi ją. Kitaip sakant, ją kuria žmonės, suteikdami statiniui vienokias ar kitokias vertes. Vienas iš pavyzdžių – Valdovų rūmai, tapę vieno veikėjo politinės galios agregatu ir įkapėmis. Savo kainą sumokėjome ir mes – po gelžbetoniniais poliais liko palaidotas XII a. Vilniaus kultūrinis sluoksnis.

Už ką ši kaina?

Kad ir šiurkščiai, buvo pademonstruota, kad istorinėse vietose galima kurti ir dabar. Po poros šimtų metų žmonės sakys: „Rūmai nėra autentiški, bet tai atspindi tuo metu vyravusį įsitikinimą, kad istorija turi būti istoriška...“ Vieną kartą šį simbolį parodžiau lenkų kilmės britų profesoriui, ir jis, sužinojęs šio statinio amžių, kuriam laikui prarado kalbos dovaną... Kita vertus, Katedros aikštė įgijo aikštės pavidalą.

Pora šimtų metų? Apeliuoji į labai tolimą ateitį...

Taip, nes čia buvo išleisti labai dideli pinigai. Ir dar jų bus išleidžiama, nes yra toks dalykas kaip eksploatacija. Šios investicijos būtų galėjusios atnešti didesnės naudos ir per trumpesnį laiką, jei būtų investuotos į pačią kultūrą. Ir čia kyla fundamentalus klausimas – kodėl tiek daug investicijų dedama į infrastruktūrą ir tiek mažai į žmones? Mano galva, tai neteisingiprioritetai.Pirmiausia reikia investuoti į žmones. O kai bus žmonių, bus ir supratimas, ir išsilavinimas. Visi daugmaž sutars, ko reikia atsisakyti, o ką kurti.

Tavo knyga dedikuota liūdnam 2007 metų įvykiui – gaisrui Žirmūnų daugiabutyje...

Norėjau tą knygą kam nors paskirti. Iš pradžių galvojau apie savo bičiulį ir bendramintį Šamaną (poetą ir scenaristą Mantą Gimžauską, žuvusį gaisro metu – A. Š. past.). Bet paskui supratau, kad tai per daug asmeniška, o knyga juk skirta didesniam žmonių skaičiui ir bendresnei patirčiai. Taip atsirado dedikacija šiurpiam įvykiui. Ir tai pavyzdys, kaip įvykis keičia vietą, kaip jąsuasmenina ir humanizuoja,kaip pilkas niūrus daugiabutis tampa kolektyvinės atminties saugykla.

Savo knygoje teigi, kad miestas yra ir istorijos kūrimosi vieta...

Istorija pati savaime niekada neegzisatvo.Istorija, kokią ją žinome, buvo sukurta, parašyta. Vadinasi, ji yra dirbtinis darinys. Mes tiksliai nežinome, buvo Mindaugas, ar nebuvo, ar Vytautas iš tikrųjų nukeliavo prie Juodosios jūros – galbūt tai kažkas tik užrašė kaip socialinę fantaziją, kolektyvinį regėjimą? Ir jei pradėtum žiūrėti tokiu aspektu, suvoktum, kad visa tai yra tik literatūra, tam tikras socialinis teatras, kaip sakė Lewisas Mumfordas. Kita vertus, miestuose kuriamos ir asmeninės istorijos. Literatūros klasikų, lyg kokių tautos didvyrių memorialai Lietuvos miestų viešosiose erdvėse pradėti kurti dar gūdžiu sovietmečiu. Regis, ši tradicija nenutrūkus ir šiandien: šalia Geležinio kablio Vilniuje turime Jurgos skverą, po vieną Vytauto Kernagio suoliuką Nidoje ir Vilniuje...

Beje, tie ženklai – ar neatrodo, kad šiame procese yra tam tikro štampavimo? Kad ir tie suoliukai...

Taip, galima klausti tada, o kur Vilniuje ženklai, skirti Ričardui Gaveliui, kur Kaune simboliai, skirti Pranui Morkūnui, kur Klaipėdoje paminkliukas Saliui Šemeriui?.. Tai ir yra paradoksas, apie kurį aš kalbu. Vieni žmonės ištrinami iš istorinės kolektyvinės atminties, o kiti joje įsitvirtina. Kas tai lemia? Mes iki šiol turime didžiulį paminklą Petrui Cvirkai. O kodėl ne Vincui Mykolaičiui-Putinui, kuris gūdžiu sovietmečiu sukaltame Lietuvos literatūros panteone užima aukštesnę vietą? Ta kultūrinė selekcija yra žiaurus dalykas, ir ji sunkiai pakeičiama.

Bet galbūt įmanoma suvokti, kodėl ji vyksta?

Aš aiškinu šį procesą sau taip: Lietuva yra lyg konservų dėžutė. Nors ne, beveik visos nacionalinės kultūros tokios. Jei nuvažiuosite į Kroatiją, rasite kroatų nacionalinius didvyrius ant didelių postamentų. Visos tautossave vaizduoja kaip istorijos nugalėtojas, ir tam tikra prasme jos teisios. Tautai reikia įsižeminti, jai reikia savo pasakojimo. O kaip jį kurti? Per didvyrius... Bet grįžkime prie Vilniaus. Tarkim, Žemaitės skverelį Gedimino prospekte būčiau linkęs paversti Brodo skvereliu, kuris simbolizuotų hipių ir„gėlių vaikų“ kultūrą. Šis reiškinys buvo be galo svarbus. Daug svarbesnis,mano galva, nei maestro V. Kernagio figūra. Todėl kad tai buvo masinio sąmoningumo apraiškos, tam tikras priešistorinis sąjūdis... Beje, Brodu vaikštinėjo ir poetas Rimas Burokas, dar bent tuzinas įspūdingų to laikmečio asmenybių. Gaila, bet ta epocha Lietuvos miestuose beveik nėra paženklinta ir įvietinta. Gal tik Romo Kalantos atvejis žymesnis. Bet ten kitos konotacijos... Juk kiekviena karta turi teisę pasistatyti savo miestą, ir ji tą daro pagal savo supratimą. Žmonės, kurių dėka atsiranda nauji skverų pavadinimai, taip suvokia save, įsižemina. Tai nėra blogai, bet akivaizdu, kad visų neįamžinsi. O ir kam to reikia. Aš kartais galvoju, kad Vilnius turi labai gerą progą save pristatyti pasauliui. Jis galėtų tapti marginalios kultūros ir visokių keistuolių kūrėjų prieglobsčiu. Pradžia jau padaryta: turime paminklą Frankui Zappai, o jo kopijąnet eksportavom į muzikanto gimtąją Baltimorę Jungtinėse Valstijose. Tad kodėl negalėtų atsirasti erdvė, skirta, pavyzdžiui, amerikiečių rašytojui Čarlzui Bukovskiui?

Bet tokioms iniciatyvoms reikia ne tik piliečių, bet ir atitinkamai sąmoningų politikų, kultūros veikėjų sąmoningumo...

Taip, mažoms iniciatyvoms pakanka vieno žmogaus, kuris sugeba rasti lėšų ir įtikinti miesto administraciją tokio projekto būtinybe. Bet platesnio masto iniciatyva – kolektyvinė pastanga. Ir, mano įsitikinimu, ji šiandienos Lietuvos miestams gyvybiškai būtina. Suprojektuoti prieš 40–50 metų, jie nebeatitinka nei visuomenės, nei ekonomikos poreikių. Ir tai didelis stabdis valstybės vystymuisi. O kur dar psichologinis, emocinis poveikis miesto žmonėms ir atvykėliams? Didžioji miesto statinių dalis tiesiog moraliai pasenusi ir nekelia noro nei gyventi, nei kurti. Tie, kas kalba apie didelį savižudybių skaičių Lietuvos miestuose, retai susimąsto, kad prie to prisideda ir aplinka. Šią problemą reikia spręsti jau dabar. Kaip? Yra vienas paprastas, nors ir lėtas dalykas – edukacija. Pradėčiau nuo jos. Surinkčiau gabiausius Lietuvos edukologus, nedirbusius sovietmečiu ir ne vyresnius nei 35 metai. Išsiųsčiau juos stažuotis į geriausias pasaulio mokyklas, apmokėčiau visas išlaidas su sąlyga, kad jie grįš ir čia pradės rengti specialistus.Tada jau jų parengti specialistai eitų mokyti vaikų ir kurtų visą švietimo sistemą. O kol to nėra, jokių reformų neturėtų būti. Praktiškai turėtų vykti tik vienas procesas – mentalinis valymasis nuo sovietmečio ideologijos, vertybių, ir, aišku, tipinės fizinės aplinkos tvarkymas. Lygiagrečiai turėtų vykti laisvėjimo procesai. Šiame procese pirmiausiai turėtų dalyvauti žmonės su savo idėjomis ir savo iniciatyvomis, o ne kažkas būtų nuleidžiama iš viršaus. Miestą kurtų žmonės, ne mašinos.

Kalbino Antanas Šimkus